Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Audronės Jarackaitės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-565-524/2005 pagal ieškovo bankrutavusios A. B. santechnikos montavimo darbų įmonės (toliau – BIĮ) ieškinį atsakovams M. B. ir A. B. , tretiesiems asmenims A. P., notarui Romualdui Stankaičiui dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas bankrutuojanti A. B. IĮ pareiškė teisme ieškinį atsakovams A. B. , M. B. , kurį patikslinęs, prašė pripažinti negaliojančia 2002 m. spalio 22 d. dovanojimo sutartį (toliau – ginčijamas sandoris), sudarytą tarp A. B. ir M. B. dėl 0,06 ha žemės sklypo, esančio sodo bendrijoje (neskelbtini duomenys) (toliau – ginčo sklypas), ir taikyti restituciją, priteisti iš atsakovų perleisto trečiajam asmeniui A. Petručiui ginčo žemės sklypo kainos dydžio (12 974 Lt) nuostolių atlyginimą, įpareigojant pinigus įmokėti į bankrutuojančios įmonės sąskaitą (b.l.3-4, 46-48). Nurodė, kad ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės kreditorių interesais, remdamasis kreditorių susirinkime išreikšta valia ir CK 6.66 straipsniu. Teigė, jog atsakovas A. B. , informuotas 2002-09-30 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Palangos skyriaus raštu Nr. 04-20-3935 apie bankroto bylos jo įmonei iškėlimą, ginčijamu sandoriu padovanojo jam priklausiusį žemės sklypą sūnui M. B. . Sudarydamas ginčijamą sandorį, atsakovas A. B. žinojo, jog elgiasi nesąžiningai ir pažeidžia kreditorių interesus. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad 2005 m. sausio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas M. B. perleido ginčo sklypą trečiajam asmeniui A. P., apie kurio nesąžiningumą ieškovas neturi duomenų, todėl, nesant galimybės susigrąžinti ginčo žemės sklypo iš svetimo teisėto valdymo, priteistinas ginčo sklypo kainos dydžio nuostolių atlyginimas, kurio dydį ieškovas skaičiavo pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis. Nurodė, kad nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie ginčijamo sandorio sudarymą sužinojo 2005-01-21.

Nors ieškinys kilo iš bankroto bylos, tačiau teismas nevertino ir netyrė bankroto byloje esančių įrodymų ir neatsižvelgė, kad tėvas (A. B. ) neslėpė duomenų apie turimą turtą nei iki bankroto bylos iškėlimo, nei po iškėlimo. Kreditorius (VSDFV Palangos skyriaus) pasirinko kitą turtą, iš kurio vykdė išieškojimą, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog A. B. padovanojo ginčo sklypą apeliantui, norėdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais;Nepagrįstai teismas padarė išvadą apie apelianto nesąžiningumą, nes ginčo žemės sklypą tėvas A. B. padovanojo apeliantui namo statybai. Apeliantas ilgą laiką dirbo užsienyje, tačiau nepavykus sukaupti pakankamai lėšų namo statybai, ginčo sklypą 2005-01-26 pardavė. Nurodo, jog apie tėvo finansinius reikalaus nieko nežinojo; ginčo sklypas nebuvo areštuotas, disponavimo juo teisės taip pat nebuvo apribotos;Teismas neatkreipė dėmesio, kad ginčo sklypas priklausė ir atsakovo A. B. žmonai, R. B., kaip jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl ir ieškovo interesas galėjo būti nukreiptas tik į ginčo sklypo dalį;Netinkamai pritaikytos ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos. CK 6.66 straipsnio trečioje dalyje nustatyta, kad actio Pauliana ieškinį reikia pareikšti per 1 metus nuo dienos, kai kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškovo administratorius yra licencijuotas bankroto specialistas, turintis elgtis profesionaliai rūpestingai ir atidžiai. Bankroto byla iškelta A. B. IĮ 2003 m. sausio 13 d., o ieškinys pareikštas 2005 m. gegužės mėnesį (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Teismas nepagrįstai ieškinio senatį skaičiavo nuo 2005-01-26 ir neatsižvelgė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo 8.7 punktą, kur nurodyta, jog ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Be to, registro duomenys yra vieši ir administratoriui buvo prieinami nuo bankroto bylos iškėlimo dienos;Teismas neatsižvelgė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. birželio 20 d. nutartimi A. B. IĮ pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto bei patvirtina jos likvidavimo tvarka, kurioje nenumatyta, kad likvidatorius turi teisę pareikšti naujus ieškinius ir ginčyti bankrutavusios įmonės sandorius, ką jis turėjo padaryti iki įmonės likvidavimo pradžios. Be to, teismas neatsižvelgė, kad likviduojant individualią įmonę ir nesant jos savininko (dalyvio) turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, laikytina, kad savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartis c.b. AB „Ūkio bankas“ v. A. Lužas, Nr. 3K-7-308/2004; CK 6.128 str. 3 d.); Teismo sprendime nepagrįstai ex officio konstatuoti apelianto neteisėti veiksmai, nes ieškovas neįrodė nei apelianto neteisėtų veiksmų, nei jo kaltės, nei priežastinio ryšio tarp jo neteisėtų veiksmų ir pasekmių. Be to, CK 6.6 straipsnis nurodo, jog solidari skolininkų civilinė atsakomybė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Teismas net nenurodė, kokia civilinė atsakomybė (sutartinė ar deliktinė) apeliantui taikoma. Be to, apeliantas nurodo, jog neturi mokėti už tėvo skolas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, prisilaikydamas civilinio proceso įstatymo reikalavimų, visapusiškai ir išsamiai ištyrė bei įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes.

Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad BIĮ bankroto administratorius turėjo teisę ir pareigą pareikšti teisme ieškinį jame nurodytais pagrindais, gindamas bankrutavusios įmonės kreditorių interesus.

Pagal ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktą, bankroto administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Pagal to paties straipsnio trečiosios dalies 14 punktą, įmonės bankroto administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus. CK 6.66 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.). Todėl bankrutavusios įmonės administratorius (likvidatorius), kuris pagal ĮBĮ nuostatas atstovauja bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, taip pat turi teisę ginčyti bankrutavusios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo, tarpe jų ir CK 6.66 str. pagrindu.

Nepagrįstas apelianto teiginys, jog bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijoje likviduojamos dėl bankroto įmonės likvidatorius negali reikšti ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kadangi teismo nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto neužkerta galimybės įmonės likvidatoriui reikšti ieškinius likviduojamos įmonės vardu. ĮBĮ nenumato draudimo pareikšti tokius ieškinius bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijoje, be to, likviduojama įmonė, kol ji nėra pasibaigusi ir neišregistruota iš Juridinių asmenų registro, yra civilinių teisinių santykių subjektas, turintis įstatymuose numatytas teises ir pareigas, tarpe jų teisę pareikšti teisme ieškinį bankrutavusios įmonės kreditorių interesais dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., 30 str.; CPK 42 str., CK 2.95 str. 3 d.).

Neturi pagrindo ir apeliacinio skundo motyvai dėl ieškinio senaties taikymo. ĮBĮ nustatė ieškinio senaties termino pradžios taisyklę, pagal kurią administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Tačiau turint omeny CK 1.127 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, jog ieškinio senaties eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo, t.y. nuo dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o niekinio sandorio pasekmių ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada toks sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokio sandorio pasekmes, teismas turėjo pagrindo nurodyti, kad ieškinio senaties terminas dėl šio sandorio ginčijimo skaičiuojamas nuo 2005 m. sausio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kai ieškovas sužinojo apie ginčo sandorio pasekmes (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 8.4 p.).

