- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-736-135-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Gražvydas Poškus, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- R. G.
- Advokatai
- Algimantas Pileckis
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-736-135/2013
Teisėjas Mindaugas Klemenis Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00477-2012-5
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. rugsėjo 26 d.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo advokato Algimanto Pileckio apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams;pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, bausmes subendrintos jas iš dalies sudedant ir apimant, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2013 m. sausio 9 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2012 m. gegužės 12 d., 00.04 val., iki 2012 m. gegužės 13 d., 22.40 val., t. y. dvi laikinojo sulaikymo dienas prilyginant dviem laisvės atėmimo dienoms, ir bausmės laikas, atliktas pagal 2013 m. sausio 9 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. G. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 11 d., apie 15.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) name, koridoriuje ant laiptų, įžūliu elgesiu, be jokios priežasties, galva sudavė smūgį į veidą nukentėjusiajai S. K., dėl to nukentėjusiajai buvo padarytas veido sumušimas, muštinė dešinio antakio žaizda, ir tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Be to, R. G. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 11 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini)name, ant laiptų tarp 3-o ir 4-o aukštų, vieną kartą dūrė peiliu V. K. į krūtinę, dėl to nukentėjusiajam buvo padaryta durtinė kairės krūtinės ląstos pusės žaizda su kairio plaučio sužalojimu, oras ir skystis kairėje krūtinplevėje, tai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.
Be to, R. G. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 14 d., apie 19.30 val., būdamas neblaivus, atėjęs pas savo motiną J. G., adresu: (duomenys neskelbtini), grasino savo motinai J. G. ją užmušti, sakydamas, kad papjaus, grasino ne pirmą kartą, tokiais savo neteisėtais veiksmais naudodamas psichinę prievartą terorizavo nukentėjusiąją.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį ir jo ginamąjį R. G. pagal LR BK 284 str. l d. ir 145 str. 2 d. išteisinti, o veiką iš LR BK 135 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 137 str. arba BK 136 str., ir sušvelninti bausmę, arba kaltinimus pagal LR BK 284 str. l d. ir 145 str. 2 d. panaikinti ir bylą dėl šių kaltinimą nutraukti, arba nuosprendį pakeisti ir bausmę jo ginamajam sušvelninti, arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Skunde nurodo, kad nagrinėjant bylą nebuvo atskleista jos esmė – neišsamiai išaiškintos esminės, galinčios turėti reikšmės bylos sprendimui, aplinkybės, nes teismas nesiaiškino, ar nukentėjusioji S. K. ir R. G. buvo iki įvykio pažįstami, kokie buvo tarp jų santykiai, kodėl tarp jų kilo konfliktas, kur konfliktas prasidėjo, kur buvo sužalota S. K., ar S. K. sudavė R. G., kas 2012-05-03 pirmą kartą sumušė R. G., kas jį sumušė antrą ir trečią kartą, kodėl per muštynes R. G. ėjo į savo butą ir kas jį iš ten iškvietė, kas ir kada įvykio metu peiliu sužalojo R. G.?
Nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, nuosprendyje nurodytos aplinkybės nėra įrodytos, jos pagrįstos prieštaringais įrodymais, nuteistojo parodymai skiriasi nuo kitų apklaustųjų parodymų, o teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl vienus iš prieštaringų įrodymų priima, o kitus atmeta. Teigia, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą dėl abejonių vertinimo kaltinamojo naudai, kadangi atmetė įrodymus apie tai, kad S. K. pirma sudavė R. G. ir išprovokavo konfliktą.
