Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. P. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu D. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams.

Pritaikius BK 63 straipsnį, bausmės subendrintos jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas penkiolikai mėnesių, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš D. B. priteista D. P. 2000 Lt moralinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nuosprendis, kuriuo D. B. nuteista laisvės apribojimu penkiolikai mėnesių, ir baudžiamoji byla D. B. nutraukta nustačius, kad ji neperžengė būtinosios ginties ribų, o D. P. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiąją, prašiusią kasacinį skundą patenkinti, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą tenkinti iš dalies, gynėją, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. taip pat nuteista už tai, kad ji tuo pačiu metu ir toje pat vietoje, spyrė koja D. P. į dešinės pusės krūtinės ląstą ir sulaužė devintą šonkaulį; taip padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą, išsamiai ir nešališkai neištyrė bylos aplinkybių, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio, 28 straipsnio, 283 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

D. P. manymu, apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkas ją užsipuolė dėl netinkamo pareiškimo apie įvykį surašymo, vėliau neleido daryti teisiamojo posėdžio garso įrašo, pareiškus nušalinimą, atsisakė nusišalinti, ant šaukimo į teismą buvo nurodyta, kad byla bus nagrinėjama ne dėl apeliacinio skundo, o dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo, ir tai rodo, kad sprendimas byloje buvo žinomas iš anksto.

Nukentėjusiosios teigimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, nes įvertindamas D. B. parodymus neatsižvelgė į tai, kad, kreipdamasi į RKKL traumatologijos skyrių, apklausų metu ir duodama paaiškinimus ekspertams, ji vis kitaip apibūdino jos sužalojimo aplinkybes, neįvertino bylos dokumentų, iš kurių matyti, kad D. B. įvykio dieną į policiją nesikreipė, o į gydymo įstaigą kreipėsi tik po to, kai ji, D. P., iškvietė policiją, kad iškart po įvykio atvykus policijos pareigūnams D. B. su policijos pareigūnais nesusitiko, todėl jos sužalojimo aplinkybės liko nenustatytos. Įvertindamas A. P. parodymus teismas neatsižvelgė į tai, kad jis keletą metų gyvena kartu su D. B. ir duoda parodymus jos veikiamas, kad A. P. yra buvęs D. P. sutuoktinis, jų bendras turtas šiuo metu dalijamas, todėl santykiai tarp jų įtempti. Įvertindamas D. R. parodymus, teismas neatsižvelgė į tai, kad D. R. pats įvykio nematė, parodymus duoda pagal D. B. pasakojimą, kad D. R. yra A. P. svainis, atstovauja A. P., su kuriuo ji dalijasi bendrą turtą, todėl jos, D. P., santykiai su D. R. įtempti. Įvertindamas jos parodymus, teismas neatsižvelgė į tai, kad D. P. parodymai nekito bylos ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu. Nukentėjusiosios nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis liudytojos J. V. parodymais, nes ši liudytoja matė įvykį ir yra nesusijusi su nė viena iš konflikto šalių. D. P. pabrėžia, kad teismas iškreipė liudytojos J. V. parodymų turinį nurodydamas, kad iš liudytojos parodymų matyti, jog muštynes pradėjo S. P., taip pat privataus kaltinimo bylos Nr. 46-2003 duomenis, nurodydamas, kad ji, D. P., ir S. P., susitaikydami su D. B. dėl jai padarytų kūno sužalojimų, iš dalies pripažino savo kaltę dėl šių veikų.

Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka pirmą kartą teismas neišnagrinėjo jos kasacinio skundo, nesiėmė veiksmų pašalinti prieštaravimų tarp nuteistosios, nukentėjusios ir liudytojo A. P. parodymų, nors būtent dėl jos ir liudytojo A. P. parodymų prieštaravimų byla buvo grąžinta pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Nukentėjusios D. P. kasacinis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Dėl BPK 366 straipsnio taikymo

BPK 366 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas kasacine tvarka nagrinėja bylas dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių, priimtų pirmosios instancijos teismuose ir apeliacinės instancijos teismuose apeliacine tvarka. Paduotame kasaciniame skunde D. P. nurodo argumentus, kuriais ginčija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutarties teisėtumą. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, nukentėjusios D. P. kasacinio skundo motyvai peržengia įstatymo suteiktas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui galias nagrinėjant bylas kasacine tvarka ir todėl yra paliekami nenagrinėti.

