Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo Ž. Š. gynėjos Loretos Guižauskienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria kaltinamajam Ž. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą nustatant nuo 2016 m. gegužės 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. Š. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį kaltinamas tuo, kad atvirai prievartavo turtą, panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą bei atimdamas asmeniui laisvę, o būtent:

jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su A. T., D. K. (D. K.), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė nukentėjusįjį R. R. perduoti turtą ir suteikti turtinę teisę, t. y. 2015 m. liepos 2 d. apie 16.00 val. D. K., priėjęs kartu su A. T. prie R. R. automobilio „BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, bendrais veiksmais panaudojo psichinę prievartą ir fizinį smurtą prieš R. R.: D. K. jėga išsitempė R. R. iš jam priklausančio automobilio, o A. T., siekdamas įbauginti nukentėjusįjį ir maksimaliai apriboti galimybę kviestis pagalbą, įlindęs pro keleivio pusės priekines dureles į automobilio saloną, ištraukė iš užvedimo spynelės užvedimo raktelį, kurį pasiėmė su savimi, ir liepė R. R. sėsti į J. T. vardu registruotą automobilį „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu R. R. buvo pasodintas prieš savo valią į minėtą automobilį ir, apribojus jo laisvę, priverstinai nuvežtas į Pūčkorių mišką, esantį Vilniaus mieste, Pavilnių regioniniame parke, tiksliai tyrimo metu nenustatytą vietą, kur prieš R. R. buvo panaudotas fizinis smurtas, t. y. A. T. sudavė R. R. vieną kartą kumščiu į pilvą ir vieną kartą kumščiu į krūtinę, vėliau sulenkiamu peiliu brūkštelėjo per kairės rankos plaštaką, taip baugindamas nukentėjusįjį ir sakydamas, kad nemeluotų, jog neturi pinigų, D. K. delnu sudavė vieną kartą nukentėjusiajam R. R. į veidą ir vieną kartą kumščiu į krūtinę, Ž. Š. vieną kartą kumščiu sudavė R. R. į krūtinę bei, grasindami nužudyti ar kitaip sutrikdyti jo sveikatą, be teisėto pagrindo reikalavo iš R. R. pinigų, Ž. Š. ir D. K. privertė R. R. pasirašyti du vekselius po 2 900 eurų, o A. T. atėmė iš R. R. turėtus 30 eurų. Po to, grįžus prie R. R. automobilio, stovėjusio Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, R. R., būdamas įbaugintas panaudoto smurto, prieš savo valią atidavė A. T. turėtus reikalaujamus 550 eurų. Taip Ž. Š., veikdamas bendrininkų grupe, savo bei kartu veikusių asmenų naudai prievartavo iš nukentėjusiojo R. R. bendros 6 380 eurų sumos turtą.

Kaltinamasis Ž. Š., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu, 2016 m. vasario 3 d. laikinai sulaikytas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas to paties teismo nutartimi pratęstas iki 2016 m. gegužės 3 d.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą akcentavo, jog pagrįsto manymo, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, kaip kardomosios priemonės skyrimo (jos termino pratęsimo) pagrindo savaime neužtenka, turi būti ir kitų kardomosios priemonės skyrimo (suėmimo termino pratęsimo) pagrindų (sprendimas byloje Ilijkov prieš Bulgariją). Įstatymas reikalauja, jog kuo ilgiau asmuo laikomas suimtas, tuo kruopščiau turi būti tikrinami (analizuojami) konkretūs faktai, įrodantys būtinybę tokį asmenį laikyti suimtą.

Nusikaltimas, kuriuo kaltinamas Ž. Š., galbūt padarytas 2015 m. liepos 2 d., o kaltinamasis sulaikytas 2016 m. vasario 3 d., t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo nusikaltimo padarymo. Tai įrodo, kad Ž. Š. nebėgo (nesislėpė) nuo baudžiamojo persekiojimo.

Kaltinamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tėvus, iki sulaikymo buvo registruotas darbo biržoje, iki tol dirbo pagal verslo liudijimą. Nors Ž. Š. nėra vedęs, tačiau jau šešerius metus gyvena su sužadėtine (užstato davėja). Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis turi tvirtus socialinius ryšius ir neketina bėgti (slėptis) nuo teismo.

