Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Liudos Uckienės ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos-Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės „VEKA AUTO“ apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Veka auto“, tretieji asmenys V. G. (V. G.), ERGO Insurance SE Lietuvos filialas, dėl 19 069,97 EUR nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo Ergo Insurance SE Lietuvos filialas palaikė ieškinį ir pažymėjo, jog Vokietijos teisė šiuo atveju netaikoma ir solidarioji atsakomybė negalima, kadangi draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Tarp draudikų susiklostė sutartinės kilmės santykiai ir pagal TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone.

Trečiasis asmuo V. G. savo nuomonės dėl ginčo esmės nepareiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nagrinėjamas nuostolių, atsiradusių dėl Lietuvos Respublikoje registruotu transporto priemonių junginiu – vilkiku (neapdraustas TPVCAPD) ir prie jo prikabinta priekaba (apdrausta TPVCAPD) vairuotojo veiksmų kitoje ES šalyje ir išmokėtos nukentėjusiam asmeniui – nacionaliniam draudikų biurui, atlyginimo klausimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-03-19 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojo V. G. valdomu transporto priemonių junginiu (Lietuvos Respublikoje registruotu vilkiku Mercedes Benz Actros MPII1844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (neapdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos), ir prie jo prikabinta Lietuvos Respublikoje registruota priekaba SCHMITZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (apdrausta TPVCAPDĮ nuostatas atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu)) buvo padaryta žala. Eismo įvykio kaltininku pripažintas V. G. (b.l. 16-18). Transporto priemonės Mercedes Benz Actros MPII 1844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas eismo įvykio metu buvo atsakovas (b.l. 10). Kadangi eismo įvykis įvyko Vokietijoje, eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras administravo žalą, nustatė atsakingą subjektą (neapdrausto vilkiko valdytoją), išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam bei pateikė Biurui, kaip atsakingam subjektui už Lietuvos Respublikoje registruotomis ir neapdraustomis transporto priemonėmis padarytą žalą, reikalavimą sumokėti 38 139,95 EUR. Biuras, sumokėjęs draudimo išmoką Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, pateikė reikalavimą grąžinti sumokėtą sumą atsakovui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui (transporto priemonės Mercedes Benz Actros MPI11844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo darbdaviui ir asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnio 1 dalis)). Iki ieškinio pateikimo atsakovas sumokėjo ieškovui 19 069,98 EUR, todėl ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo likusią 19 069,97 EUR sumą.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko teigdamas, jog vadovaujantis Vokietijos privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančių teisės aktų taikymo praktika, pareiga atlyginti likusią žalą tenka Ergo Insurance SE Lietuvos filialui kaip velkamos transporto priemonės draudikui.

Pirmos instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo nei dėl Vokietijos nacionalinio draudikų biuro nukentėjusiam išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumo, nei dėl Vokietijos teisės aktų taikymo reguliuojant žalą, todėl sprendė, kad klausimas, kaip pagal Vokietijos teisę sprendžiamas transporto priemonių sąstato padarytos žalos atlyginimas, nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant ginčą tarp Biuro ir transporto priemonės valdytojo, nesudariusio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. pagrindu ieškinį tenkino.

Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti; apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė TPVCAPDĮ 17 str. 5 d. ir 16 str. 1 d. įtvirtintų taisyklių, įpareigojančių atsižvelgti į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, nevertino šalių pateiktų įrodymų, susijusių su Vokietijos privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančių teisės aktų ir jų praktikos turiniu. Teismo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles pažeidimai lėmė, jog žalos, eismo įvykio metu padarytos sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių, atlyginimo proporcijos buvo paskirstytos netinkamai. Pasak apelianto, sutinkamai su Vokietijos privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančių teisės aktų taikymo praktika ir atsižvelgiant į tai, kad nėra ginčo dėl Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išduoto draudimo liudijimo galiojimo, būtent šiai bendrovei, kaip velkamos transporto priemonės draudikui, tenka pareiga atlyginti žalą.

Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 str. 5 d.). Įstatymu Biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 str. 6 d. 2 p.). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p. Taigi, iš nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog Biuro išmoka kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Biurų tarybos Vidaus nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Todėl sutiktina tiek su apelianto, tiek su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad pirmos instancijos teismas nagrinėdamas ginčą privalėjo analizuoti Vokietijos (valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, yra konstatavęs, jog bylose, kuomet atlyginama ne Lietuvoje, o kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių metu padaryta žala, reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai skiriasi. Teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, o faktinį – aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-02-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014;2014-11-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas, siekdamas pagrįsti savo reikalavimo faktinį pagrindą, į bylą pateikė įrodymus: a/ Vokietijos garantinio fondo (Verkehrsopferhilfe e. V.) raštą, iš kurio turinio matyti, jog Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. kuomet vilkiko ir jo tempiamos priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra teisės aktu nustatyta tvarka apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pas skirtingus draudikus; b/ Vokietijos nacionalinio draudikų biuro raštą, iš kurio matyti, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Apelianto teigimu, ieškovo pateiktais išaiškinimais vadovautis nėra pagrindo; pasak jo, Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktas išaiškinimas yra skirtas ne tarp šalių kilusiam ginčui, o teisminiam procesui, kuriame buvo nagrinėjamas ginčas tarp kitų šalių; tvirtina, jog nagrinėjamo ginčo atveju reikia vadovautis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IVZR 279/08 pateiktu išaiškinimu, kuriame nurodoma, kad sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 proc., neatsižvelgiant į tai, ar eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip. Tačiau su tokiais apelianto argumentais sutikti negalima. Atkreiptinas dėmesys, jog Vokietijos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo atvejį, kuomet atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens valdomos transporto priemonės (jų junginys) buvo registruotos Vokietijoje bei apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Vokietijos draudimo bendrovėse, kaip tai numato privalomąjį draudimą Vokietijoje reglamentuojantys teisės akai. Tuo tarpu nagrinėjamo ginčo esmės sudedamosios dalys yra ne tik aplinkybė, kad žala buvo padaryta dėl transporto priemonių junginio, kurį sudarė vilkikas, kaip velkanti transporto priemonė, ir puspriekabė, kaip velkama transporto priemonė, bet ir transporto priemonių junginio (jų atskirai) draudimo (nedraudimo) faktas; priešingai, nei Vokietijos teismo apelianto cituojamojoje byloje, nagrinėjamu atveju teisės aktų nustatyta tvarka apdrausta buvo tik priekaba, tačiau vilkikas neturėjo galiojančios draudiminės apsaugos. Vokietijos teismo sprendime pateikti teisės aiškinimai yra susiję su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus. Iš apelianto minimo teismo sprendimo negalima daryti išvados, kad esant kitokiai faktinei situacijai, t.y. jei eismo įvykį sukėlusio junginio viena iš transporto priemonių nebūtų apdrausta civilinės atsakomybės draudimu, Vokietijos teisės aktai, reglamentuojantys dėl eismo įvykio padarytos žalos atlyginimą, būtų aiškinami ir taikomi identiškai. Akivaizdu, jog nagrinėjamos ir apelianto nurodomos Vokietijos Aukščiausiojo teismo nagrinėtos bylų faktinės aplinkybės skiriasi, todėl teisėjų kolegija neįžvelgia jokio teisinio pagrindo vadovautis apelianto nurodomo Vokietijos teismo sprendimo nuostatomis. Tuo tarpu ieškovo pateiktuose išaiškinimuose aptariama, kas yra atsakingas už neapdraustu vilkiku, sukabintu su apdrausta priekaba, Vokietijoje padarytą žalą, t.y. kaip ir reikalauja įstatymo nuostatos, pateikiami išaiškinimai dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų taikymo praktikos analogiškai nagrinėjamai situacijai. Be to, pažymėtina, jog eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai – turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d., Teisingumo Teismo byla Nr. C-188/89). Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad atitinkamos valstybės teisės aktų taikymo praktikos konkrečiu atveju svarba priklauso ne nuo ginčo šalių, o situacijos faktinių aplinkybių tapatumo, todėl apelianto argumentai, kad pateiktais išaiškinimais nesivadovautina dėl to, kad jie skirti kitoje byloje, o ne tarp šalių kilusiam ginčui spręsti, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Esant išdėstytam bei atsižvelgiant į ieškovo pateiktus išaiškinimus, kuriuose atskleista Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys bei jų taikymo praktika, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmos instancijos teismo išvadai, kad už eismo įvykio metu padarytą žalą pilnai atsako neapdrausto vilkiko valdytojas, o velkamos priekabos draudikui Ergo Insurance SE Lietuvos filialui pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda.

Apeliantas apeliuoja į tai, kad pirmos instancijos teismas privalėjo analizuoti ieškovo kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos išmokos pagrįstumą; pasak apelianto, vien ta aplinkybė, kad Biuras kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo jo pareikalautą sumą, dar nereiškia, kad už žalą atsakingas asmuo ją automatiškai visa apimtimi turi atlyginti. Pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo; pagal CPK 12 str. nuostatas kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Todėl apeliantas, keldamas klausimą dėl Biuro išmokėtos išmokos pagrįstumo, privalėjo nurodyti, kodėl, jo manymu, kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro sprendimas dėl išmokos nukentėjusiam asmeniui išmokėjimo ir atitinkamas Biuro sprendimas dėl išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėjimo yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju apeliantas nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde jokių argumentų dėl civilinės atsakomybės už eismo įvykį nebuvimo ar taikytinos atsakomybės dydžio (pvz. išmokos dydžio, apelianto darbuotojo sukėlusio autoįvykį kaltės, ar kt.), dėl kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro sprendimo dėl išmokos nukentėjusiam asmeniui išmokėjimo ir Biuro sprendimo dėl išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėjimo nepagrįstumo nenurodė; savo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius grindžia deklaratyvaus pobūdžio pastebėjimais ir kasacinio teismo suformuotos praktikos nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus citatomis. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas būtų reiškęs ieškovui ar kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui kokias nors pretenzijas ar prieštaravimus dėl eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėtos išmokos pagrįstumo. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas dalį išmokos sumokėjo. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog apie Vokietijoje administruojamą žalą apeliantas buvo informuotas 2014-02-11 raštu (b.l. 131). Kita vertus, aptariamų apelianto argumentų kontekste pastebėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju Vokietijoje eismo įvykio metu padarytą žalą administravo ir atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, t.y. subjektas, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomais teisės aktais (Direktyvos (2009/103/EB) 2 straipsnio a punktas; Komisijos sprendimu (2003/564/EB) patvirtintų Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Bendradarbiavimo nuostatai numato, kad biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko eismo įvykis, tiria eismo įvykio aplinkybes, visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaujantis eismo įvykio šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, be to, biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusios su eismo įvykiu šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu. Būtent Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus, į galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, atlygino neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą Biurui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys tiek išmokos dydį, tiek atsakovo darbuotojo, sukėlusio eismo įvykį, kaltę, jo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp jo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos; jokių duomenų, kurie juos paneigtų, byloje nėra, jų nepateikė ir apeliantas. Todėl teisėjų kolegijai neįžvelgus pagrindo sutikti su aptariamais apelianto argumentais, jie atmestini.

Apibendrinat išdėstytą konstatuotina, kad ieškovas pagrindė, jog išmoka Vokietijoje eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui buvo išmokėta pagal Vokietijos aktus, reglamentuojančius atsakomybę už eismo įvykį, žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims, privalomąjį draudimą; pagrįstai sumokėjo išmokas kitam Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos būtent iš atsakovo, remdamasis TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir nepagrįstai neanalizavo valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų, tačiau iš esmės ginčą išsprendė teisingai. Todėl pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, papildant jį apeliacinės instancijos teismo aukščiau išdėstytais motyvais (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.