Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-10-25 · Administracinė byla Nr. A-502-926-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-10-25
Bylos Nr.
A-502-926-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Artūras Drigotas (pran.)
Trečiasis asmuo
I. V., V. K., A. K., A. G.
Pareiškėjas
Molėtų rajono apylinkės vyriausiojo
Atsakovas
Utenos apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A5-926-07Procesinio sprendimo kategorija 11.12 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. spalio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Ablingio, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

dalyvaujant trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams adv. Girdučiui Vainiui ir adv. Michailui Sadovničiui

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų I. V. ir I. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Molėtų rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. V., I. V., V. K., A. K. ir A. G. dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Molėtų rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras gindamas viešąjį interesą kreipėsi į administracinį teismą prašydamas panaikinti 2002-09-23 Utenos apskrities viršininko sprendimą Nr.64235-62-12214 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje I. V.“, bei 2002-09-12 Utenos apskrities viršininko įsakymą Nr. 10-08-499 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Molėtų rajone dalinio pakeitimo“. Pagrįsdamas savo pareiškimą, nurodė, kad sprendimas priimtas pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 6 d. nuostatas. Pagal minėtą teisės normą miško sklypas I. V. galėjo būti suteiktas, jei ji būtų turėjusi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį mišką arba žemę, apaugusią mišku. Tuo tarpu I. V. nuosavybė galėjo būti atkurta tik į žemę. Be to, šis sprendimas priimtas pažeidžiant CK 6.483 str. 4 d. nuostatas, kur nurodyta, kad nei nuomotojas, nei nuomininkas visą nuomos sutarties galiojimo laiką neturi teisės keisti išnuomoto daikto formos ar paskirties. Utenos apskrities viršininko įsakymas priimtas pažeidžiant Žemės ūkio ministro 2002-09-26 įsakymu Nr.376 patvirtintos „Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo kaimo vietovėje rengimo metodikos“ 30, 50 p. nuostatas, kadangi Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje I. V. privataus sklypo Nr.A464 ribos persidengia su sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (apie 0,40 ha) ribomis, o ženklinant sklypą Nr.A464 kaip kviestiniai nedalyvavo nei I. V., nei J. K., nei A. G., taip pat žemės sklypo ribų pakeitimas nesuderintas su miškų ūkio urėdija, nors prijungta teritorija yra miškas. Visuomenė suinteresuota, kad nuosavybės teisių atkūrimas vyktų pagal įstatymą, priimant teisėtus aktus, tokį viešąjį interesą ir gina pareiškėjas.

Atsiliepimas

Atsakovo Utenos apskrities viršininko administracijos atstovas nurodė, kad su pareiškimu sutinka, tačiau mano, jog užtektų panaikinti sprendimo dalį dėl 0,40 ha miško suteikimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys I. V. ir I. V. prašė pareiškėjo prašymą atmesti, kadangi jis pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. Nurodė, kad teismui pateikė visus dokumentus, patvirtinančius, kad nuosavybės teisės I. V. buvo atkurtos teisėtai bei laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. I. V. atsikelta žemė yra apaugusi mišku, todėl ji ir Kertuojos kaime galėjo gauti miško. Derinti žemės sklypo ribų su kitais pastatų bendrasavininkiais nereikėjo, nes I. V. ir I. V. yra šeimos nariai, jie turi teisę į pusę išnuomoto sklypo, o persidengia tik maža sklypo dalis.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino, panaikino 2002-09-23 Utenos apskrities viršininko sprendimą Nr.64235-62-12214 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje I. V.“ ir 2002-09-12 Utenos apskrities viršininko įsakymą Nr. 10-08-499 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Molėtų rajone dalinio pakeitimo“.

Teismas nustatė, kad A. G., J. K., I. V. ir I. V. iš VĮ Valstybės turto fondo pagal 1999-01-14 sutartį Nr. 106-98 nuosavybės teise įsigijo lygiomis dalimis nekilnojamąjį turtą - dviejų aukštų gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), Inturkės sen., Molėtų r. 2,2256 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis prie bendrasavininkiams priklausančių pastatų, pagal 1999-04-02 Valstybinės žemės nuomos sutartis Nr.62/99-0018, Nr.62/99-0020, Nr.62/99-0022 ir Nr.62/99-0024 išnuomotas lygiomis dalimis J. K., A. G., I. V. ir I. V. kaip kitos paskirties žemė 99 metams arba iki žemės paveldėtojams bus atkurtos nuosavybės teisės.

Utenos apskrities viršininko 2002-09-23 sprendimu Nr.64235-62-12214 I. V. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. ir K. G. nuosavybės teisėmis valdytus Vilniaus apskrities, Švenčionių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime 4 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn turėtajam 2,10 ha žemės sklypą Nr. A464, esantį (duomenys neskelbtini), Inturkės sen., Molėtų r. Šis sprendimas buvo priimtas remiantis Vilniaus apskrities viršininko 1999-07-20 išvada Nr.86-196 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai“, kurioje nurodyta, kad I. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4 ha žemės. Tačiau VĮ Utenos miškų urėdijos 2005-05-13 rašte Nr.SK-302 nurodyta, kad I. V. suteiktame žemės sklype Nr.A464 yra įprojektuota dalis miško. Molėtų r. žemėtvarkos skyriaus 2005-05-17 rašto Nr.SD (3.50)-589 prieduose taip pat pažymėta, kad I. V. suteikta 0,40 ha miško. Tuo tarpu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymo) 16 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ir žemę, apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kuriose gyvena šie piliečiai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė išvadą, kad miško sklypas I. V. galėjo būti suteiktas tik tuo atveju, jei ji būtų turėjusi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį mišką arba žemę, apaugusią mišku. Nors I. V. teigia, kad jos atsikelta žemė taip pat yra apaugusi mišku, šiuos teiginius paneigia Švenčionių žemėtvarkos skyriaus 2007-01-18 raštas Nr.S-37 bei duomenys apie nuosavybės teisių atkūrimą į B. ir K. G. valdytą žemę bei mišką. Teismas pripažino, kad Utenos apskrities viršininko 2002-09-23 sprendimas Nr.64235-62-12214 dalyje dėl 0,40 ha miško neatlygintino suteikimo yra neteisėtas, minėtame sprendime nurodyta, kad I. V. suteikiama 2,10 ha žemės, nors realiai nesant teisinio pagrindo buvo suteikta 1,70 ha žemės ir 0,40 ha miško ir tuo pažeista įstatymo 16 str. 6 d.

Teismas nurodė, jog žemės sklypo Nr.A464, esančio (duomenys neskelbtini), Inturkės sen., Molėtų r. ribos buvo suformuotos (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projektu, kuris buvo patvirtintas Utenos apskrities viršininko 2001-07-25 įsakymu Nr. 10-08-211 ir pakeistas Utenos apskrities viršininko 2002-09-12 įsakymu Nr. 10-08-499. Byloje nustatyta, kad pastarasis įsakymas priimtas pažeidžiant Žemės ūkio ministro 2002-09-26 įsakymu Nr.376 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau - Metodika) 30 p. nuostatas, kur nurodyta, kad jeigu patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą, ženklinant vietovėje suprojektuotas žemėnaudas nustatoma, kad suprojektuotas žemės sklypų ribas būtina patikslinti ir jeigu nėra keičiama žemės sklypų vieta, o tik žemės sklypo konfigūracija ir ribos, nepažeidžiant kitiems pretendentams suprojektuotų arba Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtų žemės sklypų ribų, tuomet paženklinus visas žemėnaudas, patvirtinto projekto arba jo dalies kopijoje, raudonu tušu išbraižomos patikslintos ir su pretendentais suderintos keičiamų sklypų ribos ir šis žemės reformos žemėtvarkos projekto dalies patikslinimas teikiamas tvirtinti apskrities viršininkui. 2,2256 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris pagal 1999-04-02 sudarytą valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį buvo išnuomotas J. K., A. G., I. V. ir I. V., ribos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje buvo pažymėtos nuo 1999-04-06. Prieš ženklinant sklypą Nr.A464 ir keičiant suprojektuoto sklypo ribas, reikėjo išsiaiškinti, ar patikslinimas daromas laisvos valstybinės žemės fonde. To projekto autorė nepadarė ir suklaidino atsakovą. Šiuo metu Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje privataus sklypo Nr.A464 ribos persidengia su išnuomoto sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribomis (apie 0,40 ha). Sklypo bendrasavininkių sutikimo nėra gauta, jie nedalyvavo ženklinant suteikiamą I. V. sklypą. Nuomojamos žemės naudojimosi tvarka nėra nustatyta, todėl teismas nusprendė, jog teigti, kad I. V. atmatuota ta sklypo dalis, kuri jai buvo išnuomota, negalima. Teismas nurodė, kad tokie atsakovo veiksmai pažeidė CK 6.483 str. 4 d. Taip pat teismas nustatė, kad minėtu Utenos apskrities viršininko įsakymu prijungta teritorija yra miškas, tačiau sklypo ribų pakeitimas nebuvo suderintas su miškų ūkio urėdija. Tuo buvo pažeisti Metodikos 50 p. reikalavimai.

Esant tokioms aplinkybėms, ginčijamus aktus teismas panaikino kaip nepagrįstus ir neteisėtus, savo turiniu prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams bei pažeidžiančius viešąjį interesą, kad nuosavybės teisių atkūrimas vyktų tiksliai pagal įstatymus. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas teigė, kad problema būtų išspręsta, panaikinus tik dalį skundžiamų aktų dėl 0,40 ha miško suteikimo, tačiau ginčijamame sprendime miško plotas nėra išskirtas, todėl teismas panaikino visą sprendimą.

III.

Apeliaciniu skundu tretieji suinteresuoti asmenys I. V. ir I. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo sprendimas grindžiamas vieninteliu Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus 2007-01-18 raštu Nr.S-37, neįvertinant kitų byloje buvusių įrodymų. Byloje yra pateiktas dokumentas patvirtinanti, kad iš (duomenys neskelbtini) kaimo perkėlus jiems priklausančią žemę į Molėtų r. (duomenys neskelbtini) kaimą (2,1 ha), likusi 1,9 ha dalis Pažemio kaime bus atstatyta buvusioje vietovėje žeme apaugusiu mišku. Byloje buvo pateikti Utenos miškų urėdijos Rudesos girininkijos Taksoraštis bei planas su žemės sklype Molėtų r., (duomenys neskelbtini) kaime esančio miško amžiaus ir brandos parametrais. Akivaizdu, jog projektas buvo derintas su Rudesos girininkija.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas neteisingai įvertino aplinkybes, jog 1999-08-17 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr.86-3094 I. V. nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,54 ha ir 1,22 ha miško. Be iš pridedamų 1940-08-28 Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento dokumentų matyti, kad buvusių savininkų G. dalis sklypo taip pat buvo apaugusi mišku. Atkūrus nuosavybės teises į minėtą sklypą 1999-09-06 jis buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (akto įrašo Nr.86/7022).

Taip pat teismui buvo pateikta Vilniaus apskrities, Švenčionių r., Labanoro seniūnijos Žemėtvarkos pažyma apie tai, kad I. V. priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) kaime yra miškas. Taipogi Švenčionėlių urėdijos miškotvarkos medžiagos kopija (taksoraštis) su minėtame sklype esančio miško amžiaus ir tūrio parametrais. Šie dokumentai įrodo, kad I. V. priklausančiame žemės sklype yra miškas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą. Apsiliepime nesutinkama su apeliantų teiginiais, jog priimdamas sprendimą teismas rėmėsi vien Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus 2007-01-18 raštu Nr.S-37. Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės I. V. buvo atkurtos remiantis Vilniaus apskrities 1999-07-10 išvada Nr.86-196 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodyta, kad I. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,0 ha žemės 4200 Lt vertė (duomenys neskelbtini), Inturkės sen. Molėtų r. VĮ Utenos miškų urėdijos 2005-05-13 rašte Nr.SK-302 nurodyta, kad I. V. suteiktame žemės sklype Nr.A464 yra įprojektuota dalis miško ((duomenys neskelbtini) sklypo dalis). Sklypo projektas su miškų urėdija derintas nebuvo. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 6 d. normą miško sklypas I. V. galėjo būti suteiktas, jei ji būtų turėjusi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį mišką arba žemę apaugusią mišku, tačiau pagal minėtą išvadą I. V. galėjo būti atkurta nuosavybė tik į žemę – 2,10 ha, o ne į mišką.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys A. K., V. K. ir A. G. prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal ABTĮ 136 straipsnį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti tikrinama tiek apskųstosios tiek neapskųstosios skundžiamo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas, nesiribojant apeliacinio skundo argumentais.

Sprendžiant skundo ar prašymo priėmimo klausimą administracinis teismas be kita ko privalo patikrinti ar nėra praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas, ar prašoma terminą atnaujinti. Nustačius, jog toks terminas praleistas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, atsiranda pagrindas atsisakyti priimti skundą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė.

ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje numatytiems subjektams (tame tarpe prokurorui), kai įstatymų nustatytais atvejais jie kreipiasi į teismą, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, suteikiamos šalies procesinės teisės ir pareigos. Tai reiškia, kad minėti subjektai, kreipdamiesi į teismą ABTĮ 56 straipsnio tvarka negali turėti jokių procesinių privilegijų, taip pat jų procesinės teisės negali būti ribojamos. Kaip taisyklė, ginčuose, nagrinėtinuose administracinių bylų teisenos tvarka, nustatomi sutrumpinti skundų (prašymų) padavimo administraciniam teismui terminai. Jei specialūs įstatymai nenumato kitaip, skundų (prašymų) padavimui taikomos ABTĮ 33 straipsnio nuostatos. Pirmoje šio straipsnio dalyje nustatyta, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Sprendimams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos apskundimo terminą. Akivaizdu, kad prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad jų reikalavimams panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar jo dalį pagal analogiją taikytini paminėti terminai, kurie skaičiuotini nuo to momento, kada yra surinkti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį ar kitą interesą, kurio teisminės gynybos inicijavimo teisė suteikta prokurorui.

Pareiškime teigiama, kad apie pažeistą viešąjį interesą prokuroras sužinojo tik 2005m. gegužės 16d., gavęs VĮ Miškų urėdijos raštą bei 2005 m. gegužės 17d. Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus raštą. Tačiau toks teiginys nepagrįstas.

VĮ Utenos miškų urėdijos 2005m. gegužės 13d. rašte nurodoma, kad I. V. suteiktame žemės sklype yra dalis miško, kurio užimamos savininkės sklypo dalies bei vertės urėdija nustatyti negali. Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius 2005 m. gegužės 17d. raštu prokuratūrai persiuntė žemės sklypo Nr. A464 0,40 ha vertės perskaičiavimo medžiagą. Užklausimai, į kuriuos atsakant gauti šie raštai, iš prokuratūros išsiųsti 2005m. gegužės 4d. Prašymą teismui prokuroras grindė tuo, jog I. V. atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir jai suteikus 0,4 ha miško, buvo pažeista imperatyvi teisės norma, be to apskrities viršininko administracijos sprendimu pažeistos CK 6.483 straipsnio 4 dalies nuostatos. Teigta, kad apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugsėjo 12d. įsakymas priimtas pažeidžiant Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos nuostatas, kadangi I. V. privataus sklypo ribos persidengia su sklypo Nr. 623 ribomis, ženklinant sklypą nedalyvavę suinteresuoti asmenys. Tačiau, kaip matyti iš A. G. ir J. K. pareiškimo prokuratūrai (b.l. 24-26), jame dar 2004 m. spalio 14d. buvo išdėstytos šios ir kitos aplinkybės dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. V..

Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25d. nutarimu Nr. 1491 patvirtinta Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose tvarka (30 punktas) bei Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 9d. įsakymu Nr. I-56 patvirtinti Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarkos nuostatai (28 punktas) prašymams ar skundams išnagrinėti nustato 30 dienų terminą. Toks terminas suteiktas prokurorui nustatyti aplinkybes, kurios duotų pagrindą spręsti esant ar nesant viešojo ar kito, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio pagrindu gintino intereso pažeidimą, neatsižvelgiant į tai kokių priemonių prašoma imtis nagrinėjamu pareiškimu. Kitoks aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų lygiateisiškumo principui. Nagrinėjamu atveju į byla nepateikta duomenų, kad paminėto pareiškimo prokuratūrai nagrinėjimas objektyviai pagrįstai ir teisėtai užtruko ilgiau nustatyto termino. Todėl, kreipimosi į teismą terminą skaičiuojant nuo momento, kuomet turėjo būti išnagrinėtas A. G. ir J. K. pareiškimas, konstatuojama, kad į Panevėžio apygardos administracinį teismą 2005 m. gegužės 24d. kreiptasi praleidus nustatytą tam terminą. Sieti viešojo intereso pažeidimo paaiškėjimą su nurodomais VĮ Miškų urėdijos ir Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus raštais nėra pagrindo. Jie nepatvirtina visų aplinkybių, sudarančių pareiškimo administraciniam teismui pagrindą, be to, kaip minėta, užklausimai VĮ Miškų urėdijai ir Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui pateikti pasibaigus terminui, kuris institucijai (prokuratūrai) suteiktas surinkti pakankamus duomenis sprendimui dėl viešojo intereso gynybos teismine tvarka inicijavimo.

Nustačius, kad prašymas teismui paduotas praleidus nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atstatyti, o teismas prašymą priėmė, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas, o byla nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų I. V. ir I. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti. Administracinę bylą pagal pareiškėjo Molėtų rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. V., I. V., V. K., A. K. ir A. G. nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisArtūras DrigotasSigita Rudėnaitė