Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės O. V. S. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 sprendimą pagal UAB „Ukmergės šiluma“ ieškinį atsakovei O. V. S. dėl skolos ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Ukmergės šiluma“ dokumentinio proceso tvarka prašė iš atsakovės O. V. S. priteisti 1635,06 Lt nesumokėtos skolos už šildymą, 56,18 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 6 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir iš atsakovės O. V. S. ieškovo naudai priteisė 1635,06 Lt skolos, 56,18 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 28 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, kuriuos grindė tuo, kad ieškovas neturi karšto vandens, šilumos pagaminimui, tiekimui ir pardavimui vartotojams licencijos, ji su ieškovu nėra sudariusi sutarties dėl karšto vandens, šilumos ruošimo, tiekimo ir pardavimo vartotojams, ieškovas nerodė, kad jos butui buvo tiekiamas karštas vanduo ir šiluma, taip pat Ukmergės rajono savivaldybės administracija nesurengė prekių pirkimo – pardavimo ir paslaugų tiekimo pardavimo konkurso, t.y. neteisėtai paskyrė ieškovą UAB „Ukmergės šiluma“ tiekti šilumą ir karštą vandenį. Šiluma buvo tiekiama nesant sutartinių įsipareigojimų, be jos sutikimo, todėl ji kaip vartotojas gali naudotis šiomis paslaugomis savo nuožiūra neatlygintinai. Atsakovė nurodė, kad ji ieškovą ne kartą informavo, kad gavus visų gyvenamojo namo butų savininkų sutikimus, jos butas atjungtas nuo centrinio šildymo sistemos, ji įsirengė autonominį elektrinį šildymą, todėl nemoka susidariusios sumos. Nepaisant jos prašymų, ieškovas neatsiuntė savo atstovų atsijungimo faktui užfiksuoti. Ieškovo pateiktomis sąskaitomis negali tikėti, nesant galimybės pasitikrinti, ar jos išrašytos teisingai.

Ieškovas UAB „Ukmergės šiluma“ nesutiko su O. V. S. prieštaravimais, motyvuodamas tuo, kad šiluma ir karštas vanduo vartotojams tiekiami vadovaujantis 2010-05-27 Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.7-113, kuriuo savivaldybės kontroliuojamai įmonei „Ukmergės šiluma“ pavesta nuo 2010-05-31 vykdyti šilumos ir karšto vandens tiekimą Ukmergės miesto, Šventupės gyvenvietės ir Dukstynos kaimo vartotojams. 2010-09-28 Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr.13-1069 „Dėl ekstremalios situacijos Ukmergės rajone paskelbimo“ UAB „Ukmergės šiluma“ direktoriui pavesta užtikrinti viešąjį interesą ir pradėti tiekti šilumą ir karštą vandenį Ukmergės rajono gyventojams. Rašytinės sutarties su atsakove dėl šilumos tiekimo nebuvimas neatleidžia jos nuo pareigos mokėti už tiekiamas šilumos paslaugas, nes tokiu atveju laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas, nustatytas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko, nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Atsakovės priklausančio buto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas rodo, kad butas yra prijungtas prie centrinio šildymo katilinės ir jam yra teikiama šiluma bei vonios kambario gyvatuko šildymas, todėl šilumos pirkimo - pardavimo sutartis su atsakove yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Ieškovas nurodė, kad vadovavosi tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, numatančiomis atsijungimo nuo šilumos perdavimo tinklų šilumos vartotojų iniciatyva tvarka, pagal kurių 89 p. šilumos vartotojas ne vėliau kaip per 1 mėnesį iki Taisyklių 87 p. nurodytų darbų pabaigos ir faktinio atjungimo dienos privalo raštu pranešti šilumos tiekėjui apie numatomą atjungimą ir atlikti kitus Taisyklėse numatytus veiksmus. Atsakovė O. V. S. nėra pateikusi Taisyklėse numatytų atsijungimą patvirtinančių dokumentų, todėl jos butas nėra atjungtas nuo namo šildymo sistemos arba atsijungtas pažeidžiant Taisykles ir mokestis skaičiuojamas teisėtai.

