Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, E. V. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. L. ir V. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 12 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 9 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš T. L. ir V. L. solidariai priteista: nukentėjusiajai L. L. 634,76 eurų turtinei ir 20 000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei J. L. 20 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

VSDFV Alytaus skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. L. ir V. L. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad T. L. 2016-03-06 apie 3 val. V. L. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu, tyčia sudavė N. L. mažiausiai du smūgius į veidą, apkabindamas rankomis bei suspausdamas kaklą smaugė jį, toliau tęsdamas veiką, bendrais veiksmais su V. L., taip pat buvusiu apsvaigusiu nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, išnešė N. L. iš namo, veždami karučiu bei tempdami žeme nugabeno jį prie Nemuno ir tyčia įmetė N. L. į vandenį, apie 30 metrų atstumu nuo S. upės žiočių, dėl ko, įvykus mechaninei asfikcijai dėl kvėpavimo takų uždarymo vandeniu, N.L. mirė, tokiu būdu T. L. ir V. L. nužudė kitą žmogų.

Nuteistasis T. L. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2017-03-15 nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, sumažinant laisvės atėmimo trukmės laiką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. L. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis V. L. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistųjų T. ir V. L. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų T. L. ir V. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo T. L. apeliacinio skundo.

Apelianto prašymas atmestinas.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Paskirta bausmė yra veiksminga tada, kai ja įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius, jo elgesį nusikalstamos veikos darymo metu, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis 2K-137/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam T. L. yra teisėta ir pagrįsta.

T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo (BK 11 straipsnio 6 dalis) , numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatyta vienintelė bausmės rūšis - laisvės atėmimas ir jos dydis nuo 7 iki 15 metų. Apygardos teismas, skirdamas bausmę nuosprendyje įvertino visas T. L. bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir lengvinančią atsakomybę aplinkybę (BK 29 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei dvi sunkinančias atsakomybę aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai), o taip pat ir apelianto asmenybę charakterizuojančią medžiagą. Iš jos matyti, kad apeliantas iki suėmimo dirbo ir darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, Lietuvoje neteistas, tačiau teistas Anglijoje, baustas administracine tvarka. Apeliantas skunde be pagrindo nurodo, jog teismas skirdamas bausmę formaliai įvertino šią medžiagą ir neatsižvelgė į jo jauną amžių, jaunatvišką impulsyvumą, į tai, jog jo artimoje aplinkoje yra gerbiami žmonės, kad nebuvo teistas už smurtinius nusikaltimus.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, skirdamas T. L. bausmę už N. L. nužudymą, tinkamai įvertino visas nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, pagrindė jam skirtinos bausmės dydį. Paskirtoji 12 metų laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu yra artima sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, yra teisinga, nėra aiškiai per griežta. Apeliantas skunde jokių naujų aplinkybių, galinčių turėti įtakos bausmės dydžiui mažinti nepateikė, tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Kitokia apelianto nuomonė dėl bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių vertinimo, negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu švelninti paskirtą bausmę, todėl nuteistojo T. L. apeliacinis skundas atmestinas ir nuosprendis nekeistinas.

Dėl nuteistojo V. L. apeliacinio skundo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetą, padarė išvadą, kad V. L. kaltė, bendrininkaujant su T. L. nužudžius N. L., visiškai įrodyta. Apeliantas nuteistasis V. L. neigia nužudęs N. L., tvirtina, jog tik padėjo sūnui T. L. paslėpti – nutempti iki upės ir įmesti į upę, sūnaus nužudyto N. L. lavoną, todėl prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį panaikinti, o jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 237 straipsnio 2 dalį ir 328 straipsnio 2 dalį.

