Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

nuteistojo D. L. gynėjui advokatui Anatolijui Svilai, nuteistojo L. L. (šiuo metu V.) gynėjui advokatui Aldevinui Ščiglai, nuteistojo D. S. gynėjai advokatei Irinai Petkienei, nuteistojo D. A. gynėjai advokatei Agatai Aganauskienei, nuteistojo A. O. gynėjai advokatei Eleonorai Kvasauskienei, nuteistojo A. G. gynėjui advokatui Vilmantui Poškui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. O., D. A., D. S., A. G., L. L., D. L. ir nuteistojo A. O. atstovės pagal įstatymą I. Č. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį (4 veikos), 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 2 dalį ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2015 m. spalio 29 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2016 m. kovo 3 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo 2015 m. kovo 16 d. Į bausmės laiką, BK 66 straipsnio pagrindu, įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas.

L. L. (šiuo metu V.) pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (3 veikos), 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 1 dalį ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2016 m. vasario 8 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2016 m. gegužės 11 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką, BK 66 straipsnio pagrindu, įskaityta ankstesniu nuosprendžiu atliktas ir įskaitytas bausmės laikas.

D. S. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2 veikos), 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 1 dalį ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 92 straipsniu, 82 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų, 83 straipsniu, 87 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktų pagrindais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę, elgesio apribojimą 12 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, tęsti mokslą, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose nepilnamečių socialinio ugdymo ar reabilitacijos programose.

D. A. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (4 veikos) ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2016 m. sausio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką, BK 66 straipsnio pagrindu, įskaityta laikino sulaikymo, suėmimo ir 2016 m. sausio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi atliktas ir įskaitytas bausmės laikas.

A. O. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (3 veikos), 189 straipsnio 3 dalį ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2016 m. vasario 8 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2016 m. gegužės 11 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo 2015 m. kovo 16 d. Į bausmės laiką, BK 66 straipsnio pagrindu, įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas.

A. G. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (3 veikos) ir nuteistas vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2016 m. vasario 8 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2016 m. gegužės 11 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose. Į bausmės laiką, BK 66 straipsnio pagrindu, įskaitytas ankstesniu nuosprendžiu atliktas ir įskaitytas bausmės laikas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. S. ir A. S., tačiau šių asmens atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. L., L. L. (V.), D. S., D. A., A. O., A. G. nuteisti už tai, kad:

1.1. 2014 m. gruodžio 12 d. apie 18.50 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), R. S., A. G., D. A. ir A. O., veikdami bendrininkų grupėje, vieninga tyčia panaudodami fizinį smurtą: A. G. spiriant nukentėjusiajam R. S. į galvą, ir šiam nuo patirto smūgio nukritus ant žemės, o A. O. ir R. S. užlaužiant už nugaros rankas, taip atimant galimybę priešintis, iš R. S. striukės vidinės kišenės pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam R. S. priklausantį telefoną „Nokia“ su jame buvusia SIM kortele, 115,85 Eur (400 litų) vertės, ir telefoną „Iphone“ 144,81 Eur (500 litų) vertės, iš viso pagrobė 260,66 Eur (900 litų) vertės svetimo turto.

1.2. Be to, 2014 m. gruodžio 13 d. apie 21.00 val. (duomenys neskelbtini), namo pirmoje laiptinėje, R. S., D. A. ir A. G., veikdami bendrininkų grupėje, vieninga tyčia, A. G. prispaudus nukentėjusįjį A. Z. prie sienos ir laikant, taip atimant galimybę priešintis, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam A. Z. priklausantį turtą – rankinę, kurios vertė 37,65 Eur (130 litų), su joje buvusiu mobiliojo ryšio telefonu „Samsung Galaxy Note 3“, kurio vertė su „Omnitel“ SIM kortele 446,01 Eur (1540 litų), telefono dėklu 23,17 Eur (80 litų) vertės, pinigine, kurios vertė 28,96 Eur (100 litų) su joje buvusiais 120 litų (34,75 Eur), A. Z. vardu išduota asmens tapatybės kortele, vairuotojo pažymėjimu, D. Z. vardu išduota asmens tapatybės kortele, G. Z. asmens tapatybės kortele, A. Z. vardu išduotu traktorininko pažymėjimu, guminės valties registracijos pažymėjimu, banko „Swedbank“ mokėjimo kortele „MasterCard“, elektroninės bankininkystės kodų kortele, L. S. vardu išduotu automobilio „Toyota Corolla Verso“ v. n. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimu, iš viso pagrobė 570,55 Eur (1970 Lt) vertės svetimo turto.

1.3. Be to, 2015 m. vasario 13 d. apie 21.00 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, D. A., L. L. ir D. L., veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. P., tai yra, tempiant nukentėjusįjį už rankų, suduodant kumščiu į veidą, o šiam pargriuvus, ir taip atimant galimybę priešintis, pareikalavus atiduoti ką turi su savimi, nukentėjusiajam atidavus mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ 30 eurų vertės su beverte „Tele2 Pildyk“ SIM kortele, laikant už kaklo ir suduodant smūgį į pilvo sritį, taip sukeldami fizinį skausmą, iš striukės kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia Lumia 920“ 300 eurų vertės su beverte „Bitė“ „Labas“ SIM kortele, iš viso pagrobė svetimą – M. P. priklausantį 330 eurų vertės turtą, bei panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. S., tai yra, paėmus nukentėjusiam už sprando ir pareikalavus atiduoti ką turi, trenkiant kumščiu ir spiriant į nugarą, tuo sukeliant nukentėjusiajam fizinį skausmą, iš kelnių vidinės kišenės pagrobė svetimą – nukentėjusiajai G. S. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy Ace 2“ su SIM kortele ir dėklu bendros 130 eurų vertės.

1.4. Be to, 2015 m. vasario 28 d. apie 19.00 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, prie namo, esančio S. S. g. 15, D. L., D. A., A. G. ir A. O., veikdami bendrininkų grupėje, vieninga tyčia panaudodami fizinį smurtą, o būtent: D. L. suduodant vieną smūgį nukentėjusiajam A. T. į veidą ir pargriaunant jį ant žemės, tuo sukeliant fizinį skausmą, o D. A., A. O. ir A. G. laikant A. T., taip atimant galimybę priešintis, D. L. iš A. T. striukės kišenės pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. T. priklausančią piniginę 20 Eur vertės su joje buvusiais 97 eurais ir A. T. vardu išduota asmens tapatybės kortele, vairuotojo pažymėjimu, banko „Swedbank“ mokėjimo kortele, iš viso pagrobė 107 Eur vertės svetimo turto.

1.5. Be to, 2015 m. kovo 14 d. apie 03.00 val. (duomenys neskelbtini), pirmoje laiptinėje, R. S., D. L., D. S. ir L. L., veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, o būtent: D. S. stovint prie laiptinės durų ir saugant nuo pašalinių asmenų, o R. S., L. L. ir D. L. reikalaujant atiduoti pinigus ir panaudojant fizinį smurtą – suduodant nukentėjusiajam J. D. vieną smūgį į kairį smilkinį, tuo sukeldami fizinį skausmą, nuo J. D. nuvilko odinę striukę 15 Eur vertės, kurios kišenėse buvo mobiliojo ryšio telefonas „Nokia C2 01“ 15 Eur vertės su „Teledema“ SIM kortele 1 Eur vertės, piniginė 3 Eur vertės su 30 eurų (20 eurų ir 10 eurų kupiūromis), tarnybiniu pažymėjimu, asmens tapatybės kortele, vairuotojo pažymėjimu, nuolaidų kortelėmis, automobilio dokumentais, 2 vnt. banko kortelių, tokiu būdu iš nukentėjusiojo J. D. pagrobė svetimo turto už 64 eurus,.

