Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-03-31 · Civilinė byla Nr. 2-694-516/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-31
Bylos Nr.
2-694-516/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02555-2015-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas
V. V., J. V.
Ieškovas
"GARDEN SUPPLY"
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-694-516/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02555-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Garden supply“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-27-431/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Garden supply“ ieškinį atsakovams V. V. ir J. V. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavus ieškinio prima facie nepagrįstumą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Šalies argumentai

Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Garden supply“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų V. V. ir J. V. solidariai 171 704,15 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausančius ieškinio vertės nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis. Ieškovė nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos, byloje egzistuoja viešasis interesas ir, neužtikrinus reikalavimo, priimto sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl nebus užtikrintas greitas bankroto procedūrų vykdymas ir kreditorinių reikalavimų patenkinimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas pažymėjo, kad ieškinys akcininkams J. V. ir V. V., kuris nuo 2008 m. liepos 10 d. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. buvo ir įmonės direktoriumi, reiškiamas tuo pagrindu, kad įmonės kreditoriams žala atsirado dėl to, jog atsakovai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo dar 2010 m. gruodžio 31 d., kai įmonė tapo nemokia. Teismas nustatė, kad prašomą priteisti žalą ieškovė nurodo kaip skirtumą tarp bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos bei 2010 m. gruodžio 31 d. buvusių įmonės įsipareigojimų. Teismas akcentavo, kad ieškovė nurodomų ieškinio pagrindų nesieja su įmonės komercine ūkine veikla nurodomu laikotarpiu ir neanalizuoja įmonės finansinės padėties pokyčių santykyje su turimais prievoliniais įsipareigojimais, todėl, teismo vertinimu, šiuo metu nėra galimybės vertinti priežastinio ryšio kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, taigi ieškinio reikalavimai, teismo nuomone, nėra tikėtinai pagrįsti ir laikinąsias apsaugos priemones atsisakytina taikyti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė BUAB „Garden supply“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį ir taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies teiginiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms, susijusioms su į bylą pateiktais dokumentais. Faktinę padėtį atspindinti įmonės finansinė atskaitomybė yra įmonės komercinės ūkinės veiklos ir jos rezultatų finansinė išraiška. Ieškovė pateikė įrodymus, kad įmonei esant nemokiai, atsakovai nevykdė įstatyme tokios įmonės vadovui ir akcininkams nustatytų pareigų. Įmonės nemokumo įrodymais yra į bylą pateikta UAB „Garden supply“ finansinės atskaitomybės dokumentacija bei Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) sprendimas, patvirtinantis skolos pradelsimą nurodytais laikotarpiais. Įstatyme reglamentuota įmonės nemokumo samprata reiškia, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Ieškovė pateikė įrodymus, kad įmonė buvo nemoki ne vienu konkrečiu finansinės atskaitomybės sudarymo laikotarpiu. Nemokumas fiksuojamas ir 2011, ir 2012 metais iki pat bankroto 2013 m. rugpjūčio 8 d. įmonės balanso sudarymo. Ieškovė pateikė balansus, taigi ir duomenis apie įmonės finansinę padėtį bei jos pokyčius santykyje su turimais prievoliniais įsipareigojimais. Be to, įmonės finansinės padėties pokyčiai santykyje su turimais prievoliniais įsipareigojimais nesikeitė tokiu būdu ir (ar) apimtimi, kuri būtų aktuali bylos atveju ir ieškovės analizuotina plačiau nei nustato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis. Atsakovai nevykdė įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos, kurios vykdymas priklausė išimtinai nuo atsakovų valios, jiems turint pačių jų parengtus, solidariai patvirtintus ir pateiktus registrui finansinės atskaitomybės dokumentus. Atsižvelgiant į tai bei tai, kad atsakovai įmonės faktinio nemokumo neatskleidė sudarant net ne vieną finansinę atskaitomybę, priežastinis ryšys tarp atsakovų neveikimo bei to, jog nepaskelbus įmonės bankroto padidėjo įmonės ir jos kreditorių nuostoliai yra akivaizdus ir ieškovės nurodytas.