Nurodo, kad R. G. veiksmai – sudavimas nukentėjusiajai galva ir antakio prakirtimas – buvo nukreipti ne į viešosios tvarkos pažeidimą, jie buvo padaryti dėl asmeninio pobūdžio konflikto, o teismas nenustatė vietos, kur tai buvo padaryta, kadangi dėl nukentėjusiosios sužalojimo padarymo vietos yra skirtingi parodymai. Tvirtina, jog nebuvo pagrindo tikėti vien nukentėjusiosios S. K. parodymais, nes jos parodymai nevienodi, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Pažymi, kad buvo sunku nustatyti įvykio mechanizmą – kada kur ir kodėl buvo sužalota nukentėjusioji S. K., ar ji reiškė pretenzijas nuteistajam R. G., ar ji sudavė R. G. delnu į abu skruostus, kaip tvirtino nuteistasis, nes tiek nuteistasis, tiek nukentėjusieji S. K. ir V. K. buvo neblaivūs, liudytojai, kurie matė įvykį, irgi buvo neblaivūs ir gerai neprisiminė to, kas ir kaip vyko, arba nenorėjo pasakoti. Nurodo, kad iš nuteistojo parodymų matyti, jog pati nukentėjusioji prieš įvykį reiškė pretenzijas nuteistajam, pirma jam sudavė delnu per veidą, po to dar kumščiu trenkė į veidą ir nuskėlė dantį, ir tik tada jis (R. G.) susinervino ir dar būnant bute sudavė galva į veidą ir praskėlė antakį. Advokato teigimu, tokie R. G. veiksmai negalėjo būti įvertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimas, todėl jie neteisingai kvalifikuoti. Pažymi, kad S. K. parodymai byloje nevienodi ir nenuoseklūs, o teismas nenurodė motyvų, kodėl vienus iš jų priėmė, o kitus atmetė, taip pat visiškai nevertino R. G. ir liudytojų parodymų apie S. K. elgesį. Advokato nuomone, R. G. veika galėtų atitikti BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ši veika priskiriama privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamoms bylos, o S. K. jokių pretenzijų R. G. nereiškė, jie susitaikė, ir ji atleido, prašė bylą nutraukti, todėl dėl šio kaltinimo byla pirmosios instancijos teisme turėjo būti nutraukta, tačiau to apylinkės teismas nepadarė. Apelianto nuomone, tai gali padaryti apeliacinės instancijos teismas. Nurodo, kad kylant abejonėms, kur buvo sužalota S. K., abejonės turėtų būti vertinamos kaltinamojo naudai nustatant, kad S. K. buvo sužalota bute dėl asmeninių paskatų, nes ji savo elgesiu išprovokavo R. G.. Advokato teigimu, R. G. sužalojo S. K. labai susijaudinęs, o už nežymų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus nenumatyta baudžiamoji atsakomybė, todėl R. G. veikoje nėra nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo požymių, ir jo ginamasis turi būti išteisintas pagal LR BK 284 str. 1 d.
Nurodo, kad teismas nevertino to, jog R. G. į koridorių išsikvietė pati nukentėjusioji S. K., nevertino to, kokie buvo jos planai, kaip toliau tęsėsi konfliktas, kaip S. K. elgėsi, kaip elgėsi jos brolis V. K. bei liudytojas A. M.. Teigia, kad būtent jų neteisėtas elgesys išprovokavo nuteistojo R. G. atsakomuosius veiksmus, todėl R. G. V. K. sužalojo ne tyčia, o besigindamas nuo S. K. ir nuo V. K., kurie jį mušė kartu su A. M., siekė jį nuversti nuo laiptų. Teigia, kad teismas nevertino specialisto išvados Nr. G 84/12(13), kurioje nurodyta, jog V. K. 2012-05-11, apie 21 val., viešoje vietoje tarpusavio konflikto metu dūrė R. G. peiliu, tuo padarydamas dešinės pusės krūtinės ląstos durtinę žaizdą, kuris sukėlė nežymų sveikatos sutrukdymą. Nurodo, kad iš A. M., V. K., J. G., E. B. parodymų apie konflikto aplinkybes, kurio metu buvo sužalotas V. K. ir R. G., matyti, kad ne R. G. norėjo sumušti V. K., o V. K. – R. G., ir šis buvo priverstas nuo jo gintis, o nepavykus apsiginti, išsitraukė peilį ir stengėsi neprisileisti A. M. ir V. K., kadangi, kai buvo pats sužalotas, susijaudinęs dėl neteisėtų S. K., V. K. ir A. M. veiksmų, iš mamos buto pasiėmė peilį ir išbėgo į laiptinę, ir grumtynių metu su V. K. jį sužalojo. Advokato nuomone, R. G. veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti iš LR BK 135 str. 1 d. į LR BK 137 str. arba į LR BK 136 str. ir bausmė sušvelninta.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai R. G. atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad R. G. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi to nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Teigia, kad nuosprendyje pateikti įrodymai tik dėl girtumo, bet nepateikta jokių įrodymų apie tai, kad R. G. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Atsižvelgiant į tai, advokato nuomone, ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš nuosprendžio turi būti pašalinta ir nuteistajam sušvelninta bausmė.