Apelianto prašymas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo V. L. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus –V.L. teisinančius – įrodymus. Teismas, priešingai nei nurodo nuteistasis V. L., teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs apeliantui, nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

Apeliantas nuteistasis V. L., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde jokių konkrečių jo kaltės įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija. Nuteistasis pripažįsta, kad žinodamas, jog T. L. sumušė ir smaugė N.L., padėjo T. L. ir kartu su juo išnešė N. L. iš namo, veždami karučiu bei tempdami žeme nugabeno jį prie Nemuno ir įmetė N. L. į vandenį, tačiau mano, jog tokiais veiksmais nepadarė nusikaltimo – N. L. nužudymo. Kitaip tariant, nuteistasis V. L. nesutinka su nuosprendyje padaryta teismo išvada, jog N. L. buvo nužudytas jam (V. L.) su T. L. veikiant bendrininkų grupe.

BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013). Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Apie buvusį susitarimą ir jo pobūdį sprendžiama iš kaltininkų atliktų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta situacija, kad N. L. nužudymo aplinkybes mačiusių liudytojų nėra, todėl yra reikšmingi nuteistųjų parodymai, kuriuos privalu vertinti visų surinktų įrodymų visete.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistasis T. L. pripažino, kad jo gimtadienio šventės metu po žodinio konflikto su N. L., šis nuėjo miegoti. Svečiams išsiskirsčius, jis (T. L.) nuėjęs prie gulinčio lovoje N. L., jį pažadinęs ir konfliktui atsinaujinus, jis N. L. sudavęs du smūgius į veidą, abiems nugriuvus ant grindų jis ranka buvo apglėbęs N. L. kaklą ir jį smaugė, o N. L. nustojus priešintis, spardytis, kaklą paleidęs išėjo į lauką parūkyti. Ar N. L. buvo negyvas jis nesuprato, todėl buvo sugrįžęs pažiūrėti, ieškojo pulso, bet nerado, jam atrodė, kad N. L. nekvėpuoja, todėl išėjęs vėl į lauką ten rūkančiam tėvui V. L. pasakė, kad N. L. nekvėpuoja, tėvas paklausė „gal mirė?“ ir nuėjo pažiūrėti, grįžęs pasakė, kad N. L. nekvėpuoja. Manydami, kad N. L. negyvas, abu nusprendė atsikratyti ir įmesti jį į upę, todėl karučiu abu jį vežė, o kadangi N. L. iš karučio iškrisdavo, jį vėliau surišę virve abu tempė žeme ir įmetė į upę.

Apeliantas nuteistasis V. L. pirmos instancijos teisme parodė, kad sūnaus T. L. gimtadienyje kartu su svečiais vartojo alkoholinius gėrimus, buvo nuėjęs pamiegoti ir nubudęs matė kaip į kitą lovą atsigulė N. L.. Jam (V. L. ) rūkant prie krosnies, atėjo sūnus T. L., kuris norėjo kažką aiškintis su miegančiu N. L., todėl pagalvojo, jog sūnus eina muštis. Nenorėdamas matyti muštynių, jis išėjęs rūkyti į lauką, ten atėjęs sūnus pasakė, kad užsmaugė N.. Tokį pasakymą jis suprato, jog N. L. nebegyvas, ar tai tiesa netikrino. Abu nusprendė N. L. atsikratyti, abu jį išnešė į lauką, įsodino į jo atvežtą karutį ir abu vežė link upės. N. L. iškrisdavo iš karučio, todėl atsinešę virvę surišo N. L. ir tempė žeme iki Nemuno, kur atrišę N. L., manydami, jog šis negyvas, nuo stataus kranto nurideno į upę. Po to, N. L. rūbus, batus ir kitus daiktus sudegino, jo dviratį nakčia nustūmė prie N. L. namų.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. L., apart kito, tvirtino, jog jo sūnus T. L. eidamas prie miegančio N. L. sakė, kad jį „užknakcys“ ir matė kaip T. „dusino“ N. L., šis spardėsi, inkštė, lova girgždėjo, po to sūnus pasakė „jau viskas, negyvas“. Tada abu su sūnumi T. L. tarėsi kaip atsikratyti N. L., nusprendė įmesti į upę, tam jis atvežė karutį, kuriuo abu N. L. vežė, po to tempė žeme N. L. prie kojų pririšę virvę, N. L. tempiant išsinėrė iš drabužių, todėl į upę buvo įmestas visiškai nuogas.

