Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2010-02-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-12-337-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2010-02-05
Bylos Nr.
1A-12-337-2010
Teisminio proceso Nr.
1-76-1-00146-2009-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Algirdas Gaputis
Nuteistasis
V. Ž., V. S., Z. S.
Advokatai
Stanislovas Butkevičius
Kategorijos

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-12-337/2010

Teisėja Danutė Švitinienė Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00146-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.3., (S) 1.2.14.1.1., 2.4.6.3.1.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. vasario 5 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algirdo Gapučio,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorui Ignui Railai,gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,nuteistajam V. Ž.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-09-30 nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 4 d., 178 str. 1 d. ir jam paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti V. S. ir Z. S., tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai negauti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. nuteistas už tai, kad jis kartu su V. S. ir Z. S. 2009 m. laikotarpiu nuo sausio mėnesio pabaigos iki vasario mėnesio pradžios, nakties metu, ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nenustatytą dieną ir laiką, veikdami bendrininkų grupėje, V. Ž. savo automobiliu Ford-Galaxy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežus nuo alkoholio apsvaigusius V. S. ir Z. S. į V. P. bei R. J. priklausančius sklypus, esančius vienas šalia kito (duomenys neskelbtini), V. Ž. perdavė metalo pjūklus V. S. ir Z. S. ir nurodė nupjauti įbetonuotus metalinius tvoros stulpelius, o V. S. ir Z. S. juos nupjovė, taip pagrobė svetimą, bendrą V. P. bei R. J. turtą – trisdešimt aštuonis metalinius tvoros vamzdžius bendros 1900 litų vertės.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-09-30 nuosprendžio dalį jo atžvilgiu ir priimti jį išteisinantį nuosprendį. Mano, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir padarė kitų esminių BPK pažeidimų bei nesilaikė Lietuvos A. T. patvirtintos praktikos dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje. Teigia, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino baudžiamojo įstatymo teisės normas dėl nusikalstamos veikos požymių ir sudėties. Jo, apelianto, kaltė ir įvykio aplinkybės teismo nuosprendyje yra grindžiamos prielaidomis, nepateikiant jokių objektyvių duomenų, įrodančių jo kaltę. Teismo tirti ir vertinti įrodymai neduoda pagrindo manyti, jog jis padarė BK 178 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, kadangi nėra visų būtinų nusikalstamos veikos požymių. Apelianto manymu, teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes pripažino jį padarius nusikaltimą, nors tiesioginių bei nenuginčijamų įrodymų neturėjo. Skunde teigiama, kad įrodinėjant jo kaltę remiamasi tik suinteresuotų bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimai paveiktų liudytojų parodymais, o gynybos liudytojų parodymai bei kita bylos medžiaga ignoruojami. Teismas vertino tik kaltinamųjų S. parodymus bei jų kaimynės A. K. parodymus. Pastarosios liudytojos parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti tik po ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų neteisėtų veiksmų – tai paaiškėjo bylos nagrinėjimo teisme metu, kada A. K. prisipažino, kad jos patikslinti parodymai buvo gauti po pareigūnų raginimų, kai šie turėjo būti duoti savarankiškai. Skunde pažymima, kad skiriasi nuteistųjų S. parodymai dėl vietos, iš kurios jis neva juos pasiėmė po nusikalstamos veikos padarymo. Teismas tai pateisino argumentuodamas tuo, kad S. įvykio metu buvo girti. Tokiu atveju, stebėtinas teismo patiklumas S. parodymais, kurie yra ypatingai detalūs – dėl drabužių, vagystes vietoje praleisto laiko, kitų tikslių parodymų. Įtartina, kai asmenys neatsimena elementarių aplinkybių, o tiksliai pamena kitas net ir ypač smulkias detales. Teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę. Tuo tarpu teismo posėdžio metu parodymus davusių R. M., P. J. bei A. Ž. parodymai buvo ignoruojami, kaip bylos baigtimi suinteresuotų asmenų. Apelianto manymu, atmestini argumentai, kad šie liudytojai buvo suinteresuoti bylos baigtimi bei atėjo į posėdį dėl to, kad jis „prašė paliudyti“. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis neturi didelės galimybės kaip nors priversti pareigūnus apklausti jo nurodyti liudytojus, todėl galimybė šiuos liudytojus į teismo posėdį vertintina kaip teisėta, argumentuota gynybos priemonė, o ne kaip teismo klaidinimas. Minėti liudytojai prisiekė ir suprasdami savo atsakomybę davė tikrovę atitinkančius parodymus. Be to, šie parodymai buvo nuoseklūs ir netikėti jais nebuvo pagrindo.