Dėl Lietuvos Respublikos BPK 376 straipsnio taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu ( BPK 376 straipsnio 1 dalis); tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Jie įtvirtinti BPK 369 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės arba kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Nukentėjusiosios D. P. kasaciniame skunde ne tik kritikuojama ankstesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 17 d. nutartis, bet išdėstomi organizaciniai klausimai, susiję su Kauno apygardos teismo posėdžių vedimo tvarka ir šio teismo raštinės darbu, netinkamai surašytais šaukimais į apeliacinės instancijos teismo posėdį, savaip vertinami D. B., A. P., D. R., J. V. parodymai, duoti įvairiose bylos tyrimo ir nagrinėjimo stadijose, aiškinami D. B., A. P., S. P. ir nukentėjusiosios santykiai ir elgesys prieš ir po konflikto, teismų posėdžių metu ir teismo koridoriuje, nurodoma, kad D. B. apeliacinis skundas surašytas pateikiant melagingus faktus, kad dėl nuolatinių D. B. išpuolių, grasinimų susidoroti 2006 m. kovo 10 d. ją ištiko insultas, o gydytojai nustatė, kad tai atsitiko dėl nervinės įtampos, kurią sukėlė D. B. savo veiksmais. Visi minėti kasacinio skundo argumentai, taip pat bylos aplinkybių nustatymas bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, dėl to teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos nukentėjusiosios kasacinio skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų pažeidimus

Kasatorė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus ir tai sukliudė jam išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, suteikdamas prioritetą D. B. ir A. P. parodymams, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Nukentėjusioji skunde teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui, nes netinkamai įvertino liudytojo D. R. ir A. P. parodymus, kadangi D. R. incidento nematė, o A. P. keletą metų gyvena su D. B. Pagal baudžiamąjį įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva; tą apeliacinės instancijos teismas ir padarė. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusioji, teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai svarstęs apeliacinius skundus ir išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, pasinaudojo jam BPK 324 straipsnio 6 dalyje suteikta teise, teismo posėdyje patenkino prokurorės bei nuteistosios ir jos gynėjo prašymus atlikti įrodymų tyrimą (nukentėjusioji D. P. tai paliko spręsti teismo nuožiūrai (T. 2, b. l. 331), išreikalavo papildomą medžiagą, ištyrė ir įvertino dokumentus, turinčius reikšmės bylai, dar kartą apklausė proceso dalyvius, liudytojus, išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus, taip pašalindamas iškilusius neaiškumus byloje. Nepagrįstas kasatorės kasacinio skundo argumentas, kad pareiškus nušalinimą apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos pirmininkui, jis atsisakė nusišalinti. Iš teismo posėdžio protokolo matyti (T. 2, b. l. 366), kad teisėjų kolegija tokį kasatorės pareiškimą nagrinėjo ir išsprendė, nepažeisdama BPK 324 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 6 dalių reikalavimų, nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios D. B. ir nukentėjusiosios D. P. skundų esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistosios D. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusiosios D. P. – atmetamas.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai). Kartu pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais teisės aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris savo pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu atitinka (atskirais atvejais – tik formaliai) baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kolegija, išnagrinėjusi kasacinio skundo argumentus, nustatė, kad išvadą, jog D. B. neperžengė būtinosios ginties ribų, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingai įvertinęs įrodymų visumą. Teismas įvertino visa konfliktinę situaciją, aptarė D. B., nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, jų nuoseklumą ir prieštaringumą, rėmėsi visomis byloje esančiomis objektyviomis specialistų išvadomis dėl kiekvieno iš konflikte dalyvavusių asmenų kūno sužalojimo laipsnio, sužalojimų intensyvumo, kiekio, vertindamas proceso dalyvių parodymus, nurodė, remdamasis visa bylos medžiaga, kodėl vienais jų remiasi, o kitus atmeta kaip prieštaringus, atsižvelgė į konfliktuojančių pusių jėgų santykį, galimybę ir D. B. teisę gintis nuo smurtaujančių nukentėjusiųjų panaudotų ir sukėlusių jai kūno sužalojimus veiksmų.

Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl būtinosios ginties situacijos, grindė įrodymų visuma, o kasatorei nepalankus įrodymų vertinimas negali būti laikomas neteisingų įrodymų vertinimu. Laikyti, kad teismas, šioje byloje vertindamas bylos aplinkybes bei įrodymus, susijusius su BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymu, nesilaikė BPK reikalavimų, nėra pagrindo. Kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų tiriant ir nagrinėjant bylą nepadaryta, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, neturi pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada ( BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nesant BPK 369 straipsnyje numatytų nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o apeliacinio teismo sprendimas pripažintinas teisėtu.

Aptartos aplinkybės patvirtina, kad naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl nukentėjusiosios D. P. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios D. P. kasacinį skundą atmesti.