Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. G. (toliau – Ž. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme, bausmės vykdymo metu uždraudžiant Ž. G. bendrauti su R. G. (toliau – R. G.), įpareigojant jį neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus laisvės apribojimo bausmės vykdymą, nuspręsta panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš Ž. G. R. G. naudai priteista 500 (penkių šimtų) eurų suma jos patirtai neturtinei žalai atlyginti ir 500 (penkių šimtų) eurų suma advokato teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Ž. G. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas už tai, kad jis 2018 m. gegužės 24 d., apie 23.30 val., namuose, (duomenys neskelbtini), konflikto metu smurtavo savo šeimos nario – sutuoktinės R. G. atžvilgiu, t. y. tyčia ne mažiau kaip tris kartus sudavė jai kumščiu į sėdmenis bei vieną kartą ranka sudavė į dešinę akį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo Ž. G. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Nuteistojo Ž. G. apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, vis tik konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį Ž. G. atžvilgiu.

8. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį neabejotina, kad vertinamu atveju Ž. G. kaltė pagrįsta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiosios R. G. bei byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymais, duomenimis, gautais ištyrus Ž. G. ir R. G. telefoninius susirašinėjimus bei Ž. G. skambučius kitiems asmenims, įrodymai įvertinti nepažeidžiant aukščiau aptartų teisės normų, kurių visumoje pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį Ž. G. atžvilgiu.

10. Vertinant šių nuteistojo teiginių pagrįstumą ir objektyvumą visų pirma pažymėtina, kad pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų, bet ir paties kaltinamojo/nuteistojo parodymų nuoseklumas viso baudžiamojo proceso metu, kuris analizuojamu atveju vis tik nenustatytas.

13. Aptartų duomenų visumoje nesant pagrindo tikėti nuteistojo parodymais ir vadovautis jais sprendžiant jo kaltės klausimą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jokie kiti objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys Ž. G. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pateiktos įvykių versijos, kurios duomenimis, R. G. komentuojamo įvykio dieną iš darbo grįžo jau būdama sužalota, nepatvirtina. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir Ž. G. motinos V. G. parodymų visuma. Nors ji ir patvirtino įvykio dieną ant R. G. akies mačiusi kraujosruvą, kas iš esmės atitinka Ž. G. poziciją, tačiau kiti jos parodymai ne tik kad neatitiko faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, bet ir nesutapo su paties nuteistojo teiginiais, todėl tikėti šia liudytojos parodymų dalimi, nėra jokio objektyvaus pagrindo. V. G. teigimu, įvykio naktį pas ją atėjęs sūnus buvo perpjautu pilvu, dėl ko ji siūliusi jam kreiptis į policiją. Tačiau pats Ž. G., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, apie jo galimą sužalojimą peiliu neužsiminė, pažymėdamas tik tai, jog jo krūtinė buvo sudraskyta R. G. nagais. Svarbu tai, kad, bylos duomenimis, į medikus ar policiją dėl komentuojamo įvykio metu galimai patirtų sužalojimų (ir tų, kuriuos mini jo motina, ir tų, kuriuos nurodė pats nuteistasis) jis nesikreipė, kas įvertinus V. G. pateiktą versiją – Ž. G. pilvas buvo perpjautas, kelia pagrįstų abejonių jos parodymų patikimumu ir objektyvumu. Neabejotina, jog asmuo patyręs tokio pobūdžio sužalojimus, be medikų pagalbos nebūtų apsiėjęs. Vertinant V. G. parodymų objektyvumą, atsižvelgiant į tai, kad ji yra nuteistojo motina, neignoruotinas ir galimas jos suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, siekiant padėti savo sūnui išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Esant šių duomenų visumai, pasikliauti vien tik V. G. parodymais, ir vien tik jų pagrindu pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo netinkamas, priešingai nei apeliaciniu skundu to iš esmės prašo nuteistasis, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Juo labiau, jog jokie kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir tinkamai teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai nei V. G., nei Ž. G. versijos dėl R. G. patirtų sužalojimų iš esmės jos buvimo darbe metu, nepatvirtina, todėl ši versija, nesant jokių kitų objektyvių ją patvirtinančių duomenų, atmestina kaip nepagrįsta.

