Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria patvirtinti patikslinti likviduojamos Viešosios įstaigos „A. Sabonio krepšinio mokykla“ pirmos eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, susiję su darbo santykiais civilinėje byloje Nr. B2-1348-413/2011 pagal likviduojamos Viešosios įstaigos „A. Sabonio krepšinio mokykla“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Audersima“ įgalioto asmens A. P. prašymą patvirtinti patikslintus kreditorių finansinius reikalavimus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Likviduojamos VšĮ „A. Sabonio krepšinio mokykla“ administratoriaus pateikti paskaičiavimai atlikti nesilaikant 2003-05-27 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatų. Daugeliui VšĮ „A. Sabonio krepšinio mokykla“ darbuotojų per laikotarpį, už kurį jiems priklauso nepanaudotos atostogos, keitėsi darbo laiko trukmė. Todėl darbuotojams, kuriems buvo sumažintas darbo dienos laikas, buvo privalu skaičiuoti ne vidutinį darbo dienos, o valandos darbo užmokestį, perskaičiuoti jį į 8 val. darbo dienos trukmės vidutinį uždarbį ir padauginti ne iš nepanaudotų atostogų laikotarpio kalendorinėmis dienomis bei koeficiento 0,7, o kiekvienam iš jų apskaičiuoti individualų koeficientą - santykį tarp darbo valandų pagal darbuotojo darbo grafiką ir kalendorinių dienų. Apskaičiuojant išeitines kompensacijas tiems darbuotojams, kuriems per darbo metus keitėsi darbo dienos laikas, reikėtų skaičiuoti ne dienos, o valandos vidutinį darbo užmokestį, perskaičiuoti jį į 8 val. trukmės darbo dienų skaičių ir dauginti jį ne iš Vyriausybės nustatyto metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus, o iš individuliai nustatyto koeficiento. Visą laikotarpį, už kurį priklauso išeitinė išmoka, reikia perskaičiuoti į mėnesius, apskaičiuoti, kiek valandų per šį laikotarpį priklausė dirbti darbuotojui, perskaičiuoti šias valandas į 8 val. trukmės darbo dienų skaičių ir apskaičiuoti individualų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių. Likviduojamos VšĮ „A. Sabonio krepšinio mokykla“ administratoriaus skaičiavimuose neteisingai nustatytas A. Z. priklausančių atostogų skaičius mėnesiais – 4,94, nors jo nepanaudotos atostogos yra 2,91. A. Z. ir A. B. už 12 mėnesių priklauso ne 28, o 56 kalendorinės dienos atostogų. Jiems priklausančių nepanaudotų atostogų skaičių mėnesiais reikia dauginti ne iš 2,333, o iš 4.666. K. Š. priklausančių atostogų už 12 mėnesių laikas yra 35 kalendorinės dienos, o ne 56.Atliekant skaičiavimus reikėtų, jog visi dedamieji turėtų vienodą skaičių po kablelio, ko nebuvo laikomasi ir tai galėjo turėti reikšmingos įtakos rezultatams.

Kreditoriams A. B., K. Š., Z. B. ir R. R. per darbo metus prieš atleidžiant buvo skirtinga darbo laiko trukmė, todėl jų vidutinis darbo užmokestis turi būti perskaičiuotas, tuo pačiu pakoreguojant kreditorinių reikalavimų, kilusių iš darbo santykių, dydį.Darbuotojų, dirbančių ne pilną darbo dieną, atleidimo datai nepanaudotos atostogos susidarė ir kompensacijos paskaičiuotos iš laikotarpio jau po darbo laiko trukmės darbuotojams pakeitimo, taigi ir vidutinio darbo užmokesčio perskaičiavimas, atsižvelgiant į darbuotojui nustatytos darbo trukmės santykį su įmonės darbo laiko trukme, netaikytinas. Atskirojo skundo teiginys, kad A. Z. neteisingai nustatytas priklausomų atostogų skaičius mėnesiais neatitinka tikrovės. Išeitinių išmokų dydžiai visiems darbuotojams paskaičiuoti teisingai, nes skaičiuojamasis laikotarpis yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis, o tuo laikotarpiu jokių darbo laiko pokyčių nebuvo.R. R. neturi įgaliojimų atstovauti įmonės kreditorių teismuose.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilęs ginčas dėl skundžiama teismo nutartimi patvirtintų pirmos eilės kreditorių (buvusių darbuotojų) patikslintų kreditorinių reikalavimų dydžių.

