Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-14 · Administracinė byla Nr. I-2803-342/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-14
Bylos Nr.
I-2803-342/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01535-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2803-342/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01535-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 14 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,

2016 m. spalio 12 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016-05-20 iki 2016-06-29 du kartus buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir KAVPK) areštinės kamerose higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teigia, jog buvimo areštinėse metu buvo vedamas į dušus, kurie neatitinka higienos normų, nes yra įrengti prieš kameras, iš kurių pro skaidrų stiklą galima stebėti pareiškėją nuogą, taip pat jose nėra įrengtų lentynų rūbams pasidėti bei pertvarų. Akcentuoja, jog areštinės pareigūnai, patikrinę pareiškėją, paėmė iš jo cigaretes, žiebtuvėlį, ir tik po to uždarė į laikino sulaikymo kamerą, kur pareiškėjas praleido apie tris valandas. Teigia, jog sulaikymo kameroje pareiškėjui nebuvo leidžiama rūkyti, nors nėra jokių įspėjamųjų ženklų apie tokį draudimą. Pažymi, jog kamerose nebuvo galimybės išsiplauti bei išsidžiovinti rūbų, nes jose nėra nei kibirų, nei džiovyklų, be to, čiaupas įrengtas taip, kad vanduo bėga nedideliais kiekiais (50 ml vieno paspaudimo metu) ir po juo mažai vietos kibirui tilpti. Dėl tokių laikymo areštinės kamerose sąlygų patyrė dvasinius bei emocinius sukrėtimus, išgyvenimus, neturtinę žalą, kurią įvertina 500,00 Eur suma.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 13 - 15) prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas KAVPK areštinės kamerose buvo laikomas periodiškai nuo 2016-05-30 iki 2016-06-29 (iš viso 5 paras). Teigia, jog 2015-12-22 buvo patikrintos naujai pastatytos KAVPK areštinės (Kauno g. 6, Klaipėda) patalpos ir nustatyta, jog jos atitinka keliamus reikalavimus bei gali būti eksploatuojamos. Pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-12-28 įsakymu Nr. 5-V-1186 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę”, naujai pastatytos areštinės patalpos pradėtos eksploatuoti nuo 2015-12-28. Argumentuoja, jog 2016-04-04 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamentas atliko patikrinimą, kurio metu LR Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Nurodo, kad asmenys areštinėje uždaromi vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo” patvirtintos instrukcijos nuostatomis. Pažymi, jog iki uždarymo į areštinės patalpas, asmenys talpinami laikino sulaikymo kamerose, kuriose pagal galiojančius teisės aktus, asmuo gali būti laikomas iki 5 val.; jose draudžiama asmenims kartu su savimi turėti žiebtuvėlius, degtukus, tabaką ir tabako gaminius. Akcentuoja, jog visais atvejais atsakovės atstovas policijos areštinėje laikomų asmenų apgyvendinimą organizuoja taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymi, jog teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato skalbyklos ar džiovyklos areštinėje įrengimo, bet tokie asmenys rūbus gali skalbti areštinės kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose. Nurodo, jog 2016-04-01 Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu konstatuota, jog dušai yra įrengti pastato antrame ir trečiame aukštuose, juose yra persirengimo zona, kabliukai rūbams. Paaiškina, jog areštinės kamerose esantys langai yra įrengti 170 cm aukštyje nuo grindų, o dušo patalpose – 175 cm aukštyje nuo grindų, atstumas tarp dušo patalpų ir prieš jas esančių patalpų yra 16 m, o tarp patalpų skirtinguose aukštuose – dar didesnis. Daro išvadą, jog per langus matyti besimaudančius asmenis, nėra galimybės. Akcentuoja, jog galiojantys teisės aktai nereikalauja įrengti pertvaras ir lentynėles dušuose, tačiau dėl patogumo yra įrengti suoliukai daiktams pasidėti. Pažymi, kad visi skundai gaunami KAVPK yra registruojami, o žodiniai asmenų pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), skundai priimami tik tais atvejais, kai juos yra galimybė išnagrinėti tuoj pat, nefiksuojant juos rašytiniuose dokumentuose. Nurodo, jog duomenų, kad pareiškėjas KAVPK areštinėse buvimo metu kokiu nors būdu būtų skundęsis, atsakovo atstovas neturi. Prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Atsakovės atstovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėjama proceso šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismas pažymi, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių įstatymo bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, prašymas nagrinėtinas pagal iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ nustatytas procesines taisykles.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Pažymėtina, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų, kai areštinės dušuose trūko spintelių rūbams pasidėti, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, laikino sulaikymo kamerose nebuvo leidžiama rūkyti, areštinės kamerose nebuvo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti nešvarių rūbų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (akto redakcija, galiojanti nuo 2015-11-01; toliau – ir Higienos norma) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (žr., pvz., 2012-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Nors atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą.