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 31 sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš atsakovės O. V. S., 1635,06 Lt skolos, 56,18 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 28 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Ukmergės šiluma“ naudai, taip pat pašto išlaidas. Teismas nustatęs, kad ieškovas ginčo laikotarpiu buvo šilumos tiekėjas Ukmergės mieste ir tiekė šilumą atsakovei į nuosavybės teise priklausantį butą, konstatavo, jog O. V. S. nuo nuosavybės teisių į butą įgijimo dienos faktiškai yra sudariusi šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį pagal CK 6.384 str. 1 d. nuostatas. Teismas pripažino, kad tarp šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo (tiekimo – vartojimo) sutartis pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintas Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartines sąlygas. Pasak teismo, atsakovė neįrodė, jog atjungdama savo buto šildymo tiekimo įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo tiekimo sistemos, laikėsi teisės aktuose nustatytos tvarkos, todėl toks savavališkas atjungimas nesukelia teisinių pasekmių šalių šilumos energijos tiekimo-vartojimo santykiams. Teismas nurodė, kad butų savininkams yra numatyta teisė nutraukti šilumos energijos tiekimo sutartį ir atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos (CK 6.390 str., 2003-05-20 Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 29 str. bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 (redakcija, galiojusi iki 2010-11-01). Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 183 p. buitinis šilumos vartotojas, pageidaujantis atjungti savo buto šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginius nuo pastato šildymo ar karšto vandens sistemų, privalo pateikti prašymą savivaldybės institucijai derinti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą ir jo norimą keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą bei gauti iš jos techninių sąlygų sąvadą tiems darbams atlikti, o pagal 189 p. šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimo projektavimo, įrengimo ir kitus su atjungimu susiję darbai atliekami pagal išduotas atjungimo technines sąlygas ir jas atitinkantį projektą savo lėšomis, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Buto savininkas, kuris savo įrenginius nuo pastato šildymo ar karšto vandens sistemos atjungia pažeisdamas nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų teikiamos šilumos ar karšto vandens buitiniu vartotoju tol, kol neatlieka Taisyklių 194 p. nurodytų veiksmų (Taisyklių 196 p.). Teismo vertinimu, atsakovės pateikti butų savininkų sutikimai, tėra vienas iš Taisyklėse numatytų reikalavimų, įvykdytinų prieš pateikiant prašymą savivaldybės institucijai norint keisti buto šildymo būdą bei gauti iš jos techninių sąlygų sąvadą darbams atlikti. Byloje nėra duomenų apie tokį atsakovės kreipimąsi į savivaldybės instituciją, techninių sąlygų sąvadą gavimą, darbų atlikimą pagal šias sąlygas atitinkantį projektą. Atsakovė nei su ankstesniu šilumos tiekėju UAB „Miesto energija“, nei su ieškovu pasirašyto akto apie jos buto šilumos įrenginių atjungimą nuo centralizuotos sistemos nepateikė.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai neįvykdė prievolės pagal šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri nėra nutraukta įstatymų nustatyta tvarka. Atmesdamas atsakovės teiginius, kad ji neprivalo mokėti ieškovui už šilumą dėl energiją naudojančių įrenginių neturėjimo (nes jie atjungti), teismas pažymėjo, kad ieškovas šilumą tiekia ne kiekvienam daugiabučio namo butui atskirai pagal atskiras sistemas, o centralizuotai visam daugiabučiui namui per bendrą sistemą, taip pat šildomos namo bendrojo naudojimo patalpos, todėl šildymo prietaisų neatjungus įstatymo nustatyta tvarka, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė šilumos energijos nenaudojo. CK 1.137 str. 3 d. draudžia piktnaudžiauti savo teise, t.y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2007-10-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 yra padariusi išvadą, kad kai asmuo, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką, savo buto radiatorius atjungia nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, jis piktnaudžiauja savo teise ir taip pažeidžia šilumą tiekiančios įmonės teisę ir galimybę gauti atlyginimą už visam daugiabučiui namui tiektą šilumos energiją, kas reiškia, kad yra pagrindas šilumos energijos tiekėjo teises ginti priteisiant jam negautą atlygį (pajamas).