Taip pat nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, išėjo už kaltinimo ribų pasunkindamas R. G. padėtį ir tuo pažeidė jo ginamojo teisę į gynybą. Advokato teigimu, kaltinamajame akte dėl R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 145 str. 2 d., buvo nurodytos vienos aplinkybės, teisiamajam posėdžiui perduodant bylą nutartyje buvo nurodytos kitos aplinkybės, o nuosprendžiu jis pripažintas kaltu dėl veikos, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, išdėstytų kaltinamajame akte ir nutartyje perduoti kaltinamąjį teismui teisti. Nurodo, kad apie tai nebuvo pranešta jo ginamajam, todėl buvo pažeistos LR BPK 255 str. nuostatos, todėl št nuosprendžio dalis taip pat turi būti naikinama. Mano, kad byloje surinktais įrodymais nėra nenuginčijamai įrodyta, jog R. G. padarė nuosprendyje, kaltinamajame akte arba nutartyje perduoti bylą teismui nagrinėti nurodytą veiką, todėl ši nuosprendžio dalis naikintina ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis.
Teigia, kad iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, jog jame nurodyta, kad R. G. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra, nutartyje perduoti bylą nagrinėti teismo posėdyje taip pat nėra nurodytos sunkinančios aplinkybės, o teismas, išeidamas iš kaltinimo ribų, nuosprendyje pripažino R. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir dėl to skyrė griežtesnę bausmę. Advokato teigimu, teismui pripažinus, kad R. G. padarė nusikalstamą veiką būdamas neblaivus ir tai pripažinus jo atsakomybę sunkiančia aplinkybe iš anksto nepranešus kaltinamajam bei jo gynėjui, nuteistasis negalėjo tinkamai gintis dėl šios aplinkybės.
Nurodo, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nuteistasis R. G. atsiprašė nukentėjusiųjų, pripažino savo kaltę bei dėl to labai gailisi, todėl byloje yra net dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau teismas nuosprendyje, skirdamas bausmę, šių atsakomybę lengvinančių aplinkybių realiai neįvertino ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Taip pat teigia, kad teismas, nei spręsdamas R. G. veiksmų kvalifikavimo pagal LR BK 284 str. l d. ir 135 str. l d. klausimą, nei spręsdamas bausmės paskyrimo klausimą, neatsižvelgė į tai, kad R. G. įvykio dieną keletą kartų buvo mušamas ir sužalotas peiliu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. G. nusikalstamos veikos atitinka BK 135 str. 1 d., 284 str. 1 d. ir 145 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų požymius.
Dėl R. G. nuteisimo pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį
R. G. gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti perkvalifikuojant R. G. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., į nusikaltimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos BK 136 str. arba BK 137 str. 1 d., tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas R. G. veiką dėl V. K. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikavo tinkamai.
Nuteistasis R. G. neneigia byloje nustatytu laiku ir vietoje sudavęs nukentėjusiajam V. K. smūgį peiliu ir jį sužalojęs.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. 2012-06-13 ekspertizės aktu Nr. G 84/12(13) konstatuota, kad durtinė kairės krūtinės ląstos pusės žaizda su kairio plaučio sužalojimu nukentėjusiajam sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (1 t., 38 b. l.).