Atsiliepimas

Atsakovai V. V. ir J. V. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovė skunde nenurodė jokių svarių argumentų, paneigiančių teismo padarytas išvadas dėl ieškinio prima facie nepagrįstumo. Skunde tik dar kartą nurodomi į bylą pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, pateikiami jų apibrėžimai, cituojamos ĮBĮ nuostatos, tačiau nepateikiama jokių bent kiek aiškesnių motyvų. Pagal kasacinio teismo praktiką teismai turi nustatyti momentą, nuo kurio įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio momento nustatymas yra tiesiogiai susijęs su atlygintinos žalos dydžio nustatymu. Apeliantės nurodomu laikotarpiu įmonė, nors ir turėjo laikinų finansinių sunkumų, buvo moki ir gana sėkmingai vykdė veiklą. Balanse apskaitomos per vienerius metus mokėtinos sumos negali būti tapatinamos su pradelstais įsipareigojimais, savo ruožtu vien iš balanso negalima nustatyti konkrečiu laikotarpiu buvusios pradelstų įsipareigojimų sumos. Apeliantės administratorius nepateikė į bylą duomenų, pagrindžiančių įmonės pradelstus įsipareigojimus 2010 m. gruodžio 31 d., taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad įmonė buvo nemoki ir atsakovams buvo kilusi pareiga keiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, nors ieškovė pateikė VMI sprendimą dėl nepriemokos išieškojimo, įmonė per 2010 IV ketvirtį ir 2011 m. I–III ketvirčius VMI sumokėjo ne mažiau kaip 495 000 Lt skolų. 2010 m. pabaigoje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir VSDFV) buvo pateikusi pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau, bankroto byla įmonei nebuvo iškelta. 2011 metus įmonė baigė pelningai ir toliau vykdė veiklą iki pat bankroto bylos 2013 metais iškėlimo. Bankroto byla įmonei turėtų būti inicijuojama ne tada, kai ji formaliai atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius, kad ji nemoka skolų ir nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, jog įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją. Šias nustatinėtinas aplinkybes (kada pradelsti įsipareigojimai viršijo pusės turto vertę, kada įmonė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, nutraukė veiklą ir pan.) bent tikėtinai pagrindžiančių įrodymų ieškovė nepateikė, o būtent jai tenka pareiga įrodyti, kuomet atsakovams atsirado prievolė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokio pobūdžio bylose svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, ar vis dėlto įmonės vadovas veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla. Be to, vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės. Tačiau ieškinys grindžiamas tik formaliais teiginiais apie neva 2010 m. gruodžio 31 d. buvusį įmonės nemokumą, bet administratorius apskritai neanalizavo įmonės veiklos nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo, nepateikė duomenų, kad kuris nors iš atsakovų veikė priešingai įmonės interesams ir pan.Vos tik paaiškėjus faktiniam įmonės nemokumui 2012 m. pabaigoje, įmonės administracija ėmėsi neatidėliotinų veiksmų. Nuo įmonės nemokumo paaiškėjimo iki bankroto bylos iškėlimo praėjo trumpas laikotarpis (6 mėnesiai), per kurį įmonės administracija bandė pasinaudoti restruktūrizavimo institutu, taigi atsakovams negali būti taikoma atsakomybė už ieškovės nurodomos pareigos tariamą pažeidimą.Teismų praktikoje išaiškinta, kad žala, reiškiant reikalavimą dėl savalaikio bankroto bylos neinicijavimo, laikoma ne bendra kreditorių pavirtintų reikalavimų suma, o nepatenkintų finansinių reikalavimų suma, kuri susidarė dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi administratorius nepagrįstai žalos dydžiu nurodo skirtumą tarp įsipareigojimų, buvusių 2010 m. gruodžio 31 d., ir bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos. Iš pareikšto ieškinio net preliminariai nėra galimybės spręsti apie tariamai atsakovų neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydį, o nuo to priklauso prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių mastas. Manytina, kad ieškovės administratorius stengiasi dirbtinai išpūsti ieškinio sumą, nes paprastai kuo didesnė ieškinio suma, tuo didesnė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikimybė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju netaikytinos, kadangi nėra pagrindo teigti, jog ieškinys prima facie pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, inter alia atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, neturi teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nutartimi.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme nustatytos dvi privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).

Tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Taigi, vertinant ieškinio preliminarų pagrįstumą, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, o taip pat ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais, nes, priešingu atveju, jei reiškiamas reikalavimas nėra pagrįstas jokiomis faktinį pagrindą sudarančiomis aplinkybėmis, arba ieškinyje nurodyti argumentai nepatvirtinti jokiais įrodymais (arba bandomi patvirtinti jau šioje proceso stadijoje akivaizdžiai nepakankamais įrodymais), toks ieškinys negali būti laikomas prima facie pagrįstu ir jam užtikrinti negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kurios, kaip žinia, visais atvejais varžo atsakovo teises, teisėtus interesus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1329/2014).

Nagrinėjamu atveju ieškovė, teigdama, kad BUAB „Garden supply“ buvo nemoki dar 2010 m. gruodžio 31 d. ir nuo tada atsakovams atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ne tik, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, neanalizavo įmonės finansines padėties nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo pokyčių ir priežastinio ryšio tarp ieškovės nurodomos kreditorių patirtos žalos (skirtumo tarp bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos bei 2010 m. gruodžio 31 d. buvusių įmonės įsipareigojimų) ir atsakovų nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo konkrečiais įmonės veiklos laikotarpiais, bet net neteikė teismui įrodymų, leidžiančių šioje stadijoje bent preliminariai įvertinti įmonės (ne)mokumą ieškovės nurodytais laikotarpiais, kada, ieškovės teigimu, jau buvo atsiradusi atsakovų pareiga kreiptis į teismą. Kaip matyti iš ieškinio ir atskirojo skundo turinio bei prie ieškinio pridėtų įrodymų, ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, įmonės nemokumą grindžia įvairių metų įmonės balansuose nurodyto turto vertės ir per vienerius metus mokėtinų sumų santykiu, nors bankroto administratoriui yra (bei turi būti) gerai žinoma, kad per vienerius metus mokėtinos sumos (įsipareigojimai) nėra tapatūs įmonės pradelstoms skoloms. Be to, ieškovės pateiktas VMI sprendimas dėl nepriemokos išieškojimo yra datuotas 2010 m. gruodžio 1 d., jokių vėlesnių VMI sprendimų į bylą ieškovės nepateikta, o pati ieškovė teigdama, kad įmonė buvo nemoki ir 2011 metais niekaip nekomentuoja (neanalizuoja) iš jos pačios pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos matomo fakto, kad 2011 metais įmonė uždirbo grynojo pelno. Taip pat sutiktina su atsakovų pozicija, kad vien tik pakartotinis atskirajame skunde pabrėžimas, jog atsakovai pažeidė jų pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, finansinės atskaitomybės ir balanso apibrėžimų nurodymas bei įstatymų normų citavimas, aiškiai nesusietas su konkrečia byla, jos aplinkybėmis, savaime nepakankamas pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir (ar) teisėtumui paneigti.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, be kita ko, į aplinkybę, kad nesant bent vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (šiuo atveju ieškinio prima facie pagrįstumo), šios priemonės negali būti taikomos, Vilniaus apygardos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Kiti atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovų nurodyti argumentai plačiau nenagrinėjami, nes jie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės ir negali būti vertinami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Gudžiūnienė