Atsakovė, nesutikdama su Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartis, kurios pagrindu, anot ieškovo, į atsakovei priklausantį butą ginčo laikotarpiu buvo tiekiama šilumos energija ir karštas vanduo, yra nutraukta nuo 2010 m. spalio 2 d., kadangi atsakovės butas buvo atjungtas nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Atsakovė nevartoja ieškovo tiekiamos šilumos, jai priklausantis butas yra šildomas elektros energija. Atsakovės teigimu, ieškovas neturi teisės tiekti šilumos energiją ir karštą vandenį į atsakovės butą ir atitinkamai reikalauti sumokėti už nurodytas prekes, kadangi atsakovė nebuvo informuota ir nesutiko, jog UAB „Miesto energija“ perleistų ieškovui prievolę tiekti šilumos energiją ir karštą vandenį į atsakovės butą. Atsakovės vertinimu, ieškovo reikalavimas mokėti už prieš vartotojo – atsakovės – valią patiektą šilumos energiją prieštarauja CK 6.368 straipsniui, draudžiančiam tiekti daiktus vartotojui be vartotojo sutikimo, jeigu už juos reikalaujama sumokėti. Atsakovė nurodė, jog ji 2010 metų spalio mėnesį, atlikusi paprastojo remonto darbus, kuriems atlikti pagal statybos teisinius santykius reguliuojančius teisės aktus nebuvo reikalingas statybos leidimas ir projektas, teisės aktų nustatyta tvarka išmontavo centralizuoto šildymo įrenginius, esančius bute. Atsakovė nurodytus paprastojo remonto darbus įregistravo valstybės įmonėje Registrų centre, tuo, atsakovės vertinimu, įteisindama buto šildymo būdo pakeitimą. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės buto atjungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos teisėtumo/neteisėtumo klausimą, nepagrįstai taikė tik įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles. Atsakovė pažymėjo, jog buto šildymo būdo pakeitimo statybos darbus reglamentuoja ne Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, o Statybos įstatymas ir jį detalizuojantys statybos techniniai reglamentai. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė nagrinėjamos bylos atveju privalėjo gauti projektavimo sąlygas, parengti projektą ir gauti statybos leidimą. Nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja Statybos įstatymo nuostatoms, kadangi atsakovės bute buvo pašalinti centralizuoto šildymo šildytuvai, atsukant juos nuo ventilių, buvo atliktas buto atskirųjų (vartotojo) inžinerinių šildymo sistemų, kurios skirtos tik buto reikmėms, remontas, visiškai pakeičiant šias sistemų dalis (buto šildytuvus), kai pagal Statybos įstatymo nuostatas nurodyti statybos darbai priskirtini paprastojo remonto darbams. Atsakovės teigimu, atsakovės buto atjungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos teisėtumo faktą patvirtina ir paprastojo remonto aprašas (techninis projektas), kuriame specialistai-ekspertai patvirtino, kad atsakovės atlikti darbai atitinka taikytinų norminių teisės aktų reikalavimus ir nepažeidžia daugiabučio namo, kuriame yra atsakovės butas, bendrojo naudojimo objektų bendraturčių teisių. Atsakovės vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju yra akivaizdu, jog tuo metu, kai atsakovė nutraukė ginčo sutartį, egzistavo aplinkybės, kurioms esant įstatymas leidžia vartotojui vienašališkai nutraukti arba pakeisti šilumos energijos tiekimo sutartį. Sutartis buvo akivaizdžiai nesąžininga, be to, ieškovas nuo 2010 metų spalio mėnesio netiekia šilumos energijos į atsakovės butą, pastarasis yra atjungtas nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ir šildomas elektros energija. Pasak atsakovės, yra pagrindas konstatuoti, jog šalių sutartis dėl šilumos energijos tiekimo į atsakovės butą yra pasibaigusi nuo buto šildymo sistemos atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos. Nepaisant nurodytų aplinkybių, ieškovas ir toliau skaičiavo mokestį už šilumos energiją. Atsakovė pažymėjo, jog vartotojas turi pareigą apmokėti tik už gautą prekę ar paslaugą. Nagrinėjamos bylos atveju šilumos energijos vartojimas buvo nutrauktas, todėl negali būti išieškomas mokestis už nesuvartotą šilumos energiją. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės, kaip iš vartotojos, skolą, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė ieškovui delspinigius, paskaičiuotus už visą skolos sumą. Civiliniame kodekse yra nustatyta, jog reikalavimui dėl delspinigių priteisimo yra taikomas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas, kurį atsakovė nagrinėjamos bylos atveju prašo taikyti. Civiliniame kodekse numatyta, jog tais atvejais, kai mokėjimai yra periodiniai, senatis pradedama skaičiuoti kiekvieną dieną nuo kiekvienos įmokos, todėl delspinigiai gali būti skaičiuojami tik nuo tos skolos sumos, kuri yra susidariusi per paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio pareiškimo teisme dienos. Atsakovė pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl delspinigių už nesumokėtus mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ ir jį detalizuojantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. 124 taikytini tik valstybės ir savivaldybės įmonėms už teikiamas paslaugas, o ieškovas yra uždaroji akcinė bendrovė, kuri teikia ne paslaugas, o prekę – šilumos energiją.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių apeliantės teisės atjungti šildymą bute nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos ir jos prievolės mokėti už šilumos energiją, aiškinimo ir taikymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina ir įvertina, ar apylinkės teismas tinkamai taikė šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas. Taip pat analizuojama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Ukmergės šiluma“ Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010-05-27 sprendimo Nr. 7-113, Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-09-28 įsakymų Nr. 13-1069 ir Nr. 13-1055 pagrindu buvo šilumos tiekėjas Ukmergės mieste laikotarpyje nuo 2010-07-29 iki 2011-06-30, už kurį prašo priteisti atsakovės įsiskolinimą už šildymą (b. l. 23-24, 27). Iš Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko 2011-07-11 išrašo matyti, kad atsakovei O. V. S. nuosavybės teise priklausančiame bute tiekiamas centrinis šildymas iš kvart./raj. katilinės (b. l. 21). Taip pat nustatyta, kad apeliantė 2010 m. liepos mėn. surinkusi daugiabučio butų savininkų sutikimus (b. l. 78-79), nuo 2010 m. spalio mėnesio vienašališkai atsijungė nuo bendros namo šildymo tiekimo sistemos. Atsakovė 2010-10-12, 2010-10-20, 2010-11-04 bei 2010-11-15 raštais informavo ieškovą, kad šilumos ir karšo vandens tiekimas į jos butą yra atjungtas, kad šildymo radiatorių nuėmimas priskiriamas prie paprasto remonto darbų, kuriems leidimų nereikia, prašė nesiųsti mokestinių pranešimų ir pan. (b. l. 75-77, 80-81).

Apylinkės teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad butų savininkams yra numatyta teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę, jie turi laikytis teisės aktuose nustatytos atjungimo tvarkos bei procedūrų, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams. Nagrinėjamu laikotarpiu buto (patalpų) šildymo sistemos įrenginių daugiabučiame name atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos procedūra buvo reglamentuojama CK 6.390 str., Šilumos ūkio įstatymo, ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir 2003 m. Taisyklių), galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d., nuostatose. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012; 2013-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013). Taigi, pagal atsakovės buto šilumos įrenginių faktinio atjungimo nuo bendros šildymo sistemos metu galiojusių Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008-12-04 įsakymo Nr. 4-617 redakcija) nuostatas atjungimo procedūra turėjo būti vykdoma pagal Taisyklių 250–263 punktuose nustatyta tvarka ir buto šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo Taisyklių 260 p. nurodyto atjungimo akto pasirašymo datos, jeigu šilumos vartojimo sutartyje nenustatyta kitaip. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas šilumos vartotojo, pargeidaujančio atsijungti nuo bendrų sistemų, privalomus atlikti veiksmus, klaidingai nurodė 2003 m. Taisyklių anksčiau galiojusios redakcijos atitinkamus 183, 189, 194, 196 punktus, nes ginčo santykių atsiradimo metu galiojo minėtų Taisyklių 2008-12-04 ūkio ministro įsakymu Nr. 4-617 patvirtinta redakcija, kurioje šie santykiai buvo reglamentuoti, kaip minėta 250–263 punktų nuostatose. Tačiau vėlesnės redakcijos teisės akto nuostatų nenurodymas nesudaro pagrindo apylinkės teismo sprendimo neteisėtumui konstatuoti, kadangi 2010 m. spalį galiojusios 2003 m. Taisyklių (2008-12-04 įsakymo Nr. 4-617 redakcijos) nuostatos buvo iš esmės analogiškos ankstesnės redakcijos nuostatoms ir nustatė dar griežtesnį atsijungimo procedūrų reglamentavimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir 2010 m. Taisyklės), įsigaliojusių nuo 2010-11-12, nuostatas dėl atsijungimo nuo bendros sistemos procedūros ir padarė išvadą, kad ir ši tvarką nepanaikino gyvenamojo namo buto savininko pareigos pateikti savivaldybei informaciją apie numatomus atlikti darbus ir prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus bei kitą informaciją, šilumos vartojimo įrenginių atjungimo projektavimo, įrengimo ir kitus su atjungimu susijusius darbus atlikti pagal teisės aktų reikalavimus ir projektą, bei atlikti kitus veiksmus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-01-17 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-35/2012, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008-12-04 įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 250–257, 259 punktai, Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2011-07-29) 210, 216, 217 punktai tam tikra apimtimi pripažinti prieštaravę Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 1 d. (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka), Statybos įstatymo (2010-07-02 įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 str. 11 d. ir Vyriausybės 2002-02-26 nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010-09-29 nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 p. Šiuo sprendimu konstatuota, kad tiek Ūkio, tiek Energetikos ministerija, neturėdamos įgaliojimų, reglamentavo kai kuriuos statybos teisinius santykius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013-03-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013, kuri pagal faktinį bei teisinį pagrindą yra analogiška nagrinėjamai bylai, išaiškino, kad minėtu Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-01-17 sprendime nurodytos normos pripažintos prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymų normoms ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad juos priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų. Kasacinis teismas konstatavo, kad administraciniam teismui pripažinus netaikytinomis tam tikras Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, kurios šiuo metu yra pakeistos, nuostatas, susidarė tam tikras teisinis vakuumas. Ginčui spręsti tampa negalima taikyti įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatų, kuriomis buvo reglamentuota ši procedūra. O pagal tuo metu galiojusį statybos teisinių santykių (statybos projektavimą, kitus statybos darbus) reglamentavimą paprasto remonto darbams, prie kurių priskiriami inžinerinės sistemos įrengimo, pertvarkymo, išmontavimo darbai, nebuvo reikalingas rašytinis pritarimas. Tačiau šis teisinis santykis vėliau priimtais teisės aktais yra reglamentuotas – Aplinkos ministro 2011-05-18 įsakymu Nr. D1-410, kuris įsigaliojo nuo 2011-07-01, buvo patvirtinta, kad paprasto remonto aprašui įrengiant, išmontuojant pastato šildymo bendrąsias inžinerines sistemas privalomas rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas, be to, nuo 2011-07-29 įsigaliojo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas šiek tiek pakeista šilumos įrenginių atjungimo procedūra (apie sprendimą atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės instituciją ir karšto vandens tiekėją, kartu pateikiant jam ir prašymą nutraukti karšo vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo; įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka; įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karšto vandens tiekėjo įgaliotam atstovui), tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Atsižvelgdamas į tokią šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų tvarką, kasacinis teismas sprendė, kad 2010 m. rugpjūčio mėn. atliekant atjungimo nuo šildymo sistemos procedūrą taip pat turėjo būti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013).