Apeliantas nuteistasis V. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme, tvirtino, jog įvykio metu manė, kad N. L. po sūnaus T. L. pavartoto smurto buvo negyvas ir padėjo sūnui tik atsikratyti N. L. lavono. Ši nuteistojo V. L. gynybos nuo kaltinimų versija buvo aptarta ir atmesta pirmos instancijos teismo nuosprendyje. Apeliantas iš esmės tuos pačius teiginius pateikia ir apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai V. L. teiginius apie tai, kad jis nedalyvavo N. L. nužudyme, o tik padėjo T. L. atsikratyti nužudyto N. L. lavonu, atmetė kaip nepagrįstus ir paneigtus byloje esančiais įrodymais. Tokia išvada teismo padaryta įvertinus byloje surinktus įrodymus: specialisto išvada Nr. M 137/2016 (06) nustatyta, kad N. L. mirtis įvyko nuo mechaninės asfiksijos, uždarius kvėpavimo takus vandeniu, konstatuota, kad N. L. į upę pateko gyvas (b.l. 4-6, t.2); iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2016-04-30 (duomenys neskelbtini), Nemuno upės pakrantėje, augmenijoje buvo rastas N. L. lavonas be rūbų, burnoje įkišta juodos spalvos kojine (b.l. 57-61, 62-64, t.1).

Iš nuteistojo V. L. (taip pat ir nuteistojo T. L.) parodymų matyti, jog jis nuolat teigė, kad N.L., jo gabenimo link upės metu jokių gyvybės ženklų nerodė, nepamena kur, kodėl ir kuris N. L. burną užkišo kojine. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis V. L., gan nuosekliai pasakodamas įvykio dienos aplinkybes, teigia, jog nepamena būtent aplinkybės – N. L. burnos užkimšimo kojine, kuri yra svarbi vertinant nuteistųjų suvokimą kad nukentėjusysis jo įmetimo į upę metu buvo gyvas. Tokia situacija vertintina V. L. siekiu paneigti suvokimą, jog N. L. įmetant į upę buvo gyvas ir išvengti baudžiamosios atsakomybės už N. L. nužudymą. Todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad N. L. buvo užtildytas burnos užkimšimu kojine jam galimai bandant šauktis pagalbos ar išduodant kitokius garsus ir taip priešinantis. Teismas, nustatęs, kad N. L. į upę buvo įmestas būdamas gyvas ir visiškai nuogas, esant minusinei oro temperatūrai, pagrįstai pripažino, jog V. L. (ir T. L.) suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gyvybę gali atimti ir to siekė, todėl pagrįstai konstatavo, kad V. L. bendrais su T. L. veiksmais – įmesdami gyvą N. L. į upę, jį nužudė veikdamas tiesiogine tyčia ir N. L. mirtis yra abiejų nuteistųjų bendrų nusikalstamų veiksmų rezultatas ir pasekmė. Nagrinėjamoje byloje abiejų nuteistųjų tyčia, sprendžiant pagal jų dalyvavimo laipsnį, atliktų veiksmų pobūdį, veiksmų sutartinumą nebuvo skirtinga, todėl abu jie yra tyčinio nužudymo bendravykdytojai.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. L. kaltės nužudžius N. L. pagrįstos objektyviais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių ir atskleidžiančiais nuteistojo įvykdyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, priežastinį ryšį tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių bei kaltės turinį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo V. L. apeliacinį skundą tenkinti ir jo veiksmus vertinti pagal BK 237 straipsnio 2 dalį ir 328 straipsnio 2 dalį.

Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu V. L., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 9 metams. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs visas V. L. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą jam paskyrė teisingą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. Paskirtoji bausmė – laisvės atėmimas 9 metams yra artimesnė minimaliai baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, todėl nėra aiškiai per griežta.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad tenkinti nuteistųjų T. L. ir V. L. apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apygardos teismo nuosprendis nekeičiamas ir nenaikinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų T. L. ir V. L. apeliacinius skundus atmesti.