1.6. Be to, 2015 m. kovo 14 d. apie 04.20 val. (duomenys neskelbtini) esančio namo, D. L., R. S., L. L. ir D. S., veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, o būtent: D. S. saugant nuo pašalinių asmenų, o R. S., L. L. ir D. L. suduodant ne mažiau kaip 5 smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam M. M. į įvairias kūno vietas, ir padarydami sužalojimus- atvirą dešinio žastikaulio lūžį apatiniame trečdalyje, sukėlusį dešinio stipininio nervo neuritą ir dešinės alkūnės sąnario kontraktūrą, dešinio žastikaulio didžiojo gumburo lūžį, apatinio žandikaulio lūžį, kraujosruvas kairės akies vokuose, kairės akies obuolio junginėje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą dėl dešinio žastikaulio atviro lūžio apatiniame trečdalyje ir dėl šio lūžio komplikacijų (dešinio stipininio nervo neurito ir dešinės alkūnės sąnario kontraktūros), sukėlusių didelę dalį – 45 procentus darbingumo netekimo, tokiu būdu, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam M. M. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „LG“ 130,69 Eur vertės, piniginę 10 Eur vertės su joje buvusia M. M. vardu išduota asmens tapatybės kortele ir banko „Swedbank“ mokėjimo kortele, nuo kojų nuavė sportinius batelius „Adidas“ 50 Eur vertės, iš viso pagrobė svetimo turto už 190,69 Eur.

1.7. Be to, A. O., 2015 m. sausio 9 d. apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrojoje laiptinėje, tarp pirmo ir antro aukštų, panaudodamas fizinį smurtą, sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam K. K. į galvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, pagrobė svetimą turtą- nukentėjusiajam K. K. priklausančią rankinę 8 Eur vertės su joje buvusia pinigine 10 Eur vertės, kurioje buvo 15 eurų kupiūromis po 5 eurus, nuolaidų kortelės „Maxima“, „Kubas“, „Iki“ cento, „Rimi“, „Camelia“, iš viso pagrobė 33 eurų vertės svetimo turto.

2. Be to, 2015 m. kovo 14 d. apie 04.20 val. (duomenys neskelbtini) esančio namo, D. L., R. S., L. L. ir D. S., veikdami kartu, iš savanaudiškų paskatų, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, o būtent: D. S. saugant nuo pašalinių asmenų, o R. S., L. L. ir D. L. suduodant ne mažiau kaip 5 smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam M. M. į įvairias kūno vietas, ir padarydami sužalojimus – atvirą dešinio žastikaulio lūžį apatiniame trečdalyje, sukėlusį dešinio stipininio nervo neuritą ir dešinės alkūnės sąnario kontraktūrą, dešinio žastikaulio didžiojo gumburo lūžį, apatinio žandikaulio lūžį, kraujosruvas kairės akies vokuose, kairės akies obuolio junginėje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą dėl dešinio žastikaulio atviro lūžio apatiniame trečdalyje ir dėl šio lūžio komplikacijų (dešinio stipininio nervo neurito ir dešinės alkūnės sąnario kontraktūros), sukėlusių didelę dalį – 45 procentus darbingumo netekimo, tokiu būdu iš savanaudiškų paskatų tyčia padarė M. M. sunkų sveikatos sutrikdymą.

3. Be to, 2015 m. kovo 14 d. apie 04.30 val., D. L., R. S., L. L. ir D. S., veikdami kartu, namo, esančio (duomenys neskelbtini), ketvirtoje laiptinėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, t.y. pirmojo apiplėšimo (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje metu ant J. D. rankos piršto pastebėtą auksinį žiedą, pasikėsino įvykdyti plėšimą, o būtent: J. D. įėjus į (duomenys neskelbtini) namo ketvirtą laiptinę, D. S. stovint prie laiptinės durų ir saugant nuo pašalinių asmenų, o D. L., R. S. ir L. L. įbėgus į laiptinę ir laiptais vejantis J. D., D. L., iš anksto nesusitaręs su kitais bendrininkais plėšimo metu panaudoti peilį, peiliu dūrė nukentėjusiajam J. D. į dešinę blauzdą ir padarė durtinę – pjautinę žaizdą dešinėje blauzdoje, tai yra, nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes J. D. spėjo išsikviesti pagalbą, paskambinęs į laiptinėje esančio buto duris.

4. Be to, A. O., 2015 m. kovo 14 d. apie 20 val., (duomenys neskelbtini), namo, esančio (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad mobiliojo ryšio telefonas „LG L Fino“ 130,69 Eur vertės yra gautas nusikalstamu būdu, t. y. 2015 m. kovo 14 d. pagrobtas iš nukentėjusiojo M. M., jį realizavo, parduodamas G. G..

Dėl D. L. apeliacinio skundo argumentų.

16. Pasisakydama dėl šių nuteistojo D. L. apeliacinio skundo argumentų, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališkumas pripažįstamas tuomet, kai bylą išnagrinėjo teismas arba kaltinimą byloje palaikęs prokuroras, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje nurodytų priežasčių. Nagrinėjamu atveju nenustatytas nei vienas iš minėtame straipsnyje numatytų pagrindų. Pažymėtina, kad vertinant šališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelią abejonių dėl teismo ar kaltinimą palaikiusio prokuroro nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad būtų organizuojamas teismo procesas, atliekami proceso veiksmai, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, vienaip ar kitaip yra išankstinis suinteresuotumas tam tikra bylos baigtimi. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo ar kaltinimą byloje palaikiusio prokuroro šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacija ar įrodymų tyrimo rezultatų kitokiu vertinimu. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti pirmosios instancijos teismo nagrinėjusio bylą teisėjo ar byloje kaltinimą palaikiusio prokuroro šališkumą. Vien ta aplinkybė, kad prokuroras palaikė kaltinimą, o teismas įvertino įrodymus kitaip, nei to pageidauja nuteistasis D. L., aptartų aplinkybių kontekste neduoda pagrindo teigti, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas ir pirmosios instancijos teisme kaltinimą palaikęs prokuroras buvo šališki. Todėl apelianto teiginius apie teismo ir prokuroro šališkumą, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir deklaratyviais.

17. Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus, atmeta ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis, neginčydamas jam inkriminuotų veikų kvalifikacijos ir pasisakydamas dėl skirtos bausmės, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti nuteistųjų D. S. ir L. L. (V.) parodymus. Nors, apelianto tvirtinimu, šių nuteistųjų jis buvo apkalbėtas dėl nusikaltimuose atliktų jo veiksmų apimties, kadangi su pastaraisiais konfliktavo, tuo pačiu tvirtinant, kad byloje nėra jokių įrodymų dėl jo dalyvavimo naudojant smurtą prieš nukentėjusiuosius, tačiau pažymėtina, kad parodymų teisingumas byloje vertinamas pagal tai, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Šiuo konkrečiu atveju, patikrinus ir įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, darytina išvada, kad priešingai nei tvirtinama apelianto, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą bei padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl D. L. padarytų konkrečių nusikalstamų veikų ir jų apimties. Nežiūrint į nuteistojo poziciją, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. L. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes nustatė remdamasis ir nuteistųjų D. S. bei L. L. (V.) parodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo. Šių nuteistųjų parodymus apie esmines bylos aplinkybes atskirose dalyse vienaip ar kitaip patvirtina ir kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai – paties D. L., nukentėjusiųjų M. P., A. S., A. T., J. D. ir M. M., kitų nuteistųjų D. A., A. O., R. S. parodymai, rašytiniuose bylos dokumentuose užfiksuoti faktiniai duomenys. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis dėl D. L. kaltės, jo atliktų veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu apimties, rėmėsi visuma byloje esančių įrodymų, pripažintų tinkamais įrodymais, juos analizuodamas bei susiedamas į vieną loginę grandinę. Ir nors apeliaciniu skundu, vertindamas jam skirtos bausmės pagrįstumą, apeliantas D. L. bando keisti savo poziciją nurodytą bylos teisminio nagrinėjimo metu dėl smurtinių veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. L. veiksmų apimties ir dėl to kilusių pasekmių yra teisingos. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis yra darytinos (BPK 20 straipsnis). Kaip matyti, skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl D. L. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius duomenis, ko pagrindu byloje surinktų įrodymų analizės rezultate padarė atitinkamas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

19. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu. Nors apeliaciniu skundu prašoma švelninti skundžiamu nuosprendžiu D. L. skirtą bausmę, iš esmės argumentuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nustatydamas jos dydį, nepakankamai atsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visumą, paties nuteistojo asmenybės bruožus, charakteristiką, atliktų neteisėtų veiksmų suvokimą, kitas reikšmingas aplinkybes, manant, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliavus nuteistojo nuo visuomenės, tačiau išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus paduoto apeliacinio skundo ribose, su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti.

19.1. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka. Bausmės paskirtis – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Todėl, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik visapusiškai bei objektyviai ištyrus baudžiamosios bylos medžiagą tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes, kurios atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui.“ Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra.

19.2. Bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumai nustatyti BK 91 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir BK XI skyriuje numatytais ypatumais. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (BK 91 straipsnio 2 dalis). Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (BK 91 straipsnio 3 dalis). Be šių nurodytų aplinkybių, teismas turi kreipti daug dėmesio ir į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, ar dėl kitų asmenų įtakos, arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Taigi, bausmę teismas paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų, esant baudžiamajame įstatyme numatytiems pagrindams.

19.3. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas šių reikalavimų laikėsi. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir BK XI skyriuje numatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais. Kaip matyti, nuteistasis buvo patrauktas atsakomybėn už tai, kad būdamas nepilnametis padarė nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje (keturios veikos), 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 22 straipsnio 1 dalies 180 straipsnio 2 dalyje, kurie atitinkamai priskiriami apysunkių, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, 5 dalis ir 6 dalis). Nusikaltimai padaryti D. L. veikiant tiesiogine tyčia. Byloje nustatytos dvi D. L. atsakomybę lengvinančios (kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, bei dalinis žalos atlyginimas (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas)) ir viena sunkinanti (veikos padarytos veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas)) aplinkybės. Taip pat bylos medžiaga patvirtina, jog nors D. L. UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos iš esmės charakterizuojamas teigiamai, tačiau apibūdinamas kaip pasiduodantis kitų įtakai. Be šių aplinkybių nustatyta, kad nuteistasis buvo baustas administracine tvarka, nusikalstamas veikas padarė būdamas dar neteistas, buvo nuteistas vėliau, t.y. 2015 m. balandžio 14 d. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Skundžiamu nuosprendžiu D. L. pripažintas kaltu padaręs ne vieną, o kelias nusikalstamas veikas. Kolegijos nuomone, visą tai rodo nuteistojo neteisėtų veiksmų dėsningumą. Taigi, įvertinus visas šias aplinkybes, D. L. elgesį iki ir po nusikalstamų veikų padarymo, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai jam bus pasiekti paskyrus baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes. Ir nors, pasisakydamas dėl bausmės skyrimo nuteistajam D. L., pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad bausmės jam skiriamos laikantis BK 90 straipsnio 5 dalies, 91 straipsnio 3 dalies nuostatų, kadangi kaip minėta, nusikaltimus D. L. padarė būdamas nepilnametis, tačiau skirdamas bausmes šių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo parinkta minėtų straipsnių sankcijoje numatyta bausmės rūšis (laisvės atėmimas) ir jos dydžiai bei galutinė bausmė, kuri subendrinta dalinio sudėjimo būdu su ankstesniu nuosprendžiu skirta laisvės atėmimo bausme, nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos, atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytų veikų pobūdį ir pavojingumą, todėl švelninti ją nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino D. L. asmenybę, parenkant jam bausmę pagal byloje pateiktus duomenis. Apelianto nurodomi argumentai charakterizuojantys jį kaip asmenį, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nėra prioritetiniai ir turintys esminę reikšmę skiriant bausmę. Jie nelaikytini išskirtinėmis aplinkybėmis, leidžiančioms daryti išvadą, kad D. L. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės paskyrimas, jos dydis, prieštarautų teisingumo principui. Konstatuotina, kad nuteistajam D. L. buvo paskirta teisinga, jo įvykdytus nusikaltimus atitinkanti bausmė. Paskirdamas D. L. bausmę, teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, įvertino visų bylos faktinių aplinkybių visumą.

21. Svarstant galimybę nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 92 straipsnio nuostatas dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo pažymėtina, kad vadovaujantis BK 91 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui galimas tik tuo atveju, jei jis nuteistas už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad D. L. buvo pripažintas kaltu ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl šešių nusikalstamų veikų padarymo, keturių apysunkių (BK 180 straipsnio 1 dalis), vieno sunkaus (BK 22 straipsnio 1 dalis, 180 straipsnio 2 dalis) ir vieno labai sunkaus (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas) nusikaltimų padarymo. Subendrinus nuosprendžiu paskirtas bausmes bei nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę su kitu nuosprendžiu paskirta bausme, D. L. buvo skirta galutinė penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė bei jos terminas yra teisingas. Tokiu būdu, įvertinus visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su nuteistojo padarytų veikų pobūdžiu, jo atliktų veiksmų apimtį, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, taip pat jam skirtos galutinės bausmės dydį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo išvadai, jog nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, nėra. Apeliaciniame skunde apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis įvertino padarytos veikos žalingumą ir nepriimtinumą, lankė socialinės reabilitacijos užsiėmimus, laikėsi režimo, tvarkos nepažeidinėjo, atliko bausmę, kuri paskatino susimastyti apie ateitį, taip pat nėra pagrindas švelninti nuteistojo padėtį komentuojamo straipsnio pagrindu.

Dėl L. L. (V.) apeliacinio skundo argumentų.

23.1. Nuteistasis L. L. (V.), kaip minėta, neneigia savo kaltės dėl M. M. apiplėšimo, tačiau ginčija, kad jo veiksmais buvo padarytas nukentėjusiajam konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, tvirtinant, jog nesitarė nukentėjusįjį apiplėšti bet kokiais būdais, nesvarbu kaip jį sužalojant. Tačiau kolegija pažymi, kad esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nors įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, tačiau susitarimas įrodinėjamas atsižvelgus į konkrečios bylos aplinkybes. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti tokio susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes. Nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnyje, objektyvieji požymiai yra pavojinga kito žmogaus sveikatai veika, žalingi padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas ir priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Kolegija pažymi, kad veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnyje numatytus padarinius, t. y. ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne bendrais veiksmais padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, tačiau byloje nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą arba neapibrėžtą, nekonkretizuotą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, pagal BK 135 straipsnio atitinkamą dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo tokio sveikatos sutrikdymo procese. Tokiu būdu, nusikalstamos veikos vykdytoju yra laikomas ne tik asmuo, kuris realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas kuris realizuoja dalį jų.

25. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. L. (V.), taip pat tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje. Apygardos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. nuteistojo asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas, dėl jo elgesio administracine tvarka bausta motina), atsakomybę lengvinančios (kaltės iš esmės pripažinimas ir gailėjimasis) ir sunkinančios (nusikaltimai padaryti veikiant bendrininkų grupėje) aplinkybių buvimą, kaltės formą, padarytų nusikaltimų sunkumą ir pavojingumą (padaryti trys apysunkiai, vienas labai sunkus ir pasikėsinta padaryti vieną apysunkį nusikaltimus), taip pat įvertinęs kitas aplinkybes, kitus L. L. (V.) kaip asmenį charakterizuojančius duomenis, jam už padarytas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje (3 veikos), 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje 180 straipsnio 1 dalyje, paskyrė baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurias subendrinęs BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 4 dalies, 5 dalies 1 punkto pagrindu, paskyrė 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bei šią bausmę BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies ir 9 dalies pagrindu subendrinęs su kitu nuosprendžiu skirta bausme, skyrė galutinę subendrintą 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skirdamas L. L. (V.) bausmę už kiekvieną nusikaltimą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų tinkamos rūšies bei dydžio bausmes, kurias subendrino BK 63 straipsnio pagrindu, o šią bausmę vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis pagrįstai subendrino dar ir su kitu nuosprendžiu paskirta bausme. Be to, subendrindamas nuosprendžiais L. L. (V.) skirtas bausmes, teismas taikė jam palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą.

25.1. Pažymėtina, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę sušvelninti ar pagriežtinti tik tada, kai žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju, nuteistajam L. L. (V.) paskirta bausmė negali būti vertinama kaip pernelyg griežta ar neteisinga. Kaip jau buvo konstatuota, jam skirta bausmė, savo dydžiu atitinka ne tik BK 41 straipsnio nustatytą bausmės paskirtį bei bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis), bet ir teisingumo principą. Darytina išvada, kad Šiaulių apygardos teismas atsižvelgdamas į šias aukščiau nurodytas aplinkybes ir taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Teismas, paskirdamas nuteistajam už padarytus minėtuose baudžiamojo įstatymo straipsniuose numatytus nusikaltimus bausmes ir galutinę bausmę, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Todėl, paskirtos bausmės dydis atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytų veikų pobūdį ir pavojingumą. Ir nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis iš esmės pripažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to gailėjosi, tačiau kaip matyti, L. L. (V.) prisipažinimas dėl nusikalstamų veikų nebuvo visiškas, kita vertus skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šią lengvinančią aplinkybę, todėl dar kartą tuo pačiu pagrindu švelninti bausmę nėra pagrindo. Tuo tarpu L. L. (V.) apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nepažeidė jam skirtos kardomosios priemonės, šaukiamas atvykdavo pas ikiteisminio tyrimo pareigūną bei teismą, mokosi (duomenys neskelbtini) profesinio rengimo centre ir (vasaros atostogų metu) dirbo statybininku, charakterizuojamas teigiamai, per laikotarpį nuo paskutinio padaryto nusikaltimo (2015 m. kovo 14 d.) daugiau jokių nusikaltimų nėra padaręs, vertintinos teigiamai, tačiau jos nepašalina jo kaltės padarius nusikalstamas veikas ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti baudžiamąją atsakomybę. Konstatuotina, kad nuteistajam L. L. (V.) buvo paskirta teisinga, jo įvykdytus nusikaltimus atitinkanti bausmė, todėl keisti (švelninti) nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais skundžiamų nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, pagrindo nėra. Kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, L. L. (V.) taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas jo padarytų veikų pavojingumui, paveikiantis asmenį ir sulaikantis jį nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo ateityje.

Dėl D. S. apeliacinio skundo argumentų.

26. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria nuspręsta iš jo ir kitų šioje byloje nuteistų asmenų solidariai priteisti nukentėjusiojo J. D. naudai 50 eurų turtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiojo M. M. naudai 10 000 eurų neturtinei bei 61,11 eurų turtinei žalai atlyginti. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK X skyriaus normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, neatsižvelgė į tai, kad jo mama jau atlygino nukentėjusiesiems J. D. ir M. M. padarytos žalos dalį, o pastarieji teisminio bylos nagrinėjimo metu tai patvirtino ir nurodė pretenzijų jam nebeturintys, dėl ko, anot apelianto, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas šiems asmenims buvo priteistas iš jo nepagrįstai.

26.1. Pasisakydama dėl nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 113 straipsnį, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso principams. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 straipsnio 1 dalį, bendrai nukentėjusiam asmeniui žalą padarę asmenys atsako solidariai. Ši taisyklė taip pat įtvirtinta ir CK 6.6 straipsnio 3 dalyje, kuria nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

26.2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byloje kaltais dėl nukentėjusiųjų J. D. ir M. M. atžvilgiu padarytų nusikaltimų buvo pripažinti D. S., D. L., L. L. (V.) ir R. S.. Nukentėjusieji patyrė žalą dėl bendrų šių nuteistųjų veiksmų, t. y. D. S., D. L., L. L. (V.) ir R. S. veikiant bendrininkų grupe. Tokiu būdu, apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad D. S., D. L., L. L. (V.) ir R. S. dėl nukentėjusiesiems padarytos žalos turi atsakyti solidariai. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad prievolės atlyginti žalą solidarumas reiškia, kad pareiga ją atlyginti negali būti skaidoma į dalis, nors yra keli skolininkai. Todėl nepriklausomai nuo to, kiek ir kuris nuteistasis ar jų artimieji atlygino žalą savanoriškai, likusią neatlygintą žalą nukentėjusiesiems pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti solidariai iš visų nuteistųjų. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti nukentėjusiesiems J. D. ir M. M. patirtos žalos atlyginimą ir iš D. S. solidariai su pirmiau minėtais nuteistaisiais yra teisingas.

26.3. Esant nurodytoms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto D. S. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pagrindo nėra.

Dėl nuteistojo D. A. apeliacinio skundo argumentų.

27. Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde kelia jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (4 veikos – nukentėjusieji R. S., A. T., A. Z., A. P. ir A. S.) pagrįstumo klausimą, tvirtindamas, kad neatliko jokių veiksmų atitinkančių šių nusikaltimų požymius. Be to, apelianto vertinimu, nukentėjusiųjų A. Z., A. P. ir A. S. atžvilgiu jo (D. A.) atliktos veikos turėtų būti perkvalifikuotos į BK 189 straipsnio 1 dalį. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti.

28. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Nuteistojo D. A. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas dėl veikų padarytų nukentėjusiojo R. S. ir A. T. atžvilgiu, bei, kad jo veikos būtų perkvalifikuotos į lengvesnį baudžiamojo įstatymo straipsnį (BK 189 straipsnio 1 dalį) dėl nukentėjusiųjų A. Z., A. P. ir A. S. atžvilgiu atliktų veiksmų, yra nepagrįsti ir atmestini, nes jo kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.

28.1. Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo kaltė dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo neįrodyta, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų padaręs kokius nors tyčinius veiksmus, kurie atitiktų BK 180 str. numatytą veiką, tačiau su šiais apelianto teiginiais apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka.

28.2. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 12 d. apie 19.50 val., panaudojant fizinį smurtą – spiriant R. S. į galvą ir šiam dėl to nukritus, taip pat užlaužiant jam rankas ir taip atimant galimybę priešintis, nukentėjusysis buvo apiplėštas. Šio įvykio metu iš nukentėjusiojo R. S. buvo pavogti du mobiliojo ryšio telefonai. Taip pat 2014 m. gruodžio 13 d. apie 21.00 val., atimant nukentėjusiajam A. Z. galimybę priešintis, iš pastarojo buvo pagrobta rankinė su joje buvusiais daiktais ir dokumentais – mobiliojo ryšio telefonas, telefono dėklas, piniginė, kurioje buvo 120 litų (34,75 eur), kiti nukentėjusiojo dokumentai, mokėjimo ir elektroninės bankininkystės kortelės. Taip pat 2015 m. vasario 13 d. apie 21.00 val., panaudojant fizinį smurtą – tempiant nukentėjusįjį M. P. už rankų, suduodant kumščiu į veidą, šiam pargriuvus, taip atimant galimybę priešintis, taip pat laikant jį už kaklo, suduodant smūgį į pilvo sritį, taip sukeliant fizinį skausmą, iš pastarojo buvo pagrobti du mobiliojo ryšio telefonai. Taip pat, byloje nustatyta, kad paėmus nukentėjusiajam A. S. už sprando ir pareikalavus atiduoti ką turi, trenkus kumščiu ir spiriant į nugarą, tuo sukeliant fizinį skausmą, iš pastarojo buvo pagrobtas nukentėjusiajai G. S. priklausantis mobilaus ryšio telefonas. Be to, 2015 m. vasario 28 d. apie 19.00 val. panaudojant fizinį smurtą – suduodant vieną smūgį į veidą, pargriaunant ant žemės ir laikant, taip atimant nukentėjusiajam A. T. galimybę priešintis, iš pastarojo buvo pagrobta piniginė su joje buvusiais pinigais (97 eur) ir dokumentais, banko mokėjimo kortele. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs byloje esančių duomenų visumą – D. A., kitų kaltininkų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, rašytinius bylos dokumentus, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad šias nusikalstamas veikas, veikdamas bendrininkų grupe, atitinkamai 2014 m. gruodžio 12 d. nukentėjusiojo R. S. atžvilgiu su R. S., A. G. ir A. O., 2014 m. gruodžio 13 d. nukentėjusiojo A. Z. atžvilgiu su R. S. ir A. G., 2015 m. vasario 13 d. nukentėjusiųjų M. P. ir A. S. atžvilgiu su L. L. ir D. L., 2015 m. vasario 28 d. nukentėjusiojo A. T. atžvilgiu su D. L., A. O. ir A. G., padarė D. A..

Motyvuojamoji dalis

28.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde nepateikia jokių konkrečių argumentų, kurie paneigtų šias padarytas pirmosios instancijos teismo išvadas, o tik deklaratyviai teigia, kad byloje nėra duomenų pagrindžiančių jo tyčinius veiksmus. Apeliacinės instancijos teisme apeliantas nurodo, jog veikų metu jis tik stovėjo ir nieko nedarė. Tačiau priešingai, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad D. A. nebuvo šių veikų pasyvus dalyvis.

28.4. Kaip matyti, šios bylos ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, D. A. savo kaltės neneigė, priešingai pripažino, kad apiplėšimuose dalyvavo kartu su kitais kaltininkais, taip pat nurodė visų aukščiau aprašytų apiplėšimų aplinkybes, t. y., jog 2014 m. gruodžio 12 d., bevaikščiodamas kartu su pirmiau minėtais asmenimis, pamatė žmogų, kurį spontaniškai sugalvojo apiplėšti. Kad pribėgęs A. G. (bylos teisminio nagrinėjimo metu D. A. parodymus pakeitė ir nurodė, kad tai buvo ne A. G., o asmuo pravarde „(duomenys neskelbtini“), koja spyrė nukentėjusiajam R. S., po ko šiam nukritus, ir A. G. prispaudus galvą, iš pastarojo R. S. paėmė du telefonus. Vieną iš pavogtų telefonų užstatė lombarde, kitą pardavė nepažįstamam asmeniui. Pinigus už parduotus telefonus pasidalino po lygiai. Duodamas parodymus dėl 2014 m. gruodžio 13 d., D. A. taip pat pripažino dalyvavęs plėšime. Nurodė, kad su R. S. ir A. G. (vėliau teigė, kad su asmeniu pravarde „(duomenys neskelbtini)“), pamatę iš baro išeinantį išgėrusį nukentėjusįjį A. Z., pastarąjį pasekė ir šiam užėjus į laiptinę bei bandant rakinti buto duris, A. G. suėmus nukentėjusįjį už pečių, o R. S. nuplėšus rankinę, visi pabėgo. Rankinėje rastus pinigus pasidalino. Joje buvusį telefoną pasiėmė jis (D. A.), kad užstatytų lombarde. Už užstatytą telefoną, gautus pinigus pasidalino tarpusavyje. Dėl 2015 m. vasario 13 d. apiplėšimo aplinkybių D. A. parodė, kad būdamas su D. L. ir L. L. pamatė du vaikus, kuriuos nusprendė apiplėšti. L. L. ir D. L. pribėgę prie vaikinų, panaudojo fizinį smurtą ir taip atėmė pastariesiems galimybę priešintis. Jis pats priėjęs prie nukentėjusiojo A. S., kurį laikė L. L., patikrino jo galinę kelnių kišenę, joje rado piniginę, bet jos neėmė. Pamatę ateinantį kitą žmogų, pabėgo. Šio įvykio metu iš nukentėjusiųjų buvo pagrobti mobilaus ryšio telefonai. Iš pradžių jam buvo duoti du telefonai, apie trečiąjį sužinojo kitą dieną. Jam duotą vieną iš telefonų pridavė į lombardą, kitą vėliau pardavė. Gautus pinigus išleido kartu su D. L.. Trečiasis telefonas taip pat buvo parduotas ir jam už tai D. L. davė 20 eurų. Dėl 2015 m. vasario 28 d. plėšimo D. A. parodė, kad kartu su A. G. (vėliau teigė, kad su asmeniu pravarde „(duomenys neskelbtini)“), D. L. ir A. O., pastebėjo neblaivų A. T.. D. L. pasiūlius „imti“, jie iš paskos nukentėjusiajam paėjo keletą žingsnių. D. L. pribėgus pastarajam iš nugaros ir parvertus jį ant žemės, A. O. ištraukė piniginę. Po ko jis (D. A.) su A. O. nubėgo prie A. G. laiptinės. Vėliau susitikę, pagrobtus pinigus išleido visi bendrai (t. 4, b. l. 128-129, 136-137, 142-143, 152-153, 157-158). Taigi, kaip matyti iš išdėstytų parodymų, D. A. neneigė savo dalyvavimo padarytose veikose, pirmosios instancijos teisme nurodydamas, kad nusikaltimai buvo daromi atsitiktinai, jam reikėjo pinigų, todėl tokiu būdu taip šiek tiek užsidirbdavo (t. 11, b. l. 95-97).

28.5. Pažymėtina, kad toks D. A. aiškinimas iš esmės neprieštarauja ir kitų nuteistųjų A. O., R. S., L. L. (V.) ir D. L. šioje byloje duotiems parodymams, išskyrus A. G. parodymus, kuris nurodė apskritai nedalyvavęs nusikaltimų padaryme. Byloje apklaustas A. O. parodė, kad nukentėjusiųjų R. S. ir A. T. apiplėšimuose be kitų nustatytų kaltininkų dalyvavo ir D. A.. Nors A. O. apklausiamas bylos teisminio nagrinėjimo metu tam tikras veikų padarymo aplinkybes nurodė skirtingai nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau aplinkybę dėl D. A. dalyvavimo patvirtino, jos neginčijo (t. 9, b. l. 107-110; t. 10, b. l. 72). Ikiteisminio tyrimo metu dėl nukentėjusiojo A. T. apiplėšimo A. O. pažymėjo, kad pamatęs bėgantį D. A. su kitais kaltininkais, jis nubėgo link jų. Taip pat, kad būtent D. A. jam nurodė į nukentėjusįjį pasakydamas, kad D. L. su A. G. (teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat pakeitė parodymus, nurodydamas, kad tai buvo ne A. G., o asmuo pravarde „(duomenys neskelbtini)“) bandys kažką „nuderint“, o atlikus plėšimą visi pabėgo ir susitiko stadione. Po visko, A. G. su D. A. nuėjo į kazino. Dėl R. S. apiplėšimo aplinkybių, nuteistasis aiškino, kad D. A., pamatęs pas nukentėjusįjį išmanųjį telefoną, pasiūlė pastarąjį pavogti ir tam visi pritarė. Nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pavartotas smurtas ir atimta galimybė priešintis, o priėjęs D. A., patikrinęs nukentėjusiojo kišenes, rado du mobiliojo ryšio telefonus. Po ko visi pabėgo. Pagrobti telefonai buvo pas D. A., kuris nurodė, kad vieną iš telefonų išmetė, o kitą pardavė girtam asmeniui. D. A. jam pinigų nedavė, nurodęs, kad viską pralošė lažybų punkte (t. 4, b. l. 199-200; t. 5, b. l. 5-6). Nuteistasis R. S. byloje taip pat neginčijo fakto, kad nukentėjusiųjų R. S. ir A. Z. apiplėšimuose, be kitų kaltininkų dalyvavo ir D. A. (t. 9, b. l. 110-112; t. 10, b. l. 73). Nors nuteistasis D. L. apklausiamas pirmosios instancijos teisme (ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė duoti parodymus) nurodė nematęs, kad D. A. būtų atlikęs kokius nors veiksmus nukentėjusiųjų M. P., A. S. ir A. T. atžvilgiu, tačiau iš esmės taip pat patvirtino, kad pastarasis dalyvavo šių nusikalstamų veikų daryme (t. 9, b. l. 165-166). Nuteistojo L. L. (V.) parodymais pirmosios instancijos teisme (ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus) taipogi nustatyta, kad vykdant plėšimą nukentėjusiųjų M. P. ir A. S. atžvilgiu, buvo ir D. A., kad pastarasis šio įvykio metu tikrino nukentėjusiojo A. S. kišenes. O susitikus iškart po įvykio, buvo kalbėta apie pavogto telefono pardavimą (t. 10, b. l. 18-19). Taigi, kaip matyti, visi šie nuteistieji, vienaip ar kitaip patvirtino D. A. dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme. Duomenų, kurie leistų manyti, kad duodami parodymus šie nuteistieji būtų siekę apkalbėti D. A., byloje nenustatyta.

28.6. Be aptartų duomenų, byloje apklaustų nukentėjusiųjų R. S., A. Z., M. P., A. S. ir A. T., liudytojų E. A., A. G., D. S., D. B., T. S. parodymais taip pat nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės (apie nusikaltimų pobūdį, kaltininkų atliktus veiksmus, elgesį). Vertinant šias aplinkybes visumoje kartu su paties D. A., kitų aptariamuose nusikaltimuose dalyvavusių asmenų parodymais, taip pat kitais byloje esančiais duomenimis, galima daryti neginčijamas išvadas, kad nuteistojo D. A. veiksmai aukščiau aptartų keturių nusikaltimų epizoduose atitinka BK 180 straipsnio 1 dalį. Konstatuotina, jog įvertinęs šioje dalyje įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, teisingai nustatė nusikaltimų faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl D. A. kaltės, jo padarytų veikų juridinės kvalifikacijos.

29. Nustatytų ir aptartų aplinkybių pagrindu atmetami ir nuteistojo D. A. apeliacinio skundo argumentai dėl neva nepagrįsto pirmosios instancijos teismo konstatavimo, jog minėtus nusikaltimus jis (D. A.) padarė bendrininkų grupėje, tvirtinant, kad duomenų, jog iš anksto buvo tartasi daryti nusikaltimus, byloje nėra. Tokia apelianto pozicija turėtų būti vertinama kaip siekis išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei bandoma apeliuoti, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. A. kaltu dėl įvykdytų plėšimų nukentėjusiųjų R. S., A. T., A. Z., A. P. ir A. S. atžvilgiu veikiant bendrininkų grupe, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnis, 25 straipsnis). Šioje byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudarančios visumą objektyvių ir subjektyvių požymių, pagrindžiančių D. A. bendras pastangas su kitais šioje byloje nustatytais kaltininkais, panaudojant smurtą, pagrobti nukentėjusiųjų turtą. Byloje surinktų duomenų pagrindu matyti, kad nors veikos iš esmės ir buvo daromos spontaniškai, tačiau kiekvienos šios veikos padaryme D. A. atliko tam tikrus veiksmus – stebėjo aplinką, pats kraustė nukentėjusiųjų kišenes, realizavo pagrobtus daiktus. Be to, kaip nustatyta byloje, po plėšimų nusikaltimuose dalyvavę asmenys, neišskiriant ir paties D. A., pasidalindavo pagrobtą turtą. Žinodamas, jog turtas gautas plėšimo būdu, D. A. pakankamai aktyviai veikė realizuojant šį pagrobtą turtą, neatsisakė dalyvavimo tokioje veikloje. Kaip jau minėta, susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma (žodžiu, konkliudentiniais veiksmais ir pan.). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales, juolab, kad bendrininkauti galima ir atliekant veiksmus betarpiškai įvykio vietoje. Byloje nustatytų objektyviųjų požymių visuma patvirtina, jog nuteistasis suvokė, jog veikia kartu su kitais šioje byloje nustatytais kaltininkais, siekdamas vieno tikslo, suvokė nusikalstamos veikos pobūdį ir numatė veiksmų pasekmes, t. y. žinojo ir suprato, kad kėsinasi į tą patį dalyką – svetimą turtą, kartu siekė bendro rezultato, t. y. norėjo taip veikti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nagrinėjamu atveju D. A. tyčia apėmė neteisėtą smurtinį nukentėjusiųjų turto pagrobimą veikiant būtent bendrininkų grupe.

30. Dėl nuteistojo D. A. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo padarytų veikų nukentėjusiųjų A. Z., A. P. ir A. S. atžvilgiu perkvalifikavimo į BK 189 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal minėto straipsnio normą atsako, tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad daiktus – mobilaus ryšio telefonus, kuriuos vėliau pardavė, užstatė lombarde, D. A. kartu su kitais nusikaltimo bendrininkais užvaldė plėšimo būdu. Tai yra, įvykdęs plėšimą nukentėjusiųjų atžvilgiu, neteisėtai ir neatlygintinai jau užvaldė svetimą turtą. Šiuo atveju, šių pagrobtų daiktų realizavimas iš esmės buvo padarytų nusikaltimų sudedamoji dalis. Pažymėtina, kad plė­ši­mas laiko­mas baig­tu, kai kal­ti­nin­kas ne tik fiziškai užvaldo svetimą turtą, bet ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Tokiu būdu kalbėti apie BK 189 straipsnyje nustatytos veikos sudėties buvimą D. A. veikoje nėra teisinio pagrindo.

31. Įvertinus aukščiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl D. A. kaltės veikiant bendrininkų grupe įvykdžius R. S., A. T., A. Z., A. P. ir A. S. plėšimus. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo D. A. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kaip plėšimai, panaudojant fizinį smurtą ir/arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiesiems priešintis, padaryti bendrininkų grupe.

32. Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus, atmeta ir nuteistojo D. A. apeliacinio skundo argumentus, kad buvo visos sąlygos baudžiamąją bylą nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikomos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir bausmė sumažinta vienu trečdaliu.

32.1. Pasisakydama dėl šio skundo argumento, kolegija pažymi, kad kaip numatyta BK 64¹ straipsnio 1 dalyje, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (BK 64¹ straipsnio 2 dalis). Taigi, minimo straipsnio pagrindu bausmė gali būti švelninama tik esant visoms šiame įstatyme įtvirtintoms sąlygoms.

32.2. Nagrinėjamoje byloje nė viena iš BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytų procesinių formų nebuvo pritaikyta. Nustatyta, kad nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, D. A. baudžiamoji byla išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis (ši byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas arba baigta teismo baudžiamuoju įsakymu), bei kaltininko atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Byloje taip pat nebuvo ir BPK 273 straipsnyje numatytų sąlygų atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Tačiau, šio straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta ir tai, kad kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems.

32.3. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad baudžiamoji byla buvo tiriama ir perduota nagrinėti pirmosios instancijos teisme kaltinant ne vien D. A., bet dar septynis asmenis – D. L., A. O., R. S., L. L. (V.), A. G., A. S. ir D. S.. Nors D. A. dar ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę ir gailėjosi, tačiau kaip matyti, dalis kaltinamųjų (D. L., L. L. (V.) ir A. G.) savo kaltės nepripažino, taip pat ne visų kaltinamųjų parodymai sutapo, be to, tris iš kaltinamųjų be kitų nusikaltimų buvo kaltinami padarę ir labai sunkų nusikaltimą. Esant tokiai situacijai, sutrumpintas įrodymų tyrimas šiuo atveju negalėjo būti atliekamas.

32.4. Tokiu būdu, taikyti D. A. atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinti skundžiamu nuosprendžiu jam skirtą bausmę vienu trečdaliu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo teisinio pagrindo. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirta galutinė bausmė už pirmiau aptartų veikų padarymą individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatų, atitinka jo asmenybės pavojingumą ir yra adekvati (proporcinga) padarytoms nusikalstamoms veikoms.

Dėl nuteistojo A. O. ir jo įstatyminės atstovės apeliacinių skundų argumentų.

33. Nuteistasis ir jo įstatyminė atstovė apeliaciniais skundais neginčija šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, inkriminuotų veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su paskirta bausme, iš esmės argumentuojant nuteistojo atliktų neteisėtų veiksmų suvokimu, aplinkybėmis, kurios lėmė tokių jo veiksmų atlikimą, tvirtinant, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliavus A. O. nuo visuomenės, t. y. pritaikius BK 92 straipsnio nuostatas ir atidėjus paskirtos bausmės vykdymą. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

33.1. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. O., bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įvertino A. O. padarytų veikų pavojingumo laipsnį, pobūdį, padarymo aplinkybes, kaltės formą, veikos motyvus ir tikslus, taip pat patį nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, atsižvelgė į byloje nustatytas A. O. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad A. O. padarė keturias nusikalstamas veikas, kurių trys pagal savo pobūdį priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 180 straipsnio 1 dalis; BK 11 straipsnio 4 dalis), o viena baudžiamiesiems nusižengimams (BK 189 straipsnio 3 dalis; BK 12 straipsnis). Nusikaltimai padaryti veikiant tiesiogine tyčia (siekiant užvaldyti svetimą turtą; realizuoti turtą, žinant, kad jis gautas nusikalstamu būdu), baigti. Nuteistojo A. O. kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybe sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas, išskyrus nukentėjusiojo K. K. atžvilgiu, kaltininkas padarė bendrininku grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 dalis). Be kita ko, nustatyta, kad veikas A. O. padarė būdamas nepilnametis, iki jų padarymo nebuvo teistas, tačiau po nusikalstamų veikų padarymo nuteistas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendžiu ir 2016 m. vasario 8 d. nuosprendžiu pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu už analogiškų nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje padarymą. Administracine tvarka kaltininkas nebaustas, tačiau dėl jo elgesio administracinėn atsakomybėn traukta globėja I. Č.. Pagal gyvenamąją vietą nepilnamečių reikalų inspektorės ir (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos administracijos A. O. charakterizuojamas neigiamai, N. V. mokyklos administracijos charakterizuojamas patenkinamai. Atsižvelgus į šių duomenų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai A. O. atžvilgiu gali būti pasiekti paskyrus jam laisvės atėmimo bausmes, o už baudžiamojo nusižengimo padarymą (BK 189 straipsnio 3 dalis) arešto bausmę. Ir nors iš nuosprendžio turinio matyti, kad aprašomojoje dalyje nebuvo akcentuota, kad nusikalstamas veikas A. O. padarė būdamas nepilnametis, tačiau skirdamas bausmes BK XI skyriaus nuostatų dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo parinktos minėtų straipsnių sankcijoje numatytos bausmės rūšys ir jos dydžiai yra teisingi. Nuteistajam paskirtos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką ir galutinė subendrinta bausmė (skaičiuojant vadovaujantis BK 90 straipsnio 5 dalies nuostata, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų ir vadovaujantis BK 91 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nepilnamečiui skiriamos laisvės atėmimo bausmės minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos baudžiamojo kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje), kuri bausmių dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su kitu nuosprendžiu paskirta jam bausme, nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos.

33.2. Kaip jau minėta, A. O. ir jo atstovės pagal įstatymą I. Č. apeliaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės, kad nusikalstamas veikas A. O. padarė būdamas nepilnametis, todėl nesuvokė savo veiksmų, pasidavė blogai draugų įtakai. Atkreipiamas dėmesys, kad būdamas jauno amžiaus A. O. prarado tėvą, o iš mamos buvo atimtos teisės jį auginti ir tai labai jį paveikė bei lėmė tokį jo elgesį, taip pat tai, kad būdamas laisvėje jis mokėsi, užsiėmė sportine veikla, padėjo mamai ir močiutei dirbti namuose, dirbdavo pavienius darbus, nebuvo teistas ir baustas administracine tvarka, jog būdamas laisvėje padės močiutei, kuri turi neįgalumą ir augina jo sesę. Skunde apeliantas taip pat nurodo, jog suvokė, kad elgėsi blogai, todėl žada ateityje nebenusikalsti, tęsti mokslus, atlyginti nukentėjusiesiems padarytas žalas. Apeliacinės instancijos kolegija pabrėžia, kad visos šios aplinkybės yra reikšmingos, ypač atsižvelgiant į kaltininko savo neteisėto elgesio pasmerkimą, jo nusiteikimą daugiau nebenusikalsti, keisti savo gyvenimo būdą, jei kaltininkas šiuo atveju iš tiesų yra visiškai nuoširdus. Tačiau kita vertus, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. O. bausmę, vertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir kolegijos nuomone, paskyrė teisingą bausmę. Įvertinus nuteistąjį charakterizuojančias ir jo padarytų veikų aplinkybes, darytina išvada, kad jam taikomas poveikis yra adekvatus bei proporcingas padarytų veikų pavojingumui.

34. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma taikyti BK 92 straipsnio nuostatas ir paskirtosios bausmės vykdymą atidėti. Kaip jau buvo minėta, pagal BK 92 straipsnį nustatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, dėl ko net ir esant formaliems pagrindams, pagrindinis šio straipsnio taikymo kriterijus yra teismo išvada, jog pritaikius BK 92 straipsnio normą, bus pasiekti bausmės tikslai. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas. Nagrinėjamu atveju matyti, kad A. O. buvo pripažintas kaltu dėl vieno baudžiamojo nusižengimo (BK 189 straipsnio 3 dalis) ir trijų apysunkių tyčinių nusikaltimų (BK 180 straipsnio 1 dalies) padarymo. Už juos jam pirmosios instancijos teismo buvo skirta subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurią subendrinus su kitu nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta galutinė subendrinta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog paskirta laisvės atėmimo bausmė bei jos terminas yra teisingas. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su nuteistojo padarytomis nusikalstamomis veikomis, jų pobūdžiu ir pavojingumu, A. O. vaidmeniu jų padaryme, kaltininko asmenybe, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kitos rūšies bausmės skyrimas nuteistajam pažeistų teisingumo principą, bei nepasiektų bausmėms keliamų tikslų. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, jog įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Nagrinėjamu atveju A. O. yra nuteistas už keturių nusikalstamų veikų padarymą, todėl natūralu, kad iš to kyla tam tikros pasekmės vienokiu ar kitokiu būdu varžančios nuteistojo konstitucines teises bei laisves. Tuo tarpu nurodomos skunde aplinkybės dėl socialinių ryšių, galėjimo tinkamai integruotis į gyvenimą yra svarbios, tačiau negali būti vertinamos atsietai nuo kitų reikšmingų aplinkybių ir nepaneigia apygardos teismo išvadų dėl A. O. skirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju bausmė ir jos dydis kaltininkui parenkamas individualiai, atsižvelgus į visus šio klausimo išsprendimui reikšmingus duomenis.

35. Atsižvelgiant į išdėstytą, keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo A. O. ir jo įstatyminės atstovės I. Č. apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais, pagrindo nėra. Nors apeliantai ir nesutinka su paskirta bausme, tačiau pirmosios instancijos teismo motyvai dėl bausmės skyrimo nuteistajam A. O. yra teisingi bei pagrįsti.

Dėl A. G. apeliacinio skundo argumentų.

36. Nuteistasis A. G. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (3 veikos – nukentėjusieji R. S., A. Z. ir A. T.). Neigia padaręs šias nusikalstamas veikas, nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, nurodydamas, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų konstatuoti jo dalyvavimą plėšimuose. Akcentuoja, kad nei vienas iš nukentėjusiųjų jo neatpažino, o kiti šioje byloje nuteisti asmenys teisminio bylos nagrinėjimo metu paneigė jo dalyvavimą jam inkriminuotose veikose. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamos bylos medžiagą, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl A. G. pripažinimo kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Nors skundžiamu nuosprendžiu teismas nepakankamai motyvavo, kuo grindžiamas apelianto dalyvavimas jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme, tačiau priešingai nei apeliuojama, baudžiamojoje byloje surinktų duomenų pakanka A. G. kaltei pagrįsti. A. G. dalyvavimas plėšimuose patvirtintas byloje surinktais duomenimis, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti įrodymais.

37. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 12 d., 2014 m. gruodžio 13 d. ir 2015 m. vasario 28 d. atitinkamai nukentėjusiųjų R. S., A. Z. ir A. T. atžvilgiu buvo įvykdyti plėšimai. Surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pagrindu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir būdu, plėšimus, veikdamas bendrai su kitais šioje byloje nuteistais asmenimis, padarė ir A. G., o būtent: nukentėjusiojo R. S. atžvilgiu veikiant sudėtyje su R. S., D. A. ir A. O.; nukentėjusiojo A. Z. atžvilgiu su D. A. ir R. S.; ir nukentėjusiojo A. T. atžvilgiu su D. L., A. O. ir D. A.. Nors ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu A. G. tvirtino nedalyvavęs šių jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme, kolegijos vertinimu, veikų kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai.

37.1. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad apklausiant D. A., R. S., A. O. ir D. L., visi jie nurodė vienokias ar kitokias nukentėjusiųjų apiplėšimo aplinkybes. Bylos ikiteisminio tyrimo metu, D. L. atsisakius duoti parodymus, D. A., R. S. ir A. O. parodė, kad nukentėjusiųjų R. S., A. Z. ir A. T. plėšimuose, atitinkamose sudėtyse, be jų taip pat dalyvavo ir A. G.. Apklausų metu, pastarieji davė parodymus ne tik apie jų pačių padarytus veiksmus, bet taip pat nurodė ir A. G. nukentėjusiųjų atžvilgiu atliktų veiksmų apimtį. Ir nors teisminio bylos nagrinėjimo metu D. A., R. S., A. O. parodymus dalyje dėl A. G. pakeitė, tvirtindami, kad nusikaltimų darymo metu dalyvavo ne pastarasis, o asmuo pravarde „(duomenys neskelbtini)“, byloje šį asmenį taip pat įvardinant ir „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“, D. L. duodamas parodymus teisme taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo A. T. plėšime A. G. nedalyvavo, kad veiką padarė su „(duomenys neskelbtini)“, pirmosios instancijos teisme įvardinant jį ir „(duomenys neskelbtini)“, teismas teisingai tokį parodymų keitimą vertino kritiškai. Pažymėtina, kad esant tokiai situacijai, vertinama, kurie asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Kiekvienu atveju duotų parodymų vertinimas atliekamas byloje surinktų duomenų kontekste ir jais remiamasi tiek, kiek juos patvirtina ar paneigia kiti bylos duomenys. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas priima galutinį sprendimą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi ir surinktų duomenų analizės rezultate padarė teisingas išvadas, ko pagrindu nuteistųjų parodymais, duotais teisme dėl A. G. nedalyvavimo nusikaltimų padaryme, pagrįstai nesivadovavo.

38. Apelianto A. G. tvirtinimu, ikiteisminio tyrimo metu D. A., D. L., A. O. ir R. S. buvo daromos spaudimas verčiant pastaruosius duoti parodymus prieš jį, tačiau priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šios bylos ikiteisminio tyrimo metu procesinių pažeidimų, kurie būtų suvaržę minėtų nuteistųjų teises, padaryta nebuvo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. A. jokių aplinkybių, susijusių su neva jam daromu spaudimu apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė. Tokių aplinkybių nuteistasis D. A. nenurodė ir apeliacinės instancijos teisme, pažymėdamas, jog jokių pastabų dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo neturi, nes jo apklausa buvo atlikta nepažeidžiant įstatymų. Nuteistieji D. L. ir R. S., taip pat priešingai nei tvirtinama skunde, nenurodė apie kokį nors jų atžvilgiu buvusį spaudimą, siekiant duoti parodymus prieš A. G.. Vienintelis nuteistasis A. O. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad nors jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir vyko pagal visas taisykles, tačiau į apklausas jį vežę policijos pareigūnai – K. P. ir L. P. – darė jam psichologinį poveikį. Vienok, kaip matyti iš bylos medžiagos, aplinkybė apie neva minėtų pareigūnų daromą poveikį A. O., nepasitvirtino. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad šiam faktui patikrinti, pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių – kreipėsi dėl informacijos apie pareigūnus konvojavusius A. O. apklausai iš areštinės į (duomenys neskelbtini) komisariatą. Pagal pateiktus duomenis buvo nustatyta, jog A. O., 2015 m. kovo 17 d. ir 2015 m. kovo 26 d. iš areštinės į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyrių apklausoms, kurių metu jis būtent ir davė parodymus apie tai, kad plėšimuose be kitų asmenų kartu dalyvavo ir A. G., atitinkamai buvo konvojuotas vyresniojo tyrėjo G. B. (2015 m. kovo 17 d.) ir tyrėjo G. M. (2015 m. kovo 26 d.). Tokiu būdu, įvertinus šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoti, kad bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti kokie nors pažeidimai, kurie leistų teigti apie pirmiau minėtiems nuteistiesiems daromą neteisėtą poveikį ir abejoti jų bylos tyrimo metu duotų parodymų teisingumu dėl A. G. dalyvavimo nusikaltimuose, nėra pagrindo. Šių asmenų skundų ar pastabų dėl netinkamo tyrėjų darbo, jiems daryto poveikio prieš apklausą ir apklausos metu baudžiamojoje byloje nebuvo pareikšta, apie daromą poveikį juos atstovavusiems advokatams nuteistieji taip pat nepranešė. Kita vertus, nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas įtariamųjų apklausų metu duotais parodymais vadovavosi tiek, kiek tai buvo susiję su nuteistųjų parodymų tikrumo vertinimu.

38.1. Teisėjų kolegija, nuteistojo A. O. paaiškinimą apie tai, kodėl ikiteisminio tyrimo metu jis apkalbėjo A. G., laiko nepasitvirtinusiu, o nuteistųjų D. A., D. L. ir R. S. – neįtikinamais ir nelogiškais. Nei D. A., nei D. L., nei R. S. negalėjo logiškai paaiškinti, kokios priežastys lėmė skirtingų parodymų atsiradimą. Paprašytas paaiškinti, kodėl teisme nurodė skirtingas aplinkybes apie A. G., D. A. nurodė, jog sumaišė A. G. su asmeniu pravarde „(duomenys neskelbtini)“, tačiau plačiau to negalėjo paaiškinti; D. L. pažymėjo, kad kaltu jis prisipažino tik dėl savo veiksmų, kad nusikaltime dalyvavusį jam nepažįstamą asmenį kažkas įvardijo kaip „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tuo pačiu apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad prieš nusikalstamos veikos padarymą buvo su A., o einant link (duomenys neskelbtini) per parką pamatė asmenį, kurį neva jis apiplėšė su jam jau nepažįstamu „(duomenys neskelbtini)“. Tokie šių pirmiau minėtų nuteistųjų parodymai vertintini kritiškai, juolab, kad iš šioje byloje nustatytų duomenų matyti, kad su A. G. kiekvienas iš jų yra pažįstami pakankamai ne trumpą laiko tarpą, ką iš esmės patvirtino ir pats A. G., todėl abejotina, kad duodami parodymus apie padarytas nusikalstamas veikas nebuvo įsitikinę ar klydo nurodydami jį kaip vieną iš nusikaltimų bendrininkų. Be to, byloje nenustatyta ir, kad pastarieji būtų susipykę su A. G., tokių aplinkybių pirmosios instancijos teisme nenurodė ir jis pats, tvirtindamas, kad pagrindo apkalbėti jo nebuvo. Taip pat matyti, kad nurodydami neva kartu su jais nusikaltimuose dalyvavusį asmenį, nei vienas iš nuteistųjų (A. A., D. L., A. O. ir R. S.) nebuvo nuoseklūs, byloje šį asmenį įvardinant „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ar net „(duomenys neskelbtini)“. Ir nors apeliaciniame skunde akcentuojami R. S. parodymai, kuriais jis nurodė, kad su A. G. niekuomet nusikaltimų nėra daręs, tačiau teismo žiniomis, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nuosprendžiu jis kartu su A. G. pripažinti kalti dėl plėšimo, šią aplinkybę pirmosios instancijos teisme patvirtino ir pats A. G..

38.2. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, teisminio bylos nagrinėjimo metu D. A., R. S., A. O. pakeitus parodymus, o D. L. pritarus dėl A. G. nedalyvavimo, buvo siekiama padėti A. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau pirminiai šių asmenų parodymai, išskyrus D. L. (atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu), juos vertinant kartu su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais – nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, rašytiniuose bylos duomenyse užfiksuotais faktiniais duomenimis – leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad A. G. dalyvavo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme.

39. Taip pat pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju, A. G. dalyvavimo jam inkriminuotose nusikaltimuose nepaneigia ir tai, kad nei vienas iš apklaustų nukentėjusiųjų neatpažino pastarojo. Kaip nustatyta byloje, nusikalstamos veikos buvo daromos tamsiu paros metu, pasirenkant išgėrusius asmenis, juos užpuolant iš nugaros, prispaudžiant prie sienos, pargriaunant ant žemės, panaudojant fizinį smurtą ir tokiu būdu atimant galimybę priešintis.

40. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą bei padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl A. G. padarytų nusikalstamų veikų. Kritiškai vertinant nuteistojo poziciją, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. G. dalyvavimą jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme grindė kitų nuteistųjų šioje byloje parodymais, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad asmens kaltumas jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme nustatomas atsižvelgiant į visas proceso metu nustatytas bylos aplinkybes, faktinių duomenų visumą bei jų tarpusavio ryšį, kas pirmosios instancijos teismo ir buvo padaryta. Byloje esančius įrodymus teismas vertino visumoje bei padarė teisingas ir pagrįstas išvadas su kuriomis nesutikti nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo A. G. kaltės klausimą, nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino objektyviai nustatytų duomenų kontekste.

41. Esant šioms aplinkybėms, naikinti skundžiamą nuosprendį A. G. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų D. L., L. L. (V.), D. S., D. A., A. O., nuteistojo A. O. atstovės pagal įstatymą I. Č. ir A. G. apeliacinius skundus atmesti.