Teisinga ir teismo išvada, kad įmonės vadovas atsakovas A. B. , sudarydamas ginčijamą neatlygintinį sandorį su savo sūnumi M. B. , sumažino įmonės mokumą ir galimybę kreditoriams gauti jų reikalavimų patenkinimą, be to, žinodamas tikrąją įmonės finansinę padėtį ir būdamas įspėtas apie bankroto bylos įmonei iškėlimą, neturėjo teisės sudaryti ginčo sandorio su sūnumi (CK 6.66 str., ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Pagal CK 6.67 straipsnio pirmosios dalies 1 punktą, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo vaikais. Todėl teismas turėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovas M. B. ginčo sandoryje taip pat buvo nesąžiningas, o apelianto skundo motyvai dėl jo sąžiningumo nepaneigė įstatymo nustatytos prezumpcijos bei teismo išvadų ir motyvų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovui M. B. pardavus ginčo sklypą trečiajam asmeniui, kuris pagal CK 4.96 straipsnio antrąją dalį ir bylos duomenis yra sąžiningas įgijėjas, bei pripažinus negaliojančiu ginčo sandorį, restitucijos atlikti natūra negalima. Restitucija, kuri taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, kuris apskaičiuojamas pagal CK 6.147 straipsnio taisykles (CK 6.145 str. 1 d., CK 6.146 str., 6.147 str.). Todėl teismas turėjo pagrindo taikyti papildomą sandorio negaliojimo pasekmę – priteisti ieškovui ginčo sandoriu perleisto žemės sklypo rinkos vertės dydžio nuostolius pagal ginčo žemės sklypo kainą, nurodytą 2005 m. sausio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp atsakovo M. B. ir trečiojo asmens A. Petručio (CK 6.66 str., 6.146-6.147 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis c.b. Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroras Lazdijų pasienio policijos rinktinės interesais v. A. Buržinskas, V. Šulco paslaugų įmonė ir kt., Nr. 3K-3-439/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis c.b. AB “Joniškio grūdai” v. UAB“Pakruojo Mūša”, UAB “Orbeta”, UAB “Šiaulių hidrogeologija”, Nr. 3K-7-646/2001).

Tačiau apygardos teismas, priteisdamas turto ekvivalentą pinigais solidariai iš abiejų atsakovų, netinkamai taikė CK 6.6 straipsnio trečiosios dalies, 6.146 straipsnio nuostatas.

Pagal CK 6.6 straipsnio pirmąją dalį, solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis; ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. To paties straipsnio trečioji dalis nustato, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Tačiau šioje byloje ieškinys pareikštas ne dėl žalos atlyginimo ar kitu CK 6.6 straipsnio trečioje dalyje nurodytu pagrindu, ir apygardos teismas priteisė ieškovui 12 974 Lt ne žalai atlyginti, o piniginį ekvivalentą vietoje restitucijos natūra, pripažinus negaliojančiu ginčo sandorį (CK 6.66 str., 6.146 str.).

Be to, pagal CK 2.50 straipsnio ketvirtąją dalį, Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnį, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Pagal ĮBĮ nuostatas, individualios įmonės savininkas privalo pateikti bankroto administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, į kurį taip pat gali būti nukreiptas išieškojimas pagal bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus, jeigu nebuvo nustatytos sutuoktinių turto dalys (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Todėl bankrutavusios individualios įmonės savininkas atsakovas A. B. , kurio turtas pagal Įmonių įstatymą yra neatskirtas nuo individualios įmonės turto, atsako už bankrutavusios individualios įmonės skolas visu savo turtu (CK 2.50 str.; IĮ 2 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 11, 15 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartis c.b. AB “Ūkio bankas“ v. A. Lužas, Nr. 3K-7-308/2004). Beje, pagal ginčo dovanojimo sandorį gautą turtą atsakovas M. B. (apdovanotasis) atlygintinai perleido trečiajam asmeniui, pripažintam sąžininga sandorio šalimi, gaudamas iš trečiojo asmens A. P. 12 974 Lt.

Todėl apygardos teismas be pagrindo solidariai priteisė iš abiejų atsakovų piniginį ekvivalentą vietoje restitucijos natūra, kadangi nesant galimybės grąžinti ginčo sandoriu perleisto turto natūra, atsakovas M. B. yra atsakingas už ginčo sandoriu įgyto turto piniginio ekvivalento sugrąžinimą ieškovui. Tačiau pagal CPK 313 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo, jeigu teismo sprendimą skundžia tik viena iš šalių, todėl paliktina galioti ir ši teismo sprendimo dalis.

Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teismo sprendimo (CPK 329 str., 330 str., 320 str., 313 str.).

Nepatenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto priteistinos valstybei bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teismo (CPK 302 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo M. B. valstybei 15 (penkiolika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimu.