Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio pažeidimai, netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas ne tik kad nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, bet ir nepateikė savarankiškų motyvų. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas iš esmės „legalizavo“ įrodymų vertinimą, paremtą prielaidomis, ir taip paliko galioti nuosprendį, neatitinkantį BPK 305 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų bei konstitucinio ir konvencinio teisės į teisingą bylos nagrinėjimą standarto. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas gynybos argumentą dėl kaltinimų ir nuosprendžio abstraktumo, iš esmės apsiribojo bendru teiginiu, jog šios kategorijos bylose konkretesnio laiko nustatyti dažnai objektyviai neįmanoma, ir rėmėsi kasacinės praktikos citatomis. Tačiau teismas neatsakė į esminį teisinį klausimą: ar konkrečioje byloje išliko pakankamas kaltinimo patikrinamumas ir gynybos galimybė paneigti teiginius, kai epizodai apibrėžiami kelerių metų laikotarpiais, o patvirtinančių objektyvių duomenų nėra arba jie neįvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, privalėjo įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino BPK 305 straipsnio reikalavimą dėl veikų laiko, vietos ir būdo nustatymo, ir ar priimtas nuosprendis nėra paremtas prielaidomis. G. K. nuteisimas iš esmės grindžiamas nukentėjusiųjų ir išvestiniais liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas gynybai palankius duomenis (tarp jų - nenuoseklumus, prieštaravimus, alternatyvias versijas, liudytojų paaiškinimus) arba eliminavo kaip „nereikšmingus“, arba redukavo iki formalių pastabų, o apeliacinės instancijos teismas šios metodinės klaidos nepašalino. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamai patikrinta, ar yra elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautos pokalbių suvestinės, kurios turi reikšmės vertinant nukentėjusiosios A. N. parodymų patikimumą. Jeigu gynyba nurodo, kad telefoninių pokalbių suvestinės atskleidžia po apklausų vykusį parodymų aptarinėjimą ir kalbėjimą apie tyrėjos lūkesčius, teismas privalo arba įrodyti, kad ši medžiaga ekspertams buvo pateikta ir įvertinta, arba spręsti dėl papildomos/pakartotinės ekspertizės ir (ar) ekspertų apklausos teisme, kad būtų pašalintos esminės abejonės. Teismai šioje byloje privalėjo patikrinti ekspertizės patikimumą ir, esant pagrįstoms abejonėms, paskirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Kasatoriaus vertinimu, teismas negali remtis ekspertizės išvada kaip „galutine tiesa“, jeigu objektyviai pagrįstai teigiama, kad ekspertams galėjo būti nepateikti reikšmingi duomenys. Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nes sprendimo motyvai neatitinka įstatymo reikalavimų, o tai sudaro pagrindą naikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Šioje byloje baudžiamasis įstatymas taikytas remiantis faktinėmis aplinkybėmis, kurios suformuluotos pernelyg abstrakčiai ir nepatikrinamai. Netinkamas faktų nustatymas šioje byloje tiesiogiai lėmė ir netinkamą BK normų pritaikymą, nes kvalifikavimui būtina aiškiai identifikuoti veikos požymius (objektą, objektinę pusę, subjektyviąją pusę ir kvalifikuojančias aplinkybes).