Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B., A. B., E. B., H. B., Y. B., L. B., N. B., N. B., O. B., L. B. E., I. E., T. E., A. H., E. H., O. H., T. H., O. V.-H., O. V.-H. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti 2020 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymą Nr. 1V-810 dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkūrimo (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti Pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos Respublikos Migracijos Departamentui; 2) prieš teismo posėdį pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Įsakymu Vidaus reikalų ministras nusprendė neatkurti LR pilietybės pareiškėjams. Visų jų prašymai grįsti tuo, jog jų promotė C. L., g. (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę – į LR pilietybės atkūrimo bylą pateikti Panevėžio žydų ne valdžios gimnazijos atestatas, išduotas 1933 m. C. L., taip pat C. L. Kaune išduotas privačių buhalterijos kursų baigimo pažymėjimas, 1936 m. gegužės 16 d. Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos – gamtos fakulteto dekano išduotas pažymėjimas. Dėl to ginčo tarp Pareiškėjų ir skundžiamą individualų teisės aktą priėmusio asmens bei suinteresuotojo asmens nėra. Migracijos Departamento teikime, kuriuo Vidaus reikalų ministrui siūlyta Pareiškėjams neatkurti LR pilietybės, nurodyta: „Pareiškėjų pateikti ir Migracijos Departamento surinkti dokumentai patvirtina, kad C. L. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1940 m. birželio 15 d. jau buvo netekusi (nustojusi) Lietuvos Respublikos pilietybės, nes 1938 m. įgijo Palestinos pilietybę.“ Migracijos departamentas darė išvadą, kad Pareiškėjai negali būti laikomi palikuonimis asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

2.2. Su tokiomis Migracijos Departamento išvadomis nesutiktina. Vertinant tokio pobūdžio bylas būtina atkreipti dėmesį į to laikotarpio teisinį reguliavimą (tai nurodyta ir Migracijos Departamento Teikime cituotoje 2018 m. vasario 9 d. Lietuvos Aukščiauojo teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, tam labai svarbi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuota 2019 m. gruodžio 5 d. administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019).

Migracijos Departamentas teikime nurodo, kad reiktų laikyti, jog Pareiškėjų promotė nebebuvo LR pilietė (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) ji (duomenys neskelbtini) susituokė su M. L.. Susipažinus su M. L. archyviniais dokumentais matyti, kad Migracijos Departamentas traktavo, jog asmuo buvo Palestinos pilietis, nes Lietuvos generalinis konsulas Palestinoje 1938 m. liepos 28 d. M. L. pateikė raštą, kuriuo pranešė, kad pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitimo 7 paragrafą jis laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės.

1919 m. sausio 19 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę 7 paragrafu buvo papildytas 1937 m. lapkričio 18 d. numatant: „7. Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus reikalų ministeris pripažįsta pateisinamu. Šie asmenys gali atgauti Lietuvos pilietybę šio įstatymo nustatymomis sąlygomis ir tvarka.”

Vertinant tarpukario teisinį reguliavimą būtina atsižvelgti ką šios nuostatos reiškė ir kaip jos taikytos būtent tuo metu. V. S. monografijoje (V. S. „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002)) apie tuometę teisės normą dėl LR pilietybės netekimo užsienyje pragyvenus daugiau kaip dvejus metus ar gyvenant be užsienio paso pasisakyta taip: „Teleologiškai šis Lietuvos pilietybės netekimo pagrindas buvo nustatytas siekiant užkirsti kelią išvengti karinės tarnybos Lietuvos kariuomenėje. <...> Asmenys, kurie išgyvendavo užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu nebuvo savaime (vien dėl to fakto) laikomi netekusiais Lietuvos pilietybės.” Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog Lietuvos pilietis „Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ . Tokios pozicijos Lietuvos valdžia laikėsi iki pat okupacijos; kai 1939 m. pagaliau priimtas nuolatinis Pilietybės įstatymas ir svarbiausi klausimai buvo sureguliuoti jame (priešingai nei iki tol prie laikinųjų įstatymų, kurie buvo labai trumpi ir palikdavo daug ką poįstatyminiams aktams ir susiklosčiusiai praktikai), ten įrašyta, kad be paso užsienyje gyvenantis pilietis „gali būti“, bet ne „turi būti“ pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės (1939 m. Pilietybės įstatymo 22 str. 1 d.). Nesama jokio dokumento, iš kurio būtų matyti, kad M. L. atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl jo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Nesama jokių dokumentų, kurie nurodytų, jog jo atžvilgiu buvo priimtas Vidaus reikalų ministerijos sutikimas jam išeiti iš Lietuvos pilietybės. Tai verčia abejoti konsulo rašte nurodytu, niekaip nepagrįstu sakiniu, esą jis pilietybės netekęs pagal Laikinojo pilietybės įstatymo 7 paragrafą. Joks tarpukario Lietuvos įstatymas, poįstatyminis aktas ar praktika nesuteikė teisės konsulams atiminėti pilietybės.

