Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjas Erminijus Baziulis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Panevėžio rajono savivaldybės administracijos skundą dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus sprendimo panaikinimo, pareiškėja D. A..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja D. A. atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovės Panevėžio rajono savivaldybės administracijos skundas tenkintinas.

Ginčas nagrinėjamojoje byloje kilo dėl Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. A1-406 ,,Dėl vienkartinės pašalpos neskyrimo“, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčas buvo išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir dėl jo priimtas Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio skyriaus 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimas Nr. 21RE4-(AG4-119/20-2023).

Administracijos direktorius skundžiamame Įsakyme nurodė, kad pareiškėjai, vadovaujantis Aprašo 44.2 punktu, yra neskiriama vienkartinė pašalpa. Pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu, pateikė skundą Komisijai.

Pareiškėja D. A. (toliau – ir pareiškėja) Lietuvos administracinių ginčų komisijai paduotu skundu prašė panaikinti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. A1-406 ,,Dėl vienkartinės pašalpos neskyrimo“ ir jos 2023 m. rugsėjo 8 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ligoninėje per vieną savaitę jai buvo atliktos dvi operacijos. Dukra pirko vaistus ir kitas medicinines priemones jos gyvybės palaikymui. Pastoviai vartoja vaistus, dažnai reikia vykti pas gydytojus, o kelionės brangiai kainuoja. 2023 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Administracijos Vadoklių seniūniją dėl vienkartinės pašalpos gavimo, pridėjo reikiamus dokumentus. Vėliau gavo Įsakymą. Įsakymas yra nepagrįstas, nes jis nėra išsamus, jame nepaaiškinta, kodėl vienkartinė pašalpa jai neskirta, taip pat nėra pridėto Komisijos socialiai remtinų asmenų klausimams spręsti 2023 m. rugsėjo 22 d. posėdžio protokolo Nr. (7.5)-SD7-6 (toliau – ir Protokolas).

Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyrius 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. 21RE4-(AG4-119/20-2023) pareiškėjos skundą patenkino. Komisijos sprendimu konstatuota, kad Įsakymas yra iš esmės neargumentuotas, nes jame nenurodytos visos jo priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės ir teisinis reguliavimas. Pareiškėja nebuvo laiku informuota apie Įsakymo priėmimą.

Atsakovė, nesutikdama su Komisijos sprendimu, pateikė skundą teismui.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalį prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą persikelia ginčas dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Tai tuo pačiu reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, o išspręsti ginčą dėl teisės laikantis visų ABTĮ taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-310-415/2020).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. rugsėjo 8 d. su prašymu kreipėsi į Administracijos Vadoklių seniūniją dėl vienkartinės pašalpos gavimo. 2023 m. rugsėjo 22 d. Protokolu nutarta neskirti pareiškėjai vienkartinės pašalpos, nes pajamos viršija nustatytą 3 VRP dydį vienam asmeniui. Įsakymu pareiškėjos prašymas, atsižvelgus į Protokolą, bei vadovaujantis Aprašo 44.2 punktu, nebuvo patenkintas. Pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu, pateikė skundą Komisijai. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, Komisijos sprendimu nusprendė skundą patenkinti ir Įsakymą panaikino.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punkte numatyta, kad viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų yra socialinės pašalpos ir kompensacijų, nustatytų Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, teikimas. Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybės biudžeto lėšų. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką (prašymų-paraiškų priėmimo; trūkstamų dokumentų pateikimo; duomenų apie turtą pateikimo; piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo; prašymus-paraiškas pateikusių asmenų informavimo apie piniginės socialinės paramos skyrimą ar neskyrimą; neteisėtai gautos ar išmokėtos piniginės socialinės paramos išskaičiavimo; paskirtos, bet laiku neatsiimtos piniginės socialinės paramos, taip pat mirus asmeniui, kurio vardu bendrai gyvenantiems asmenims mokama piniginė socialinė parama, arba mirus vienam gyvenančiam asmeniui paskirtos ir iki kito mėnesio po jo mirties neišmokėtos piniginės socialinės paramos išmokėjimo procedūras); pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas; bendruomeninių organizacijų ir (ar) religinių bendruomenių, ir (ar) religinių bendrijų, ir (ar) kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, ir (ar) gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, ir (ar) seniūnaičių, ir (ar) kitų suinteresuotų asmenų pasitelkimo dalyvauti svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarką bei jų teises ir pareigas. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad teisė į vienkartinę pašalpą yra numatyta Įstatyme, o tvarka, remiantis kuria ji yra skiriama ir mokama, nustatoma poįstatyminiu teisės aktu.