Skundo prašymas nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., perkvalifikuoti į BK 137 str. 1 d. (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo) nepagrįstas. Pažymima, kad nusikalstama veika, numatyta LR BK 137 str. 1 d., laikoma padaryta esant neatsargiai kaltės formai tada, kai kaltininkas nesuvokia savo veiksmų pavojingumo, nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti, arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį, bet lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių. Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir imdamas domėn padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu ir po jo. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis neketino ir neturėjo motyvų sunkiai sužaloti nukentėjusiojo, o ginėsi nuo naudojamo smurto jo atžvilgiu jį mušusių A. M. bei V. K., ir tik po to, kai buvo pats sužalotas peiliu, įpuolė į butą, kur gyveno, pasiėmė peilį ir išbėgęs į laiptinę grumtynių metu peiliu sužalojo V. K.. Iš nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, matyti, kad jie prieštaringi ir nesutampa. Apklausiamas 2012-05-12, iš karto po įvykio, R. G. nurodė, kad apie 20.30 val. Sodų g. 13 namo kieme sutiko V. K., kuris pradėjo šaukti, kad jį užmuš, norėdamas išvengti konflikto jis (R. G.) įbėgo į namo laiptinę, tarp 3–4 aukšto. V. K. jį pasivijo, čiupo už kojos, sudavė smūgį į veidą, R. G. jį atstūmė nuo savęs, čiupo bluzono kišenėje turėtą peilį ir įdūrė V. K. į šoną. Kas atėmė laiptinėje iš jo peilį, jis nežino, nes buvo daug pašalinių žmonių. Išbėgęs iš laiptinės į lauką pajuto skausmą dešiniajame šone, pridėjęs ranką pamatė, kad bėga kraujas (1 t., 169–170 b. l.). Vėlesnėje apklausoje (2012-11-19) ir teisminio nagrinėjimo metu R. G. nurodė kitas aplinkybės, teigdamas, kad pirma jį peiliu sužalojo S. K. po to, kai ji pasikvietė nuteistąjį pasikalbėti į laiptinę, o tada jis parbėgo į savo motinos namus, pasiėmė peilį ir, leisdamasis iš septinto aukšto ties ketvirtu aukštu pamatė į viršų lipančią J. J., o paskui ją lipantį ir V. K., kuris šaukė, kad reikia jį (R. G.) ,,nudaužti“, ir, atitraukęs J. J., peiliu dūrė V. K. (1 t., 180–181, 2 t., 86 b. l.).
Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis veikė suvokdamas savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus sveikatai ir numatė galinčius kilti padarinius. Tokią išvadą patvirtina nusikaltimo padarymo aplinkybės bei panaudotas įrankis – peilis ir sužalojimų lokalizacija. Nukentėjusiajam sužalojimai padaryti kietu aštriu įrankiu – peiliu, smūgiuojant į krūtinę. Mažai tikėtina versija, kad konfliktinėje situacijoje žmogus, rankoje turėdamas peilį ir durdamas į kito žmogaus kūną neturėtų minčių sužaloti kitą žmogų. Esant neatsargiai kaltės formai, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo kito žmogaus sveikatai ir nenumato galinčių kilti padarinių (nors gali ir turi juos numatyti), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir numato mažai tikėtiną sveikatos sutrikdymo galimybę (nes tikisi išvengti galinčių kilti padarinių). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo panaudotas nusikaltimo padarymo įrankis (peilis) bei padarytų sužalojimų lokalizacija (dūris į gyvybiškai svarbią krūtinės ląstos sritį) rodo, kad jis siekė sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, t. y. numatė, kad neišvengiamai sužalos V. K. sveikatą ir norėjo sužaloti nukentėjusįjį. Asmuo, kuris darydamas nusikalstamą veiką, pasirenka tokį veikimo būdą, kada sveikata bus sutrikdyta neišvengiamai ar esant pakankamai didelei tikimybei, negali būti pripažintas veikusiu neatsargiai. Tais atvejais, kai kaltininkas veikia suvokdamas, kad žmogui neišvengiamai sveikata bus sutrikdyta, tai jis veikia tiesiogine tyčia.
Nuteistojo gynėjas skunde pažymi, kad teismas nevertino tų aplinkybių, jog nuteistasis sunkiai sužalojo V. K. po to, kai jau pats buvo nukentėjęs nuo V. K., V. K. bei R. M., t. y. susijaudinęs dėl minėtų asmenų neteisėtų veiksmų, o tai numatyta Lietuvos Respublikos BK 136 str.