Taigi, darytina išvada, kad labiausiai tikėtina, jog M. L. buvo Lietuvos pilietis, o tai reiškia, kad C. L., (duomenys neskelbtini) ištekėdama už jo, net teoriškai negalėjo prarasti Lietuvos pilietybės, priešingai nei teigia Migracijos departamentas.

2.4. Net jei M. L. nebūtų buvęs Lietuvos piliečiu, C. L. nebūtų netekusi Lietuvos pilietybės:

2.4.1. Kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019:„1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Teisės doktrinoje analizuojant pilietybės netekimo pagrindus tarpukario laikotarpiu, nurodoma, jog 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis“, valstybės institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, interpretavo taip: „Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ (V. S. „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002)). Šioje teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad „atvejams, kai Lietuvos pilietybės būdavo netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, priskirtini ir tie, kai Lietuvos pilietybės netekdavo moteris, „jei ji išteka už svetimšalio ir tuomi įgyja vyro pilietybę.“ Pilietybės teisių pripažinimo komisija buvo tos nuomonės, kad „jei moteris ištekėjimo faktu automatiškai neįgyja vyro pilietybės, (ji) gali būti laikoma nenustojusia Lietuvos pilietybės“; „vien tik atleidimo iš Lietuvos pilietybės dokumento išdavimas dar nereikšdavo, kad asmuo dėl to netekdavo Lietuvos pilietybės. Asmuo buvo laikomas Lietuvos piliečiu tol, kol įgydavo kitos valstybės pilietybę“, o „Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba“. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į panašiose administracinėse bylose (kuriose taip pat, kaip ir nagrinėjamoje byloje, asmenys, kurių palikuonys kreipėsi dėl pilietybės atkūrimo, iki 1940 metų išvyko į Palestiną) nustatytus įrodymus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai, jog asmenys neišsaugojo Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjo tėvas, g. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) emigravo 1935 metais; 1937 m. rugpjūčio 17 d. Vidaus reikalų ministerijos raštu Lietuvos generalinis konsulas (duomenys neskelbtini) buvo informuotas, kad ,,leisti pil. I. F. išeiti iš Lietuvos pilietybės, įgyjant (duomenys neskelbtini) pilietybę, kliūčių nėra“, tos pačios dienos raštu Panevėžio apskrities viršininkui buvo pranešta, kad I. F., g. (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, gyv. (duomenys neskelbtini), Vidaus reikalų ministerijos raštu Nr. 53906 yra leista išeiti iš Lietuvos pilietybės, įgyjant (duomenys neskelbtini) pilietybę; 1937 m. rugsėjo 9 d. iš Lietuvos Vyriausybės pareiškėjo tėvas ,,gavo oficialų besąlyginį atleidimą iš Lietuvos pilietybės“, t. y. jos neteko savo noru, o 1938 m. rugsėjo 2 d. jam išduotas (duomenys neskelbtini) pasas, kuriame įrašyta, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017).

2.4.2. Šiuo atveju nesama jokių duomenų, kad C. L. atžvilgiu būtų priimtas Vidaus reikalų ministerijos sutikimas išeiti iš Lietuvos pilietybės. Taipogi nesama jokių duomenų apie tai, kad C. L. atžvilgiu buvo priimtas Ministrų tarybos sprendimas, kurio buvimą būtinu pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje. Nesant šių esminių dokumentų negalima konstatuoti, jog Pareiškėjų promotė C. L. (duomenys neskelbtini) buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės. Vien tai, kad ji ištekėjo už M. L., kurio Lietuvos pilietybės netekimo faktu, kaip aukščiau nurodyta, taip pat labai abejotina, niekaip neleidžia daryti išvados, jog ji neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Šios bylos fabula iš esmės skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos bylos Nr. eA-4691-756/2017, kurioje asmuo iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės gavo besąlyginį atleidimą iš Lietuvos pilietybės, taip pat nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos bylos Nr. eA-5365-502/2018, kurioje asmens atžvilgiu buvo konstatuota, kad išeiti iš Lietuvos pilietybės kliūčių nėra, asmuo sąmoningai siekė įgyti Palestinos pilietybę.

