Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Dirvono ir Arūno Kaminsko, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Justui Eimontui, atsakovo atstovui Julianui Viduto, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės taryba).

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti visas Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietėse į tokias, kurios atitiktų Valstybinės kalbos įstatymo bei Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, pakeitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395 (toliau Taisyklės), reikalavimus - t. y. tokias, kuriose nurodyti Registrų centre įregistruoti gatvių pavadinimai lietuvių kalba.

Prašyme (b. l. 1-2) paaiškino, kad Valstybinės kalbos įstatymo 17 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Išimtis iš šios taisyklės nustatyta Valstybinės kalbos įstatymo 18 str. 1 d., pagal kurią tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Iš šių Valstybinės kalbos įstatymo normų daro išvadą, kad visi tautinių bendrijų organizacijoms nepriklausantys viešieji užrašai Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat ir gatvių pavadinimų lentelės turėtų būti iškabintos tik lietuvių kalba. Šios nuostatos negali būti interpretuojamos niekaip kitaip, kadangi dvikalbystė viešuosiuose užrašuose galima tik Valstybinės kalbos įstatymo 18 str. numatytu atveju. Gatvių pavadinimai nėra ir negali būti laikomi nei tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais, nei atitinkamai tokios bendrijos informaciniais užrašais. Be to, pagal Taisyklių 18 p. gatvės pavadinimas gali būti vartojamas tik įregistruotas Registre.

Pagal Taisykles pavadinimus gatvėms suteikia savivaldybių atstovaujamosios institucijos - savivaldybių tarybos, o gatvių pavadinimų lenteles per 1 mėnesį nuo savivaldybės tarybos sprendimo dėl pavadinimo gatvei suteikimo įsigaliojimo privalo pakeisti pati savivaldybė. Taisyklių 27 p. nustato, kad už gatvių ženklinimą vietovėje, tinkamą ženklų įtvirtinimą, informacijos juose teisingumą ir teisėtumą, ženklų priežiūrą ir keitimą atsako savivaldybės vykdomoji institucija. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d. 2 p. savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) - savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Vilniaus rajono savivaldybės taryba nėra suteikusi vykdomosios institucijos įgaliojimų savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 8 d. 1 p. savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais.

Vyriausybės atstovo tarnyba atliko tyrimą Vilniaus rajono savivaldybėje ir nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybėje Pikeliškėse Paberžės gatvėje, Maišiagaloje Jogailos, Paberžės, Mokyklos, Naujojoje, Kooperatyvinėje, Algirdo ir Vilniaus gatvėse, Sudervėje Kernavės ir Vilniaus gatvėse, Ažulaukėje Nemenčinės gatvėje, Nemenčinėje Švenčionių ir Kardinolo H. R. Gulbinovičiaus gatvėse, Buivydžiuose Šv. Jurgio ir Bažnyčios gatvėse, Mostiškėse Laisvės, Mokyklos, Linksmojoje, Naujojoje, Sodų, Baltarusijos ir Medaus gatvėse, Lavoriškėse Liepos gatvėje gatvių pavadinimų lentelės yra iškabintos ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų kalbomis. Tai prieštarauja tiek Valstybinės kalbos įstatymo 17 str., tiek Taisyklių 18 p.

Atsakovas su pareiškėjo prašymu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 30-33) paaiškino, kad prašymas iš esmės neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo keliamų reikalavimų. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimai nekonkretūs. Prašymas atrodo kaip politinė deklaracija, o ne kaip skundas teismui. Visiškai neaišku kaip Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius vykdys teismo sprendimą, jeigu teismas patenkins Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą.

Tvirtina, kad pareiškėjo reikalavimas buvo vykdomas. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos seniūnijų darbuotojams buvo pavesta vietoje vykdyti reikalavimus. Seniūnai, kiti darbuotojai kalbėjo su namų šeimininkais, kurie kategoriškai atsisakė vykdyti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimus keisti gatvių pavadinimų lenteles. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojai negali be namo ir žemės savininko ar teismo leidimo net įeiti į privačių valdų teritoriją ar namą. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojai namų savininkams negali paaiškinti, kodėl taikomas dvigubas standartas. Sostinėje, net Vilniaus miesto centre, yra labai daug iškabų, rodyklių anglų ir kitomis kalbomis, o kaimo žmonėms ant savo namo negalima iškabinti tokio užrašo, kokio jie nori.