Pažymėtina ir tai, kad minėtu Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nebuvo pripažinti prieštaraujančiomis teisės aktams 2010-10-25 Energetiko ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių Antros dalies VIII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios daugiabučio mano buto šilumos įrenginių atjungimą nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva (Taisyklių 108, 109 bei kiti punktai), o pripažinti iš dalies prieštaraujančiais teisės aktams kai kurie Trečios dalies VIII skyriaus punktai, kuriuose aptariama karšto vandens įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva. Be to, Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo pripažinti neprieštaraujančiais teisės aktams ginčo santykiams taikytinų 2003 m. Taisyklių (2008-12-04 įsakymo Nr. 4-617 redakcijos) 258 p., nustatantis pareigą vartotojui ne vėliau kaip per 1 mėnesį iki atjungimo bei susijusių darbų pabaigos ir faktinio atjungimo dienos raštu pranešti šilumos ar karšto vandens tiekėjui apie numatomą atjungimą; 259 p. ta apimtini, kiek nustato pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą; 260-263 punktai, kuriuose nustatyta, kad įrenginiai atjungiami dalyvaujant pastato valdytojo (administratoriaus) ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams, kad baigus buto įrenginių atjungimo darbus, jo savininkas, pastato valdytojas (administratorius) ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą ir kad šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo šio akto pasirašymo datos ir kt. 2003 m. Taisyklių (2008-12-04 įsakymo Nr. 4-617 redakcijos) 263 p. nustatė, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų (nesudaro su šilumos tiekėju šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti ir kt.).

Esant tokiam teisiniam reglamentavimui bei kasacinio teismo pateiktam teisės taikymo aiškinimui, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad jai atlikus paprastojo remonto darbus bei juos įregistravus VĮ Registrų centre, ji tokiu būdu įteisino savo buto šildymo būdo pakeitimą (beje, pirmosios instancijos teismui nei duomenų apie tokį įregistravimą, nei apeliaciniame skunde minimo paprastojo remonto techninio projekto nebuvo pateikta). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo 2010 m. spalio mėnesio O. V. S. buto įrenginių atjungimas nuo centralizuoto šilumos tiekimo yra neteisėtas, o ginčo šalių šilumos tiekimo santykiai laikotarpyje nuo 2010-07-29 iki 2011-06-30 nebuvo nutrūkę, todėl atsakovei kyla pareiga atlyginti už tiektą šilumą, yra teisėta ir pagrįsta.

Nepritartina ir apeliantės argumentams, kad faktiškai atjungus jos buto įrenginius nuo bendros šildymo sistemos, ji neprivalo mokėti už tiektą šilumą, nes nėra šilumos vartotoja, ir kad ieškovo reikalavimas mokėti už prieš vartotojo valią patiektą šilumos energiją prieštarauja CK 6.368 str. Minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Be to, Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d. buvo nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio straipsnio 2 d., jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004-11-11 nutarimu Nr. 03-121 patvirtintos Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės, pagal kurias paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuotos šildymo sistemos. Daliai vartotojų nuo šios sistemos atsijungus, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, aplinkybė, kad atsakovė neteisėtai atjungė buto šilumos bei karšto vandens tiekimo įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, neatleidžia jos nuo pareigos apmokėti už tiektą šilumą, kuri apskaičiuota visam pastatui šildyti suvartotą energiją padalijus visiems to namo vartotojams. Atsakovei įteisinus atjungimą pagal anksčiau aptartus teisės aktų reikalavimus, šilumos tiekėjas nebeskaičiuos viso mokesčio už šilumą, o skaičiuos jį tik už atsakovei tenkančią šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

Apeliantės nepaneigė ieškovo prašomo priteisti įsiskolinimo už šildymą dydžio, o jos teiginiai dėl netinkamo delspinigių paskaičiavimą reglamentuojančio teisės normų taikymo pripažintini visiškai nepagrįstais, kadangi iš UAB „Ukmergės šiluma“ pateikto Priskaitymų ir mokėjimų sąrašo bei mokėjimų pranešimų (b. l. 9-20) matyti, kad atsakovei delspinigiai pradėti skaičiuoti tik nuo 2011 m. vasario mėn., kuomet įsiskolinimą prašoma priteisti nuo 2010-07-29 iki 2011-06-30.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas iš esmės tinkamai taikė anksčiau paminėtas materialines teisės normas, reglamentuojančias šildymą bute nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos atjungimą, tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, dėl ko padarė teisingas išvadas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 330 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės O. V. S. apeliacinį skundą atmesti.