Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Vailionienė, sekretoriaujant Rūtai Stanulienei, dalyvaujant pareiškėjai R. R., jos atstovui advokatui Albinui Miliauskui, suinteresuoto asmens Lazdijų rajono savivaldybės administracijos atstovui Kęstučiui Jasiulevičiui,

viešame teismo po­sėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto - nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį, nustatymo pagal pareiškėjos R. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lazdijų rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT prie ŽŪM).

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pareiškimu pareiškėja prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad ji ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Lazdijų r. (duomenys neskelbtini), įgijo pagal įgyjamąją senatį (b. l. 2-5).

Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėja 2003 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimis Nr. 2995 ir Nr. 2992 iš E. ir O. P. įsigijo 66,79 kv. m butą bei 36 kv. m ūkinį pastatą, esančius Lazdijų r. (duomenys neskelbtini). Įsigijimo momentui jos tėvai naudojosi ir ūkiniu pastatu, 3I2/p, kuris yra šalia įsigyto buto ir ūkinio pastato. Nuo minėtų patalpų įsigijimo momento ji taip pat naudojosi šiuo ūkiniu pastatu, jį šiek tiek patvarkė, sutvarkė aplinką apie jį, ūkinį pastatą nuo 1993 m. gegužės mėnesio valdė atvirai, teisėtai ir nepertraukiamai, todėl prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatą įgijo pagal įgyjamąjį senatį.

Suinteresuotas asmuo Lazdijų rajono savivaldybės administracija su pareiškimu sutinka, kadangi pastatas kito asmens vardu viešajame registre neįregistruotas, be to, yra siekiama, kad visi statiniai turėtų savininkus.

Suinteresuotas asmuo NŽT prie ŽŪM į teismo posėdį neatvyko, atsiliepime pareiškimui neprieštarauja, siūlo sprendimą priimti teismo nuožiūra (b. l. 31, 32).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja R. R. nuo 1993 m. gegužės vidurio faktiškai naudojosi Lazdijų r. (duomenys neskelbtini) esančiu ūkiniu pastatu, pažymėtu 3I2/p, kuris buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir pagal specialiuosius - 1991 m. Butų privatizavimo įstatymą, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą neprivatizuotas, todėl liko valstybės (savivaldybės) nuosavybė ir dėl to negali būti įgyjamas nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį. Teismo išvados grindžiamos šiais įrodymais.

1993 m. kovo 24 d. sutartimi E. P. ir O. P. iš Vilniaus pastatų ir inžinerinių įrenginių ruožo įsigijo Lazdijų r. (duomenys neskelbtini) esantį trijų kambarių butą (b. l. 62, 63). 2003 m. gegužės 5 d. sutartimis (registro Nr. 2995 ir Nr. 2992) E. P. ir O. P. pardavė, o R. R. įsigijo 66,79 kv. m butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 36 kv. m ūkinį pastatą (4I1p) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius Lazdijų r. (duomenys neskelbtini) (b. l. 7, 8, 58, 59). Iš pažymos matyti, kad statiniai Lazdijų r. (duomenys neskelbtini) buvo registruoti AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ vardu, buvo jo padalinio Vilniaus pastatų ir inžinerinių įrenginių ruožo apskaitoje, dalis buvo privatizuota pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, kita dalis perduota padaliniui - Butų komunalinis ūkis. Statinys Lazdijų r. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Būtų komunaliniam ūkiui nebuvo perduotas (b. l. 66, 94). Pažymėjimas, inventorinė techninė kortelė namų valdai, aiškinamasis raštas patvirtina, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 35 kv. m, pažymėtas 3I2p, nuo 1971-09-10 buvo registruotas nekilnojamojo turto registre, savininkas registracijos metu nenurodytas; kadastro duomenys šio statinio fiksuoti ir 1996-12-16; tuo pačiu metu buvo fiksuoti kadastro duomenys ir kitų statinių, esančių Lazdijų r. (duomenys neskelbtini): daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vaikų darželis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 70-76, 97). Pažymoje nurodyta, kad pareiškėja nuo 2003 m. naudojasi ir prižiūri ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Lazdijų r. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9). Apklausta liudytoja L. A. (seniūnė) nurodė, kad datą pažymoje nurodė pagal kažkokius pareiškėjus atsineštus dokumentus, tačiau gali patvirtinti, kad R. R. jau maždaug 10-15 m. rūpinasi pastatu, pažymėtu 3I2p. Kad šiuo pastatu ji rūpinasi sprendžia iš to, kad jos visa teritorija yra sutvarkyta, o tas pastatas nenugriautas, matosi, kad prižiūrėtas (b. l. 90). Pažyma patvirtina, kad į pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Lazdijų r. (duomenys neskelbtini), daiktinės teisės neįregistruotos, jo statusas - formuojamas (b. l. 10, 11). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtinai, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso daugiau pastatų (butai ir ūkiniai pastatai) Lazdijų r. (duomenys neskelbtini) (b. l. 12-23, 77-88). Pažyma patvirtina, kad ūkinis pastatas, esantis Lazdijų r. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) stovi valstybinėje žemėje (b. l. 24). Liudytoja O. P. patvirtino, kad Lazdijų r. (duomenys neskelbtini) esantys pastatai (butas ir ūkinis pastatas) iki tol, kol jie juos privatizavo priklausė Pabaltijo geležinkeliams, jie juos buvo gavę, kadangi abu su vyru E. P. buvo šios įmonės darbuotojai. Kada buvo galima butus privatizuoti, jie privatizavo. Šalia gyvenamojo namo, kuriame buvo jų privatizuotas butas, buvo ir ginčo ūkinis pastas, kuris taip pat buvo Pabaltijo geležinkelių ir kurio tuo metu dar neleido privatizuoti, tačiau jie, gyvendami tame bute šiuo ūkiniu pastatu (sandėliuku) naudojosi, ten laikydavo malkas. Kai butą su ūkiniu pastatu pardavė, tuo sandėliuku ir toliau naudojosi dukra R. R.. Liudytojos A. B. ir N. P. patvirtino, kad žino, kad ginčo sandėliuku naudojasi R. R., kad šį sandėliuką remontavo, nes ten laikydavo vištas: ji užmūrijo dalį išgriuvusios sienos, užkalė plokšte skylę (b. l. 52).

Aiškindamas ir taikydamas įgyjamąjį senatį reglamentuojančias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, 2011 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2011, 2014 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad ginčo ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas 3I2p, įrašytas į nekilnojamojo turto registrą nuo 1971-09-30 komplekse su kitais tame sklype buvusiais pastatais (trijų butų gyvenamasis namas, vaikų darželis, trys ūkiniai pastatai (tarp jų – ginčo) ir kiemo statiniai). Iš inventorinėje techninėje kortelėje namų valdai esančių įrašų matyti, kad ši pastatų grupė priklausė Pabaltijo geležinkeliams ir buvo Pabaltijo geležinkelio namų valdybos žinioje. Šiuose dokumentuose esantys įrašai patvirtina, kad dalis pastatų (trijų butų gyvenamasis namas, pažymėtas 1A1p, ūkinis pastatas, pažymėtas 4I1p) buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, vaikų darželio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas 2C1p) perduotas Šeštokų apylinkės savivaldybei. Ginčo ūkinis pastatas nebuvo privatizuotas, ką patvirtino ir liudytoja O. P., nebuvo perduotas savivaldybei, jo statusas nekilnojamojo turto registre liko su žyma ,,formuojamas“. Pažymėtina, kad po 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininko potvarkio dėl valstybinės įmonės "Lietuvos geležinkeliai" įsteigimo, Pabaltijo geležinkelis buvo likviduotas ir nuo 1992 m. sausio 1 d. Lietuvos geležinkeliai tapo valstybine įmone. Įvertinus tai, pripažintina, kad ginčo pastatas pastatytas kaip valstybės nuosavybė, jis, neprivatizuotas, panaikinus Pabaltijo geležinkelį, jis tapo AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybe, o perduodant turtą šios bendrovės padaliniui - Vilniaus pastatų ir inžinerinių įrenginių ruožui, vėliau kitam padaliniui – Butų komunaliniam ūkiui, šis ginčo ūkinis pastatas neapskaitytas, jo nuosavybės teisės neįregistruotos ir jo statusas nekilnojamojo turto registre nebaigtas formuoti. Visi šie įrodymai leidžia spręsti, kad ginčo ūkinis pastatas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir dėl to jis negali būti įgyjamas nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį, nes tai draudžiama įstatymo (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį.

Įvertinus tai, pripažintina, kad pareiškėjos R. R. nurodomi argumentai nėra pakankami tam, kad būtų konstatuotas įgyjamosios senaties faktas ginčo pastato atžvilgiu, todėl jos prašymas atmestinas.

Valstybės išlaidas, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 4,71 Eur, kurios priteistinos iš pareiškėjos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 259, 268, 270, 533 straipsniais, teisėja

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Priteisti iš pareiškėjos R. R., (duomenys neskelbtini) 4,71 Eur (keturis eurus 71 centą) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB banke, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ banke, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuria­me banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.