Kolegijos nuomone, R. G. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 136 str. 1 d. taip pat nėra teisinio pagrindo. Staigus didelis susijaudinimas – tai fiziologinio afekto būsena, kai emocinis stresas stabdo intelektualinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus. Fiziologinio afekto būseną sukelia neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Nagrinėjamoje byloje, net ir analizuojant paties nuteistojo parodymus teisme, kai jis parodė, kad po to, kai namo laiptinėje peiliu jį sužalojo S. K., jis parėjo namo ir pasiėmė peilį ir vėl išėjo į laiptinę ir sužalojo V. K., kuris ant jo šaukė ir rėkė (2 t., 85 b. l.), matyti, kad nuteistasis negalėjo būti afekto būsenos, nes iki savo nusikalstamų veiksmų dar buvo parėjęs į namus, ieškojo peilio, po to laiptais leidosi į apačią ir tik tada sutiko V. K.. Nuteistojo gynėjo versija apie didelį jo ginamojo susijaudinimą yra tik siekis sušvelninti teisinę padėtį, siekiant švelnesnės bausmės.
Apeliacinė instancija atmeta kaip nepagrįstą ir R. G. gynėjo teiginį, jog teismas nepagrįstai nevertino to, kad nuteistasis dar iki V. K. sunkaus sveikatos sutrikdymo buvo sumuštas nukentėjusiojo V. K.. Kolegija sprendžia, kad šių aplinkybių nustatymas būtų svarbus tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad nuteistasis peiliu sužalojo V. K. iš karto po jo (R. G.) sužalojimo. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad R. G. su V. K. mušėsi gerokai anksčiau, nei peiliu buvo sužalotas V. K.. Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. BK 28 str. 3 d. būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis pirmas peiliu smeigė V. K., nors tuo metu V. K. smurto prieš jį nenaudojo, nuteistasis teismui nurodė, kad jis V. K. sužalojo dėl to, kad V. K. pasakė žodžius – ,,nudaušiu, užmušiu“ (2 t., 86 b. l.). Taip pat nustatytos įvykio aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog R. G. turėjo galimybę nebesivelti į konfliktines situacijas, nes buvo parėjęs į motinos namus, tačiau pasiėmęs peilį jis vėl išėjo į laiptinę ir sužalojo laiptais į viršų lipantį V. K.. Pažymėtina, kad būtinoji gintis galima tik nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis), tačiau pripažinti, kad V. K. veiksmai lipant laiptais ir šaukiant, jog R. G. reikia sumušti, buvo tiek pavojingi, kad dėl jų R. G. reikėjo griebtis peilio ir juo smūgiuoti, nėra pagrindo.
Dėl R. G. nuteisimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį
Nuteistojo gynėjas advokatas skunde tvirtina, jog apylinkės teismas neteisingai nustatė, kad R. G. sužalojo S. K., padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, viešoje vietoje – Mažeikių m., Sodų g. 13-o namo koridoriuje ant laiptų. Advokato teigimu, S. K. buvo sužalota ne namo laiptinėje, o nuteistojo draugės J. J. bute asmeninio konflikto tarp S. K. ir R. G. metu, kurį išprovokavo pati S. K., todėl nuteistojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos pažeidimas.
Priešingai nei teigia nuteistojo R. G. advokatas, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą. Remiantis Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-369/2012, 2K-429/2012). Būtent įžūlus elgesys, kaip LR BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo būdas, buvo inkriminuotas R. G.. Pažymėtina, kad smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2012).
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog R. G. viešoje vietoje, t. y. daugiabučio namo koridoriaus laiptinėje sudavė smūgį galva nukentėjusiajai S. K. į veidą. Suduoto smūgio neneigia ir pats nuteistasis, tačiau jis ir jo gynėjas tvirtina, kad konfliktas įvyko ir smūgis buvo suduotas ne namo laiptinėje, o bute. Nuteistasis teisiamajame posėdyje parodė, kad jis vartojo alkoholį namo penkto aukšto bute, ten buvo ir S. K. bei kiti asmenys, jis savo draugei J. J. buvo nupirkęs naujų daiktų, dėl kurių kilo tarp jo ir S. K. konfliktas, kuri pirma jam trenkė porą kartų į veidą, o tada jis jai trenkė iš galvos į veidą ir prakirto antakį, S. K. išbėgo į laiptinę, o paskui ją ir jis (R. G.), ten konfliktas taip pat tęsėsi tol, kol atvažiavo policijos pareigūnai (2 t., 85 b. l.). Tai, kad S. K. sužalojo savo draugės J. J. bute, R. G. tvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu S. K. nurodė, kad jos konfliktas su R. G. įvyko daugiabučio namo laiptinėje, ten jis jai po žodinio konflikto trenkė iš galvos į veidą ir praskėlė antakį (1 t., 42 b. l., 2 t., 86 b. l.). Teisme apklausiamas V. K. nurodė, kad kaip buvo sumušta jo sesuo jis nematė (2 t., 87 b. l.), tačiau ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nurodė, kad sutikti pažįstami vaikinai jam papasakojo, jog Sodų g. 13 namo penkto aukšto koridoriuje vaikinas, vardu Ruslanas, sumušė jo seserį S. K., pati sesuo jam apie tai nebuvo skambinusi ir apie tai nebuvo pasakojusi. Tai sužinojęs jis nuėjo ieškoti sesers, pas J. J. bute jis rado seserį, matėsi, kad jai yra praskeltas antakis (1 t., 30–31 b. l.). Apie tai, kad S. K. pasakojo, jog ji buvo sumušta namo laiptinėje, ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytoja L. J. (1 t., 64 b. l.). Liudytojas E. B., apklausiamas teismo posėdyje nurodė, jog matė, kaip R. G. trenkė S. K. į veidą, tai buvo laiptinėje, po to R. G. išėjo, o S. K. paskambino broliui (2 t., 62 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta J. J. jokių aplinkybių, kad būtų buvęs konfliktas jos bute tarp R. G. ir S. K., nenurodė (1 t., 56 b. l.). Minėtų liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, jog R. G. ją sumušė daugiabučio namo laiptinėje, o duomenų, patvirtinančių nuteistojo versiją, jog S. K. jis sužalojo J. J. bute, byloje nėra. Nėra ir duomenų, kad S. K. pirma trenkė R. G. į veidą, todėl manyti, kad R. G. jai būtų trenkęs dėl to, jog labai susijaudino, nėra pagrindo.
Dėl R. G. suduoto smūgio S. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Tai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mažeikių poskyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 48 b. l.).
Priešingai, nei teigia nuteistasis ir jo gynėjas, nuteistasis savo elgesiu viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. Jis sudavė smūgį S. K. viešoje vietoje, apie tai, kaip galima spręsti iš V. K. parodymų, jį informavo pašaliniai asmenys, kurie matė šį konfliktą, todėl toks R. G. elgesys laikytinas įžūliu, moralės požiūriu nepriimtinu. Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tik smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis, t.y. nuteistasis sukėlė pasekmes, įtvirtintas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Akivaizdu, kad R. G., suduodamas smūgį S. K., suvokė, kad elgiasi priešingai visuomenėje nustatytoms elgesio taisyklėms viešoje vietoje, ir to norėjo, todėl jo nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip atitinkantys LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.
Dėl R. G. nuteisimo pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį
Nors nuteistojo advokatas prašo jo ginamąjį išteisinti ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 145 str. 2 d., tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių motyvų, kodėl R. G. turėtų būti išteisintas dėl šios nusikalstamos veikos.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą (kasacinė nutartis Nr. 2K-627/2012). Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kuriais grasinama: susprogdinti, padegti (pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų ir pan.) arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. G. sistemingai terorizavo ir baugino savo motiną J. G.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Taigi, vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006; 2K-142/2007; 2K-26/2010). Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis siekė įbauginti nukentėjusįjį.
Kolegijos vertinimu, nuteistasis suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. J. G. pareiškimas policijai bei nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kopija (1 t., 106, 118 b. l.), liudytojų parodymai patvirtina, jog nuteistasis nagrinėjamu atveju ne pirmą kartą grasino motinai ir tai darė nuolat. Tai, kad nagrinėjamo įvykio metu R. G. grasino J. G. papjauti, nukentėjusioji nurodė ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, šias aplinkybes patvirtino liudytojo V. M. parodymai (2 t., 68 b. l.). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad J. G. turėjo pagrindą galvoti, jog nuteistojo 2012-10-14 išsakytas grasinimas bus įvykdytas realiai, nes tai patvirtina nukentėjusiosios ir liudytojo V. M. elgesys – J. G. po išsakyto grasinimo užsirakino savo kambaryje, o su ja kartu gyvenantis V. M. paslėpė virtuvėje buvusius peilius. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad grasindamas nukentėjusiajai papjauti ir tai darydamas ne pirmą kartą, nuteistasis nuolat baugino ir terorizavo nukentėjusiąją J. G., o nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti realiai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad R. G. pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d.
Nors nuteistojo advokatas skunde teigia, jog teismas pagal LR BK 145 str. 2 d. kaltu R. G. pripažino dėl faktinių aplinkybių, kurios skiriasi nuo nurodytų kaltinamajame akte bei nutartyje perduoti bylą teisiamajam posėdžiui, tačiau kuo konkrečiai šios aplinkybės skiriasi, advokatas nenurodo. Kolegija, susipažinusi su R. G. kaltinamajame akte išdėstytomis inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 2 d., aplinkybėmis ir aplinkybėmis, nustatytomis teisminio nagrinėjimo metu, pažymi, jog teismo nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės visiškai sutampa su nurodytomis kaltinamajame akte, o nežymus formuluotės pakeitimas tikrai nereiškia, kad kaltinamasis teismo metu nežinojo, kuo yra kaltinamas ir negalėjo gintis nuo pareikšto kaltinimo. Juolab, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, dėl motinos terorizavimo R. G. kaltę pripažino visiškai ir nurodė aplinkybes, kurios sutampa su kaltinime ir nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis (2 t., 85 b. l.).
Dėl R. G. teismo nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės
Skunde advokatas nurodo, jog nuteistajam teismas nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), kadangi nuosprendyje pateikti įrodymai tik dėl girtumo, bet nepateikta jokių įrodymų apie tai, kad tas girtumas būtų turėjęs įtakos nusikaltimų padarymui.
Kolegija pažymi, jog teismas pagrįstai nustatė, kad nusikaltimų darymo metu R. G. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, su tuo sutinka ir advokatas, taip pat tai, jog tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Teismų praktikoje manoma, kad asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, greičiau netenka savitvardos, pasidaro įžūlus, lengviau pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų ir dažniau padaro nusikalstamas veikas, todėl jau pati apsvaigimo būsena prilyginama aplinkybei, kuri daro įtaką asmens nusikalstamiems veiksmams. O, be to, kaip matyti ir iš liudytojų, kurie gerai pažįsta nuteistąjį, parodymų, R. G., apsvaigęs nuo alkoholio, būna labai agresyvus (2 t., 68 b. l.). Taigi R. G. gynėjo argumentai, jog teismas nepagrįstai pripažino jo ginamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl R. G. paskirtų bausmių
Nors nuteistojo advokatas teigia, kad teismas R. G. paskyrė per griežtas bausmes, tačiau toks jo teiginys nepagrįstas ir prašymas sušvelninti bausmes netenkinamas.
Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
R. G. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, praėjus tik kiek daugiau nei 5 mėnesiams po paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d., asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, įstatymų leidėjas pagrindine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę, t. y. būtent tokios bausmės paskyrimas paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. G. parinko baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytus nusikaltimus, sankcijose įtvirtintas laisvės atėmimo bausmes. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. G. konkrečius bausmių dydžius už jo padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat į jo atsakomybę sunkiančią aplinkybę, t. y. tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). R. G. praeityje ne kartą teistas, ne kartą trauktas administracinėn atsakomybėn, nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo. Minėtos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Darytina išvada, kad R. G. padarė nusikalstamas veikas ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių, t. y. jo nusikalstamos veikos buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistajam už kiekvieną nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės, žymiai mažesnės nei sankcijoje įtvirtintas šios rūšies bausmės vidurkis, buvo tinkamai individualizuotos. R. G. galutinė subendrinta bausmė taip pat paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 63 str. reikalavimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji yra aiškiai per griežta.
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad skundžiamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti nuteistojo R. G. gynėjo advokato Algimanto Pileckio apeliacinį skundą.