Palestina nagrinėjamu laikotarpiu neturėjo valstybės statuso. Palestina tuo metu buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, perduota valdyti Jungtinei Karalystei, ne atskira valstybė. Palestina tuo metu nebuvo valstybė, todėl tuo metu galiojusios Lietuvos Konstitucijos 10 str. ar jokie kiti teisės aktai, draudę būti kartu ir Lietuvos, ir kitos valstybės piliečiu, negalėjo ir negali būti taikomi C. L. situacijai. Palestina nuo 1922 m. (1922 m. paskelbta, nuo 1923 m. įsigaliojo de jure) iki 1948 m. buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, perduota valdyti Jungtinei Karalystei. Tokios teritorijos, kaip ir kolonijos bei kiti valstybių priklausiniai, nevadinamos "valstybėmis". Pavyzdžiui, pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – ir VLKK) požiūriu iki pat 2013 m. Palestina buvo tarp valdų ir kraštų pavadinimų ir tik 2013 m. gegužės 9 d. VLKK nutarimu perkeltas prie valstybių. Bet kuriuo atveju, nagrinėjamuoju laikotarpiu Palestina nei buvo valstybė, nei siekė valstybės statuso, nei galėjo jo siekti, nes neturėjo jokios nepriklausomos savo valdžios. Valstybėmis vadinamos tik suverenios šalys, kurias valdo jų pačių, o ne kokios nors užsienio šalies, valdžia. Palestinos mandatas panaikintas 1948 m., kai dalyje Palestinos žydai įkūrė savo valstybę Izraelį. Tačiau tai įvyko jau po Lietuvos okupacijos 1940 m.

3. Atsakovė Vidaus reikalų ministerija pateikė atsiliepimą į skundą, su skundu nesutinka, remiasi šiais argumentais:

3.1. Pagal Pilietybės įstatymo 9 str. 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal LVAT aiškinimą paryškintos nuostatos, ji reikalauja LR piliečiu būti iki pat 1940-06-15 (nutartis Nr. eA-4691-756/2017).

3.2. Pareiškėjų pramotė C. L. turėjo Lietuvos pilietybę, tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko:

3.2.1. Seimas 1938 m. vasario 11 d. priėmė Lietuvos Konstituciją. Ją Respublikos Prezidentas paskelbė 1938 m. gegužės 12 d. Šios Konstitucijos II skyriuje „Pilietybė“ buvo įtvirtinti Lietuvos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindai (11–14 straipsniai), inter alia dvigubos pilietybės draudimo principas: „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“ (13 straipsnio 1 dalis).“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo 9 punktas).

3.2.2.1. tarpukario Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde esančios „Išėjusių iš Lietuvos pilietybės“ alfabeto knygos ištrauka, kurioje 1938 m., eil. Nr. 66 įrašyta C. L., pilietybė – Palestinos;

3.2.2.2. Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, „Lietuvos pilietybės nustojimo“ byloje esantis Užsienio reikalų ministerijos 1938-12-14 raštas Nr. 28192 Administracijos departamentui, kuriame nurodyta, kad Britų Pasiuntinybės suteiktomis žiniomis C. L. ištekėjo už Palestinos piliečio L., įgijo Palestinos pilietybę ir gavo šios pilietybės dokumentus, kartu buvo siunčiamas C. L. Lietuvos vidaus pasas Nr. 853825/349, išd. 1935-11-07 Panevėžio m. burmistro;

3.2.2.3. Panevėžio miesto savivaldybės archyviniame fonde, C. L. dokumentų vidaus pasui gauti byloje esantis 1938 m. gruodžio 23 d. Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento raštas Nr. 63583 Panevėžio apskrities viršininkui, kuriame nurodyta, kad C. L. įgijo Palestinos pilietybę ir kad kartu buvo siunčiamas jos „vidaus pasas Nr. 853825/349 laikyti davimo byloje“;

3.2.2.4. 1938 m. gruodžio 29 d. Panevėžio apskrities viršininko raštas Nr. 10519 Panevėžio miesto burmistrui, kuriuo siuntė įgijusios Palestinos pilietybę C. L. panaikintą vidaus pasą Nr. 853825/349 „prijungimui prie davimo bylos“.