Nurodo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius bei Vilniaus rajono savivaldybės taryba laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, jų nepažeidė, elgėsi rūpestingai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Vilniaus rajono savivaldybės taryba nepriėmė sprendimų dėl gatvių rodyklių pavadinimų lenkų ar rusų kalba. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius nepriėmė tokių įsakymų. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija ar Vilniaus rajono savivaldybės taryba padarė pažeidimų.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 91(7) str. numato atsakomybę už valstybinės kalbos nevartojimą. Šio kodekso 246(7) str. numato, kad šios kategorijos pažeidimų bylas nagrinėja tik Valstybinė kalbos inspekcija. Mano, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje viršija savo įgaliojimus.

Atsakovo teigimu, būtina iš tikrųjų ištirti nustatytus faktus ir apklausti kiekvieno namo savininką, ar jie sutinka įvykdyti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimus dėl gatvių lentelių. Kiekvienas privataus namo savininkas, kur bus aptiktas pažeidimas, privalo dalyvauti bylos nagrinėjime trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis.

Nors Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo pakeisti tik keleto gatvių pavadinimų Vilniaus rajone lenteles (su šių gatvių pavadinimų lentelių pakeitimu, tiksliau užrašų juose pakeitimu taisyklinga tautinės mažumos kalba gal ir galima būtų sutikti, tačiau tuomet visiškai liktų neaišku dėl kitų Vilniaus rajono gatvių pavadinimų iškabų, parašytų tautinės mažumos kalba), tačiau vis eskaluojama gatvių pavadinimų užrašų tautinės mažumos kalba tema šiais pakeitimais neišsispręs, kadangi iš esmės taip ir liks neišspręstas pats tokių užrašų teisėtumo klausimas. Kaip matyti iš teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-268/1999, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta adm. byloje Nr. 699-9/2003, 2003 m. liepos 24 d. nutartis, priimta adm. byloje Nr. P10-96/2003), šiai dienai tautinių mažumų teisių šiuo klausimu realizavimo tvarka ir mechanizmas Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nėra detalizuotas ir visiškai aiškus, ir, kaip matyti, iš valstybinės valdžios veiksmų (labiau neveikimo), nors ir praėjo daug laiko nuo tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų bei teismų sprendimų priėmimo, pačios valdžios teisės aktuose įtvirtintų įsipareigojimų prieš tautines mažumas - ir toliau nesirengiama jo tinkamai reglamentuoti. Lietuvoje ir toliau lieka nerealizuojamos tautinių mažumų teisės, suteiktos ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis, galioja nacionaliniai teisės aktai, kurie, atsakovės nuomone, prieštarauja tiek nacionaliniams, tiek tarptautiniams Lietuvos Respublikoje galiojantiems teisės aktams, skirtingos valdžios institucijos savaip (ir vis kitaip) interpretuoja šių teisių įgyvendinimą.

Akcentuoja, kad viešuosius užrašus Lietuvoje reglamentuoja ne vien tik Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos. Viešuosius užrašus (tarp jų ir gatvių pavadinimų) tautinės mažumos kalba Lietuvos Respublikoje reglamentuoja galiojantys nacionaliniai bei aukštesnės galios - tarptautiniai teisės aktai. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, priimtos 1995 m. vasario 1 d., Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos 2000 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. VIII-1548, 11 str. 3 d. įtvirtinta, jog „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“. Atkreipia dėmesį į tai, jog ratifikuota Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija nėra „skambių deklaracijų rinkinys“. Šią konvenciją Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d. įtvirtinta, jog tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Be to, ji yra tarptautinės teisės šaltinis ir tiesioginio taikymo aktas. Remiantis tarptautinės teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principu (Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 str.), Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos normoms turi būti suteiktas prioritetas, jeigu nacionalinė teisė nustato kitokias taisykles negu konvencija, ar nacionalinės teisės normos būtų nepakankamai aiškios ir gali būti interpretuojamos įvairiai. Taigi, Valstybinės kalbos įstatymas, jo nuostatos, susijusios su tautinių mažumų teisių apsauga, negali būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų nustatomos kitokios taisyklės, negu jas nustato Lietuvos Respublikos pripažįstamos tarptautinės teisės normos. Šiuo klausimu atitinkamas išvadas yra padaręs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 17 d. nutarime. Todėl vadovaujantis vien šiomis teisės normomis visos Lietuvos Respublikos institucijos (taip pat ir Vilniaus rajono savivaldybė), visi tarnautojai (taip pat ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius) Lietuvos ratifikuotas tarptautines sutartis savo veikloje privalo taikyti tiesiogiai.

