Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Danutės Giačaitės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui, nuteistajam M. Ž., jo gynėjui advokatui Dariui Karabinui, nuteistojo E. K. gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Ž. ir E. K. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016-02-17 nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str.1 d ir nuteistas 1 (vienerių) ) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 str., 1 d., 3 d., prie 2014-02-27 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės (4 metai 2 mėn. 3 d.) iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu skirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 5 (penkeri) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. Ž. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str.1 d ir nuteistas 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Iš kaltinamojo M. Ž. priteistos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t.y., 536,95 Eur (penki šimtai trisdešimt šeši eurai ir devyniasdešimt penki centai)

Iš kaltinamųjų E. K. bei M. Ž. priteista po 145, 36 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt penkis eurus ir trisdešimt šešis centus) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl nukentėjusiojo atstovavimo teismo procese.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. ir M. Ž. nuteisti pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jie bendrais veiksmais nežymiai sutrikdė sveikatą T. Ž.. Nustatyta, jog 2015-01-20, apie 18 val., uždarosios zonos kameroje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, E. K. tyčia sudavė du smūgius rankos kumščiu nukentėjusiajam T. Ž. į galvos sritį bei, sugriebęs už kaklo, parvertė ant žemės ir du kartus spyrė T. Ž.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai su M. Ž., pririšo T. Ž. prie lango grotų, po ko, M. Ž. rankų kumščiais smūgiavo nukentėjusiam į veido sritį nenustatytą skaičių smūgių bei pasidarytu iš paklodės sušlapintu „botagu“ mušė T. Ž. į visas kūno sritis. Tuo metu E. K. rankomis ir kojomis smūgiavo T. Ž. į įvairias kūno vietas. Tęsdami nusikalstamą veiką, M. Ž. su įdėtais trimis muilo gabalais į paklodės skiautę sudavė tris smūgius T. Ž. į kūno sritį, o E. K. rankomis ir kojomis smūgiavo T. Ž. į įvairias kūno vietas. Tokiais bendrais veiksmais E. K. ir M. Ž. nukentėjusiajam T. Ž. padarė galvos ir krūtinės sumušimą, muštinę žaizdą momens srityje, daugybines kraujosruvas ir nubrozdinimus veide, krūtinėje, nugaroje, kaklo ir abiejų šlaunų srityje, kas sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. K. ir M. Ž. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje E. K. ir M. Ž. padaryta nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d. Šios nusikalstamos veikos sudėties, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai yra nustatyti, nuosprendyje pakankamai išsamiai ir argumentuotai atskleisti.

Pripažindamas E. K. ir M. Ž. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 str., 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistųjų skunduose, nėra jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. K. ir M. Ž. kaltės, tačiau pažymi, jog apylinkės teismas E. K. ir M. Ž. paskyrė BK 140 str. 1 d. sankcijoje nenumatytas laisvės atėmimo bausmes, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