Įvertinus BK 75 straipsnio pakeitimus, leidžiančius teismui už sunkaus nusikaltimo padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, teismo išvada, jog paleistas į laisvę Ž. Š. dėl gresiančios bausmės gali bandyti išvengti teismo, yra deklaratyvi. Be to, vien kaltinimo sunkumas ir gresiantis terminuotas laisvės atėmimas nėra absoliutus pagrindas neribotą laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, kai kitos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo (sprendimai bylose Letellier prieš Prancūziją, Ilijkov prieš Bulgariją, Clooth prieš Belgiją, Miuler prieš Prancūziją, Jėčius prieš Lietuvą, Bykov prieš Rusiją).

Šioje byloje ikiteisminis tyrimas baigtas, bylos medžiaga perduota teismui, todėl preziumuojama, kad visi įrodymai surinkti ir užfiksuoti įstatymų nustatyta tvarka. Visiškai nelogiškas teismo teiginys, jog tikslinga Ž. Š. ir toliau laikyti izoliuotą nuo nukentėjusiojo bei liudytojų, juo labiau kai teismas nenustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo, kad kaltinamasis gali trukdyti procesui.

Išvadą, jog Ž. Š. darys naujus nusikaltimus, teismas motyvavo galbūt padaryto nusikaltimo sunkumu ir gresiančia bausme, jo vaidmeniu darant nusikaltimą, ankstesniais teistumais, tuo, kad iki sulaikymo kaltinamasis nedirbo ir pragyvenimo lėšų galbūt gaudavo iš nusikalstamos veikos. Teismas nenurodė objektyvių duomenų, jog būdamas laisvėje Ž. Š. gali daryti naujus nusikaltimus. Tokių duomenų ir nėra, o išvada padaryta remiantis spėjimais.

Ž. Š. inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimas bus ginčijamas. Iš visų kaltinamųjų apklausų matyti, kad paėmęs pinigus nukentėjusysis neatliko paslaugų ir pinigų negrąžino, todėl Ž. Š. inkriminuojamos veikos pobūdis nėra susijęs su neteisėtu pajamų gavimu. Be to, teismui pateikta pažyma, jog paleistas į laisvę Ž. Š. bus įdarbintas.

Už Ž. Š. į teismo depozitinę sąskaitą yra įneštas 3 000 Eur dydžio užstatas, todėl BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti, pakeitus suėmimą į užstatą.

Teismo posėdyje kaltinamojo gynėja prašė jos skundą tenkinti, prokurorė prašė gynėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo Ž. Š. gynėjos skundas atmetamas.

Skiriant Ž. Š. suėmimą ir vėliau jį pratęsiant, nepažeisti BPK 122 straipsnyje nurodyti kardomajai priemonei – suėmimui skirti (terminui pratęsti) būtini pagrindai bei sąlygos. Nagrinėdamas skundą, aukštesnysis teismas tikrina kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą ir pagrįstumą, o dėl suimtojo kaltės nesprendžia, įrodymų nevertina. Tai bus padaryta, išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme, ištyrus byloje esančius įrodymus.

Suėmimas gali būti skiriamas (jo terminas pratęsiamas), tik esant BPK 122 straipsnio 7 bei 8 dalyse numatytoms sąlygoms ir bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui. Nagrinėjamoje baudžiamosios bylos medžiagoje yra sąlygos Ž. Š. pratęsti suėmimą, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, už kurią baudžiamasis įstatymas numato žymiai griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis. Nagrinėjant skundą vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Skiriant kardomąją priemonę bei ją pratęsiant, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia apkaltinamajam ar išteisinamajam nuosprendžiui priimti.

Pateikta baudžiamosios bylos medžiaga leidžia pagrįstai teigti, jog Ž. Š. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokie duomenys užfiksuoti nukentėjusiojo R. R., liudytojų J. V. (ikiteisminio tyrimo metu liudytoja mirė), M. S. ir iš dalies D. S. parodymuose, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose, tarnybiniame pranešime dėl mobiliojo ryšio telefono numerio išklotinės analizės bei kitoje bylos medžiagoje.