Pagal ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį savo reiškiamus reikalavimus perduoti administratoriui, kuris, patikslinęs pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti, taip pat, administratorius kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 10 p.).

Nagrinėjamu atveju teismas pagal administratoriaus sudarytą sąrašą 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi patvirtino teismui pateiktų ir neginčijamų kreditorių sąrašą ir jų finansinių reikalavimų sumas, taip pat ir pirmos eilės kreditorių reikalavimus (b.l. 24-25), 2011 m. birželio 28 d. nutartimi, pripažinus įmonę bankrutavusia bei likviduojama, pirmos eilės kreditorių reikalavimai partvirtinti nepakeisti (b.l. 26-27). 2011 m. spalio 27 d. bankroto administratorius pateikė teismui prašymą patvirtinti patikslintas pirmos eilės kreditorių reikalavimų sumas, šį prašymą motyvuodamas tuo, kad formuojant išmokas iš garantinio fondo, paaiškėjo, jog iki bankroto bylos iškėlimo įmonėje buvo neteisingai skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis tiems darbuotojams, kurie dirbo nepilną darbo dieną (b.l. 28-29). Teismas, iš dalies tenkindamas šį prašymą, patvirtino patikslintų kreditorinių reikalavimų sumas 25 buvusiems likviduojamos įmonės darbuotojams (b.l. 30-31). Šio patikslinimo pasėkoje daliai buvusių darbuotojų patvirtintos mažesnės reikalavimų sumos, lyginant su patvirtintomis 2011-04-11 bei 2011-06-28 nutartimis (keletu atvejų naujai patvirtintos sumos yra labai nežymiai didesnės, kaip antai, R. B., R. J.).

Nagrinėdamas bankroto bylas ir spręsdamas dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo, teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeisti kreditorių interesai, todėl turi būti aktyvus, patikrinti reikalavimo pagrįstumą, o esant abejonių, pareikalauti papildomų duomenų. Šiuo atveju, sprendžiant dėl kai kurių buvusių įmonės darbuotojų kreditorinių reikalavimų sumų sumažinimo, nebuvo pateikti jokie perskaičiavimai, pirminiai duomenys, kuriais remdamasis teismas galėtų įsitikinti, ar administratorius pagrįstai prašo sumažinti jau patvirtintų reikalavimų sumas. Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, kreditorė R. R. nesutinka tiek su jai patvirtinto sumažinto reikalavimo suma, tiek su kai kuriems kitiems kreditoriams patvirtintomis sumažintomis reikalavimų sumomis ir nurodo tokio nesutikimo argumentus- kad skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, nebuvo atsižvelgta į tai, jog skaičiuojamuoju laikotarpiu pasikeitė darbo laiko trukmė, kuri turi įtakos VDU skaičiavimui. Remiantis atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad administratorius iš dalies su skundu sutinka- pripažįsta, jog dalies darbuotojų (A. B., K. Š., Z. B., R. R.) per darbo metus iki atleidimo darbo laiko trukmė buvo skirtinga ir sutinka, jog dėl to jų VDU turi būti perskaičiuotas, tuo pačiu pakoreguojant kreditorinių reikalavimų, kilusių iš darbo santykių, dydį. Tai yra iš esmės pripažįstama, jog skundžiama nutartimi buvo patvirtinti neteisingai paskaičiuoti šių kreditorių reikalavimų dydžiai. Ir, nors dėl kitų atskirajame skunde nurodytų kreditorių, su skundu nesutinkama motyvuojant tuo, kad kitų darbuotojų darbo laiko trukmė per apskaitos laikotarpį (vienerius metus iki atleidimo) nesikeitė, pateiktoje prie atsiliepimo lentelėje, pirmoje eilutėje, kreditoriaus A. Z. darbo laiko pakeitimo data nurodoma 2010-06-21, o atleidimo data- 2011-02-01, t.y. darbo laiko trukmė, remiantis šios lentelės duomenimis, kito per trumpesnį negu vienerių metų laikotarpį, kas gali turėti įtakos kompensacijos už nepanaudotas atostogas skaičiavimo metodikai.

Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi įsitikinti finansinio reikalavimo pagrįstumu, nepriklausomai nuo to, ar administratorius jį ginčija, ar ne, nes reikalavimų pateikimas teismui tvirtinti nereiškia jų nepaneigiamumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-07-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-661/2009; 2009-08-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-712-1/2009; 2009-10-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1041/2009; 2011 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1943/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog siekiant teisingai išnagrinėti ginčą, kilusį dėl bankrutavusios įmonės buvusių darbuotojų finansinio reikalavimų dydžio, turi būti kruopščiai ištirti įrodymai, nustatytos ginčo aplinkybės, įvertinti tiek byloje esantys įrodymai, tiek apeliantės išdėstytos aplinkybės dėl taikytinos VDU skaičiavimo metodikos ir tik tuomet daromos išvados dėl ginčo esmės. Apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma. Nors apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau apeliacija yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas kitos instancijos teisme, o teismo procesinio dokumento teisėtumo ir/ar pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą, pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau šiuo atveju pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės nustatyti, kokios reikalavimų sumos turėtų būti tvirtinamos, kadangi nėra pateikti nei jų detalūs paskaičiavimai, kurių teisingumą teismas galėtų patikrinti, nei duomenys apie visų darbuotojų darbo laiko trukmę, visų darbuotojų darbo užmokesčio dydį skirtingais laikotarpiais ir pan.. Minėta, jog tokie duomenys nebuvo pateikti ir pirmosios instancijos teismui, tvirtinant reikalavimus nebuvo vertinamas jų pagrįstumas. Taip pat minėta, jog ir pats administratorius sutinka kai kuriais atvejais pateikęs neteisingus (netikslius) skaičiavimus. Esant šioms aplinkybėms skundžiamos nutarties dalis, kuria patvirtinti patikslinti pirmos eilės kreditorių reikalavimų dydžiai, naikintina, šių kreditorinių reikalavimų tvirtinimo klausimą perduodant nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismui yra žinoma, kad 2012 m. vasario 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas patvirtino dar kartą patikslintus pirmos eilės kreditorių reikalavimus (duomenys iš informacinės teismų sistemos LITEKO). Nors aptariamoje nutartyje nėra aiškiai įvardijama priežastis, dėl kurios tvirtinami kitokio dydžio reikalavimai, iš motyvuojamosios dalies argumento, jog kai kurių pirmos eilės kreditorių reikalavimai yra pilnai patenkinti, taip pat iš to, kad į kreditorių sąrašą įtrauktas naujas kreditorius VĮ Turto bankas, darytina išvada, jog pastarasis patikslinimas atliktas dėl lėšų išmokėjimo iš Garantinio fondo. Tačiau nagrinėjamu atveju šis reikalavimų patikslinimas negali lemti kitokios apeliacinės instancijos teismo išvados dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nes nėra aišku, ar aplinkybės, dėl kurių yra kilęs ginčas apeliacinėje instancijoje, buvo įvertintos, atliekant pastarąjį patikslinimą (tokių duomenų, argumentų teismo 2012-02-10 nutartyje nėra nurodoma).

Teisėjų kolegija taip pat pasisako dėl administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyto argumento esą apeliantė neturi teisės atstovauti kreditorių- buvusių įmonės darbuotojų interesų teisme. Šis argumentas yra pagrįstas tuo aspektu, kad visi įmonės kreditoriai- buvę darbuotojai yra procesiniai bendrininkai CPK 43 str. 1 d. 2 p. prasme. Todėl jie gali pavesti bylą vesti vienam iš bendrininkų (CPK 44 str. 2 d.). Šiuo atveju pavedimas R. R. atstovauti darbuotojų interesus buvo išreikštas darbuotojų susirinkime- b.l. 36-37. Tačiau toks pavedimas nesuteikia atstovavimo teisme teisės, kadangi pagal CPK 56 str. 1 d. 3 p., 57 str. 2 bei 4 dalių nuostatas, toks bendrininkų pavedimas vienam iš bendrininkų turi būti patvirtintas notarine tvarka arba išreikštas žodžiu teismo posėdžio metu, įrašant tai į teismo posėdžio protokolą.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė teisę skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį turi kaip kreditorė (tretysis asmuo bankroto byloje) ir įstatymas neriboja jos teisės, skundžiant nutartį, pasisakyti ir dėl kitų kreditorių reikalavimų (jų pagrįstumo, dydžio ir pan.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties dalį, kuria patvirtinti patikslinti pirmos eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, panaikinti ir klausimą šioje dalyje perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.