- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-30
- Bylos Nr.
- I2-16734-438/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04363-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- U. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „Altairas“
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos U. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Altairas“ dėl 2025 m. liepos 31 d. sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja U. M. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b l. 1), prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Lietuva), (toliau – Sprendimas).
Nurodo, kad 2024 m. rugpjūčio 28 d. su UAB „Altairas“ (toliau – Darbdavys, Bendrovė) buvo sudaryta darbo sutartis. Darbdavys ignoravo Migracijos departamento užklausas, kokiu pagrindu jai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, negu buvo numatytas tarpininkavimo rašte. Tvirtina, kad Darbdavys nesudarė jai tinkamo grafiko, todėl ji negavo numatyto atlyginimo. Nurodo, kad turi kitą darbdavį ir kreipsis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 52-55) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad 2024 m. birželio 4 d. pareiškėja, ketindama dirbti UAB „Altairas“, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvoje). 2024 m. liepos 22 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. liepos 22 d. (toliau – Leidimas), įteiktas 2024 m. rugpjūčio 16 d.
Remiasi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punkto nuostatomis. Migracijos departamentas kreipėsi į Bendrovę bei pareiškėją, kad išsiaiškintų aplinkybes dėl darbo užmokesčio dydžio, tačiau jokia informacija nebuvo pateikta. Todėl Migracijos departamentas galėjo vadovautis tik viešai prieinamais duomenimis. 2024 m. birželio 25 d. tarpininkavimo rašte Bendrovė nurodė, kad pareiškėjai už automatinės stalių linijos operatoriaus darbą bus mokamas 930,00 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) informacinės sistemos 2025 m. rugpjūčio 26 d. duomenų išrašo matyti, jog už 2024 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn., lapkričio-gruodžio mėn., 2025 m. sausio, kovo-birželio mėn. (iš viso 9 mėn.) buvo sumokėtas mažesnis už MMA darbo užmokestis (231,68-898,15), 2025 m. vasario mėn. asmeniui darbo užmokestis sumokėtas nebuvo. Nuo 2025 m. sausio 15 d. asmuo vykdo individualią veiklą. Licencijų informacinėje sistemoje duomenų nėra. Laikotarpiu 2025 m. sausio-birželio mėn. nedraudžiamasis VSD laikotarpis 56 dienos. Asmens deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvoje pagal UTPĮ 40 straipsnio1 dalies 4 punkto ir UTPĮ 44 straipsnio nuostatas. Sprendime konstatuota, kad asmuo neatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėja atleista iš Bendrovės 2025 m. rugpjūčio 1 d. Pareiškėja 6 mėnesių laikotarpyje turėjo beveik du mėnesius nedraudžiamojo laikotarpio. Vertina, kad pareiškėja neturėjo tikslo dirbti, todėl Sprendimas priimtas ne tik dėl darbo užmokesčio, kuris neatitinka nurodytą tarpininkavimo rašte, bet ir pačios pareiškėjos veiksmų. Pareiškėja prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jos pragyvenimo šaltinis darbo užmokestis. Jokių kitų pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvoje pareiškėja nenurodė. Pareiškėja ir teismui nepateikė jokio dokumentų, kurie patvirtintų, jog turi pakankamai lėšų pragyvenimui.
Pažymi, kad pareiškėja Migracijos departamentui 2025 m. rugpjūčio 7 d. pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu kitoje bendrovėje.
Tvirtina, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Altairas“ atsiliepimo per teismo nustatytą terminą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėja yra Azerbaidžano pilietė, kuri ketindama dirbti UAB „Altairas“, 2024 m. birelio 4 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. 2024 m. liepos 15 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. 2024 m. liepos 22 d. išduotas Leidimas, galiojantis iki 2026 m. liepos 22 d.
Sprendimu (b. l. 60-62), vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktais, nuspręsta panaikinti Leidimą, nes: asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.).
UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punkte nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
Įstatymo 50 straipsnio numatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1-19 punktuose nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, tame tarpe, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).
UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras (Įstatymo 27 straipsnis).
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali akto redakcija), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjai tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas Leidimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies keliamus reikalavimus pareiškėja turi atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šalyje, nėra numatytos.
Byloje esančiais VSDF informacinės sistemos duomenimis (b. l. 69-70), pareiškėja Bendrovėje dirbo laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 29 d. iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjai išmokėtas darbo užmokestis kiekviena mėnesį svyravo nuo 231,68 Eur iki 898,15 Eur. 2025 m. vasario mėn. pareiškėjai darbo užmokestis sumokėtas nebuvo. 2025 m. liepos mėn. pareiškėja gavo 1260,8 Eur darbo užmokestį. Tai paneigiančių duomenų pareiškėja nepateikė.
Pareiškėjos patikrinimo metu MMA buvo 924 Eur (2024 m.) ir 1038 Eur (2025 m.).
Tokiu būdu nustatyta, kad pareiškėjai patikrinimo laikotarpiu kiekvieną mėnesį buvo mokamas nereguliarus bei mažesnis nei nustatytas pakankamas pragyventi Lietuvoje lėšų dydis (išskyrus 2025 m. liepos mėn.). Tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktų nustatytų reikalavimų (pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje ir pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje)).
Pažymėtina, jog pareiškėja prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jos pragyvenimo lėšų šaltinis – gautas darbo užmokestis. Nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėja dirbs nepilną darbo laiką ar jai bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte, kuo pasėkoje pareiškėja negaus pragyvenimui Lietuvoje reikalingų minimalių pajamų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, leidimas pareiškėjai išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Taip pat ši aplinkybė nepaneigia to, kad pareiškėja patikrinimo laikotarpiu pragyvenimui Lietuvoje reguliarių pakankamų lėšų neturėjo. Teisės aktai numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjos siekiant gauti leidimą laikinai gyventi ir Darbdavio tarpininkavimo rašte. Duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas, byloje nėra.
Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvoje, kurias nurodė ketinusi gauti, kreipdamasi dėl Leidimo išdavimo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 d. 5 ir 14 punktai).
Sprendimui priimti užteko iš oficialių institucijų informacinių sistemų (VSDF) gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai nenumato Migracijos departamento pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų. Pareiškėjos teisė būti išklausytai yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėja, tiek jos atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus dėl sprendimo.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti.
Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Todėl užsieniečio Leidimo panaikinimas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų.
Pažymėtina, kad tai savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu ji atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Nustačius aplinkybę, kad pareiškėja su Bendrove 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutraukė darbo santykius, vertintina, kad Sprendimu panaikintas Leidimas, kuris buvo išduotas dirbti išimtinai Bendrovėje, pareiškėjai yra nebeaktualus. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, siekiant dirbti kitoje įmonėje.
Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos U. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.