Suėmimas Ž. Š. pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad būdamas laisvėje jis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.

BPK 122 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato, į ką turi būti atsižvelgiama, skiriant ar pratęsiant suėmimą pirmuoju pagrindu. Kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas (taigi ir pratęstas jo terminas), atsižvelgiant į jo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis šia aplinkybe galima daryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo teismo, jos gali pakakti tam, jog asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Ž. Š. kaltinamas padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Už kvalifikuotą turto prievartavimą (BK 181 straipsnio 2 dalis) baudžiamasis įstatymas nustato pakankamai griežtą bausmę – laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Kaltinimo sunkumas bei gresiančios bausmės dydis leidžia skirti suėmimą (pratęsti jo terminą) aptariamu pagrindu.

Kita vertus, iš skundžiamos nutarties matyti, kad apygardos teismas, paminėtu pagrindu pratęsdamas Ž. Š. suėmimo terminą, vertino ne tik kaltinimo sunkumą ar gresiančios bausmės griežtumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju ne mažiau reikšmingos kitos aplinkybės, jog kaltinamasis iki sulaikymo nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, yra nevedęs, todėl jo nesaisto tvirti socialiniai ryšiai. Šios išvados nepaneigia gynėjos skundo teiginiai apie kaltinamojo šeimines aplinkybes ir registraciją Darbo biržoje. Bylos medžiaga rodo, kad gyvenimas su sužadėtine bei nuosavas verslas nesulaikė Ž. Š. nuo nusikalstamos veikos.

Vertinant Ž. Š. asmenį griežčiausios kardomosios priemonės taikymo aspektu, svarbu ir tai, kad jis daug kartų baustas administracine tvarka, daugiausia už chuliganizmą, paskutinį kartą – 2016 m. sausio 16 d. už KET pažeidimą, anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, teistumas neišnykęs bei nepanaikintas, nauja nusikalstama veika padaryta, prieš nukentėjusįjį panaudojant fizinį ir psichologinį smurtą bei atimant jam laisvę, taip priverčiant kaltinamiesiems perduoti pinigus ir pasirašyti vekselius didelei pinigų sumai. Visa tai neigiamai charakterizuoja kaltinamąjį ir rodo jo didesnį pavojingumą visuomenei.

Aukštesniojo teismo nuomone, nurodytos aplinkybės, inkriminuojamo nusikaltimo sunkumas bei gresiančios griežtos bausmės tikimybė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad, būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios bausmės, kaltinamasis Ž. Š. gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

Esant šį pagrindą nepaneigia ir kitos gynėjos nurodytos aplinkybės – Ž. Š. veikos kvalifikavimo ginčijimas teisme, galimybė jam taikyti BK 75 straipsnį bei atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kaip tai numato įstatymas.

Apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali daryti šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas (pratęsiamas jo terminas), jeigu asmuo kaltinamas padaręs bent vieną BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagrįstą manymą, jog asmuo gali padaryti bent vieną BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimą, kaltinimas padarius kelis nusikaltimus, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai ir kiti duomenys.

Nagrinėjamu atveju pagrįstą teismo manymą, kad Ž. Š. gali daryti naujus nusikaltimus, pagrindžia ne tik tai, jog nusikalstama veika, kurią padaręs jis kaltinamas, numatyta BPK 122 straipsnio 4 dalyje, padaryta veikiant bendrininkų grupe, bet ir tai, kad jis keletą kartų teistas, daugybę kartų baustas administracine tvarka, vėl galbūt nusikalto, esant neišnykusiam teistumui. Tai rodo, jog kaltinamasis linkęs pažeidinėti įstatymų reikalavimus.

Pagal bylos duomenis Ž. Š. iki sulaikymo niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, o tai, įvertinus inkriminuojamo nusikaltimo pobūdį, leidžia pagrįstai abejoti gaunamų lėšų pragyventi skaidrumu.

Gynėjos skundo argumentas, skirtas paneigti šią teismo išvadą, atmetamas kaip nepagrįstas.