14. Atmetant nuteistojo parodymus, tuo pačiu ir jo apeliacinio skundo argumentus, paminėtina ir tai, kad, bylos duomenimis, tiek iki komentuojamo įvykio, tiek jo metu bei po jo Ž. G. ir R. G. siejo priešiški tarpusavio santykiai, jie nuolat konfliktavo, ne kartą teismui buvo pateikti jų skyrybų dokumentai, ne kartą jie buvo atsiimti. Nukentėjusiosios teigimu, vertinamo įvykio dieną jie su Ž. G. gyveno skirtinguose kambariuose, kas leidžia pagrįstai spręsti, jog jų tarpusavio santykiai tuo metu nebuvo idealūs, o nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančio Ž. G. ir R. G. susirašinėjimo, trukusio bent kelis mėnesius, turinys atskleidžia, jog po vertinamo įvykio Ž. G. plūdo nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, grasino jai, teigdamas, kad „prasidės pragaras“ ir ji „kentės dešimteriopai“, kai tuo tarpu pati R. G. iš esmės vengė bendravimo su nuteistuoju, jam atrašydavo tik retkarčiais ir tik esant būtinybei (aiškinantis aplinkybes dėl išsikraustymo iš buto, skyrybų dokumentų pateikimo, buto likimo ir pan.). Tokiu būdu, esant itin priešiškam nuteistojo elgesiui savo sutuoktinės atžvilgiu, įvertinus šią aplinkybę aukščiau aptartų duomenų visumoje, atsižvelgiant dar ir į tai, kad sakyti tiesą atitinkamos BPK nuostatos kaltinamojo/nuteistojo neįpareigoja, o apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis nebūna įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tikėti vien tik jo parodymais, kurių, priešingai nei nukentėjusiosios, nepatvirtina jokie kiti objektyvūs baudžiamosios bylos duomenys, nėra jokio objektyvaus pagrindo, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu sprendė ir pirmosios instancijos teismas.

15. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai dėl jai suduotų smūgių bei jais sukeltų pasekmių viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Ji, be kita ko, buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jos parodymus dėl jos atžvilgiu Ž. G. pavartoto smurto, patvirtino ne tik liudytojais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausti asmenys – A. I., L. M., M. M. ir D. M., bet ir rašytinė nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga. Kaip matyti iš R. G. naudojamo mobiliojo ryšio kontrolės duomenų, 2018 m. gegužės 25 d. 00:09:35 val., atsiųsta žinutė iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (kuriuo, bylos duomenimis, naudojosi Ž. G.), kurioje rašoma „Kodėl puolei su peiliu???? Ar būčiau į veidą smogęs???? Pasiekei savo“. 2018 m. gegužės 25 d. 00:12:09 val., išsiųsta žinutė į telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (kuriuo, bylos duomenimis, naudojosi Ž. G.) „Nebijok, pas tyrėją tokia nesirodysiu“ (t. 1, b. l. 164-168). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šio susirašinėjimo turinys iš esmės patvirtina Ž. G. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, tačiau su šiais argumentais, įvertinus itin nenuoseklią nuteistojo poziciją (viena vertus jis teigia, jog jokių smūgių savo sutuoktinei jis nesudavė, kita vertus pripažįsta, jog galėjo jai suduoti į veidą, tačiau tai padaryti jis galėjo tik netyčia, siekdamas iš R. G. atimti jos rankoje turėtą peilį), nesutiktina. Be to, faktą, kad Ž. G. vertinamo įvykio metu smogė savo sutuoktinei, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir jo motina, nurodžiusi, jog sūnus jai minėjo, kad gindamasis jis vis tik sudavė R. G. (atsižvelgiant į tai, kad šią liudytojos parodymų dalį patvirtina ir kita nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, ja teisėjų kolegija tiki), ko apeliaciniu skundu iš esmės neneigia ir nuteistasis. Nors R. G. ir neneigia komentuojamo konflikto metu rankose turėjusi peilį, kas iš esmės patvirtina Ž. G. parodymus, tačiau ši aplinkybė nuteistojo kaltės sudavus smūgius savo sutuoktinei nepaneigia. Darant šią išvadą vis tik paminėtina, kad, remiantis nukentėjusiosios parodymais, kuriais netikėti teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo, peilį, norėdama išeiti iš namų, ji pasiėmė jau po Ž. G. jai suduotų smūgių, reikalaudama ją išleisti iš namų. Be to, dėl komentuojamų R. G. veiksmų į teisėsaugos institucijas Ž. G. nesikreipė, kas teisėjų kolegijai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog, priešingai nei tai teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, jokios grėsmės tuo metu nuteistasis neįžvelgė, nemanė, jog rankoje turėtų peiliu nukentėjusioji gali jį sužaloti, todėl smurto panaudojimas nukentėjusiosios atžvilgiu šiuo konkrečiu atveju nėra pateisinamas. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo teiginiai, jog peiliu R. G. jam buvo grasinusi ir ankščiau, ji yra ne kartą smurtavusi jo atžvilgiu, ką, nuteistojo įsitikinimu, patvirtina ir baudžiamojoje byloje jo pateikta fotonuotrauka, kurioje matyti neva R. G. jam padaryti sužalojimai. Jokių šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių duomenų – duomenys apie ikiteisminius tyrimus dėl R. G. smurto savo sutuoktinio atžvilgiu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, todėl pagrįstai spręsti, jog nuteistojo pateiktoje nuotraukoje matomi sužalojimai buvo padaryti kaltais ir tyčiniais R. G. veiksmais, nėra jokio teisinio pagrindo.

16. Nesant pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymų visuma atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jos parodymus apie Ž. G. veiksmais jai padarytą dešinės akies sužalojimą – kraujosruvą, patvirtino ir jos bendradarbiai A. I. ir M. M.. Jų teigimu, jie matė sužalotą R. G., kuri nurodė susižalojusi medžio šaka (būtent taip šią aplinkybę apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu aiškino ir nukentėjusioji). Nors apeliaciniame skunde šių liudytojų parodymai vertinami kritiškai, teigiant, jog šie asmenys, kaip nukentėjusiosios bendradarbiai, yra suinteresuoti nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, tačiau šie nuteistojo teiginiai atmestini kaip deklaratyvūs. Vien tik faktas, kad A. I. ir M. M. dirbo kartu su R. G. nesudaro pakankamo pagrindo jų parodymus atmesti kaip nepatikimus ir/ar nepagrįstus, kai juos nagrinėjamu atveju patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir kita nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga. Tiek A. I., tiek M. M. buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jų parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Nors kritikuojant M. M. parodymus apeliaciniame skunde ypatingas dėmesys skiriamas šio liudytojo nurodytai aplinkybei, kad sužalotą R. G. jis matė (duomenys neskelbtini) vykstant „Hanza dienos“ šventei, kuri, nuteistojo teigimu, vyko 2018 m. gegužės 18-20 dienomis, tačiau vien tik ši aplinkybė, įvertinus tiek aukščiau išdėstytus, tiek ir kitus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, pakankamo pagrindo abejoti M. M. parodymų patikimumu nesudaro. Atsižvelgiant į M. M. darbo pobūdį – prekiauja gėlėmis, neabejotina, kad duodamas parodymus apie komentuojamo įvykio faktines aplinkybes, liudytojas dienas galėjo ir sumaišyti. Juo labiau, jog apklaustas apie įvykį jis buvo praėjus beveik 9 mėnesiams po komentuojamo įvykio, t. y. 2019 m. vasario 18 d. (1 t., b. l. 123-125). Ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios akies sužalojimą būtent komentuojamo įvykio dieną patvirtina ir kita rašytinė bylos medžiaga – paties Ž. G. vertinamo įvykio dieną nukentėjusiajai parašytas SMS pranešimas, jos susirašinėjimas su abonentu, naudojančiu telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (akivaizdu, kad kalbėdama apie akies uždegimą, ji bandė nuslėpti savo konfliktą su sutuoktiniu, ką ji akivaizdžiai darė ir M. M. nurodydama, jog ji susižalojo medžio šaka, todėl nuteistojo teiginiai dėl galimo nukentėjusiosios akies uždegimo, kurį ji neva aplinkiniams pristatė kaip Ž. G. jai suduotų smūgių pasekmę, atmestini kaip nepagrįsti) bei liudytojos D. M., L. M. ir A. M. parodymai.

