Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų L. A., R. B., D. B., S. J. (J. B. teisių perėmėjos), I. I., V. I., R. J., B. K., Z. K., V. K., D. M., N. M., V. M., E. M., G. P., B. S., B. Z. ir V. Ž. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Šiaulių apygardos teismas, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. A., R. B., D. B., J. B., I. I., V. I., R. J., B. K., Z. K., V. K., D. M., N. M., V. M., E. M., G. P., B. S., B. Z. ir V. Ž. (toliau – pareiškėjai) 2013 m. balandžio 10 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pareiškėjams susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (toliau – ginčo laikotarpis) (t. I, b. l. 1–7).

Pareiškėjai skunde paaiškina, kad jie Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais yra paskirti Šiaulių apygardos teismo teisėjais. Nurodo, kad pirmą kartą apygardų teismų teisėjams atlyginimas buvo sumažintas (3 proc.) nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 1 d (iki 475,00 Lt sumažinus bazinį dydį), antrą kartą atlyginimas buvo 12 proc. sumažintas nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. (sumažinus pareiginės algos koeficientą), o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. atlyginimas buvo sumažintas trečią kartą (sumažinus pareiginės algos koeficientą ir bazinį dydį). Sumažinus teisėjams atlyginimus, sumažėjo ir priedai už ištarnautus valstybei metus. Pareiškėjų nuomone, taip buvo pažeista jų teisė į teisingą darbo apmokėjimą, t. y. tokį, koks buvo jiems mokamas iki 2009 m. sausio 1 d. Nurodo, kad minėtas atlyginimo sumažinimas pažeidė proporcingumo, lygiateisiškumo, teisinio tikrumo principus. Pareiškėjų nuomone, pasibaigus ekonomikos sunkmečiui, teisėjų atlyginimų dydis turėjo būti atstatytas visa apimtimi.

2013 m. spalio 13 d. pareiškėja J. B. mirė, jos teisės ir pareigas procese perėmė S. J. (buvusi pavardė – B.) (t. II, b. l. 68, 71–72).

Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą (t. I, b. l. 103–108). Jeigu būtų priimtas pareiškėjams palankus sprendimas, prašo teismo sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodo, kad pareiškėjų reikalavimams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 10 d. turėtų būti taikomas 3 metų senaties terminas, numatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje. Be to, pasak Teisingumo ministerijos, pareiškėjų reikalavimas pažeidžia ir DK 301 straipsnį, kuris numato, kad su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Teisingumo ministerija paaiškina, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. yra numatyta atstatyti ankstesnius darbo užmokesčio koeficientus. Atsiliepime pastebima, kad, remiantis Lietuvos statistikos departamento pateiktais duomenimis, BVP vis dar nėra pasiekęs 2008 m. lygio.

Teismo posėdyje Teisingumo ministerijos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apygardos teismas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjų skundu sutinka (t. I, b. l. 95–96). Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

Teismo posėdyje trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Skundas netenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu Šiaulių apygardos teisme ėjo teisėjų pareigas. Ginčo laikotarpiu teisėjams buvo apskaičiuojamas ir mokamas sumažintas darbo užmokestis (t. II, b. l. 112). Pareiškėjai kreipėsi į teismą, siekdami sumažintos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui priteisti darbo užmokestį taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjai, kurių prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. balandžio 10 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) (t. I, b. l. 43). Kadangi, pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai. Atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjai atnaujinti ieškinio senaties terminą neprašo. Pagrindų atnaujinti terminą teismas ex officio taip pat nenustatė. Atsižvelgiant į tai, šios dalies pareiškėjų reikalavimai (už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 9 d.) atmetami.

Teisingumo ministerijos nurodomas DK 301 straipsnis nagrinėjamoje byloje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, netaikytinas, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. KT17-N6/2014 (nusprendžiamosios dalies 3 punktas) pripažinta, kad šis straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.

Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatas, kuriomis neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad 450,00 Lt bazinio dydžio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. nustatymas neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad, pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjęs šių nuostatų konstitucingumą 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kad minėtas atidėjimas neprieštarauja Konstitucijai, nepažeidžia praradimus patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, nes nėra argumentų teigti, kad vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis taip pat ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis laikotarpiu, į kurį patenka ir šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis.

Taigi, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatė, kad patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir teisėjams (1 straipsnio 8 punktas), pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti jau 2016 metais (2 straipsnio 7 punkto 1 papunktis). Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016). Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti nagrinėjamu laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų L. A., R. B., D. B., S. J., I. I., V. I., R. J., B. K., Z. K., V. K., D. M., N. M., V. M., E. M., G. P., B. S., B. Z. ir V. Ž. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.