3.2.3. Nurodyti dokumentai patvirtina, kad 1938 metais Vidaus reikalų ministerija pareiškėjų pramotę C. L. laikė netekusia Lietuvos pilietybės, jos vidaus pasas buvo panaikintas, t. y. ji neturėjo Lietuvos pilietybės 1940-06-15. Pažymėtina ir tai, kad pasas nebūtų paimtas iš asmens, esančio piliete. Iš to seka, kad pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 str. 1 dalies sąlygos.

3.3. LVAT išnagrinėjo ne vieną bylą, kurioje buvo vertinamas Britų valdomos Palestinos pilietybės faktas ir visose ji buvo laikoma valstybiniu dariniu.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, su juo nesutinka, remiasi šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjai savo prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo grindė tuo, kad pareiškėjų motina/senelė/prosenelė C. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliete, kuri iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos (1938 m. į Palestiną).

4.2. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jų pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjų motina/senelė/prosenelė C. L. iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi 1940 m. birželio 15 d. jau buvo netekusi (nustojusi) Lietuvos Respublikos pilietybės, nes 1938 m. buvo įgijusi Palestinos pilietybę. Minėtą aplinkybę patvirtina: 1) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-01-05 raštas Nr. R4-54 dėl C. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo; 2) Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde esančios „Išėjusių iš Lietuvos pilietybės“ alfabeto knygos ištrauka, kurioje 1938 m., eil. Nr. 66 įrašyta C. L., pilietybė – Palestinos; 3) Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, „Lietuvos pilietybės nustojimo“ byloje esantis Užsienio reikalų ministerijos 1938 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. 28192 Administracijos departamentui, kuriame nurodyta, kad Britų Pasiuntinybės suteiktomis žiniomis C. L. ištekėjo už Palestinos piliečio L., įgijo Palestinos pilietybę ir gavo šios pilietybės dokumentus, kartu buvo siunčiamas C. L. Lietuvos vidaus pasas Nr. 853825/349, išd. 1935-11-07 Panevėžio m. burmistro; 4) Panevėžio miesto savivaldybės archyviniame fonde, C. L. dokumentų vidaus pasui gauti byloje esantis 1938 m. gruodžio 23 d. Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento raštas Nr. 63583 Panevėžio apskrities viršininkui, kuriame nurodyta, kad C. L. įgijo Palestinos pilietybę ir kad kartu buvo siunčiamas jos „vidaus pasas Nr. 853825/349 laikyti davimo byloje“, ir 1938 m. gruodžio 29 d. Panevėžio apskrities viršininko raštas Nr. 10519 Panevėžio miesto burmistrui, kuriuo siuntė įgijusios Palestinos pilietybę C. L. panaikintą vidaus pasą Nr. 853825/349 „prijungimui prie davimo bylos“.

4.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.

4.4. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas. Konstitucijos 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“. 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija, taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą: „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis“ su išimtimi, kad Lietuvos pilietis savo pilietybę išsaugo įgijęs kitos valstybės

pilietybę tik tada, jei yra „patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu“ ir atlieka jam įstatymais nustatytas pareigas. Taip pat pažymėtina, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 skyriaus 13 straipsnis numatė, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę netenka Lietuvos pilietybės“.

Minėtos teisės aktų nuostatos, pareiškėjų Migracijos departamentui pateikti ir Migracijos departamento surinkti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjų motina/senelė/prosenelė C. L. 1938 m. neteko Lietuvos pilietybės.

4.5. Skirtingai, nei savo skunde teigia pareiškėjai, Migracijos departamento teikime nėra konstatuota, kad C. L. prarado Lietuvos pilietybę, nes ištekėjo už Palestinos piliečio ar gyveno užsienyje be užsienio paso, ar su negaliojančiu užsienio pasu. Migracijos departamento surinkti dokumentai ir 1938 m. galiojęs teisinis reguliavimas vienareikšmiškai patvirtina, kad C. L. 1938 m. neteko Lietuvos pilietybės, nes įgijo Palestinos pilietybę. C. L. pilietybės nustojimo bylos duomenys patvirtina, kad ji nustojo (neteko) Lietuvos pilietybės 1938 m. įgydama Palestinos pilietybę, taip pat C. L. yra įrašyta „Išėjusių iš Lietuvos pilietybės“ alfabetinėje knygoje, kas patvirtina, kad ji yra išėjusi iš Lietuvos Pilietybės. Aplinkybė, kad C. L. (pareiškėjų motina/senelė/prosenelė) grąžino savo Lietuvos vidaus pasą tik patvirtina, kad ji prarado Lietuvos Respublikos pilietybę.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