17. Sutiktina su apeliacinio skundo motyvais, jog D. M., L. M. ir A. M. parodymai, atsižvelgiant į tai, kad jie yra R. G. artimieji, dėl jų galimo suinteresuotumo nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, turėtų būti vertinami itin atsargiai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad analizuojamu atveju juos patvirtina ir kita nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, atmesti juos kaip nepatikimus, teisinio pagrindo nėra. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, jog A. M., jo paties teigimu, vertinamo įvykio dieną grįžęs namo apie 17.00 val. – 17.30 val., iš karto nuėjo miegoti, iš ko, nuteistojo įsitikinimu, seka, kad sužalotos savo dukters tą dieną jis nematė. Atmetant šį Ž. G. teiginį vis tik pažymėtina, kad, sprendžiant iš 2019 m. balandžio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolo turinio, A. M. iš tiesų patvirtino paprastai namo iš darbo grįžtantis 17.00 val. – 17.30 val., tačiau, ar Ž. G. ir R. G. konflikto dieną miegoti jis nuėjo anksti, ar vėlai, liudytojas nenurodė, be kita ko, betarpiškai patvirtindamas ir tai, kad matė R. G. sužalotą – su mėlyne po akimi. Tai matė ketvirtadienį (2018 m. gegužės 24 d. buvo ketvirtadienis). Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad L. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog R. G. ji matė praėjus kelioms dienoms po įvykio, tačiau tuo metu ji niekuo nesiskundė, sužalotos jos nematė, tačiau, įvertinus šios liudytojos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumą, šie Ž. G. teiginiai vėlgi nepasitvirtino. L. M. aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino praėjus kelioms dienoms po įvykio mačiusi R. G., kuri atrodė baisiai, buvo sumušta, su kraujosruva po akimi, ištinusiu skruostu (būtent tokią nukentėjusiosios išvaizdą, be kita ko, patvirtino ir liudytojais teisiamojo posėdžio metu apklausti M. M. ir A. I.). Kaip nepagrįsti vertintini ir nuteistojo teiginiai, jog D. M. teisiamojo posėdžio metu nurodžiusi, kad R. G. ji matė vertinamo įvykio dieną dar iki komentuojamo konflikto, šią aplinkybę, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nutylėjo. Remiantis 2019 m. balandžio 18 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotais duomenimis, D. M. nors ir teigė, jog vertinamo įvykio metu dar iki nuteistojo ir nukentėjusiosios konflikto ji buvusi jų namuose, tačiau patvirtinti, jog tuo metu ji matė R. G., ji negalėjo.

18. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste nesant pagrindo netikėti nuosekliais ir neprieštaringais nukentėjusiosios parodymais dėl Ž. G. jai suduoto smūgio į veido sritį, abejoti jos teiginiais dėl Ž. G. jai suduotų smūgių į sėdmenis, priešingai nei apeliaciniame skunde tai teigia nuteistasis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir tai, kad sužalojimai ant R. G. sėdmenų jokiais objektyviais duomenimis nustatyti nebuvo. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad Ž. G. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, nagrinėjamu atveju siejama su fizinio skausmo sukėlimu R. G.. Tuo tarpu fizinio skausmo suvokimas yra subjektyvus ir jokie medicininiai kriterijai fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti nenustatyti, todėl šį faktą gali nustatyti ir teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

19. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl Ž. G. kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad Ž. G. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Ž. G. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas Ž. G. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo nuosprendžio motyvams dėl Ž. G. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

20. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, jokių procesinių pažeidimų baudžiamosios bylos nagrinėjime teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia. Nors Ž. G. kelia prokurorės šališkumo klausimą, tačiau šis Ž. G. argumentas nėra teisiškai pagrįstas. Darant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalį, ikiteisminį tyrimą kontroliuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Šios konstituciniu lygiu išimtinai prokurorui suteiktos galios detalizuojamos Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnyje ir 13 straipsnyje, bei BPK 170 straipsnyje. Sisteminė nacionalinių teismų jurisprudencijos, teismo ir prokuroro nešališkumą reglamentuojančių teisės aktų analizė, prokuroro vaidmuo baudžiamajam procese ir jam įstatymu suteiktos išimtinės procesinės galios organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, leidžia kategoriškai teigti, kad prokurorui keliami ne mažesni nešališkumo standartai nei teisėjui. Nušalinimo pagrindai nurodyti BPK 58 straipsnyje. Iš nuteistojo teiginių, kuriais motyvuojamas galimas prokurorės šališkumas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje matyti, kad jis kaip prokurorės šališkumą patvirtinančius faktus siūlo laikyti galimą nuteistojo fiksavimą jį fotografuojant prokurorės mobilaus ryšio telefonu teisiamojo posėdžio metu bei prokurorės veiksmus neleidžiant nuteistajam ir jo gynėjui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje bei daryti šios medžiagos kopijas, teigiant, kad tokius prokurorės veiksmus sąlygojo jos pyktis Ž. G. dėl jai atsiųsto elektroninio laiško. Vertinant šiuos nuteistojo argumentus vis tik pažymėtina, kad prokuroro šališkumas pirmiausia yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu, subjektyviu nusistatymu prieš vieną ar kitą proceso šalį, rodant vienai iš jų palankumą. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas prokuroras, esant BPK 58 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytoms konkrečioms prokuroro nušalinimo aplinkybėms, tačiau tokių aplinkybių nuteistasis vis tik nenurodė, apie jų buvimą duomenų nėra ir baudžiamosios bylos medžiagoje. Kita vertus, to paties straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad proceso dalyviai motyvuotai gali nurodyti kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių prokuroro nešališkumu, tačiau net ir tokiu atveju prokuroro galimas šališkumas turi būti grindžiamas ne subjektyvia nuteistojo ar jo gynėjo nuomone, bet objektyviais faktais, patvirtinančiais šališką prokuroro poziciją nuteistojo atžvilgiu. Tokių duomenų, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra.

