Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus apskr. VPK areštinėje.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. sausio 31 d.; nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. vasario 21 d.; nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2014 m. balandžio 2 d.; nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2014 m. liepos 1 d.; nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d.; nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. Ginčo dėl laikymo areštinėje laikotarpių byloje nėra.

Atsakovas taip pat nurodė, kad skundą pareiškėjas teismui pateikė tik 2017 m. vasario 24 d., todėl daliai reikalavimų prašė taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1 ir 5 dalys).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Areštinėje netinkamomis sąlygomis. Areštinėje pareiškėjas buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2017 m. vasario 27 d. (b. l. 6), t. y. praėjus daugiau kaip trejų metų laikotarpiui nuo pirmosios buvimo Areštinėje dienos. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį prašo taikyti atsakovo atstovas Alytaus apskr. VPK, todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo laikant pareiškėją Areštinėje laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 29 iki 2014 m. sausio 31 d. ir nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. vasario 21 d., yra pagrindas spręsti klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas vertina, kad pareiškėjas, jausdamas dėl laikymo Areštinėje sąlygų skunde nurodytą diskomfortą, turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos, todėl apie savo teisių pažeidimą jis turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Areštinėje pradžios (atsakovo duomenimis nuo 2014 m. sausio 29 d.). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui už laikotarpius praleistus Areštinėje nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. sausio 31 d. ir nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. vasario 21 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už minėtus laikotarpius atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Taigi, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš nepakankamo Areštinės ploto ir vienam asmeniui turėjusios tekti ploto normos pažeidimo.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009; nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiais Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles (toliau – ir Taisyklės). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisykles. Pagal Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo periodiškai laikomas Alytaus apskr. VPK Areštinės kamerose Nr. 9, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 6, Nr. 12, Nr. 11, kurių plotas buvo 14,9 kv. m. Todėl tais laikotarpiais, kai kartu su pareiškėju buvo laikomi dar du (iš viso trys) arba trys (iš viso keturi) asmenys, vienam asmeniui turinti tekti 5 kv. m. ploto norma nebuvo užtikrinta (b. l. 12, 13, 16-17). Kadangi pagal Taisyklių 80 punktą sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas, todėl teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad pareiškėją laikant kartu su dviem asmenimis (iš viso trise) jam turėjusi tekti ploto norma buvo pažeista nežymiai, nes atsakovo skaičiavimai pateikti į kameros plotą įskaičiuojant ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Tačiau pareiškėją laikant kameroje Nr. 9, kartu su dar vienu asmeniu (iš viso du asmenys kameroje), laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 2 d., vienam asmeniui turinti tekti ploto norma nebuvo pažeista. Tokiu būdu, iš į bylą pateiktų duomenų, teismas daro išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui ploto norma nebuvo užtikrinta laikant jį: laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2014 m. kovo 31 d., kameroje Nr. 9 (14 dienų); laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2014 m. liepos 1 d., kameroje Nr. 3 (9 dienos); 2014 m. rugpjūčio 5 d., kameroje Nr. 6 (1 diena); laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki rugpjūčio 12 d., kameroje Nr. 4 (7 dienos); 2014 m. rugsėjo 2 d., kameroje Nr. 12 (1 diena); laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 8 d., kameroje Nr. 11 (6 dienos). Dėl nurodytų aplinkybių teismas vertina, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti ir konstatuoja, jog 38 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam Areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pastebėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą turi būti įvertintas baldų ar kito inventoriaus užimamas plotas, tačiau teismas iš dalies sutinka su pareiškėjo argumentais, nes trūkstant teisės aktuose nustatytos ploto normos, kamerose esančių baldų ir inventoriaus užimamas plotas dar labiau ribojo jo judėjimo kamerose galimybes.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų jam trūkdavo oro.

Higienos normos HN 37:2009 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normoje HN 37:2009 taip pat nurodoma, jog policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normoje HN 37:2009 23 p.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Areštinės kamerų netinkamos ventiliacijos. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie Alytaus visuomenės sveikatos centro Areštinėje atliktus patikrinimus, tarp jų ir kamerų Nr. 6, Nr. 9, Nr. 11, t. y. tų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 28-30; 34-36; 40-42). Patikrinimo metu nustatyta, kad langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu, kamerose įrengta paduodamoji ventiliacija, virš sanitarinių mazgų – ištraukiamoji ventiliacija. Pažeidimų dėl patalpų vėdinimo nenustatyta. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad atsakovas dėl kamerų vėdinimo yra pažeidęs teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas galėjo patirti papildomus nepatogumus, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš kamerose užtamsintų langų ir nepakankamo šviesos į kamerą patekimo.

Higienos norma HN 37:2009 21 punkte nurodoma, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Alytaus visuomenės sveikatos centras patikrinimo aktuose Nr. PA-248, Nr. PA -34, Nr. PA-131 (b. l. 28-30; 34-36;40-42) konstatavo, kad tikrintose kamerose yra matinio arba tamsinto stiklo langai. Patikrinimo akte Nr. PA-248 nurodoma, kad areštinės kamerų langų matinių stiklų pakeitimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos norma HN 37:2009 reikalavimai nėra pažeidžiami (Higienos normos HN 37:2009 2 p.). Patikrinus natūralų apšvietimą kamerose Nr. 9 ir Nr. 11 nustatytas natūralaus apšvietimo koeficientas 0,5 proc. (b. l. 38), kameroje Nr. 6 – 0,51 proc. (b. l. 31). Tų pačių kamerų dirbtinė apšvieta nustatyta atitinkamai 496 lx, 438 lx (b. l. 39) ir 446 lx (b. l. 32). Taigi byloje pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai dėl langų įrengimo Areštinės kamerose nepažeisti, natūralaus apšvietimo koeficientas, dirbtinė apšvieta atitinka Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių objektyvių, minėtas aplinkybes paneigiančių argumentų ar įrodymų, todėl teismas neturi pagrindo daryti priešingą išvadą ir laiko, kad dėl kamerų natūralaus apšvietimo ir apšvietos atsakovas teisės aktų reikalavimų nėra pažeidęs.