Nors nukentėjusysis T. Ž. teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad jis uždaroje kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) kitų nuteistųjų sumuštas nebuvo, o ji sumušė pataisos namų darbuotojai ir, kad pareiškime (t. 1 b. l. 4) bei pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 5) yra ne jo parašas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos parodymus vertino kaip nukentėjusiojo siekį suklaidinti teismą bei padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės ir pagrįstai rėmėsi T. Ž. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytoju R. S., dirbantis (duomenys neskelbtini) PN kriminalinės žvalgybos skyriuje specialistu, patvirtino tas aplinkybes, jog po T. Ž. sužalojimo jis su nukentėjusiuoju bendravo kabinete, kuris nurodė, jog buvo sumuštas kitų nuteistųjų, be to, ir prižiūrėtojų. Iš nukentėjusiojo žodžių surašė protokolą - pareiškimą bei liudytojo apklausos protokolą, kurį T. Ž. perskaitė bei pasirašė. Netikėti nuosekliais pareigūno R. S. parodymais, teismui nebuvo jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, jog nuteistieji kilusio konflikto metu pavartojo prieš nukentėjusįjį T. Ž. fizinį smurtą ir jį sužalojo, pagrįstai vadovavosi ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojo M. R. bei ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo T. K. parodymais. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas M. R. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose nurodė, jog būnant kameroje Nr(duomenys neskelbtini), pastebėjo, kad T. Ž. konfliktuoja tarpusavyje su M. Ž.. Konfliktas perėjo į muštynes. M. Ž. susuko į padėtį, vadinamą „morka“, paklodę, surišo T. Ž. rankas batų batraiščiais už nugaros ir, jais pririšęs prie kameros lango grotų, rankos kumščiais daužė per veido sritį. Kiek kartų sudavė, nurodyti negali, o E. K. iš kojos T. Ž. įspyrė į galvos sritį kelis kartus. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas T. K. nurodė, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) po vakarienės matė, kad T. Ž. buvo prie lango, nugara į kamerą, kai priėjęs B. (E. K.) sudavė du kartus su dešine ranka į galvą, sugriebė jį už kaklo ir trenkė į žemę ir iš kažkurios kojos spyrė du kartus T. Ž., tiksliau trypė iš viršaus. Po to pamatė, kad T. Ž. iš dešinio smilkinio pradėjo bėgti kraujas. Matė, kad T. Ž. prarado sąmonę. Pradėjus T. Ž. atsigauti, prie B. prisidėjo M. Ž., jie pririšo prie lango grotų, kuo tiksliai nematė, bet ir chalato diržais, paklodžių atraižom, viskuo, kas mėtėsi kameroje. Tada T. Ž. pradėjo šaukti, bet netrukus M. Ž. su B. pradėjo sukti paklodę, davė ir jam galą palaikyti, bet jis nesuprato ką jie daro, o pasirodo susukus paklodę, gavosi kaip botagas, kurį jie sušlapino ir pradėjo plakti T. Ž.. Todėl jam ant veido atsirado dryžiai – kraujosruvos. Plakė M. Ž., o B. mušė rankomis, kojomis. Kur tiksliai pataikė, negali pasakyti, nes mušė kur papuola, matė vienu metu, kai prasprūdus rankai B. pataikė T. Ž. į gerklę, šis pradėjo springti, manė uždus, bet pradėjo eiti putos, tada M. Ž. pasakė, kad viskas gerai, kad neuždus – kvėpuoja. Tada M. Ž. įsidėjo tris muilo gabalus į paklodės gabalą ir tris kartus trenkė, kur tiksliai pataikė nematė, ir vėl paėmė bizūną, kurį vadino „morka“, ir vėl mušė, vis pasikeisdami B. vis įsiterpdamas rankomis ir kojomis. Viskas baigėsi, kol atėjo pareigūnai ir T. Ž. išvedė (t. 1 b. l. 40). Nors liudytojas T. K. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog tyrimo metu jo duoti parodymai yra neteisingi bei teigė, kad pasirašė pareigūnų parodymus, ką jie buvo surašę, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog liudytojas T. K. siekdamas padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės davė galimai melagingus parodymus, todėl juos atmetė kaip nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo T. K. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina ir tai, jog teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju G. Ž. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausė T. K. bei patvirtino, jog parodymus surašė iš liudytojo žodžių, jokių grasinimų, spaudimo liudytojo atžvilgiu nebuvo naudojama (t. 2 b. l. 6). Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje, teisme apklausti liudytojais pataisos namų darbuotojai R. G., D. K., Ž. B., M. B. paneigė, jog jie prieš nukentėjusįjį vartojo tą dieną fizinį smurtą. Visi nurodyti liudytojai teigė, jog iki atvedant nukentėjusįjį į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini), jis nebuvo sužalotas, išskyrus tai, jog lygtai iš kažkurios rankos riešo galimai bėgo kraujas, kas patvirtina tik tą nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, jog jis prieš tai buvo susižalojęs ranką, pjovęsis veną.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad E. K. ir M. Ž. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi, nors nuteistieji prašo juos išteisinti nepadarius jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, jų kaltė yra įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Vien tai, kad nuteistieji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinį skundą įrodymų vertinimo kontekste jame nurodytais motyvais.

Nuteistieji E. K. ir M. Ž. apeliaciniuose skunduose kelią klausimą, jog teismas nepagrįstai skyrė jiems 1 metų ir 2 mėn. laisvės atėmimo bausmę, kai tuo tarpu BK 140 str. 1 d. sankcijoje maksimali laisvės atėmimo bausmė nustatyta 1 metai laisvės atėmimo.

Teisėjų kolegija sutinka su šiais nuteistųjų skundų argumentais ir pažymi, jog Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nustatyta, jog tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Marijampolės rajono apylinkės teismas, skundžiamu nuosprendžiu, paskirdamas nuteistiesiems E. K. ir M. Ž. 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė nuteistiesiems bausmę didesnę, negu numatyta BK 140 str. 1 d. sankcijoje, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.

Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas E. K. ir M. Ž. bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, taip pat atsižvelgia į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, veikos motyvus, tikslus, kaltininkų asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Tiek E. K., tiek M. Ž. anksčiau yra ne kartą teisti už įvairius tyčinius nusikaltimus ir vėl padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, kas yra nusikaltimų recidyvas, o tokie asmenys yra recidyvistai (BK 27 str. 1d.). Nusikalstamą veiką padarė bausmės atlikimo metu būdami pataisos namuose, kas rodo nuteistųjų nenorą taisytis, jų asmenybės pavojingumą bei polinkį nusikalsti, visuomenės normų bei įstatymų ignoravimą. Abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. E. K. bei M. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog veiką padarė bendrininkų grupėje.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, vadovaudamasis BK 41, 54, 56 str. numatytais bausmių skyrimo pagrindais, sprendžia, jog E. K. ir M. Ž. skirtinos maksimalios laisvės atėmimo bausmės, numatytos BK 140 str. 1 d. sankcijoje.

Pažymėtina, jog nors šiai dienai 2015-12-18 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendis jau yra įsiteisėjęs, tačiau minėtu nuosprendžiu M. Ž. paskirta bausmė nebendrinama, kadangi minėtus klausimus išsprendžia pirmos instancijos teismas priėmęs paskutinį nuosprendį BPK 362 str. numatyta tvarka.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. teigė, kad iš jo nepagrįstai priteistos nukentėjusiojo atstovavimo teisme išlaidos.

Šis skundo argumentas nepagrįstas ir atmestinas. Kaip matyti iš byloje esančios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažymos (t. 2 b. l. 130), nukentėjusįjį T. Ž. pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas Valerijus Karpovas. Nukentėjusiojo atstovavimo teisme išlaidas sudaro 57,90 Eur dydžio advokato užmokestis. Kadangi nukentėjusiojo T. Ž. atstovavimo išlaidos atsirado ryšium su nuteistųjų neteisėtais veiksmais, teisėjų kolegijos vertinimu, jos pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu buvo priteistos iš nuteistųjų E. K. ir M. Ž. ( LR BPK 105 str. 1d.).

Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde taip pat kelia klausimą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė proceso išlaidas už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, kadangi jam buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.

Skundžiamame Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendyje nuspręsta priteisti iš M. Ž. 536,95 Eur išlaidų dalyvavusio byloje gynėjo advokato K. Gudyno pagalbai apmokėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai. Kaip matyti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-06-08 nutartimi M. Ž. nutarta paskirti gynėją (t. 1 b. l. 169). Paskyrimo pagrindas, būtinas gynėjo dalyvavimas pagal BPK 51 str. 2 d. Pažymėtina, jog BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskyrus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01).

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. T. K. nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Vertinant Lietuvos Respublikos 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau, Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Ši nuostata reiškia, kad kaltinamasis negali spręsti dėl gynėjo pasirinkimo, o teismas, siekdamas nepažeisti kaltinamojo teisės į gynybą privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (baudžiamoji byla Nr. 2K–322/2014).

Todėl nagrinėjamu atveju, kai gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai antrinės teisinės pagalbos išlaidas priteisė iš nuteistojo M. Ž.. Dėl nurodytų motyvų skundžiamas nuosprendis pakeičiamas, panaikinant jo dalį dėl proceso išlaidų priteisimo iš M. Ž. (LR BPK 328 str. 4 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam M. Ž., išlaidas sudaro 57,90 Eur dydžio advokato užmokestis (t. 2 b. l. 192), nuteistajam E. K., išlaidas sudaro 43,43 Eur dydžio advokato užmokestis (t. 2 b. l. 194). Kaip jau buvo minėta atsižvelgus į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). T. K. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistųjų M. Ž. ir E. K. netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendė:

Pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendį.

E. K. už nusikaltimo numatyto BK 140 str. 1 d. padarymą paskirtą 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėn. laisvės atėmimo bausmę sumažinti ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64 str., 1d., 3d., prie 2014-02-27 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ( 4 metai 2 mėn. 3 d. ) iš dalies pridėti šiuo nuosprendžiu skirtą bausmę ir galutinę subendrintą bausmę paskirti penkerius (5) metus ir vieną (1) mėnesį laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. Ž. už nusikaltimo numatyto BK 140 str. 1 d. padarymą paskirtą 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėn. laisvės atėmimo bausmę sumažinti ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuosprendžio dalį, kurioje iš M. Ž. priteistos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos - 536,95 Eur , susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, panaikinti.

Teisinės pagalbos išlaidų už gynėjų dalyvavimą apeliacinėje instancijoje nepriteisti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.