- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-26
- Bylos Nr.
- ATP-487-337/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-50-3-00535-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Evaldas Vanagas
- Pažeidėjas
- E. M.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. M., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas skundžiamu nutarimu pripažino E. M. kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d. bei, vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskyrė jam subendrintą administracinę nuobaudą – 3100 Lt (897 Eur) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, už tai, kad jis 2014-06-07, 22.30 val., Sodų bendrijoje „Ž.“, (duomenys neskelbtini) raj., vairuodamas A. B. priklausantį automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinkęs saugaus važiavimo greičio, nesuvaldęs automobilio atsitrenkė į kelio ženklą „duoti kelią“ ir jį apgadino, iš įvykio vietos pasišalino. Be to, vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, bei nepateikė vairuotojo pažymėjimo ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 patvirtintų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija, Žin. 2008, Nr. 88-3530) Kelių eismo taisyklių 9, 16, 133, 234 ir 233 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. M. prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti nesant pažeidimo įvykio ir sudėties, o net ir laikant, jog jis yra kaltas dėl minėtų pažeidimų padarymo, teismas turėjo taikyti ATPK 30¹ str. ir paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta minimali, nuobaudą. Nurodo, kad jis nesutinka su tuo, jog jo padarytas pažeidimas turėtų būti kvalifikuojamas pagal ATPK 127 str. 2 d., kadangi VĮ „(duomenys neskelbtini) regiono keliai“ raštu patvirtino, kad žala įmonei nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad nuverstas kelio ženklas priklauso sodų bendrijai „Ž.“, tačiau byloje tai patvirtinančių įrodymų nėra. Negana to, nukentėjusiuoju, pasak apelianto nepagrįstai, pripažintas ir apklaustas sodų bendrijos „Ž.“ pirmininkas R. V. parodė, kad pats nėra įsitikinęs dėl nuversto kelio ženklo priklausomumo, o neišsiaiškinus šių aplinkybių nėra pagrindo tvirtinti, kad buvo padarytas ATPK 127 str. 2 d. numatytas pažeidimas. Taigi, nesant šių duomenų nėra pagrindo jo bausti už pasitraukimą iš eismo įvykio bei alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.
Visgi, jei bus pripažinta jo kaltė padarius minėtus pažeidimus, apeliantas prašo taikyti ATPK 30¹ str. ir paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta minimali, nuobaudą. Tvirtina, jog jis gailisi dėl to, kad vairuodamas automobilį buvo nepakankamai atidus, jo nesuvaldė ir atsitrenkė į kelio ženklą, tai yra pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nurodo, kad anksčiau yra baustas tik už važiavimą automobilyje neprisisegus saugos diržo ir kelių ženklų reikalavimų nesilaikymą, už šių pažeidimų padarymą buvo baustas tik smulkiomis piniginėmis baudomis ir todėl atsakomybę sunkinanti aplinkybė, esą pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniu jau paskirta administracinė nuobauda, anot apelianto, egzistuoja tik formaliai. Nurodo, kad šiuo metu jis nedirba, pajamų negauna, vertingo turto neturi, todėl paskirtos baudos negalėtų sumokėti. Taip pat UAB „V.“ patvirtino, kad priimtų jį į darbą, jeigu jis turėtų teisę vairuoti transporto priemonę, o atėmus šią teisę iš esmės būtų apsunkinta jo galimybė dalyvauti darbo rinkoje bei socialiniame gyvenime.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija – Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas E. M. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d. numatytų pažeidimų padarymą. Kaip matyti iš pateikto skundo, apeliantas neneigia nesuvaldęs automobilio atsitrenkęs į kelio ženklą „duoti kelią“ bei jį apgadinęs, tačiau tvirtina, kad minimo kelio ženklo priklausomybė ir padaryta žala nustatyti nebuvo, todėl, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens manymu, nebuvo ir eismo įvykio ir jis nubaustas nepagrįstai.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad E. M. padarė ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d. numatytus pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus.
Apelianto teiginiai, jog iš esmės nebuvo eismo įvykio, todėl nebuvo ir pasitraukimo iš eismo įvykio, taip pat jis negalėjo būti nubaustas ir už alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, yra nepagrįsti. Tai, kad E. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 233, 133 punktų (redakcija galiojusi 2013-01-19 iki 2014-10-11) reikalavimus, nes vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į kelio ženklą, kurį apgadino, o apie eismo įvykį nepranešęs policijai iš eismo įvykio vietos pasišalino, patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotos aplinkybės (4 b.l.), eismo įvykio vietos schema (5 b. l.), nuotraukos, kuriose matyti apgadintas kelio ženklas (24, 35 b.1.), paties pažeidėjo E. M. paaiškinimas ir kaltės pripažinimas pirmosios instancijos teisme (12, 39-40 b.l.), liudytojų L. S., A. B. paaiškinimai bei parodymai (10, 11, 39, 52 b.l.) policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (16-17 b. l.). Taigi, byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą neabejotinai teigti, jog E. M. nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į pakelėje pastatytą kelio ženklą, kurį apgadino bei tyčia pasišalino iš įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos.