Nagrinėjamu atveju, vykdydama Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punkte numatytą funkciją, Panevėžio rajono savivaldybės taryba 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. T-200 patvirtinto Aprašą (redakcija galiojo iki 2024 m. spalio 2 d.).

Aprašo 3 punktas nustato, kad Aprašas taikomas: asmenims, deklaravusiems gyvenamąją vietą arba įtrauktiems į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Panevėžio rajono savivaldybėje; asmenims, nedeklaravusiems gyvenamosios vietos ir neįtrauktiems į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, tačiau faktiškai gyvenantiems Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje; asmenims, kurie Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje nuomojasi būstą; užsieniečiams, kurie pasitraukė iš Ukrainos dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir faktiškai gyvena savivaldybėje; taip pat asmenims, nedeklaravusiems gyvenamosios vietos ir negyvenantiems Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje, kai kreipiasi dėl vienkartinės pašalpos ypatingais Apraše nenumatytais atvejais. Aprašo 21.2 punktas nustato, kad visi gauti dokumentai svarstomi Panevėžio rajono savivaldybės piniginės socialinės paramos teikimo komisijos posėdyje ir jai rekomendavus skiriama ar neskiriama piniginė socialinė parama ir numatomas piniginės socialinės paramos skyrimo terminas. Aprašo 27 punktas nustato, kad tikslinė, vienkartinė, periodinė ar sąlyginė pašalpa skiriama asmenims, nurodytiems šio Aprašo 3 punkte. Aprašo 29.3 punktas nustato, kad vienkartinė pašalpa asmeniui skiriama po traumos, įvykusios nelaimingo atsitikimo metu, po medicininės operacijos, įvykusios anksčiau nei prieš 6 mėnesius iki kreipimosi, pateikus gydymo įstaigos pažymą apie gydymą ar operaciją, atliktą ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki kreipimosi dienos, ir vieno gyvenančio asmens ar bendrai gyvenančių asmenų pajamos vienam šeimos nariui neviršija 3 VRP – iki 10 BSI dydžio. Aprašo 32 punktas nustato, kad tikslinė, vienkartinė, periodinė ar sąlyginė pašalpa (toliau – Vienkartinė parama) bendrai gyvenantiems asmenims ar vienam gyvenančiam asmeniui skiriama vieną kartą per kalendorinius metus, išskyrus ypatingus atvejus (antrą kartą nukentėjus nuo gaisro, stichinės nelaimės, traumos, įvykusios nelaimingo atsitikimo metu, sunkiai susirgus kitam šeimos nariui ir kt.). Aprašo 41 punktas nustato, kad Komisija ne vėliau kaip per mėnesį nuo Prašymo seniūnijoje gavimo dienos apsvarsto gautus Prašymus, išanalizuoja dokumentus ir pateikia Socialinės paramos skyriui motyvuotą siūlymą: 1) skirti Vienkartinę paramą asmeniui ir, vadovaudamasi Aprašo 28–31 punktų nuostatomis, nurodo jos dydį, arba 2) neskirti Vienkartinės paramos asmeniui ir nurodo neskyrimo motyvus. Aprašo 44.2 punktas nustato, kad vienkartinė parama neskiriama nustačius, kad bendrai gyvenančių asmenų ar vieno gyvenančio asmens pajamos viršija Apraše nustatytus VRP dydžius. Aprašo 45 punktas nustato, kad vienkartinė parama, nurodyta Aprašo 27 punkte, skiriama Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Išdėstytas teisinis reglamentavimas leidžia konstatuoti, kad būtent Administracijai yra suteikta diskrecijos teisė skirti arba neskirti vienkartinę pašalpą, bei parinkti jos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Todėl akivaizdu, jog naudodamasi diskrecijos teise priimti sprendimą dėl vienkartinės pašalpos skyrimo atsakovė privalėjo savo pasirinkimą motyvuoti, nurodant objektyvias tokio pasirinkimo priežastis.

Pažymėtina, kad Įsakymo sudedamoji dalis yra Protokolas (Įsakyme tiesiogiai nurodoma, kad atsižvelgiama į Protokolą), todėl teismas, spręsdamas ginčijamo Įsakymo pagrįstumo klausimą, turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – Protokolo – turinį.

Protokole nurodoma, kad nutarta neskirti pareiškėjai vienkartinę pašalpą, nes pajamos viršija nustatytą 3 VRP dydį vienam asmeniui. VRP (valstybės remiamos pajamos) nustatomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1206 (ginčui aktuali redakcija galiojo nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.), kurio 4 punktas nustatė, kad valstybės remiamų pajamų dydis yra 157,00 Eur. Taigi, pagal Aprašo 29.3 punktą, pareiškėjos šeimos pajamos, norint gauti vienkartinę pašalpą, neturėjo viršyti 471,00 (157,00 x 3) Eur. Bet, iš Administracijos Vadoklių seniūnijos 2023 m. rugsėjo 18 d. Buities tyrimo akto (Komisijos byla Nr. AG4-119/20-2023(11.2.82), b. l. 17) matyti, kad pareiškėjos šeimos narys yra jos vyras D. A.. Ir iš 2023 m. rugsėjo 8 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokesti bei kitas išmokas Nr. 113 (Komisijos byla Nr. AG4-119/20-2023(11.2.82), b. l. 18) matyti, kad D. A. už darbą laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. yra sumokėta 3641,04 (755,79+796,52+2088,73) Eur. Be to, iš 2023 m. rugsėjo 18 d. SODRA duomenų bazės išrašo (Komisijos byla Nr. AG4-119/20-2023(11.2.82), b. l. 19) matyti, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. buvo mokama netekto darbingumo pensija ir transporto išlaidų kompensacija (kas mėnesį po 418,29 Eur + 12,25 Eur). Tai yra, pareiškėjos šeimos pajamos akivaizdžiai viršijo Aprašo 29.3 punkte numatytą 3 VRP sąlygą. Todėl, Protokole pagrįstai nurodoma, kad pareiškėjai atsisakoma skirti vienkartinę pašalpą, nes pajamos viršija nustatytą 3 VRP dydį vienam asmeniui. Analogiškai atsisakymas skirti pareiškėjai vienkartinę pašalpą yra motyvuojamas Įsakyme, kuriame nurodoma, kad vienkartinė pašalpa pareiškėjai neskiriama vadovaujantis Aprašo 44.2 punktu (nustačius, kad bendrai gyvenančių asmenų ar vieno gyvenančio asmens pajamos viršija Apraše nustatytus VRP dydžius). Remiantis aukščiau aptartu, teismas konstatuoja, kad ir Įsakyme ir Protokole yra aiškiai nurodomos objektyvios jų tokio pasirinkimo priežastys.

Pareiškėja kvestionuoja Protokolo neįteikimo jai faktą. Pažymėtina, kad Protokolo įteikimo pareiškėjai teisinis reglamentavimas imperatyviai nenumatė, bet tai nesutrukdė pareiškėjai pasinaudoti jos teise į gynybą ir apskųsti Įsakymą. Be to, su Protokolo turiniu pareiškėja turėjo galimybę susipažinti nagrinėjant ginčą ikiteisminėje jo nagrinėjimo stadijoje. Taip pat, pareiškėja norėdama gauti papildomą informaciją apie Įsakymo priėmimą, tame tarpe ir Protokolą, turėjo galimybę kreiptis į Administraciją dėl Įsakymo išaiškinimo ir Protokolo gavimo. Todėl, nagrinėjamu atveju, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl Įsakymo pagrįstumo.

Taip pat pažymėtina, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracija yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje ji privalo vadovautis ir principinėmis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAI) nuostatomis. Taip pat, teisės aktai tiek viešojo administravimo subjektus, tiek ir teismą įpareigoja priimti ne tik teisėtus, bet ir teisingus sprendimus. Ginčo kontekste teismas reziumuoja, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1 - 8 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad: atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (pvz. LVAT 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014 ir kt.). Paminėtos VAĮ nuostatos imperatyviai nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ principinėms nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas.

Atsižvelgus į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą bei nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog priimto Įsakymo pagrindas yra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis bei sisteminiu ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu. Sisteminis VAĮ nuostatų aiškinimas patvirtina išvadą, kad viešojo administravimo subjektas (Panevėžio rajono savivaldybės administracija) Įsakyme detaliai įvertino logiškai susijusias su ginčo situacija teisiškai reikšmingas aplinkybes (kodėl pareiškėjai neskiriama vienkartinė pašalpa). Taigi, skundžiamo Įsakymo turinys atitinka teisės normų reikalavimus (VAĮ 10 straipsnio 5 dalis).

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijamas Įsakymas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamomis teisės normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Nustačius, kad skundžiamas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovės skundas tenkinamas, Komisijos sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas, pareiškėjos skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

tenkinti atsakovės Panevėžio rajono savivaldybės administracijos skundą dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus sprendimo panaikinimo.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio skyriaus 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 21RE4-(AG4-119/20-2023).

Pareiškėjos D. A. skundą atsakovei Panevėžio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.