Valstybinės kalbos įstatymo 1 str. 3 d. nurodo, kad asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius garantuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai, t. y. šis įstatymas nereguliuoja tautinių mažumų kalbos vartojimo, o nukreipia į kitus teisės aktus, kurie tiesiogiai susiję su tautinėmis mažumomis. Iki 2010 m. sausio 2 d. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją Lietuvoje įgyvendino Tautinių mažumų įstatymas. Kadangi nuo 2010 m. sausio 2 d. Lietuvoje nėra teisės akto, kuris įgyvendintų minėtą konvenciją, tai pastaroji įgauna tiesioginio taikymo galią.

Mano, kad Taisyklių 18 p. prieštarauja Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 str. 3 d., todėl remiantis tarptautinės teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principu (Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d.), šiuo atveju turi būti taikomos konvencijos, o ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostatos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės taryba su pareiškėjo prašymu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą (b. l. 35-38) remiasi tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašymą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.

Atsakovo atstovas teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2010 m. liepos 7 d. reikalavimo Nr.1R-22 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo ir Taisyklių nuostatų neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybės gyvenamosiose vietovėse.

Remiantis rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorei pateikė 2010 m. liepos 7 d. reikalavimą Nr. 1R-22 (b. l. 3-4) įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymo 17 str. 1 d., Taisyklių 29 p. nuostatas ir pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles, kuriose nurodyti teisiškai neįregistruoti gatvių pavadinimai, Vilniaus rajono savivaldybėje: Pikeliškėse Paberžės gatvėje, Maišiagaloje Jogailos, Paberžės, Mokyklos, Naujojoje, Kooperatyvinėje, Algirdo ir Vilniaus gatvėse, Sudervėje Kernavės ir Vilniaus gatvėse, Ažulaukėje Nemenčinės gatvėje, Nemenčinėje Švenčionių ir Kardinolo H. R. Gulbinovičiaus gatvėse, Buivydžiuose Šv. Jurgio ir Bažnyčios gatvėse, Mostiškėse Laisvės, Mokyklos, Linksmojoje, Naujojoje, Sodų, Baltarusijos ir Medaus gatvėse, Lavoriškėse Liepos gatvėje.

Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. Vyriausybės atstovo reikalavimą nekolegialus savivaldybės administravimo subjektas privalo įvykdyti per 7 dienas nuo reikalavimo gavimo dienos bei per 10 dienų apie tai informuoti Vyriausybės atstovą. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje negavo informacijos iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apie tai, kad 2010 m. liepos 7 d. reikalavimas Nr. 1R-22 yra įvykdytas, taip pat ir prašymo pratęsti minėto reikalavimo įvykdymo terminą. Taigi, pagal bylos duomenis nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius neįvykdė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2010 m. liepos 7 d. reikalavimo Nr. 1R-22.

Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje nuomone, atsakovo neveikimas šiuo atveju yra neteisėtas ir nepagrįstas. Su tokia pareiškėjo pozicija sutiktina.

Pagal bylos duomenis kai kuriose Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietėse: Pikeliškėse Paberžės gatvėje, Maišiagaloje Jogailos, Paberžės, Mokyklos, Naujojoje, Kooperatyvinėje, Algirdo ir Vilniaus gatvėse, Sudervėje Kernavės ir Vilniaus gatvėse, Ažulaukėje Nemenčinės gatvėje, Nemenčinėje Švenčionių ir Kardinolo H. R. Gulbinovičiaus gatvėse, Buivydžiuose Šv. Jurgio ir Bažnyčios gatvėse, Mostiškėse Laisvės, Mokyklos, Linksmojoje, Naujojoje, Sodų, Baltarusijos ir Medaus gatvėse, Lavoriškėse Liepos gatvėje gatvių pavadinimai lentelėse nurodyti dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų arba lietuvių ir rusų (b. l. 5-26). Šio fakto procesinės šalys neginčija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 str. įtvirtinta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime pažymėjo, kad ,,konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba“. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia, jog lietuvių kalba privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime. Kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą.

Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus (1 str. 1 d.). Pagal Įstatymo 1 str. 3 d. asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius garantuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje adm. byloje Nr. A143-687/2008, pažymėjo, kad ,,iš vienos pusės valstybinės (lietuvių) kalbos vartojimas viešajame Lietuvos gyvenime, o iš kitos pusės asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, yra skirtingos ir tuo pačiu nepriešinamos viena kitai kalbos vartojimo sampratos. Teisės puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius yra asmeninės, t. y. jos pagal savo prigimtį nėra atsiejamos nuo konkrečių asmenų. Tuo tarpu teisei vartoti valstybinę lietuvių kalbą viešajame Lietuvos gyvenime yra būdingas ir šios teisės specifiką nulemia viešojo intereso aspektas, t. y. aspektas, teisės taikymo požiūriu nesietinas su konkrečiais asmenimis bei asmenų savo tautinio autentiškumo suvokimu“.

Įstatymo 17 str. 1 d. pasakyta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Kaip teisingai prašyme nurodė pareiškėjas, išimtis iš šios taisyklės nurodoma Įstatymo 18 str. 1 d. Joje numatyta, kad tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Tai reiškia, kad viešuosiuose užrašuose dvikalbystė galima tik Įstatymo 18 str. 1 d. atveju – pateikiant tautinių bendrijų organizacijų pavadinimus, jų informacinius užrašus. Šioje byloje kalba eina apie gatvių pavadinimų rašymą. Gatvių pavadinimai nėra ir negali būti laikomi nei tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais, nei atitinkamai tokios bendrijos informaciniais užrašais. Vadinasi, nėra pagrindo kaip išimtinėmis vadovautis Įstatymo 18 str. 1 d. nuostatomis. Pagal Taisyklių 27 p. nuostatas už gatvių ženklinimą vietovėje, tinkamą ženklų įtvirtinimą, informacijos juose teisingumą ir teisėtumą, ženklų priežiūrą ir keitimą atsako savivaldybės vykdomoji institucija. Taisyklių 29 p. reglamentuoja, kad gatvių pavadinimų lentelėse turi būti teisiškai įregistruoti (įtraukti į Registrą) pavadinimai. Taigi, LR galiojantys teisės aktai vienareikšmiškai nustato, kad gatvių pavadinimų užrašai turi būti pateikiami būtent valstybine lietuvių kalba, o už jų įtvirtinimą, informacijos juose teisingumą ir teisėtumą, keitimą ir kt. atsako savivaldybės vykdomoji institucija. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 8 d. 1 p. savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Vadinasi, Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2010 m. liepos 7 d. reikalavimu Nr. 1R-22 kreipėsi į tinkamą subjektą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kad naudojami gatvių pavadinimai ne lietuvių kalba yra įregistruoti registre. Atsakovas savo poziciją šalia gatvių pavadinimų užrašų lietuvių kalba naudoti užrašus ir nevalstybine kalba grindžia Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 str. 3 d. nuostatomis. Jose įtvirtinta, kad šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus, stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartyje, priimtoje adm. byloje Nr. A-261-997/2009, konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis numato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Tačiau kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 17 d. nutarime principas pacta sunt servanda (sutarties privaloma laikytis) nereiškia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų. Tai yra kiekvienos valstybės suvereni teisė. Todėl valstybių teisinėse sistemose taikomi įvairūs tarptautinės teisės normų įgyvendinimo vidaus teisėje būdai ir formos. Be to, yra pripažinta, kad apskritai tarptautinės teisės ir konkrečiai tarptautinių sutarčių galiojimas valstybės teisinėje sistemoje visada priklauso nuo vidaus teisės. Remiantis šiomis nuostatomis vertinant Konvencijos 11 straipsnio 3 dalies turinį, matyti, kad Konvencijos taikymas nėra absoliutus. Valstybė, ratifikavusi konvenciją, turi atitinkamo pasirinkimo sąlygas, tai yra ji privalo Konvencijos 11 straipsnio 3 dalį taikyti „remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais“, „atsižvelgusios į konkrečias sąlygas“, „jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“. Vykdydama šias sąlygas bei Konvencijos ratifikavimo 2 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybė privalo nustatyti Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatų, kurios nenumatytos Lietuvos Respublikos įstatymuose, įgyvendinimo tvarką. Tokiu būdu, tiesiogiai Konvencijos 11 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes turi būti įvertintos šioje dalyje numatytos aplinkybės bei parengti atitinkami ją įgyvendinantys teisės aktai. Nesant jų, atsakovas pagal esamą teisinį reguliavimą nepagrįstai atsisakė vykdyti pareiškėjo reikalavimą – pakeisti neatitinkančius gatvių pavadinimų užrašus“.