21. Konstatuojant šią išvadą paminėtina, kad galimi prokurorės veiksmai neteisėtai fiksuojant nuteistąjį teisiamojo posėdžio metu buvo analizuojami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur prokurorė pripažino teisiamojo posėdžio metu naudojusi mobilaus ryšio telefoną, tačiau ne nuteistojo fiksavimui, o tam tikrų veiksmų, tiesiogiai susijusių su jos užimamos pareigomis, atlikimui – prokurorės teigimu, jos mobilaus ryšio telefonas sumirksi kiekvieną kartą, kai į jį yra skambinama. Ši prokurorės versija nebuvo paneigta jokiais objektyviais duomenimis, o nuteistojo versija, jog prokurorė vis tik jį fiksavo fotografuodama, nepasitvirtino. Iš esmės analogiškai vertintini ir Ž. G. teiginiai dėl prokurorės veiksmų neleidus nuteistajam susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei gauti jos kopijas. Bylos duomenimis, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorė R. O., gavusi nuteistojo prašymą išduoti jam ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas, 2019 m. vasario 21 d. nutarimu (2 t., b. l. 71-72) šį prašymą motyvuotai atmetė, konstatuodama, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje visi duomenys yra susiję su privačiu asmenų gyvenimu bei byloje yra duomenų, gautų BPK 154 straipsnio nustatyta tvarka, dėl ko, ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijos asmeniui neišduodamos. Komentuojamu nutarimu prokurorė, be kita ko, nustatė 6 (šešių) dienų susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga terminą, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog nuteistojo prašymas vertinamu atveju buvo išspręstas tinkamai, nepažeidžiant atitinkamų BPK nuostatų bei Ž. G. teisių. Esant šių aplinkybių visumai, teigti, jog šioje situacijoje yra galimas prokurorės šališkumas, nėra jokio teisinio pagrindo. Analogiškai pasisakytina ir dėl kaltinamojo akto. Jį, remiantis 2019 m. balandžio 5 d. teisiamojo posėdžio metu išdėstytais Ž. G. teiginiais, jis gavo, todėl šioje vietoje jo procesinės teisės vėlgi nebuvo pažeistos.

22. Sutikti su nuteistojo teiginiais, jog ikiteisminis tyrimas vertinamu atveju buvo pradėtas neteisėtai, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Baudžiamosios bylos duomenimis, ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, Ž. G. atžvilgiu buvo pradėtas pagal faktą, t. y. tokių duomenų gavus kito ikiteisminio tyrimo metu apklausiant R. G., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus tyrėjos K. T. 2018 m. birželio 19 d. tarnybiniu pranešimu (1 t., b. l. 12), tą pačią dieną R. G. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausiant liudytoja (1 t., b. l. 28-30). Tokia ikiteisminio tyrimo pradžia pagal BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra galima ir BPK nuostatų nepažeidžia. Teigti, jog tokiu būdu ikiteisminis tyrimas Ž. G. atžvilgiu buvo suplanuotas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kiek vėliau, t. y. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus prokurorės D. B. 2019 m. vasario 12 d. nutarimu buvo leista panaudoti baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) surinktą informaciją nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (1 t., b. l. 47-48). Būtent šio nutarimo pagrindu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo panaudoti duomenys, gauti kito ikiteisminio tyrimo metu, t. y. R. G. ir Ž. G. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu gauta informacija bei šių asmenų telefoninių pokalbių suvestinės. Iki šio nutarimo priėmimo dienos jokia informacija iš minėto ikiteisminio tyrimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo remiamasi, todėl nuteistojo teiginiai dėl neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo analizuojamu atveju, atmestini kaip deklaratyvūs.

23. Esant šių duomenų visumai spręstina, jog Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, nuteistojo Ž. G. gynėjos apeliacinį skundą atmetant.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.