Toliau skunde nurodoma, kad byloje nenustatyta nusikalstamos veikos padarymo data, argumentuojant jos nereikšmingumu. Tačiau apelianto manymu, nusikalstamos veikos laiko nustatymas šioje byloje buvo labai svarbus, kadangi nesant aiškiai įvardinto nusikalstamos veikos laiko sąmoningai nenatūraliai prailginamas nusikalstamos veikos padarymo laike intervalas, taip sukomplikuojant baudžiamojo atsakomybėn traukiamo asmens galimybes nurodyti veiksmus, kurie buvo atlikti nusikalstamos veikos padarymo metu ir kurie eliminuoja nusikalstamos veikos požymius kaltinamojo veiksmuose ar neveikime. Toks net apytikslės nusikalstamos veikos padarymo datos nenustatymas pažeidžia jo galimas gynybos priemones. Kritiškai vertintinas ir teismo nesigilinimas į aplinkybę, kad 2 asmenys rankiniu pjūkleliu negalėtų nupjauti pakankamai storų metalinių stulpelių per 3-4 valandas. Be to, metaliniai pjūkleliai įvykio vietoje nebuvo rasti. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu pagal nurodomas aplinkybes asmenys turėjo skubėti, akivaizdu, kad ploni metalo pjūkleliai turėjo lūžti ir jų liekanų turėjo likti įvykio vietoje. Tačiau jų nebuvo rasta ir detalių įvykio vietos apžiūrų metu. Nebuvo rastas ir turtas, kuris neva buvo jo pagrobtas – metaliniai stulpeliai, neaptikti jų buvimo gabenimo ar kitokio objektyvaus ryšio su juo požymiai. Nebuvo nustatyti jokie jo objektyvūs veiksmai pagrobiant stulpelius, juos laikant, realizuojant ar kitaip jais disponuojant. Taip pat poėmių bei patikrinimų metu nebuvo rasti pjūkleliai ar kitokie įrankiai, kurie galėjo būti naudojami darant nusikalstamą veiką. Be to, įvykio vietos apžiūrų metu, o taip pat ir iš liudytojų parodymų nėra nustatyta, kad įvykio vietoje be paliktų pėdsakų būtų jo automobilio vėžės ir pan. Kadangi jis neatliko jokios įstatymui priešingos veikos, nėra ir priežastinio ryšio jo veiksmuose. Priešingai – liudytojai tokias minėtas aplinkybes akivaizdžiai parodė vien tik kitų nuteistųjų V. S. ir Z. S. veiksmuose. Apelianto manymu, bylos nagrinėjimo metu nėra įrodyti jo, kaip bendrininkų grupės organizatoriaus veiksmai, bei apskritai jo dalyvavimas nusikalstamoje veikoje. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, jog būtent V. S. ir Z. S. patys siūlė pirkti pašaliniams asmenims nupjautus metalinius stulpelius. Apelianto manymu, tokie duomenys tik patvirtina, kad jis negalėjo būti pripažintas nusikalstamos veikos organizatoriumi, kadangi neturėjo jokių siekių pagrobti ir realizuoti nusikalstamos veikos metu pagrobtą turtą ir jokie tai patvirtinantys duomenys nebuvo nustatyti.

Taigi, teismas ištyrė ne visus duomenis (nenustatyta data, laikas), ne visus pripažino įrodymais, vieniems įrodymams teikė didesnę reikšmę nei kitiems (argumentuodamas, jog jie „anot teismo, nei patvirtina nei paneigia“), juos vertino atsietai vienus nuo kitų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Teismas ignoravo tuos įrodymus, kurie akivaizdžiai rodė nesant jo kaltės bei pasirėmė apkalbančiais bei bylos baigtimi suinteresuotais ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimai suklaidintų asmenų parodymais.

Teismo posėdyje nuteistasis V. Ž. bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai pripažino jį kaltu dėl vagystės pagal BK 178 str. 1 d. bei paskyrė teisingą bausmę. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. Ž. inkriminavo BK 24 str. 4 d., todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-09-30 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai ir šališkai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas nutartyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus tiek nuteistąjį teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes, įvertinęs liudytojų parodymus, nuteistųjų V. S. ir Z. S. parodymus, parodymų patikrinimo vietoje ir įvykio vietų apžiūrų protokolus bei kitus bylos duomenis, motyvuotai konstatavo įrodžius nuteistojo V. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotos vagystės. Nors V. Ž. neigia kartu su kitais nuteistaisiais V. S. ir Z. S. dalyvavęs vykdant metalinių tvoros vamzdžių vagystę iš (duomenys neskelbtini) esančių V. P. ir R. J. priklausančių sklypų, tačiau tai patvirtina aukščiau nurodytieji byloje esantys duomenys. Dėl nusikalstamų veikų įvykdymo prisipažinę nuteistieji V. S. ir Z. S. davė išsamius esminėse detalėse sutampančius parodymus dėl V. Ž. dalyvavimo vagystės daryme. Jie parodė, kad V. Ž. jiems pasiūlė „darbą“ – nupjauti metalinius stulpelius, davė darbo įrankius – pjūkliukus metalui pjauti, nuvežė į nusikaltimo vietą, parodė stulpelius, kuriuos liepė nupjauti, po to atvažiavo jų parsivežti, parvežė juos ir pavogtus stulpelius, atsilygino už atliktą „darbą“. Šiuos savo parodymus minėtieji nuteistieji patvirtino ir apeliacinės instancijos metu. Be pastarųjų asmenų parodymų V. Ž. dalyvavimą iš dalies patvirtino ir liudytoja A. K., savo parodymus taip pat patvirtinusi ir apeliacinės instancijos teisme posėdžio metu. Pastaroji liudytoja parodė, kad 2009 m. sausio mėnesio pabaigoje ar vasario pradžioje apie 1 val. nakties į langą pabeldė V. Ž., kieme stovėjo baltos spalvos automobilis, jis ieškojo S., ji V. Ž. pasakiusi, kad S. gyvena iš kitos namo pusės, netrukus V. Ž., V. S. ir Z. S. išvažiavo minėtu automobiliu, vėliau ji iš V. S. sužinojo, kad V. Ž. prašymu, jie pjūkliuku nupjovė metalinius vamzdžius. Taigi, liudytoja A. K. iš dalies patvirtino nuteistųjų V. S. ir Z. S. parodymus. Netikėti nuteistųjų V. S. ir Z. S. išsamiais, esminėse detalėse sutampančiais ir kitais byloje esančiais duomenimis patvirtintais parodymais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Tokiu būdu byloje surinktų įrodymų visetu neginčytinai įrodyta, kad V. Ž. su nuteistaisiais V. S. ir Z. S. veikdami bendrininkų grupėje pagrobė kaltinime jiems nurodytus metalinius vamzdžius. Skunde nurodytos aplinkybės dėl tikslios nusikaltimo padarymo datos nenustatymo bei pagrobto turto, nusikaltimo darymo įrankių nesuradimo išvados dėl V. Ž. kaltės nepaneigia, nes tam pakanka byloje esančių ir aukščiau aptartų įrodymų. Teismas pagrįstai ir teisingai liudytojų R. M., P. J., A. Š., A. Ž. teisminio bylos nagrinimo metu duotus parodymus vertino kritiškai, kaip bylos baigtimi suinteresuotų asmenų parodymus, nes jų duotų parodymų turinys rodo, kad jie priderinti prie V. Ž. parodymų ir duoti jo naudai. Tai patvirtino ir liudytojas P. J., parodęs, kad į teismą atėjo paprašytas V. Ž. paliudyti. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad visų šių liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia V. Ž. dalyvavimo jam inkriminuotoje vagystėje. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, turto pagrobimo ir kitas bylos aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistasis V. Ž. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tinkamai kvalifikavo jo veiką. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir V. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas. Todėl išteisinti apeliantą V. Ž. nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde V. Ž. nesutinka su jam inkriminuotu organizatoriaus vaidmeniu. Ši skundo dalis pagrįsta ir tenkintina. BK 24 str. 1 d. numato, jog bendrininkavimas yra tyčinis, bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Ši norma reikalauja dviejų objektyvių bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymių nustatymo: kelių asmenų dalyvavimo bei jų veikos bendrumo. Subjektyvieji bendrininkavimo požymiai yra tyčia, kurios esmė tame, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo, ar jos metu, pasekmė. BK 24 str. nuostatos, apibrėžiančios bendrininkavimą, nereikalauja, kad visi bendrininkai pilnai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį. Bendrininkai gali būti pasiskirstę vaidmenimis. Organizatorių, kaip vieną iš bendrininkų rūšių, apibūdina BK 24 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad organizatorius – tai asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyvia organizacine veikla. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones. BK 24 straipsnio 4 dalyje pateikiama nusikaltimo organizatoriaus samprata nurodo baigtinį alternatyvių veikų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi. Bylos faktiniais duomenimis nustatyta, jog V. Ž. pasiūlė padaryti nusikaltimą, nuvežė V. S. ir Z. S. į sodybą, parodė metalinius vamzdžius, kuriuos turės jie nupjauti, aprūpino pjovimo įrankiais. Nors iš bylos duomenų matyti, kad V. Ž. parengė nusikalstamą veiką, t. y. metalinių tvoros vamzdžių vagystę, ir jai vadovavo, tačiau tai tik patvirtina V. Ž. buvus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos iniciatoriumi. Jo veiksmais nebuvo suburta nei organizuota grupė, nei nusikalstamas susivienijimas, kurie įvardijami BK 24 straipsnio 4 dalyje apibrėžiant organizatoriaus sampratą. Taip pat pažymėtina, kad be iniciatoriaus vaidmens V. Ž. dar atliko ir kitus veiksmus – išvežė pagrobtą turtą iš jo buvimo vietos į kitą. Atsižvelgiant į tai bei į vagystės svarbiausias gaires, pagal kurias vagystės baigtumo momentui svarbus galėjimas kaltininkui laisvai disponuoti pagrobtu turtu, ką šiuo atveju užtikrino apelianto V. Ž. veiksmai išgabenant nupjautus vamzdžius, laikytina, kad V. Ž. atliko ir dalį vykdytojui priskirtų veiksmų. Teismų praktikoje asmuo pripažįstamas nusikaltimo vykdytoju tuomet, kai jis tiesiogiai padaro bent dalį bendrai daromo nusikaltimo BK straipsnio dispozicijoje numatytos veikos, t. y. toks asmuo, kuris realizuoja bent dalį bendrai daromo nusikaltimo sudėties požymių. Teisėjų kolegijos manymu, be V. Ž. veiksmų išgabenant pagrobtą turtą, nebūtų įgyta galimybė laisvai savo nuožiūra disponuoti pagrobtaisiais metaliniais vamzdžiais, kas sąlygotų nusikalstamos veikos neužbaigtumą. Todėl apeliantas V. Ž. laikytinas ne tik jam inkriminuotos vagystės iniciatoriumi, bet ir jos vykdytoju.