Nagrinėtinu atveju kilęs ginčas yra identiškas tam, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė adm. byloje Nr. A-261-997/2009. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra juridinės būtinybės keisti jau suformuotos teisminės praktikos (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje adm. byloje Nr.A-756-152/2009, nurodė, kad pagal savo pobūdį ir turinį Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija yra politinio-programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio. Dėl šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje priimti procesiniai sprendimai vertintini kaip teisės šaltiniai, kuriais būtina vadovautis priimant sprendimą ir šioje byloje. Tokia išvada darytina vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....> Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. Visa tai reiškia, kad ginčo sprendimui taikytina ne Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatos, o nacionaliniai teisės aktai (Valstybinės kalbos įstatymas, Taisyklės), kurie, kaip jau minėta, numato būtent valstybinės lietuvių kalbos naudojimą viešuosiuose užrašuose (išskyrus Įstatymo 18 str. 1 d., kuri nagrinėjamoje byloje nėra aktuali). Todėl laikytina, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė vykdyti pareiškėjo 2010 m. liepos 7 d. reikalavimą Nr. 1R-22.

Nagrinėtinu atveju Vyriausybės atstovas nesprendė administracinės atsakomybės taikymo pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 91(7) str. klausimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad, kreipdamasis į teismą dėl 2010 m. liepos 7 d. reikalavimo Nr. 1R-22 nevykdymo, jis viršijo savo kompetenciją. Priešingai, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2 d. 2 p. Vyriausybės atstovui suteikia teisę kreiptis į administracinį teismą dėl savivaldybės administravimo subjekto neveikimo.

Tai, kad, anot atsakovo, kai kurie Vilniaus rajono savivaldybės gyventojai kategoriškai atsisako keisti gatvių pavadinimų lenteles, nėra pagrindas netenkinti Vyriausybės atstovo prašymo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Savivaldybė, nustačiusi, kad kai kurie asmenys sudaro kliūtis gatvių pavadinimų lentelių keitimui, turi teisę spręsti dėl atitinkamų teisinių poveikio priemonių jiems taikymo pagal Administracinių teisių pažeidimų kodeksą ir kitus teisės aktus, kreiptis pagalbos į kitas kompetentingas institucijas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, Valstybinės kalbos įstatymo bei Taisyklių reikalavimus, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas iš esmės yra pagrįstas. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigotinas pakeisti ne visas Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietėse (pagal skunde suformuluotą reikalavimą toks nustatytas įpareigojimas būtų per daug abstraktus, atsakovei iš esmės būtų neaišku, kokia apimtimi turėtų būti vykdomas priimtas teismo sprendimas), o pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (b. l. 3-26), t. y. pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo ir Taisyklių reikalavimų neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybėje Pikeliškėse Paberžės gatvėje, Maišiagaloje Jogailos, Paberžės, Mokyklos, Naujojoje, Kooperatyvinėje, Algirdo ir Vilniaus gatvėse, Sudervėje Kernavės ir Vilniaus gatvėse, Ažulaukėje Nemenčinės gatvėje, Nemenčinėje Švenčionių ir Kardinolo H. R. Gulbinovičiaus gatvėse, Buivydžiuose Šv. Jurgio ir Bažnyčios gatvėse, Mostiškėse Laisvės, Mokyklos, Linksmojoje, Naujojoje, Sodų, Baltarusijos ir Medaus gatvėse, Lavoriškėse Liepos gatvėje į atitinkančias Valstybinės kalbos įstatymo bei Taisyklių reikalavimus, t. y. tokias, kuriose gatvių pavadinimai būtų nurodyti valstybine (lietuvių) kalba. Tokiu būdu šioje administracinėje byloje pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1, 3 p.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1, 3 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybėje Pikeliškėse Paberžės gatvėje, Maišiagaloje Jogailos, Paberžės, Mokyklos, Naujojoje, Kooperatyvinėje, Algirdo ir Vilniaus gatvėse, Sudervėje Kernavės ir Vilniaus gatvėse, Ažulaukėje Nemenčinės gatvėje, Nemenčinėje Švenčionių ir Kardinolo H. R. Gulbinovičiaus gatvėse, Buivydžiuose Šv. Jurgio ir Bažnyčios gatvėse, Mostiškėse Laisvės, Mokyklos, Linksmojoje, Naujojoje, Sodų, Baltarusijos ir Medaus gatvėse, Lavoriškėse Liepos gatvėje į atitinkančias Valstybinės kalbos įstatymo bei Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, pakeitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395, reikalavimus, t. y. tokias, kuriose gatvių pavadinimai būtų nurodyti valstybine (lietuvių) kalba.

Kitoje dalyje Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.