Pareiškėjas skunde apibendrintai teigia, jog buvo pažeista jo teisė į privatumą, nes pro dušo patalpose įrengtus langus galimai kamerose matyti duše esantys asmenys. Pažymėtina, jog bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas KAVPK administracijai jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais: KAVPK 2015-12-22 aktu Nr. 30-IL-16783 „Dėl areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai” (b. l. 17 – 18), Klaipėdos departamento Visuomenės sveikatos centro 2016-04-11 patikrinimo aktu Nr. PA-3-8(18.4.1.2.12) (b. l. 20 - 21), kuriame užfiksuoti faktai, tiriant areštinėse laikomų asmenų skundų aplinkybes 2016 metais. 2015-12-22 KAVPK aktu Nr. 30-IL-16783 „Dėl areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai” nustatyta, jog naujai įrengtos areštinės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002-07-10 įsakymu Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo” patvirtintus reikalavimus areštinės eksploatacijai pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus. 2016-04-11 patikrinimo aktu nustatyta, jog dušo – persirengimo patalpų bei prausimuisi teikiamo vandens temperatūra atitiko higienos normų HN 134:2015 reikalavimus, bei padaryta išvada, jog skunde išdėstyti faktai dėl KAVPK viešosios tvarkos biuro areštinės (Kauno g. 6, Klaipėda) dušuose, persirengimo kambariuose žemos patalpų ir dušų ragelių tekančio vandens temperatūros, nešvarių langų gyvenamosiose patalpose, nepasitvirtino ir Lietuvos higienos normų HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas 2016 metais, t. y. laikotarpiu, apimančiu patikrinimo laikotarpį, spręstina, jog pateikti rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengtos dušo kabinos.

Neteisėtus atsakovės veiksmus pareiškėjas taip pat sieja ir su tuo, kad jį patalpinant į laikino sulaikymo kameras, iš jo buvo atimtos cigaretės ir žiebtuvėlis, dėl ko jis neturėjo galimybės rūkyti, nors patalpose apie tokį draudimą įspėjamų ženklų nebuvo. Pažymėtina, jog asmenų laikymą policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpose reglamentuoja Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija, patvirtinta 2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553, kurios 39.2. punkte numatyta, jog į trumpalaikio sulaikymo patalpas sulaikytas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, gali būti uždaromas išimtiniais atvejais, kol asmuo bus perkeltas į ilgalaikio sulaikymo patalpas ar policijos areštinę, bet ne ilgiau kaip 5 valandas, o 44.1 ir 44.2 punktuose įtvirtinta, jog asmenims, uždarytiems sulaikymo patalpose, su savimi draudžiama turėti visus daiktus, kuriuos draudžiama turėti laikomiems policijos areštinėse asmenims bei visas skutimosi priemones, žiebtuvėlius, degtukus, tabaką ir tabako gaminius, sąsagas, apyrankes ir kitus daiktus, kuriais galima sužaloti ar susižaloti (stiklinius indus, ilgesnius kaip 50 cm šalikus, diržus, petnešas, kaklaraiščius, batų raištelius ir pan.). Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus – pareiškėjas pats teigia, kad kameroje buvo iki 3 valandų, ir iš jo buvo atimtos cigaretės ir žiebtuvėlis. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, jog KAVPK atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėjo teiginiai, kad dušų patalpose nebuvo lentynėlės rūbams susidėti, o areštinės kamerose - kibiriuko nešvariems rūbams išsiskalbti, savaime nesudaro pagrindo manyti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Viena vertus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos nenumato, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos turi būti aprūpintos lentynėlėmis bei kibiru drabužiams plauti; kita vertus, areštinės kamerose pareiškėjas buvo epizodiškai tik 5 paras, todėl tokie laikini nepatogumai objektyviai neturėjo sukelti pareiškėjo nurodomų pasekmių. Dar daugiau, kaip paaiškino atsakovės atstovas, dušuose asmenų patogumui yra įrengti kabliukai ir suoliukai rūbams pasidėti; rūbus leidžiama skalbti areštinių kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose, todėl teismo vertinimu pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai pareiškėjui neturėjo kilti.

Teismas atkreipia dėmesį, jog tam tikras kalinamų asmenų privatumo, jų elgesio laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Kaip jau minėta, pats pareiškėjas dėl galimų jo teisių pažeidimų į KAVPK administraciją nesikreipė, jo laikymas KAVPK areštinėje nebuvo vientisas, o susidėjo iš 2 atskirų epizodų, kurių trukmė bendrai buvo tik 5 paros, pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip nurodyti nepatogumai pasireiškė būtent jam, tik atkartojo šabloniškas frazes dėl neturtinės žalos elementų ir jos patyrimo, taip pat nepateikė duomenų, kad nurodyti nepatogumai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, iš bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas nepatogumus patyrė dėl sąmoningo atsakovės atstovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nurodytos aplinkybės suponuoja, jog pareiškėjo nurodyti nepatogumai neviršija neišvengiamai kalinimui būdingų nepatogumų, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepatyrė neturtinės žalos.

Taigi, teismas daro išvadą, jog minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Todėl pareiškėjo sulaikymo sąlygas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis” Konvencijos 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų sąlygų KAVPK areštinėje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius A. K. laikymo areštinėje sąlygas, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė, atstovaujama KAVPK, nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, todėl pareiškėjo prašoma priteisti neturtinė žala yra nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, bei nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančio ABTĮ 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė