Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. byla Nr. 1A-26-348/2012

2012 m. vasario 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, Vaidai Pupšytei, Vidai Butiškienei bei Dianai Zadrauskaitei dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui, gynėjams advokatams Romui Aikevičiui ir Valerijui Karpovui, nuteistiesiems A. G. ir Ž. S., nukentėjusiajam A. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus ir nuteistojo Ž. S. apeliacinius skundus dėl 2011 m. birželio 15 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str.1 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metas, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Ž. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str.1 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metas, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš A. G. ir Ž. S. solidariai priteista: 5894,80 Lt. Valstybinei ligonių kasai, 5000 litų neturtinės žalos ir 4000 litų išlaidos advokatui už teisinę pagalba nukentėjusiajam A. V..

Nukentėjusiojo A. V. civilinis ieškinį dėl turtinės žalos atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. ir Ž. S. nuteisti už tai, jog 2006 m. gruodžio 17 d. apie 16 val., veikdami bendrininkų grupėje, prie sporto ir laisvalaikio klubo „N. K.“, esančio (duomenys neskelbtini), papurškė A. V. į akis ašarinėmis dujomis, o pastarajam susilenkus ir užsidengus veidą rankomis, spyrė jam į veidą, o jam nugriuvus, sudavė nenustatytą skaičių, bet nemažiau dviejų, smūgių kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, taip A. V. padarė poodines kraujosruvas veide, kraujosruvas po kairės akies obuolio jungine, nubrozdinimą pakaušyje, kaires akiduobės apatinės sienelės lūžimą su kairio skruostikaulio-viršutinio žandikaulio komplekso lūžimu ir išsivysčiusiu trauminės kilmės kairio paakinio nervo trauminiu neuritu, tuo padarydami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Gynėjo nuomone, teismas pripažindamas kaltu A. G. nepagrįstai jo kaltės įrodymu laikė ir specialisto išvadas, iš kurių visiškai neaišku kelių trauminių poveikių pasekoje A. V. padarytas kūno sužalojimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog teismas visiškai nesidomėjo priežastimis, dėl kurių nuteistieji A. G. ir Ž. S. atsirado klube „N. K." ir dėl ko kilo konfliktas tarp baro darbuotojų ir bare buvusių A. V., S. Z. ir S. K.. Teisme nebuvo apklaustos liudytojos A. D. ir I. A., kurios tuo metu dirbo bare ir iškvietė apsaugos darbuotojus. Iš kaltinimo formulavimo galima susidaryti įspūdį, kad prie A. V. nuteistieji prikibo be jokios priežasties ir jį sužalojo.

Taip pat skunde nurodoma, jog teismas nuosprendyje nei vienu žodžiu neužsiminė apie tai, kad A. G. bei Ž. S. į klubą „N. K." buvo iškviesti klubo darbuotojų tam, jog sutramdytų bei išvarytų iš klubo viešosios tvarkos pažeidėjus ir kad A. G. ir Ž. S., būdami UAB „(duomenys neskelbtini)" apsaugos darbuotojai, vykdė savo pareigas, nustatytas 2004-07-08 Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymu Nr. IX-2327. Byloje nustatyta, jog nukentėjęs A. V. ir kiti jo bendrininkai buvo sulaikyti, juos sulaikant buvo iškviestas papildomas apsaugos darbuotojų ekipažas, tai rodo, kad apsaugos darbuotojai A. G. ir Ž. S. įvertino situaciją, kad jie dviese su keturiais įsisiautėjusiais ir neblaiviais įstatymo pažeidėjais nesusitvarkys ir savo jėgomis nepajėgs jų pristatyti į policijos komisariatą. Nukentėjusysis su draugais buvo sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą bei nubausti administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą, tačiau teismas į tai nereagavo ir klausimo, ar apsaugos darbuotojai veikė minėto įstatymo ribose, ar jį pažeidė, visiškai nesvarstė ir A. G. bei Ž. S. nuteisė, kaip eilinius piliečius, pažeidusius įstatymą.

