Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-17 · Administracinė byla Nr. I-4184-815/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-08-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-17
Bylos Nr.
I-4184-815/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03080-2014-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Egidija Puzinskaitė, Ernestas Spruogis, Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
A. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4184-815/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03080-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 1.3; 6.6.1; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas (b. l. 1–9):

1.1. teismui pripažinus, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, atnaujinti praleista terminą, esant svarbioms priežastims.

1.2. priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos(toliau – ir Ministerija), nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančios Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo, t. y. (duomenys neskelbtini) Lt;

1.3. priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. 554,95 Lt.

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Ministerija nuo 2002 m. vasario 1 d. paskyrė pareiškėjui valstybinę pensiją, kuri vėliau buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, dėl ko nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Ministerija mokėjo pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją.

2.2. Pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) jo valstybinė pensija sumažėjo antrą kartą (valstybinės pensijos nepriemoka dėl Konstitucijai prieštaravusio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. yra 195,77 Lt.)

2.3. Dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo

2.3.1. Teismui pripažinus, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2012 m. kovo mėn., kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu, prašo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, esant svarbioms priežastims.

2.3.2. Nuo 2010 m. vasario mėn., gavęs sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjas tikrai nemanė, jog yra pažeidžiamo jo teisės, nes žinojo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas, pagal kurį ir buvo sumažintos valstybinės pensijos. Gaudamas sumažintą pensiją pareiškėjas manė, kad valstybinės pensijos mažinimui taikyta tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis; apie tai, kad pareiškėjo valstybinė pensija mažinta ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri prieštaravo Konstitucijai, pareiškėjas iš viso nežinojo, nes Ministerija jo apie tai neinformavo.

2.3.3. Pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. dar iki jo paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau net ir šiuo atveju nepraėjo 3 m. nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo / turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti.

2.3.4. Sistemiškai vertinant Konstitucinio Teismo doktriną dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo (be kita ko, Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo nuostatas) akivaizdu, jog pareiškėjas nėra praradęs teisės ginti savo pažeistas teises bei reikalauti grąžinti jam neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

2.3.5. Negali būti tokios situacijos, kad asmuo, turintis teisę teisminiu keliu apginti savo pažeistas teises, negalėtų to padaryti dėl institucijos neveikimo, netinkamai taikant teisės aktus.

2.3.6. Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir konstatavus, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas nesikreipė į teismą, nes pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovė galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą.

Pareiškėjo tikėjimas, kad visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs pareigūnų ir karių pensijų skirtumas, buvo pagrįstas tuo, kad be administracinių teismų sprendimų dėl kiekvieno pareigūno taip buvo pasielgta po to, kai Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime teisės aktus, kurių pagrindu policijos pareigūnams buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jiems buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Vadovaujantis šiuo nutarimu visiems be išimties pareigūnams, net ir nesikreipusiems į teismus, buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi dėl indeksavimo koeficiento taikymo 2002 m.–2004 m.

2.3.7. Apie tai, kad pareiškėjui nebus išmokėtas susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas, jis sužinojo tik susipažinęs su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu Ministerijos atsakymu į jos kreipimąsi dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, kuriame buvo nurodyta, kad Ministerija nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, bet siekia, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Supratęs, kad be teismo sprendimo nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, pareiškėjas raštu kreipiausi į Ministeriją dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, prašydamas perskaičiuoti paskirtą valstybinę pareigūnų pagal iki 2009 m. gruodžio 9 d. galiojusius teisės aktus ir išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Tik iš Ministerijos 2014m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 1D-3941 (11) paaiškėjo naujų faktinių duomenų, t. y. tai, kad pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimui papildomai buvo pritaikyta Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis.

Atsižvelgdamas į tai, kad teisinė situacija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo yra visiškai aiški, pareiškėjas nusprendė teikti skundą, nes yra įsitikinęs, kad nepraleido 3 m. senaties termino, kadangi apie savo galima teisių pažeidimą, mokant sumažintą valstybinę pensiją, galutinai sužinojo tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11d. Pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, kadangi itin sunkios ekonominės, finansinės padėties (dėl ekonomikos krizės) susiklostymas valstybėje savaime nesuponuoja įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų santykių teisinį reguliavimą – mažinti paskirtas ir mokamas pensijas.

2.3.8. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą, turėtų vadovautis LVAT praktika, t. y. tuo, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. AS261-611/2008, Nr. A444-2232/2013).

2.3.9. Pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs sumažintą valstybinę pensiją, subjektyviai suvokė, kad tuo yra pažeidžiamos jo teisės, tačiau žinojau, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas, kuriame aiškiai buvo nurodyta, kad jo nuostatos bus taikomos tik 1 metus dėl sunkios ekonominės būklės. Taigi, pareiškėjo subjektyvi nuomonė dėl jo teisių pažeidimo buvo grindžiama teisiniu reguliavimu, todėl jis ir nesikreipė į teismą. Tik sužinojęs apie tai, kad net teismui kilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo, nuo 2014 m. vasario mėn. gavęs jau atstatytą valstybinę pensiją ir supratęs, kad be teismo susidaręs valstybinės pensijos skirtumas nebus išmokėtas, pareiškėjas nusprendė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių.

2.4. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjas gavo Ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 1D-3941 (11), kuriame nurodyta, kad prašymas dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė taikant Laikinąjį įstatymą, nebus nagrinėjamas, kadangi Ministerija, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo straipsnio 6 dalimi, prašymo dėl neišmokėtos pensijos dalies nenagrinės, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėn. nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d.

2.5. Dėl teisės į pensiją pažeidimo

2.5.1. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, iš esmės remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, teisingumo, teisinės valstybės principu, jo elementais, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais, asmens teise gauti užtarnautos pensijos išmokas, asmens konstitucine teise į nuosavybę, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2000 m. vasario 10 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2012 m. vasario 6 d. baigiamaisiais aktais) dėl pensinio aprūpinimo, asmens nuosavybės teisių apsaugos, taip pat remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (byla Gaygusz prieš Austriją, byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus).

2.5.2. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas, remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis dėl žalos atlyginimo. Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kurį taikant pareiškėjas negavo dalies valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Neteisėti Seimo veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei.

2.5.3.Pareiškėjo teisės reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nepaneigia ir tai, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (pareiškėjas remiasi LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Taigi, pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

2.5.4. Pasak pareiškėjo, jo teisę reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį patvirtina ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo, kurios išvadų 12 punkte nurodyta, kad iš tyrimo metu surinktos medžiagos ir pateiktų paaiškinimų darytina išvada, jog valstybė privalo vadovautis teisinės valstybės principais, privalo užtikrinti asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reiklauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos toliau. Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnį elgesys su asmeniu, kai socialinės padėties pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, yra laikomi tiesiogine diskriminacija, todėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo ir sumažintos valstybinės pensijos nepriteisimas diskriminuotų pareiškėją tarp kitų Lietuvos Respublikos pensininkų.

Šalies argumentai

3. Pareiškėjas pateikė teismui 2015 m. kovo 30 d. prašymą, kuriame prašo tenkinti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo, be kita ko, nurodo, kad: pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį iš viso už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėta 160,72 eurų, t. y. 554,95 Lt, o pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri prieštaravo Konstitucijai ir konstituciniams valstybės principams, už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui neišmokėta 56,70 eurų, t. y. 195,77 Lt; teismas turėtų skundą tenkinti, kadangi dėl neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių, susidariusių dėl Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos, t. y. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, taikymo priteisimo LVAT yra išnagrinėtos administracinės bylos ir priimti galutiniai neskundžiami sprendimai, kurių pagrindu jau yra išmokėtos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos (b. l. 37).

Pareiškėjas pateikė teismui 2015 m. gegužės 27 d. prašymą, kuriame, be kita ko, prašė visiškai tenkinti skundą dėl valstybinės pensijos priteisimo (b. l. 72–73).

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutinka, nurodo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo, nes pareiškėjas praleido procesinį terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos bei neįrodo, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus Ministerija ar jos darbuotojai privalėjo / privalo veikti, todėl, vadovaudamasi ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 7 punktu prašo bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 30–31).

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas prašo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią ginčijamu laikotarpiu ribojant pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnius. Ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Ministeriją į pareiškėjo 2014 m. balandžio 29 d. prašymą išsamiai atsakė 2014 m. gegužės 26 d. rašte Nr. 1D-3941 (11), todėl nepagrįstas pareiškėjo teigimas, kad Ministerija nenagrinėjo jo prašymo ir neatsakė, ar sutinka išmokėti nepriemoką, ar nesutinka.

2. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, skaičiuojant pareiškėjo valstybinę pensiją, taikyta nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas yra jau įvykdytas. Ministerija veikia pagal įstatymus ir nėra teisės normos (taisyklės), pagal kurią Ministerija galėtų ir turėtų kompensuoti pareiškėjui šį perskaičiavimą.

3. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, tik šio straipsnio taikymo pratęsimo konstitucingumas pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį 2012 metams ir 2013 metams nagrinėjamas Konstituciniame Teisme. Taigi, nepriemoka, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 gruodžio mėn. galėtų būti išmokama, tik jeigu Konstitucinis Teismas pripažintų Laikinojo įstatymo 15 straipsnį antikonstituciniu.

4. Dėl termino kreiptis į teismą

Ministerija remiasi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nurodo, kad pareiškėjas apie valstybinės pensijos mažinimą sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėn., kai jam pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta valstybinė pensija. Aplinkybė, kad pareiškėjas prašo priteisti pensijos nepriemoką tik už laikotarpį nuo 2012 m. kovo mėn., t. y. skaido valstybinės pensijos nepriemoką etapais, savaime negali būti laikoma, kad jis nėra praleidęs termino skundui paduoti. Toks pažeidimo pasekmių skaidymas etapais, LVAT vertinimu, nėra pagrįstas, nes tai, kad pareiškėjui valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, nereiškia, jo pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kai jam buvo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A444-2232/2013).

5. Dėl pareiškėjo praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo

Pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. birželio 10 d.., praėjus daugiau kaip 2 m. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, daugiau negu 1 metams nuo jo paskelbimo; praėjus daugiau kaip metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau negu 7 mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo; 3 metų terminą praleidęs daugiau kaip metus, t. y. po daugiau kaip 4 m. nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo. Per nurodytus laikotarpius pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Remiantis naujausia LVAT praktika, tuo atveju, kai termino viršijimas toks didelis (daugiau kaip metai), termino praleidimą pateisinančios priežastys turi būti itin svarbios (LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Tikėjimas valstybės geranoriškumu, įsitikinimas, kad sumažinta pensijos dalis bus išmokėta, nes po Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo policijos pareigūnams buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl indeksavimo koeficiento taikymo 2002 m.–2004 m., yra subjektyvaus pobūdžio ir nelaikytini objektyviomis, svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku ar nustatytą terminą viršijus ne taip žymiai, pateisinamą laiką, kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo.

III

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje šioje administracinėje byloje Nr. I-4184-815/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03080-2014-1) nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 (Žin., 2011, Nr. 160-7573) ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 (Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių karių ir pareigūnų pensijų įstatymą, pratęstas 2012 metams ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams, taip pat sustabdė šią administracinę bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės nurodytą prašymą (b. l. 42–54).

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas 2015 m. balandžio 30 d. potvarkyje Nr. 2B-22 „Dėl sutikimo atšaukti prašymą“ sutiko, kad būtų atšauktas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-6/2015, kuriame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo prašyta ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 (Žin., 2011, Nr. 160-7573) ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 (Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių karių ir pareigūnų pensijų įstatymą, pratęstas 2012 metams ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams (b. l. 63–64), 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje šią administracinę bylą Nr. I-4184-815/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03080-2014-1) pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo atnaujino (b. l. 65–66).

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1.1. Pareiškėjas, dirbęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. vasario 1 d. neterminuotam laikui įgijo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, paskirtos pensijos dydis – (duomenys neskelbtini) Lt (Ministerijos 2002 m. kovo 5 d. išvada skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 23).

1.2. Pareiškėjo valstybinė pensija 2010 m. sausio mėn. sudarė (duomenys neskelbtini) Lt, su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (BP), kurio dydis – 360,00 Lt, sudarė (duomenys neskelbtini)Lt (Tarnybos 2014 m. gegužės 22 d. pažyma Nr. 11DP(P)-2819 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“ (toliau – ir pažyma Nr. 11DP(P)-2819) (b. l. 12–13, 26–27)).

1.2. Pareiškėjui nuo 2012 m. kovo mėn. nemokėtas BP (360,00 Lt), nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai) valstybinė pensija mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. (imtinai) – ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį (pažyma Nr. 11DP(P)-2819 (b. l. 12–13, 26–27)).

1.3. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. balandžio 29 d. prašymą, kuriame pareiškėjas prašė Tarnybos apskaičiuoti, koks susidarė skirtumas tarp Ministerijos sprendime paskirtos valstybinės pensijos ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. išmokėtos valstybinės pensijos, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, susidariusį skirtumą išmokėti, o atsisakius išmokėti neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d., prašė įstatymuose nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus pateikti atsakymą (b. l. 28), 2014 m. gegužės 26 d. rašte Nr. 1D-3941 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ išaiškino pareiškėjui jo valstybinės pensijos perskaičiavimą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, be kita ko, nurodė, kad: Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šio teisinio reguliavimo valstybines pensijos sumažintos dideliu mastu; pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris buvo vykdomas iki 2013 m. gruodžio 31 d., pensijos buvo perskaičiuojamos iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. birželio 11 d. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams; Ministerija privalėjo vykdyti šį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes preziumuojama, kad įstatymas atitiko Konstituciją, informavo pareiškėją, kad Ministerija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, įvertindama LVAT nutartyje Nr. A444-2232/2013 suformuotą praktiką, kad terminas pateikti skundus dėl valstybinių pensijų neišmokėjimo nėra periodinis, prasidedantis kiekvieną mėnesį, ir pagal analogiją taikomas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas reikalavimui dėl valstybinės pensijos ribojimo praleistas, pareiškėjo prašymo dalies dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, išmokėjimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, taip pat konstatavo, jog Ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 10–11, 24–25).

1.4. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su 2015 m. gegužės 25 d. raštu Nr. (14.58) I-3538 „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 7) pateikta informacija apie pareiškėjo įdarbinimus laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 1 d. dirbo kaip darbuotojas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) (b. l. 71).

2. Teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. (duomenys neskelbtini) Lt, atmestinas kaip neturintis teisinio pagrindo.

3. Pareiškėjas taip pat prašo teismą priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl šis pareiškėjo reikalavimas, teismui vertinant, kad jis termino skundui paduoti nepraleido, tenkintinas: pareiškėjui A. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. priteistina valstybinės pensijos dalis, t. y. (duomenys neskelbtini) Lt/ (duomenys neskelbtini) eurų (žr. pažymos 8 stulpelį, b. l. 12-13, 26-27).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. (duomenys neskelbtini) eurų.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Egidija PuzinskaitėErnestas SpruogisLiudmila Zaborovska