Pirmosios instancijos teismas, remiantis aukščiau nurodytų įrodymų visuma teisingai nustatęs, kad V. Ž. vagystėje dalyvavo kaip vienas iš bendrininkų, neteisingai įgyvendino BPK 255 straipsnio 2 dalies normą. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte V. Ž. nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str.1 d., tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu teismas V. Ž. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 24 str. 4 d. 178 str.1 d. Pirmosios instancijos teismas V. Ž. veiką perkvalifikavo savo iniciatyva, apie tai iš anksto nepranešdamas kaltinamajam teisiamajame posėdyje, o tik nuosprendyje nurodydamas, jog kaltinime kaltinamojo V. Ž. veikos aplinkybės nurodomos kaip veikos organizatoriaus, todėl V. Ž. veikos aplinkybėms kaltinamajame akte iš esmės nesikeičiant, veika perkvalifikuotina. Tuo tarpu teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje nusikaltimo padarymo organizavimas yra labiau pavojinga veika nei paprastas jo vykdymas, todėl atitinkamai perkvalifikavus V. Ž. veiką, jo teisinė padėtis pasunkinama. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, iš anksto nepranešdamas kaltinamajam teisiamajame posėdyje apie kaltinimo keitimą, negalėjo savo iniciatyva pakeisti V. Ž. kaltinimo, todėl apelianto skundžiamas nuosprendis dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – tai yra naikinamas V. Ž. inkriminuota BK 24 str. 4 d.

Nepaisant aukščiau minėto baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo, teisėjų kolegijos manymu, bausmė apeliantui V. Ž. paskirta teisingai. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės V. Ž. skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, V. Ž. nuteistas pagal BK 24 str. 4 d., 178 str. 1 d. 20 MGL dydžio bauda. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį kaltininkas gali būti nubaustas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Bausmių sistemoje bauda yra viena lengviausių bausmių. Teismas V. Ž. parinko ir paskyrė lengvesnės bausmės rūšį – baudą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje, bei nustatė mažesnį nei vidurkis šios bausmės rūšies dydį. Nors nuteistajam V. Ž. panaikinamas inkriminuotas baudžiamasis įstatymas – BK 24 str. 4 d., jam paliekama tokio paties dydžio bausmė, kaip ir ta, kuri buvo skirta įvertinus jo veiką kaip nusikaltimo organizavimą. Teisėjų kolegija atsižvelgia į nustatytą aktyvų, iniciatyvų V. Ž. vaidmenį padarant šį nusikaltimą ir mano, kad dėl kitokio bendrininko rūšies įvertinimo nuteistojo padaryta veika netapo iš esmės lengvesnė ar švelniau baustina. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs V. Ž. inkriminuotos veikos padarymą bendrininkų grupėje, į šią aplinkybę neatsižvelgė skirdamas apeliantui bausmę.

Apeliantas skunde teigia, kad teismui pripažinus jį kaltu padarius nusikaltimą, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Šis jo teiginys nepagrįstas, todėl atmestinas. Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Analogiškas principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatytas konkretus momentas, iki kada asmuo laikomas nekaltu: iki tol, kol asmens kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas garantuoja, kad tik pagal baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas taisykles ištyrus bei išnagrinėjus baudžiamąją bylą, asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos manymu, vertinant skundžiamą teismo nuosprendį nekaltumo prezumpcijos konstitucinių nuostatų kontekste, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo pažeistas, V. Ž. teisių apsauga buvo tinkamai užtikrinta. Vien apkaltinamojo nuosprendžio, netenkinančio nuteistojo norų bei interesų, priėmimas nėra pagrindas minėto principo pažeidimui konstatuoti. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė nekelia jokių abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių V. Ž. nusikalstamos veikos padarymo faktą ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą jo padarytoje veikoje.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-09-30 nuosprendis yra keistinas dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 24 str. 4 d. taikymo V. Ž. atžvilgiu.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Evaldas VanagasAlgirdas GaputisEligijus Gladutis