Apelianto nuomone, teismas nesvarstė ir būtinosios ginties bei būtinojo reikalingumo buvimo nuteistųjų veiksmuose klausimo. Kad teismas A. G. ir Ž. S. nuteisė, kaip eilinius įstatymo pažeidėjus, parodo ir pripažinimas, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje, t.y. be jokio pagrindo pritaikė BK 24 str. 1 d., kur pasakyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Tačiau A. G. ir Ž. S. veiksmuose jokių bendrininkavimo požymių nėra ir negali būti, nes jie vykdė LR asmens ir turto saugos įstatymo nustatytas apsaugos darbuotojų pareigas ir naudojosi jiems šio įstatymo suteiktomis teisėmis, todėl jų veiksmuose negalėjo būti subjektyviosios bendrininkavimo pusės požymių, o tuo pačiu ir bendrininkavimo. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t.y. netinkamai pritaikė baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą.

Skundo autoriaus teigimu, objektyviais įrodymais įrodyta, jog šį smūgį A. V. sudavė apsaugos darbuotojas Ž. S., todėl neįrodyta, kad jo ginamojo A. G. veiksmais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam A. V., todėl A. G. turi būti dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 138 str. 1 d., išteisintas. Be to gynėjo nuomone, kyla abejonių, ar ši nusikalstama veika buvo padaryta tyčia, nes nuteistieji vykdė apsaugos darbuotojų pareigas, kurias reglamentuoja 2004-07-08 Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymas Nr. IX-2327, kuris numato apsaugos darbuotojų, vykdančių pareigas, ne tik pareigas, bet ir teises, kuriomis, mano manymu, jie ir pasinaudojo siekdami sutramdyti bare ir už jo ribų įsisiautėjusius teisės pažeidėjus, kurie nenorėjo paklusti jų nurodymams, vartojo prieš juos necenzūrinius žodžius bei demonstravo fizinę jėgą. Todėl apsaugos darbuotojai, pasinaudodami suteiktomis teisėmis ir panaudojo fizinę prievartą bei specialiąsias priemones, t.y. pasinaudojo teise į būtinąją gintį arba jų veiksmuose buvo būtinasis reikalingumas, todėl nuosprendis turėtų būti panaikintas ir baudžiamoji byla, vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 9 p., nutraukta.

Taip pat gynėjas nurodo, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs visą byloje esančią medžiagą ir tinkamai įvertinęs surinktus ir teisme patikrintus įrodymus, neįžiūrėtų, kad abu nuteistieji veikė būtinosios ginties ribose (BK 28str.) arba jų veiksmai atitiko būtinąjį reikalingumą (BK 31str.), tai A. G. atžvilgiu turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, jog A. V. nesunkus kūno sužalojimas padarytas jo su A. G. bendrais veiksmais. A. V. nesunkų kūno sužalojimą savo veiksmais galėjo padaryti tik A. G., o ne jis. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjime teisme A. V. draugai parodė, jog ne jis spardė A. V.. Nukentėjusysis ir jo draugai niekada nebuvo ir nėra jo pažįstami, jog siektų jį ginti, o A. G. apkalbėti. A. G. duodamas prieš jį melagingus parodymus, turi tikslą ginti save nuo baudžiamosios atsakomybės poveikio, todėl remtis jo šališkais parodymais negalima. Teismas nuosprendžiu nenustatė jo kaltų veiksmų ir dėl jo kilusių pasekmių, t.y. jog būtent jis spyrė A. V. į galvą ar mušė jį kitaip ir kad būtent tokių jo veiksmų pasekmėje, A. V. buvo padarytas nesunkus kūno sužalojimas.

Taip pat skunde nurodoma, jog teismo nuosprendis paremtas bendrais bruožais, o tai reiškia, jog teismas neatsižvelgė į byloje surinktus įrodymus ir jų nevertino kaip tai numatyta LR BPK 20 str. ir kaip tai išaiškinta LR Aukščiausiojo teismo praktikoje. Teismas nuosprendžiu nenustatė kas padarė nukentėjusiajam A. V. nesunkų kūno sužalojimą, t. y. jis ar A. G.. Nors teismas pripažino jo ir A. G. bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką, tačiau bendrininkavimo stadijos ir formos apibūdinančius straipsnius (LR BK 24 ir 25 str.) nenurodė. Dėl to neaišku ar tikrai tarp jo ir A. G. buvo kokiu nors būdu išreikštas susitarimas veikti bendrai prieš A. V. ar kitus asmenis. Jo su A. G. veiksmai pradžioje buvo darbinio pobūdžio, t.y. jie buvo įpareigoti veikti apginant viešąją tvarką, visuomenės rimtį, klubo lankytojų ramybę ir saugumą, netrukdomą klubo darbą. Prasidėjus konfliktui kai iš klubo buvo išvedami viešos ir bendros klubo tvarkos pažeidėjai, jo veiksmai pasipildė ir jo paties gynyba nuo sveikatos sužalojimo, ko nepasakytina apie A. G. veiksmus. Jo veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo gynybos, nuo jo siekio suduoti, pobūdžio, o A. G. veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo ne gynybos, o siekio jį smūgiais nukautuoti, taip parodant savo galią prieš kitus asmenis, bei siekiant pakirsti bet kokį j o fizinį kovingumą.

Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos -bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma - bendrininkavimo sudėtis, numatyta atitinkamuose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Nei jis su A. G., nei A. G. nebuvo niekaip išreiškę vienas prieš kitą kokiais nors identifikuojančiais požymiais veikti bendrai, siekiant sužaloti pil. A. V..

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu, kuris truko nepateisinamai ilgai, net nebuvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai, t. y. net nenustatyta ir neišsiaiškinta kas ir kam spyrė per kojas ir kiek tai lėmė A. V. sužalojimus. Kaltinamasis aktas surašytas tik galimomis prielaidomis. Neteisingą materialiųjų teisės normų išaiškinimą lėmė reikalavimų neatitinkantis kaltinamojo akto surašymas (LR BPK 219 str. 3-5 punktai), todėl bylą reikalinga perduoti prokurorui, naujo kaltinamojo akto surašymui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėjas advokatas R. Aikevičius bei nuteistasis Ž. S. ir jo gynėjas V. Karpovas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti juose išdėstytais motyvais.

Prokuroras ir nukentėjusysis A. V. prašė nuteistojo A. G. gynėjo advokato R. Aikevičiaus ir nuteistojo Ž. S. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus ir nuteistojo Ž. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai nuteistųjų A. G. ir Ž. S. veiką kvalifikavo kaip nusikaltimą numatytą LR BK 138 str. 1 d. Baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai, nes teismo nustatytos aplinkybės atitinka jo pritaikytos BK normos dispoziciją. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog abu nuteistieji veikdami bendrininkų grupėje, prie sporto ir laisvalaikio klubo „N. K.“ papurškė A. V. į akis ašarinėmis dujomis, o pastarajam susilenkus ir užsidengus veidą rankomis, spyrė jam į veidą, o jam nugriuvus, sudavė nenustatytą skaičių, bet nemažiau dviejų smūgių kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, tuo A. V. padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nors apeliaciniuose skunduose nuteistieji A. G. ir Ž. S. tvirtina, kad nukentėjusiajam jokių sužalojimų nepadarė, kad nebuvo jokio išankstinio susitarimo sužaloti nukentėjusįjį A. V., tačiau su tokiais skundų argumentais apeliacinės instancijos teismas negali sutikti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų požymių, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus bendruosius ir (ar) specialiuosius požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

Būtinu bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Pagal BK 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju).

Nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., objektyvieji požymiai yra pavojinga kito žmogaus sveikatai veika, žalingi padariniai – nesunkus sveikatos sutrikdymas ir priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Nesunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 138 str. 1 d. numatytus padarinius, t. y. ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne bendrais veiksmais padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, tačiau byloje nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti nesunkų kūno sužalojimą arba neapibrėžtą, nekonkretizuotą tyčią, kuri apima ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą. Pagal BK 138 str. 1 d. atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo tokio sveikatos sutrikdymo procese.

2006-12-20 teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad A. V. padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose-skruoste, kairės akiduobės apatinės sienelės lūžimas, odos nubrozdinimas pakaušyje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje ir galėjo gautis suduodant į veido sritį kumštimi, spiriant ar panašiai, odos nubrozdinimas pakaušyje galėjo gautis nugriuvus ir atsitrenkus į sieną, grindis, laiptus ar panašiai. Kairės akiduobės apatinės sienelės lūžimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad įvertinus A. V. pateiktų med. dokumentų duomenis, specialisto išvadą Nr. 0-5098.06(02), nustatyta poodinės kraujosruvos veide, kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, nubrozdinimas pakaušyje, kairės akiduobės apatinės sienelės lūžimas su kairio skruostikaulio-viršutinio žandikaulio komplekso lūžimu ir išsivysčiusiu trauminės kilmės kairio paakinio nervo trauminiu neuritu. Konstatuoti sužalojimai susiję su 2006-12-17 dienos trauma, ir dėl kairės akiduobės apatinės sienelės lūžimo su kairio skruostikaulio-viršutinio žandikaulio komplekso lūžimu ir to pasėkoje išsivysčiusiu trauminės kilmės kairio paakinio nervo trauminiu neuritu, atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šių sužalojimų jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 d. laikotarpiui. Minėtos specialisto išvados patvirtina, jog įvykio metu nukentėjusiajam A. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis Ž. S. kaltu neprisipažino ir parodė, kad nukentėjusiajam A. V. smūgių nesudavė, tik papurškė dujomis, nes nukentėjusysis A. V. su draugais nenorėjo palikti klubo. Taip pat kaltinamasis tvirtino, kad nukentėjusiajam smūgį į galvą sudavė A. G..

Kaltinamasis A. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog išvedant nukentėjusįjį A. V. su draugais iš klubo į lauką pastarieji nenorėjo išeiti, pradėjo ginčytis, norėjo grįžti atgal. Dėl to nukentėjusysis su draugais buvo išstumti pro duris į lauką. Lauke prie durų nukentėjusysis užsimojo Ž. S., todėl pastarasis spyrė jam per kojas, o pradėjus A. V. keltis, spyrė į galvą.

Tai, kad nukentėjusiajam A. V. buvo suduoti smūgiai į galvą nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės nuosekliai tvirtino ir liudytojai S. Z., N. Š., S. K. bei J. G.. Tiek liudytojas J. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusiajam į galvą spyrė kaltinamasis Ž. S., kurį jis ikiteisminio tyrimo metu atpažino. Apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu liudytojas J. G. parodė, kad nukentėjusiajam smūgius į galvą sudavė ne kaltinamasis Ž. S., o kaltinamasis A. G..

Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoją J. G.. Liudytojas parodė, kad nukentėjusiajam A. V. smūgį į galvą ne kaltinamasis Ž. S., bet kaltinamasis A. G.. J. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad parodymus pakeitė nieko neįtakotas, o dėl to, kad apylinkės teisme pamatė abu kaltinamuosius natūroje ir įsitikino, kad smūgiavo ne Ž. S., o A. G..

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiajam A. V. į galvą sudavė smūgį kaltinamasis A. G.. Tai patirtina ne tik liudytojo J. G. parodymai apylinkės teisme, bet ir apeliacinės instancijos teisme. Taip pat šią aplinkybę patvirtina ir liudytojų S. Z., N. Š. bei S. K. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad ne tik kaltinamasis A. G. sudavė smūgius nukentėjusiajam bet ir kaltinamasis Ž. S.. Nors teisiamojo posėdžio metu, tai jis neigė, tačiau įtariamojo apklausų metu 2007-03-08 ir 2007-07-05, parodė, kad jis nukentėjusiajam A. V. spyrė į kojas, nuo ko nukentėjusysis nukrito ant grindinio (t. 1 b. l. 144, 146-147). Tai, kad kaltinamasis Ž. S. sudavė nukentėjusiajam A. V. nuosekliai parodė ir liudytojas S. K.. Pastarasis savo parodymus patirtino ir akistatos metu. Tai gi, aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog tarp kaltinamųjų A. G. ir Ž. S. veiksmų, t.y. suduotų smūgių nukentėjusiajam A. V. ir padarinių, t.y. pastarajam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšys. Nors kaltinamieji nesiekė tiesiogine tyčia nukentėjusiajam padaryti nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau veikė neapibrėžta tyčia. Apeliacinės instancijos teismas įvertinę aukščiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai A. G. ir Ž. S. pripažino kaltais pagal LR BK 138 str. 1 d.

Atmetami nuteistojo A. G. gynėjo advokato R. Aikevičiaus skundo argumentai, kad kaltinamieji veikė būtinosios ginties arba būtinojo reikalingumo sąlygomis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog kaltinamieji A. G. ir Ž. S. į klubą „N. K.“ atvyko pagal klubo darbuotojų iškvietimą kaip saugos tarnybos darbuotojai. Apeliacinės instancijos teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos A. D. parodymais nustatyta, jog jai dirbant klube pradėjo triukšmauti, konfliktuoti keli lankytojai, todėl buvo iškviesta apsauga. Vienas iš kelių asmenų elgėsi agresyviai, bet tai buvo ne nukentėjusysis. Atvykusių apsaugos darbuotojų paprašė iš salės išvesti tuos asmenis. Nukentėjusysis buvo ramus, šypsojosi, jis nekonfliktavo. Liudytoja patvirtino, kad nukentėjusysis jos atžvilgiu nesielgė įžūliai. Apsaugos darbuotojai buvo iškviesti ne dėl nukentėjusiojo elgesio, o dėl kito asmens, kuris tikrai elgėsi įžūliai.

Sutinkamai su LR BK 28 str. 1 d. asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes A. G. ir Ž. S. veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pavojingo kėsinimosi, kaip vienos iš būtinosios ginties sąlygų, nes byloje nėra duomenų, jog apeliantams būtų reikėję nuo ko nors gintis.

Baudžiamajame kodekse, įtvirtinančiame būtinojo reikalingumo institutą, nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti (BK 31 str. 1 d.). Kadangi, kaip aukščiau jau buvo minėta, šiuo atveju nebuvo jokio realaus kėsinimosi, gresiančio pavojaus A. G., Ž. S. ar visuomenės interesams, nėra pagrindo pateisinti ir smurtinius apeliantų veiksmus prieš nukentėjusįjį A. V.. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog nuteistiesiems nebuvo būtinumo panaudoti fizinį smurtą A. V. atžvilgiu, nes A. V. pastūmus A. G., pastarasis vykdydamas profesines pareigas, viršijo Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo nustatytus įgaliojimus.

Taip pat nuteistojo Ž. S. skundo teiginiai dėl LR BPK 219 str. reikalavimų pažeidimo, yra atmetami. Pagal BPK įtvirtintą kaltinamojo akto, kaip procesinio dokumento koncepciją, kaltinamasis aktas neturi būti detaliu ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos aprašymu, nes svarbiausi duomenys turi būti pateikti teismui pagal BPK 220 str. 2 d., teismas ir kiti proceso dalyviai su tais duomenimis gali susipažinti tiesiogiai, o ne perskaitę kaltinamąjį aktą. Apeliacinis teismas pažymi, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Taip pat, kaltinamajame akte nurodomi duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir neišnagrinėjus jų teismo proceso metu priimant nuosprendį jais remtis negalima (BPK 301 str. 1 d.). Kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma prokuroro procese užimama pozicija ir argumentuojama, kodėl būtent tokios pozicijos laikosi valstybinis kaltintojas. Kaltinamasis aktas yra išeities pozicija bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kaltinamasis aktas atitinka LR BK 219 straipsnio reikalavimus ir nėra pagrindo gražinti bylą prokurorui.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl A. G. ir Ž. S. kaltumo padarius LR BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą pakankamai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija nenustatė.

LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. A. G. ir Ž. S. kaltė pagrįstai grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Apylinkės teismas, nuosprendį grindė ne spėliojimais ir prielaidomis ar prieštaringais parodymais, kaip kad teigiama skunde, o teisme ištirtais įrodymais, kuriais nėra objektyvaus pagrindo abejoti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo A. G. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus ir nuteistojo Ž. S. apeliacinius skundus atmesti.