Iš tiesų, kaip ir nurodo apeliantas, nagrinėjamu atveju iškilo klausimas dėl nuversto kelio ženklo priklausomumo – VĮ „(duomenys neskelbtini) regiono keliai“, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija pirmosios instancijos teismui pateikė raštus, kuriuose nurodė, kad minimas kelio ženklas jiems nepriklauso bei žala padaryta nebuvo (32, 50 b.l.). Tačiau sodų bendrijos „Ž.“, kurios teritorijoje ir įvyko eismo įvykis, atstovas R. V. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog sugadintas kelio ženklas galimai priklauso sodų bendrijai „Ž.“ bei pagal gautus duomenis iš kelių tarnybos darbuotojų kelio ženklo vertė yra 700 Lt, o remontuojant kelio ženklą savomis lėšomis kainuotų apie 200 Lt. Taigi, bylos duomenys leidžia teigti, kad žalos padarymo faktas nagrinėjamu atveju yra neginčijamai įrodytas, o apeliacinio skundo argumentai dėl žalos nebuvimo, kadangi nenustatyta ženklo priklausomybė, yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog tai, kad ženklas buvo apgadintas ir nuverstas, neabejotinai patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje esantys įrodymai (nuotraukos iš eismo įvykio, liudytojų bei paties pažeidėjo parodymai), o vien tas faktas, kad konkretus žalos dydis nenurodytas, nepaneigia teismo išvados, jog žala buvo padaryta.
Be viso to, apelianto veiksmus – pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, buvus tyčinius patvirtina paties E. M. bei liudytojo A. B., automobilio savininko, buvusio kartu su apeliantu eismo įvykio metu, parodymai, kad policijos pareigūnų jie nekvietė, nes nenorėjo turėti problemų, mokėti baudos už eismo įvykį, o po eismo įvykio nuvažiavo į gimtadienį, ten šventė. Aptartos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai konstatuotai, kad E. M. suprato, jog yra padaręs eismo įvykį, su kuriuo yra susijęs, todėl vengdamas jam gresiančias atsakomybės iš įvykio vietos tyčia pasišalino. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas gavus policijos budėtojo pranešimą, jog minimas automobilis numušė kelio ženklus bei nesustojo. Akivaizdu, kad E. M. iš įvykio vietos pasišalino tyčia. Automobiliu nulenkdamas ženklą E. M. suvokė, kad įvykio metu apgadino jį ir, žinodamas bei suprasdamas, kad tokiu būdu padarė turtinę žalą, jis turėjo vadovautis KET 234 punkto (redakcija, galiojusi 2013-01-19 iki 2014-10-11) reikalavimais bei privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje ir nedelsiant pranešti apie eismo įvykį policijos pareigūnams. Kitos administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytos aplinkybės – alkoholinių gėrimų vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių ištyrimo (nustatytas neblaivumas – 1,25 promilės), vairuotojo pažymėjimo nepateikimas nėra ginčijamos, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Apeliantas taip pat nesutinka su jam paskirtų nuobaudų dydžiu, prašo taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas bei paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta minimali, nuobaudą, tačiau konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo nuobaudas E. M. ir pagrindo tenkinti šiuos apelianto prašymus nėra.
Administracinė nuobauda yra skiriama pagal ATPK 30 str. įtvirtintas administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles. Tais atvejais, kuomet įstatymų nustatyta nuobauda būtų akivaizdžiai neteisinga, teisės aktai numato galimybę paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos ir ši galimybė yra įgyvendinama vadovaujantis ATPK 30¹ str. nuostatomis. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančios medžiagos, apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius ir teismo posėdžio metu patikrintus įrodymus, išsamiai motyvavo E. M. kaltę padarius minėtus pažeidimus bei atsižvelgęs į nuobaudos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, įtvirtintas ATPK 30 str. 2 d., paskyrė jam tinkamą nuobaudą. Be to, skundžiamame nutarime apylinkės teismas pažymėjo, jog pagrindo E. M. taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas nėra. Su tokia apylinkės teismo išvada visiškai sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas.
Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta ne tik viena E. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta ATPK 31 str. 1 d. 1 p., tačiau ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniu jau buvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.). Apeliantas tvirtina, jog ši aplinkybė egzistuoja tik formaliai, tačiau šie teiginiai niekuo nepagrįsti. Kaip matyti iš pažymos apie asmens baustumą (21 b.l.), E. M., prieš padarydamas pažeidimus (ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d.), už kuriuos yra nubaustas skundžiamu nutarimu, buvo du kartus baustas administracine tvarka už KET pažeidimus (2012-08-30 ir 2013-08-01 pažeidimai). Šių duomenų pakanka konstatuoti, jog apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nustatyta pagrįstai bei atsižvelgiant į įstatymų reikalavimus. Taigi, įvertinus visas reikšmingas bylai aplinkybes darytina išvada, jog E. M. paskirtos savo rūšimi švelniausios bei iš esmės minimalios ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d. sankcijose numatytos nuobaudos, nustatant baudos bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimo dydžius, yra parinktos tinkamai. Be to, E. M. paskirtos subendrintos nuobaudos bei papildomos nuobaudos dydžiai yra iš esmės yra lygūs sankcijoje už sunkiausią iš pažeidimų (ATPK 130 str. 1 d.) nurodytų nuobaudų minimumui, todėl paskirtąją nuobaudą pripažinti aiškiai per griežta nėra pagrindo. Pažymėtina, jog E. M. skunde nurodomos aplinkybės, jog paskyrus specialiosios teisės atėmimą jam bus apsunkinta galimybė dalyvauti darbo rinkoje bei socialiniame gyvenime, nėra kuo nors išskirtinės bei sudarančios pagrindą taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas. Taigi konstatuotina, jog paskirti tiek baudos tiek specialiosios teisės atėmimo dydžiai atitinka padarytus pažeidimus, pažeidėjo asmenybę bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, o vien pažeidėjo norus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Utenos rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą, išsamiai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tai yra priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurio naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą palikti nepakeistą ir E. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.