su 19 m. byla skiriasi nes ten prieštaringi įrodymai – neaišku, ar išvyko iki 1940 m. (buvo duomenys, kad susituokė 38 ir 40). Kreipėsi į centrinį archyvą, ėmėsi visų įmanomų priemonių, objektyviai gali būti neišlikę, kaip ir neišlikę dokumentai, kurių pagrindu įgyta pilietybė.

5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytos šios esminės bylos aplinkybės:

5.1. Pareiškėjai 2017 m. liepos 4 d. pateikė prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jų giminaitė C. L. (motina/senelė/prosenelė) buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d. A. B. prašyme nurodė, kad jos mama C. L. 1938 m. išvyko į Palestiną.

5.2. Migracijos departamentas surašė teikimą vidaus reikalų ministrui “Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo” (toliau – ir Teikimas). Teikime:

5.2.1. nurodyta, kad C. L. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą pilietybę patvirtina dokumentai iš mokymo įstaigų (Panevėžio žydų ne valdžios gimnazijos atestatas, išduotas 1933 m. birželio 23 d. C. L., gim. (duomenys neskelbtini); C. L., gyv. (duomenys neskelbtini) 1934 m. balandžio mėn. Kaune išduotas privačių buhalterijos kursų baigimo pažymėjimas; 1936 m. gegužės 16 d. Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos - gamtos fakulteto dekano išduotą pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad C. L., gim. 1915 m. kovo mėn. Krekenavoje, 1934 m. spalio 3 d. įstojo į Matematikos - gamtos fakulteto biologijos skyrių studente, registravosi tik pirmajame semestre, taip pat nurodyta, kad pažymėjimas išduotas jai išstojus), Alytaus žydų metrikacijos punkto 1938 m. lapkričio 29 d. išduotas jungtuvių pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad 1938 m. lapkričio 29 d. Alytuje susituokė M. L., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Palestinos pilietis, ir C. L., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos pilietė.

5.2.3. Migracijos departamentas rėmėsi tuo, kad yra duomenys, paneigiantys C. L. pilietybės išlaikymą iki 1940 m. birželio 15 d.: 1) Lietuvos generalinio konsulo Palestinoje 1938-07-28 raštą M. L., kuriame pranešama, kad pagal Laikinojo Įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitimo 7 paragrafą, jis laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės; 2) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. spalio 30 d. raštai Nr. R4-2800 ir Nr. 4R-28011440, kuriuose nurodyta, kad siunčia Panevėžio miesto savivaldybės archyviniame fonde, C. L. dokumentų vidaus pasui gauti byloje esančio Panevėžio žydų metrikacijos punkto 1935 m. lapkričio 5 d. pateikto gimimo pažymėjimo nuorašo, kopiją ,,išduotą vidaus paso gavimo reikalu“, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) gimė pirklio A.-A. L. ir Z.-M. L. duktė Ch., tėvai – žydų tautos Lietuvos piliečiai; 2) atsakant į Migracijos departamento raštą, Lietuvos centrinis valstybės archyvo 2018 m. sausio 5 d. pateiktas raštas Nr. R4-54 dėl C. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Kartu su minėtu raštu Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė kopijas šių dokumentų: 1) Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde esančios „Išėjusių iš Lietuvos pilietybės“ alfabeto knygos ištrauką, kurioje 1938 m., eil. Nr. 66 įrašyta C. L., pilietybė – Palestinos; 2) Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, „Lietuvos pilietybės nustojimo“ byloje esantį Užsienio reikalų ministerijos 1938 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. 28192 Administracijos departamentui, kuriame nurodyta, kad Britų Pasiuntinybės suteiktomis žiniomis C. L. ištekėjo už Palestinos piliečio L., įgijo Palestinos pilietybę ir gavo šios pilietybės dokumentus, kartu buvo siunčiamas C. L. Lietuvos vidaus pasas Nr. 853825/349, išduotas 1935 m. lapkričio 7 d. Panevėžio m. burmistro; 3) Panevėžio miesto savivaldybės archyviniame fonde, C. L. dokumentų vidaus pasui gauti byloje esantis Vidaus reikalų ministerijos 1938 m. gruodžio 23 d. Administracijos departamento raštas Nr. 63583 Panevėžio apskrities viršininkui, kuriame nurodyta, kad C. L. įgijo Palestinos pilietybę ir kad kartu buvo siunčiamas jos „vidaus pasas Nr. 853825/349 laikyti davimo byloje“; 4) 1938 m. gruodžio 29 d. Panevėžio apskrities viršininko raštas Nr. 10519 Panevėžio miesto burmistrui, kuriuo persiųstas įgijusios Palestinos pilietybę C. L. panaikintas vidaus pasas Nr. 853825/349 „prijungimui prie davimo bylos“. Iš šių duomenų Migracijos departamentas padarė išvadą, kad C. L. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1940 m. birželio 15 d. jau buvo netekusi (nustojusi) Lietuvos Respublikos pilietybės, nes 1938 m. įgijo Palestinos pilietybę. Todėl ir C. L. palikuonys pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio nuostatas negali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės.

5.3. Vidaus reikalų ministras 2020 m. rugpjūčio 18 d., remdamasis Teikimu, priėmė Įsakymą.

6. Šioje byloje kilo ginčas dėl Pareiškėjų teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai nesutinka su išvada, kad C. L. (kurios palikuonys jie yra) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad, kad vidaus reikalų ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta Vyriausybės įgaliota institucija nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu.

Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 Migracijos departamentas buvo paskirtas įgaliota institucija pagal Pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taip pat šiuo nutarimu buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.

1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas. Konstitucijos 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“. 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija, taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą: „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis“ su išimtimi, kad Lietuvos pilietis savo pilietybę išsaugo įgijęs kitos valstybės

pilietybę tik tada, jei yra „patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu“ ir atlieka jam įstatymais nustatytas pareigas. Taip pat pažymėtina, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 skyriaus 13 straipsnis numatė, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę netenka Lietuvos pilietybės“.

8. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas turėjo surasti dokumentus, kurie rodytų, kad buvo priimti sprendimai dėl C. L. pilietybės netekimo – Vidaus reikalų ministro sutikimas dėl išėjimo iš pilietybės ir (arba) Ministrų tarybos sprendimas, nes LVAT 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 (toliau – ir Nutartis) vadovavosi būtent tokia doktrina (be kita ko, remdamasis ir V. S. monografija „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002).

9. Pažymėtina, kad Nutartyje LVAT konstatavo, kad yra prieštaravimai tarp įrodymų, kuriais remiantis buvo padaryta išvada dėl pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. (pagal vienus – santuoka, dėl kurios neteko pilietybės sudaryta 1937 m., pagal kitus – 1941 m., kas sudaro esminį skirtumą vertinant, ar pilietybė buvo išsaugota iki 1940 m. birželio 15 d., be to, nebuvo Užsienio reikalų ministerijos rašto, kuriame nurodyta, kad asmuo netekęs pilietybės). Taip pat, skirtingai nuo šios bylos, ginčo santuoka galimai įvyko 1937 m., o šiuo atveju – 1938 m., t. y. jau įsigaliojus 1937 m. lapkričio 18 d. 7 paragrafu papildytam 1919 m. Laikinajam įstatymui, taip pat ir naujai 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijai (įsigaliojo 1938 m. gegužės 5 d.).Naujesnis reguliavimas nustatė griežtesnes pilietybės netekimo sąlygas. Todėl negalima daryti išvados, kad šias bylas sieja panašios aplinkybės, taip pat daryti išvadą, kad LVAT Nutartimi suformavo praktiką, kad visais atvejais paneigiant pilietybės išsaugojimą iki 1940 m. birželio 15 d. būtina remtis pirminiais įrodymais, tiesiogiai patvirtinančiais pilietybės netekimo faktą (leidimu išeiti iš pilietybės ir (arba) ministrų Tarybos sprendimu, kt.).

10. Šiuo atveju kilo ginčas dėl įrodinėtinos aplinkybės – pilietybės išlaikymo/neišlaikymo iki 1940 m. birželio 15 d. Šiuo atveju visi byloje esantys įrodymai (net ir gauti iš skirtingų šaltinių) dėl santuokos ir po to sekusio pilietybės netekimo neturi prieštaravimų, nuosekliai papildo vienas kitą:

Pirma, Lietuvos generalinio konsulo Palestinoje 1938 m. liepos 28 d. raštas M. L., kuriame pranešama, kad pagal Laikinojo Įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitimo 7 paragrafą, jis laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės.

Antra, Alytaus žydų metrikacijos punkto 1938 m. lapkričio 29 d. išduotas jungtuvių pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad 1938 m. lapkričio 29 d. Alytuje susituokė M. L., gim(duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Palestinos pilietis, ir C. L., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos pilietė (atkreiptinas dėmesys, kad šiame dokumente M. L. nurodytas jau kaip Palestinos pilietis ir gyvenantis Palestinoje, kas atitinka Lietuvos generalinio konsulo Palestinoje 1938 m. liepos 28 d. rašto turinį);

Trečia, kartu su 2018 m. sausio 5 d. raštu Nr. R4-54 dėl C. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktos šių dokumentų kopijos, kurios patvirtina, kad būtent 1938 m. (kai įvyko santuoka, ką įrodo anksčiau aptarti dokumentai) C. L. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės ir kurie tarpusavyje nuoseklūs: 1) Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde esančios „Išėjusių iš Lietuvos pilietybės“ alfabeto knygos ištrauka, kurioje 1938 m., eil. Nr. 66 įrašyta C. L., pilietybė – Palestinos; 2) Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, „Lietuvos pilietybės nustojimo“ byloje esantis Užsienio reikalų ministerijos 1938 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. 28192 Administracijos departamentui, kuriame nurodyta, kad Britų Pasiuntinybės suteiktomis žiniomis C. L. ištekėjo už Palestinos piliečio L. (kas visiškai atitinka jau aptartą Lietuvos generalinio konsulo Palestinoje 1938 m. liepos 28 d. rašto turinį), įgijo Palestinos pilietybę ir gavo šios pilietybės dokumentus kartu buvo siunčiamas C. L. Lietuvos vidaus pasas Nr. 853825/349, išduotas 1935 m. lapkričio 7 d. Panevėžio m. burmistro; 3) Panevėžio miesto savivaldybės archyviniame fonde, C. L. dokumentų vidaus pasui gauti byloje esantį Vidaus reikalų ministerijos 1938 m. gruodžio 23 d. Administracijos departamento raštą Nr. 63583 Panevėžio apskrities viršininkui, kuriame nurodyta, kad C. L. įgijo Palestinos pilietybę ir kad kartu buvo siunčiamas jos „vidaus pasas Nr. 853825/349 laikyti davimo byloje“, ir 1938 m. gruodžio 29 d. Panevėžio apskrities viršininko rašą Nr. 10519 Panevėžio miesto burmistrui, kuriuo siuntė įgijusios Palestinos pilietybę C. L. panaikintą vidaus pasą Nr. 853825/349 „prijungimui prie davimo bylos“.

Visi aptarti įrodymai tarpusavyje dera ir nesudaro pagrindo abejoti juose nurodytų aplinkybių tikrumu.

Pažymėtina, kad nėra tiesioginių įrodymų ir apie Ch. L. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą (pvz., paso ar teisės akto, kurio ji suteikta). Įvertinus tai, kad nuo vertinamų aplinkybių praėjo daug laiko, po jų sekė karas ir okupacija, visiškai suprantama , kad pirminiai dokumentai galėjo ir neišlikti. Migracijos departamentas aktyviai įmanomomis priemonėmis rinko įrodymus – kreipėsi į Lietuvos centrinį archyvą, iš bylos duomenų matyti, kad susirašinėjo su pareiškėjais. Taigi surinktų įrodymų visuma yra tarpusavyje neprieštaringa, papildanti vienas kitą, todėl teismui nekyla abejonių, kad padaryta teisinga išvada, jog C. L. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės savo valia iki 1940 m. birželio 15 d. Todėl Migracijos departamentas Teikime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Vidaus reikalų ministras pagrįstai rėmėsi tokia išvada.

11. Įvertinęs skundžiamo Įsakymo turinį, teismas pažymi, kad jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nurodytas sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai (Teikime), t. y. jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusi redakcija) reikalavimus.

12. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Įsakymo panaikinimo netenkinamas.

13. Teismui konstatavus, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

14. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinius reikalavimus – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo įvertinti Paraišką bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų A. B., A. B., E. B., H. B., Y. B., L. B., N. B., N. B., O. B., L. B. E., I. E., T. E., A. H., E. H., O. H., T. H., O. V.-H., O. V.-H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.