Byloje iš tiesų yra duomenų, kad Ž. Š. buvo registruotas Darbo biržoje nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. kovo 7 d., tačiau nedarbo išmoka jam nebuvo skirta. Kitų duomenų, kurie galėtų pagrįsti kaltinamojo legalias ir realiai gaunamas pajamas, byloje nėra. Aukštesniajam teismui gynėjos pateikta pažyma apie galimybę įsidarbinti nėra pakankamas argumentas dėl galimų pajamų.

Išdėstytų aplinkybių visuma aukštesniajam teismui leidžia konstatuoti, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindą.

Per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindai, kuriems esant Ž. Š. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.

Neanalizuotini gynėjos skundo argumentai, jog nėra jokio pagrindo manyti, kad būdamas laisvas Ž. Š. trukdys procesui. Nors skundžiamoje nutartyje motyvuodamas, kodėl suėmimas negali būti pakeistas švelnesne kardomąja priemone, teismas nurodė tikslingumą Ž. Š. laikyti izoliuotą nuo nukentėjusiojo ir liudytojų, tačiau toks nutarties teiginys negali būti vertinamas kaip papildomo pagrindo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkto) argumentavimas. Kaip teisingai skunde nurodė gynėja, teismas nenustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindo, todėl tokie teismo motyvai, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo aplinkybes, ir toliau laikyti Ž. Š. suimtą susiję su užkardymu daryti poveikį bylos eigai.

Baudžiamoji byla, kurioje Ž. Š. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, 2016 m. balandžio 15 d. perduota Vilniaus apygardos teismui. BPK 127 straipsnio 11 dalyje nustatytas maksimalus leistinas suėmimo taikymo terminas viso baudžiamojo proceso metu. Kardomoji priemonė – suėmimas Ž. Š. paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi, taigi aptariamu atveju suėmimo trukmė nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų maksimalių griežčiausios kardomosios priemonės taikymo terminų.

Suėmimas kaip kardomoji priemonė neabejotinai suvaržo kaltinamojo Ž. Š. teises, tačiau šiuo atveju jo teisės suvaržytos, nepažeidžiant proporcingumo principo, juo labiau kad suėmimas trunka neilgai. Kuo sunkesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisintas.

Be to, vadovaujantis EŽTT praktika, besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, jog to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę.

Aptariamu atveju viešasis interesas yra netrukdomai ištirti teisme bei teisiškai įvertinti visuomenei pavojingą nusikalstamą veiką, susijusią su turto prievartavimu, veikiant bendrininkų grupe.

Skundžiamoje bei šioje nutartyse išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, jog toks suėmimo terminas pateisinamas ir atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos suformuluotus kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti, sprendžiant dėl procesinių prievartos priemonių trukmės pagrįstumo, EŽTT praktiką, Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas.

Kaltinamojo gynėja savo skunde nenurodė jokių pagrįstų teiginių, dėl ko ši kardomoji priemonė turėtų būti švelninama.

Gynėja skunde pasisakė dėl galimybės Ž. Š. suėmimą pakeisti į švelnesnę kardomąją priemonę – 3 000 Eur užstatą. Aukštesniajam teismui pripažinus, kad suėmimo terminas kaltinamajam pratęstas pagrįstai, šioje nutartyje nedėstomi argumentai dėl netikslingumo šiuo metu griežčiausią kardomąją priemonę keisti į švelnesnę. Pripažinęs esant neišnykusį suėmimo taikymo pagrindą, apygardos teismas taip pat nurodė, kodėl negalima taikyti švelnesnių kardomųjų priemonių. Dėl to nėra pagrindo teismo priimtą skundžiamą nutartį vertinti kaip tendencingą, šališką ir neteisingą.

Išdėstyti motyvai aukštesniajam teismui leidžia teigti, kad skundžiama nutartis yra teisėta bei pagrįsta, jos naikinti ar keisti nėra pagrindo. Bendrosios kardomųjų priemonių skyrimo nuostatos (BPK 121 straipsnis) nepažeistos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi kaltinamajam Ž. Š. pratęstą kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.