Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

nukentėjusiųjų L. Š., D. Š., L. G. įgaliotajai atstovei advokatei Rūtai Geržonienei ir nukentėjusiosios L. Š. įgaliotam atstovui advokatui Arūnui Petrauskui,

specialistams Alfonsui Jurevičiui, Egidijui Burzdikui, Jonui Mincevičiui, Tomui Sadauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų L. Š., D. Š., L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. (M. A.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto šaudmens įgijimo ir laikymo) laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto šaunamojo ginklo įgijimo, laikymo ir panaudojimo) laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, M. A. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

M. A. baudžiamoji byla pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo nužudyti D. Š.) nutraukta.

B. A. (B. A.) baudžiamoji byla pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (D. Š. nužudymas) nutraukta.

Nukentėjusiųjų D. Š., L. G., L. Š. bei civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.

Panaikintas Visagino miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2006 m. birželio 8 d. nutarimu taikytas laikinas R. S. ir B. A. nuosavybės teisių apribojimas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jų bendro gyvenimo metu įsigytą buitinę techniką, baldus, esančius tame pačiame bute.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2005 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 18.33 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia, iš paskatų, kilusių dėl asmeninių santykių su nukentėjusiuoju, turėdamas tikslą nužudyti ir panaudodamas iš anksto, po automobilio „Mercedes Benz MB D“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekinių ratu, paslėptą ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytą nupjautvamzdį šautuvą, pasikėsino nužudyti D. Š., iššaudamas į jį ne mažiau kaip vieną kartą iš šio neteisėtai laikomo šaunamojo ginklo, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi pataikė nukentėjusiajam į koją, padarydamas dešinės blauzdos daugybinius kiauryminius šautinius sužalojimus su įėjimo ir išėjimo žaizdomis bei vienu aklu šautiniu sužalojimu su svetimkūniu (grankulkės dalimis), ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Tuo pat metu B. A. iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), 3 aukšto balkono iššovus vieną kartą iš teisėtai laikomo medžioklinio lygiavamzdžio 12-to kalibro šautuvo IŽ-54, serija KO Nr. 9823, į nukentėjusįjį D. Š., ir padarius pastarajam daugybinius krūtinės dešinės pusės šautinius kiauryminius sužalojimus su įėjimo ir išėjimo žaizdomis bei aklomis šautinėmis žaizdomis su svetimkūniais (grankulkėmis) bei su šonkaulių, plaučių, diafragmos, kepenų, inkstų daugybinius pažeidimus su ūmiu kombinuotu nukraujavimu, dėl ko dėl nesuderinamu su gyvybe daugybinių vidaus organų (plaučių, kepenų, diafragmos, inkstų) pažeidimų ir dėl įvykusio ūmaus kombinuoto (išorinio ir vidinio) nukraujavimo nukentėjusysis D. Š. 19.15 val. Visagino miesto ligoninėje mirė.

B. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2005 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 18.33 val. iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 3 aukšto balkono šovė vieną kartą iš teisėtai laikomo medžioklinio lygiavamzdžio 12-to kalibro šautuvo IŽ-54, serija KO Nr. 9823, į nukentėjusįjį D. Š., padarydamas daugybinius krūtinės dešinės pusės šautinius kiauryminius sužalojimus su įėjimo ir išėjimo žaizdomis bei aklomis šautinėmis žaizdomis su svetimkūniais (grankulkėmis) bei su šonkaulių, plaučių, diafragmos, kepenų, inkstų daugybinius pažeidimus su ūmiu kombinuotu nukraujavimu, ko pasekoje dėl nesuderinamu su gyvybe daugybinių vidaus organų (plaučių, kepenų, diafragmos, inkstų) pažeidimų ir dėl įvykusio ūmaus kombinuoto (išorinio ir vidinio) nukraujavimo nukentėjusysis D. Š. 19.15 val. Visagino miesto ligoninėje mirė, tai yra B. A. tyčia nužudė D. Š..

Nukentėjusiųjų L. Š., D. Š., L. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusiosios L. Š. prašymas pakeisti M. A., B. A. kaltinimą ir M. A. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o B. A. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, atmetamas.

2005 m. gruodžio 27 d. įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini) apžiūros protokole konstatuota, kad iš įvykio vietos be kitų daiktų išimti 3 šoviniai ir 3 tūtelės, kurie kaip nurodyta specialisto išvadoje Nr. 11-496 (06), yra 7,62 mm kalibro šoviniai, skirti 1930/33 m. pavyzdžio ,,Tokarev“ konstrukcijos (TT) pistoletams, pistoletams ,,ČŽ-52“ ir pistoletams-kulkosvaidžiams ,,PPD“, ,,PPŠ“, ,,PPS‘. Jie yra tinkami šaudyti ir yra šaudmenys. Tikėtina, kad ant tirti pateiktų trijų šovinių ir ant trijų tūtelių, pateiktų tyrimui, esantys ginklo dalių pėdsakai yra palikti tuo pačiu ginklu, kuris yra 7,62 mm kalibro ,,Tokarev“ konstrukcijos (TT) pistoletas, ar kitas ginklas, paliekantis panašius pėdsakus. Pagal tūtelių ir šovinių radimo vietas nustatyta, kad jie išsidėstę būtent aplink ten stovėjusi mikroautobusą, apie kurį, kaip parodė M. A., B. A., R. S., iš dalies liudytojai I. P., N. M., A. V., D. Š. M. A. vaikėsi aplink autobusą ir šaudė į šį (t. 1, b. l. 10-17, 20-21, t. 2, b. l. 66-69).

Iš UAB ,,Omnitel“ pateiktų išklotinių matyti, kad 2005 m. gruodžio 27 d., 17.48 val., B. A. į telefoną paskambino D. Š., 17.59 ir 18.10 val. , o iš B. A. telefono buvo du kartus skambinta į D. Š. telefoną (t. 3, b. l. 4), kas patvirtina M. A., B. A. parodymuose papasakotas aplinkybes apie tai, kad D. Š. pirmas skambino.

Apeliacinio proceso metu be anksčiau minėtų versijų buvo keliama ir dar viena versija, jog B. A., o ne M. A., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šaudamas pataikė D. Š. į koją, o M. A. šūvis į D. Š. buvo pastarojo mirties priežastimi, kartu taip bandant įtikinti teismą, jog jokio pavojingo kėsinimosi nebuvo, D. Š. buvo užpultas ir nužudytas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji L. Š. kartu pateikė prašymą pakeisti kaltinimą. Šiame naujai suformuluotame kaltinime M. A. yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, o B. A. – padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje. Tai yra M. A. yra kaltinamas tuo, jog jis 2005 m. gruodžio 27 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 18.33 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia, iš paskatų, kilusių dėl asmeninių santykių su nukentėjusiuoju, turėdamas tikslą nužudyti D. Š., ir, panaudodamas iš anksto po automobilio „Mercedes Benz MB D“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekinių ratu paslėptą nupjautavamzdį šautuvą, šovė ne mažiau nei vieną kartą į nukentėjusįjį D. Š., padarydamas daugybinius krūtinės dešinės pusės šautinius kiauryminius sužalojimus su įėjimo ir išėjimo žaizdomis bei aklomis šautinėmis žaizdomis su svetimkūniais (grankulkėmis) bei šonkaulių, plaučių, diafragmos, kepenų, inkstų daugybinius pažeidimus, pasireiškusius ūmiu kombinuotu nukraujavimu, ko pasėkoje dėl nesuderinamų su gyvybe daugybinių vidaus organų (plaučių, kepenų, diafragmos, inkstų) pažeidimų ir dėl įvykusio ūmaus kombinuoto (išorinio ir vidinio) nukraujavimo nukentėjusysis D. Š. 19.15 val. Visagino miesto ligoninėje mirė, tai yra tyčia nužudė D. Š., o B. A. kaltinamas tuo, kad jis 2005 m. gruodžio 27 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 18.33 val., iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), trečio aukšto balkono šovė vieną kartą iš teisėtai laikomo medžioklinio lygiavamzdžio 12-to kalibro šautuvo IŽ-54, serija KO Nr. 9823, į nukentėjusįjį D. Š., pasikėsindamas jį nužudyti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi pataikė nukentėjusiajam D. Š. į koją, padarydamas dešinės blauzdos daugybinius kiauryminius šautinius sužalojimus su įėjimo ir išėjimo žaizdomis bei vienu aklu šautiniu sužalojimu su svetimkūniu (grankulkės dalimi), ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. Š. sveikatą. Nukentėjusiosios L. Š. teigimu, būtinumas M. A. ir B. A. pakeisti kaltinimus iškilo išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu surinktą bei pirmosios instancijos teisme ištirtą medžiagą bei atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teisme tiriant įrodymus surinktą ir užfiksuotą informaciją. Pagrindiniai L. Š. prašyme nurodyti duomenys, kuriais remiantis grindžiamas naujai M. A. ir B. A. pareikštas kaltinimas, būtų tokie. Pirma, pačių M. A. ir B. A. parodymai. B. A. nurodė, kad užtaisęs šautuvą dviem šoviniais, jis išėjo į balkoną. Norėdamas pagąsdinti vyrą (D. Š.), bandė šauti į orą, tačiau šūvis nepavyko, kadangi buvo įjungtas saugiklis. Po to, nuėmęs saugiklį, jau nešaudamas į orą, vieną kartą iššovė į D. Š.. Po šūvio nepastebėjo, ar D. Š. pataikė. Jam iššovus, po to jis dar išgirdo 3 ar 4 šūvius. Vienas iš šūvių buvo iššautas vyro į kurį jis šovė (D. Š.), o kiti išauti iš kito ginklo, kadangi šūvio garsas skyrėsi nuo šūvio atlikto D. Š.. Kas dar šaudė, jis nepastebėjo, ir, kur tuo metu buvo M. A., jis nematė, bet po šūvių jis matė, kaip vyras (D. Š.), paėjęs kelis metrus, nugriuvo. M. A. nurodė, kad asmuo su nupjautavamzdžiu yra jis ir, kad jis šovė į D. Š., stovėdamas prieš šį, 1-2 šūvius. Išėjęs iš už mikroautobuso, šautuvą jis laikė abiem rankomis ir abu rodomieji pirštai buvo ant abiejų nuleistukų. Po jo šūvių D. Š. susiėmė už pilvo abejomis rankomis, paėjo už mašinos kampo ir suklupo. Antra, būtų liudytojų A. V., N. M., I. P., L. R., R. A., D. P. parodymai. Liudytoja A. V. parodė, kad per savo buto langą lauke matė vienas prieš kitą stovinčius vyrus, daugiau asmenų lauke nematė. Liudytojas N. M. nurodė, kad vyriškis, kuris turėjo rankose ilgesnį daiktą, užbėgo už mikroautobuso (M. A.) ir tada pasigirdo tarsi petardos sprogimas, ir iškart vyriškis (D. Š.) nukrito ant žemės. Prieš nugriūnant, šis vyriškis buvo atsisukęs į asmenį, kuris buvo užbėgęs už mikroautobuso. Liudytoja I. P. nurodė, kad du šūviai paleisti į žuvusįjį buvo vienas po kito. Po pirmo šūvio žuvusysis nenukrito, pasilenkė ir pradėjo trauktis, ir tuoj pat įvyko antras šūvis, po kurio žuvusysis nukrito. Patį šūvio momentą ji matė pati, stebėdama įvykius iš balkono. Žuvusysis (D. Š.) nebuvo iškėlęs rankos nei prieš pirmą, nei prieš antrą šūvį, tik po pirmo šūvio jis sulinko ir iškart po to sekusio antro šūvio, nukrito. Liudytoja L. R. nurodė, jog taip pat matė, kaip buvo nušautas žuvusysis (D. Š.). Pagal jos aiškinimus, vyras ir žuvusysis stovėjo vienas prieš kitą ir du šūviai buvo paleisti iš vyro, kuris stovėjo prieš žuvusįjį, pusės. Iššovus pirmą šūvį, vyras susilenkė ir pradėjo trauktis, bet jis dar nenukrito, matėsi, kad jis yra sužeistas. Tuo metu įvyko antras šūvis ir vyras mirtinai nukrito. Du šūviai buvo paleisti iš prieš jį stovinčio žmogaus, kuris stovėjo veidu prieš žuvusįjį. Tarp pirmo ir antro šūvio žuvusysis jokių veiksmų neatliko. Atstumas tarp šių asmenų buvo 8-10 metrų, o žuvusysis šautuvą laikė abiem rankomis prieš save. Liudytojas R. A. nurodė, kad taip pat matė, kaip M. A. šovė į D. Š.. Pagal jį, tai buvo paskutinis šūvis, po kurio D. Š. suklupo ir nukrito, o M. A. nubėgo į laiptinę. Šūvis į D. Š. buvo iš 7-10 metrų. Liudytojas D. P. nurodė, kad po šūvio D. Š. nukrito ir daugiau jokių šūvių nebuvo. Trečia, būtų nukentėjusiojo N. S. parodymai, pagal kuriuos nustatyta, jog po šūvio (M. A.) D. Š. žengė porą žingsnių ir nukrito. Tai buvo paskutiniai šūviai, daugiau šūvių nebuvo. Paskutinis iššovė M. A., stovėdamas prieš D. Š., prie laiptinės. Po paskutinio šūvio viskas nutilo. Ketvirta, tai specialistų A. Jurevičiaus, E. Burzdiko nagrinėjamoje byloje duotos išvados. Pagal specialisto A. Jurevičiaus išvadas, keturios grankulkės, rastos D. Š. krūtinės dešiniosios pusės sužalojimų kanaluose yra fabrikinės gamyklos 8,8 mm skersmens grankulkės iššautos iš lygiavamzdžio ginklo. Nustatyti, iš kokio kalibro, ir, ar iš tyrimui pateikto medžioklinio šautuvo jos buvo išautos negalima, nes nėra požymių, iš kurių būtų galima apie tai spręsti. Fabrikinio užtaisymo 12-to kalibro medžioklinių šovinių sviedinį sudaro aštuonios, o 16-to kalibro medžioklinių šovinių sviedinį sudaro septynios 8,8 mm skersmens, tai yra tokio pats skersmens, kaip ir rastos nukentėjusiojo krūtinės sužalojimų kanaluose, grankulkės. Nukentėjusiojo kailinių, megztinio ir marškinėlių priekinių paviršių dešinėje pusėje esantis šautinis pažeidimas buvo padarytas iš 9-10 metrų atstumo, matuojant nuo šautuvo vamzdžio laibgalio. Specialistas E. Burzdikas konstatavo, kad šūvio, kurio buvo padarytas nukentėjusiojo kailinių, megztinio ir marškinėlių priekinio paviršiaus pažeidimas ir jį atitinkantys krūtinės dešiniosios pusės sužalojimai, kryptis buvo iš užpakalio į priekį, 60-65 laipsniu kampu iš viršaus į dešinę ir aukai stovint 5-10 laipsniu kampu iš dešinės į kairę. Šūvio metu ginklas nukentėjusiojo atžvilgiu, esant pastarajam vertikalioje padėtyje, buvo iš viršaus ir iš dešinės pusės arba iš dešinės pusės, jeigu nukentėjusysis šūvio metu buvo pasilenkęs į priekį. Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdyje apklausti M. A. ir B. A. tvirtino, jog jiems pareikštas naujas kaltinimas yra nepagrįstas. M. A. kategoriškai neigė nužudęs D. Š., o B. A., jog tyčia būtų kėsinęsis nužudyti D. Š. Pagal M. A. parodymus, jis D. Š. nei į pilvą, nei į galvą, nei į jį iš po mašinos, nešovė. Jis, norėdamas apsaugoti savo gyvybę, stovėdamas šovė į apačią, tačiau, ar pataikė į D. Š., nežino. Tuo metu D. Š. stovėjo viename mikroautobusiuko gale, o jis kitame, tai yra jie vienas nuo kito stovėjo mikroautobusiuko ilgio atstumu. Kada D. Š. šaudė, jie dviese bėgiojo aplink mašiną, bet D. Š. į jį nepataikė. B. A. tvirtino, jog jis, pamatęs, jog D. Š., iškėlęs dešinę ranką į priekį, kurioje laikė pistoletą, taikosi į M. A., stovėdamas balkone (trečiame namo aukšte) šovė jam į kojų pusę, tačiau, ar pataikė į kojas nežinantis. Jis matė, jog iš kart po to D. Š. suklupo, tačiau, ar nuo jo šūvio, nežinantis, nes tuo metu kai šovė jis, dar kažkas iššovė porą šūvių. D. Š. tuo metu, kai jis šovė, stovėjo jam iš dešinės pusės ir šovė į M. A.. Tai jis (B. A.) padarė, nes išėjęs į balkoną pamatė, jog M. A. stovi priekyje mašinos, o D. Š. atsisuko į M. A. ir šovė į šį. Kliūčių, kurios jam būtų trukdę matyti įvykį, nebuvo. Specialistai E. Burzdikas ir A. Jurevičius apeliacinės instancijos teisme patvirtino savo duotas išvadas. Jų teigimu, prašyme pakeisti kaltinimą minimi liudytojų, nukentėjusiojo parodymai jų išvadų nekeičia, nes jie nėra pakankami, jog remiantis jais galima būtų įvertinti įvykio metu buvusią situaciją. Jose nėra nurodytos jokios papildomos informacijos, tik abstraktūs dalykai (iš jų neaišku, kiek pasilenkęs buvo D. Š., iš kurios ir į kurią pusę buvo pasisukęs, kokioje padėtyje įvykio metu stovėjo dalyvavę asmenys ir kt.). Tačiau neatmetė galimybės, jog D. Š. sužalojimai galėjo būti padaryti suklupus ir esant vertikalioje padėtyje. Nurodė, jog jie galėtų pasakyti tiksliau, tik tuo atveju, jeigu būtų atliktas minėtų asmenų parodymų patikrinimas, dalyvaujant reikalingiems specialistams. Todėl apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl B. A., M. A., liudytojų parodymų įvertinimo, ir atkurti realią įvykio situaciją, kur buvo įvykį matę liudytojai, nužudytasis, kokioje padėtyje stovėjo įvykyje dalyvavę asmenys, o kartu ir patikrinti bylą dėl naujai pateikto kaltinimo, tai yra, ar M. A. ir B. A. veikoje yra jiems prašyme pakeisti kaltinimą inkriminuotų nusikaltimų sudėtis, buvo nutarta pavesti prokurorui organizuoti ikiteisminio tyrimo veiksmą: eksperimentą, patikrinant įvykį mačiusių liudytojų A. V., N. M., I. P., L. R., R. A., D. P., nukentėjusiojo N. S., taip pat nuteistojo M. A., asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, B. A. parodymuose nurodytų aplinkybių apie įvykį teisingumą, ar jos atitinka realias aplinkybes, kartu ir šioje byloje keliamas versijas apie D. Š. sužalojimo mechanizmą (tuo metu, kai buvo šauta į D. Š., šis buvo pasilenkęs; M. A. su nupjautavamzdžiu ginklu padarė sužalojimus D. Š. krūtinėje, o B. A. su savo turėtu medžiokliniu šautuvu padarė D. Š. kojos sužalojimus), dalyvaujant visiems minėtiems asmenims ir teismo medicinos ekspertams J. M. Paliuliui, S. Fedaravičiui, specialistui A. Jurevičiui, toje pačioje vietoje (prie namo, esančio (duomenys neskelbtini)), pagal galimybę tomis pačiomis apšvietimo sąlygomis, buvusiomis 2005 m. gruodžio 27 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 18.33 val., ir tokioje pačioje aplinkoje (panaudojant įvykio vietoje buvusius (ar maksimaliai panašius) daiktus (stovėjusius automobilius, mikroautobusą) ir juos išdėstant tose vietose, kur jie buvo įvykio metu), įvykio vietoje buvusiems ir įvykį mačiusiems asmenims esant toje pat vietoje (vietose, jeigu jos keitėsi) ir tokioje pat padėtyje (padėtyse, jeigu jos keitėsi), kurioje (kuriose) jie buvo įvykio metu. Tačiau apeliacinio proceso metu keliama versija dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų ir kitų jau aptartų įrodymų vertinimo atlikus eksperimentą nepasitvirtino, keliama versija, o kartu ir naujai suformuluotame kaltinime nurodytos įvykio aplinkybės, buvo paneigtos. Dar kartą išnagrinėjusi visas specialistų išvadas, o taip pat įvertinusi apklaustų specialistų bei ekspertų parodymus, eksperimento metu gautus duomenis, liudytojų parodymus, kolegija nustatė keletą aplinkybių. Neabejotinai nustatyta, kad M. A., panaudodamas neteisėtai laikomą nenustatytą medžioklinį šautuvą, D. Š. padarė šautinį sužalojimą kojoje, o D. Š. mirė nuo sužalojimų, kuriuos padarė B. A., panaudodamas legaliai laikomą medžioklinį šautuvą, šaudomas iš savo buto balkono. Tai rodo specialisto išvada Nr. M 385 1 05 (08), specialisto išvada Nr. 11-885 (06), 11-1120 (06)/MK1 03/06(01). 2006 m. balandžio 21 d. specialisto išvadoje Nr. 11-885 (06), 11-1120 (06)/MK1 03/06(01) kategoriškai nurodyta, kad nukentėjusiojo D. Š. krūtinės ląstos šautinis sužalojimas ir jį atitinkantys drabužių šautiniai pažeidimai šaunant iš tirti pateikto įtariamojo B. A. medžioklinio šautuvo IŽ Nr. KO 9823 kairiojo vamzdžio tos pačios firmos fabrikinės gamybos šoviniais kaip ir šovinys, kuris buvo pateiktas tirti, galėjo būti padarytas iš 13,9 metrų ir iš 14,9 m atstumų. Taip pat neatmetama galimybė, jog krūtinės ląstos sužalojimas ir jį atitinkantys drabužių pažeidimai galėjo būti padaryti šaunant ir iš 15,9 m atstumo (t. 2, b. l. 96-99). Specialisto išvadose Nr. M 385 1 05 (08) nustatyta, kad krūtinės šautinių sužalojimų kanalų kryptys yra maždaug vienodos: iš viršaus žemyn 60-65 laipsnių kampų ir iš dešinės į kairę maždaug 5-10 laipsnių kampų. Kadangi šautinių sužalojimų (žaizdų) kanalo kryptis yra iš viršaus žemyn ir iš dešinės į kairę, galima manyti, kad svetimkūnių padarytų kanalų kryptis nurodo, kad šūviai galėjo būti paleisti iš viršaus žemyn, iš dešinės į kairę. Tuo tarpu dešinės blauzdos šautinių žaizdų kanalų kryptis eina iš priekio nugaros link ir maždaug 10-15 laipsnių kampu iš viršaus žemyn. Šautinio sužalojimo padarymo metu nukentėjusysis į žalojančius daiktus buvo atsisukęs dešinę kūno pusę. Pažeidimai mirusiojo rūbuose maždaug atitinka šautinius sužalojimus kūne (t. 2, b. l. 113-122). Šių specialisto išvadų eksperimento metu gauti rezultatai nepaneigia. Kaip matyti iš byloje esančio 2009 m. gruodžio 23 d. eksperimento protokolo ir 2009 m. gruodžio 23 d. suvestinės (t. 7, b. l. 43-50, 51-98), eksperimente dalyvavę M. A., B. A., liudytojai A. V., N. M., I. P., L. R., R. A., D. P., nukentėjusysis N. S., dalyvaujant teismo medicinos ekspertams S. Fedaravičiui, J. Paliuliui, specialistui A. Jurevičiui, bandė parodyti, kur, kas, kaip stovėjo, kokioje pozoje, kokioje rankoje ir kokioje padėtyje ranka buvo asmenų, kurie šaudė ir kitas aplinkybes, tačiau jų parodymai dėl šių aplinkybių nėra labai tikslūs, o kai kurie iš jų ir prieštaringi, daugelis iš eksperimente dalyvavusių asmenų į daugelį klausimų negalėjo atsakyti, nurodė, kad jau daug ką pamiršo ar to momento nematė. Tiriant visus nusikaltimus, o nužudymus – ypatingai, labai svarbus veiksnys yra tyrimo veiksmų operatyvumas ir savalaikiškumas. Labai svarbu yra kuo greičiau surasti ir baudžiamojo proceso įstatymo priemonėmis užfiksuoti faktinius duomenis apie įrodinėtinas byloje aplinkybes. Operatyviai, tuoj po nusikaltimo padarymo nesurinkus įrodymų, vėlesnių procesinių veiksmų atlikimo momentu faktinių duomenų apie bylai svarbias aplinkybes surinkimo galimybė būna apsunkinta arba visiškai išnykusi, nes tiek objektyvioje realybėje faktiniai duomenys dažniausiai išlieka ribotą laiką, vėliau išnyksta, tiek žmogaus sąmonėje duomenys apie faktus užsifiksuoja tuoj po šių faktų įvykimo ir atgaminami teisingiausiai, apklausus asmenis betarpiškai po įvykio. Vėliau, praėjus ilgesniam laiko tarpui, apklausiami asmenys negali tiksliai ir teisingai atsiminti bei atpasakoti visų faktinių duomenų. Šioje byloje eksperimentas, dalyvaujant teismo medicinos ekspertams S. Fedaravičiui, J. Paliuliui, specialistui A. Jurevičiui, buvo atliktas tik apeliacinio proceso metu, praėjus nuo įvykio 4 metams, todėl savaime suprantama, jog apklausiami asmenys galėjo ir neatsiminti tokių detalių, kaip asmenų poza, rankos padėtis ir kt., ar dėl jų esmingai klysti ar nurodyti netiksliai, neteisingai, įvertinus ir tai, kad įvykis vyko tamsiu paros metu, veiksmas vyko labai greitai. Nepaisant to, visos tiek M. A., B. A., tiek liudytojų A. V., N. M., I. P., L. R., R. A., D. P., nukentėjusiojo N. S. eksperimento metu nurodytos aplinkybės buvo patikrintos ir įvertintos eksperimente dalyvavusių teismo medicinos ekspertų S. Fedaravičiaus, J. Paliulio, specialisto A. Jurevičiaus. Tačiau, kaip matyti iš jų duotų išvadų, nebuvo nustatytos tokios aplinkybės, kurias dėsto nukentėjusioji L. Š. naujai suformuluotame kaltinime M. A. ir B. A. dėl sužalojimų, buvusių D. Š. mirties priežastimi, padarymo mechanizmo, ir kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo šioje dalyje nustatytas aplinkybes. Specialistas A. Jurevičius, dalyvavęs eksperimente įvykio vietoje, remdamasis bylos medžiaga bei ankstesniais balistinių tyrimų rezultatais, laikė, jog labiau tikėtina, jog D. Š. buvo sužalotas šaudant iš viršaus, tai yra iš balkono. Panašios nuomonės buvo ir eksperimente dalyvavęs teismo medicinos ekspertas J. M. Paliulis. Jo teigimu, pagal D. Š. kūne nustatytus šautinius sužalojimus, jų lokalizaciją kūne, šautinių kanalų kūne kryptį, atsižvelgiant į balistinių tyrimų duomenis, kategoriškai paneigti M. A., B. A. nurodytas D. Š. sužalojimo aplinkybes, nėra galimybės, tačiau labiau tikėtina yra B. A. nurodyta sužalojimo versija (t. 7, b. l. 49, 50). Eksperimente dalyvavę ir specialisto išvadas šioje byloje davę teismo medicinos ekspertas J. M. Paliulius, specialistai A. Jurevičius, E. Burzdikas dar kartą buvo apklausti ir apeliacinės instancijos teisme. Teismo medicinos ekspertas J. M. Paliulis patvirtino savo duotą išvadą, kad sužalojimas, kuris buvo D. Š. mirties priežastis, buvo padarytas šaudant iš aukščiau, tai yra iš balkono (t. 7, b. l.109-110). Specialistas A. Jurevičius taip pat neatsisakė nei vienos savo šioje byloje duotos specialisto išvados, priešingai, dar kartą jas kategoriškai patvirtino. Jo teigimu, eksperimento metu gauti duomenys nekeičia jo duotų išvadų, jis jas gali tik dar kartą patvirtinti. Kartu specialistas išsamiai atsakė į visus jiems užduotus klausimus, paaiškino, dėl kokių priežasčių eksperimente dalyvavusių asmenų parodymai nekeičia jo duotų išvadų dėl sužalojimų D. Š. padarymo mechanizmo. Pagal specialisto paaiškinimus, sužalojimas, kuris buvo D. Š. mirties priežastis, buvo padarytas šaudant iš viršaus ir esant D. Š. vertikalioje padėtyje. D. Š. tuo metu, kai buvo sužalotas ir jam padarytas mirtinas sužalojimas, ranką galėjo laikyti pakeltą į viršų arba atmestą atgal, bet į priekį ranka negalėjo būti ištiesta, kaip nurodo M. A., B. A., nes būtų uždengiama sužalojimų vieta. Taip pat kategoriškai atmetė galimybę, jog mirtinas sužalojimas galėjo būti D. Š. padarytas taip, kaip nurodo liudytojos I. P. ir L. R.. Tai rodo D. Š. padarytų sužalojimų pobūdis ir kailiniuose esantys sugadinimai, kurie yra dešinėje pusėje krūtinės srityje. Tokios pačios nuomonės buvo ir specialistas E. Burzdikas, šioje byloje tyręs odos išpjovas su žaizdomis, siekiant nustatyti sužalojimų padarymo mechanizmą, metalizaciją, žalojančio įrankio identifikacijos savybes. Specialisto E. Burzdiko teigimu, sužalojimai D. Š. krūtinėje buvo padaryti šaudant iš viršaus žemyn ir galėjo būti padaryti šaudant iš balkono. Tai parodo šovinių sklaida ir kiti faktoriai – šūvių krypties išsidėstymas, žaizdų lokalizacija, taip pat faktas, kad buvo padaryti sužalojimai krūtinėje ir kojoje skirtingais šratais, kas leidžia teigti, jog buvo du skirtingi ginklai. Specialistas E. Burzdikas, kaip specialistas A. Jurevičius, taip pat tvirtino, kad pagal sužalojimų lokalizaciją, D. Š. ranka, tuo metu, kai šis buvo mirtinai sužalotas, turėjo būti pakelta į viršų ir nukreipta į šoną (t. 7, b. l. 110-111). Byloje nenustatyta tokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas abejoti teismo medicinos ekspertų S. Fedaravičiaus, J. M. Paliulio, specialistų A. Jurevičiaus, E. Burzdiko kvalifikacija ir kompetencija, kartu ir jų duotomis išvadomis dėl D. Š. padarytų sužalojimų mechanizmo, būdo, šūvių trajektorijos ir atstumų. Apeliančių atstovai nepagrįstai bando pateikti apeliacinės instancijos teisme duotus specialistų, teismo medicinos ekspertų paaiškinimus, liudytojų parodymus kaip patvirtinančių jų keliamas versijas Visi šių specialistų, teismo medicinos ekspertų paaiškinimai, liudytojų parodymai arba neteisingai jų interpretuojami, arba remiamasi tik jų ištraukomis, kurios neatitinka tikrojo tų paaiškinimo ir parodymų turinio. Todėl nepaneigia nustatytų aplinkybių. Byloje tokių duomenų, kurie patvirtintų naujai B. A., M. A. suformuluotus kaltinimus ir apeliančių ir jų atstovų keliamą versiją, apeliacinės instancijos teismui išnaudojus visas įmanomas galimybes ją patikrinti, nėra gauta. Priešingai, kai kurias svarbias įvykio aplinkybes pavyko nustatyti dar tiksliau. Iš anksčiau jau aptartų liudytojų L. R., I. P. parodymų nustatyta, kad po pirmo šūvio D. Š. buvo tik sužeistas, mirtinas šūvis buvo antras, po kurio šis nukrito. Pagal minėtas specialisto išvadas ir specialistų, teismo medicinos eksperto paaiškinimus, mirtinas sužalojimas D. Š. buvo padarytas šovus iš viršaus į apačią ir galėjo būti padarytas iš 13,9 metrų ir iš 14,9 m atstumų. Taip pat neatmetama galimybė, jog krūtinės ląstos sužalojimas ir jį atitinkantys drabužių pažeidimai galėjo būti padaryti šaunant ir iš 15,9 m atstumo. Tai yra, kaip nustatyta, iš balkono šovus B. A.. Tačiau specialistas A. Jurevičius, kaip ir teismo medicinos ekspertas J. M. Paliulis, negalėjo pasakyti, kuris šūvis po kurio sekė. Tačiau vertinant šiuos liudytojų parodymus, minėtų specialistų, teismo medicinos eksperto duotų išvadų ir paaiškinimų kontekste, kurie šioje dalyje neprieštarauja specialistų, teismo medicinos eksperto duotoms išvadoms ir paaiškinimams, galima daryti išvadą, jog pirmas šūvis buvo iššautas M. A., pataikant D. Š. į koją, nes, kaip nurodė minėtos liudytojos, po šio šūvio D. Š. buvo dar gyvas, tik sužeistas, mirtinas šūvis buvo antras, o jį, kaip nustatyta, iššovė B. A..

Iš to, kas išdėstyta, kolegijai abejonių dėl to, kad D. Š. turėjo ginklą, pirmas pradėjo šaudyti į M. A. ir tai darė intensyviai, po ko sekė M. A. veiksmai – šūvis į D. Š., pataikant į koją, o po šio šūvio - B. A. šūvis į D. Š. ir D. Š. mirė nuo sužalojimų, kuriuos padarė B. A., panaudodamas legaliai laikomą medžioklinį šautuvą, šaudomas iš savo buto balkono, nekyla.

Pirmosios instancijos teismas laikė, kad ši M. A., B. A. veika negali būti laikoma pavojinga. Aplinkybės, kurioms esant M. A., B. A. šovė į D. Š., leidžia daryti išvadą, kad buvo susiklosčiusi situacija, pateisinusi gynybą priemonėmis, galinčiomis pavojingai ir sunkiai sužaloti kūną, pavojingo gyvybei ar sveikatai įrankio – šautuvo panaudojimą. Kaip jau buvo minėta apeliantės skunde nesutinka su tokia teismo padaryta išvada.

Būtinoji gintis, remiantis baudžiamosios teisės teorija, apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teisė ginti save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi yra svarbi įstatyminė žmogaus teisių, visuomenės ar valstybės interesų apsaugos garantija. Būtinoji gintis pripažįstama aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atsakomybę, tik tuo atveju, kai ji atitinka ginties teisėtumo sąlygas, kurios susijusios su dviem esminiais momentais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimuisi būtinos trys sąlygos – kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kai žala jau daroma arba yra labai aiški jos grėsmė, t. y. kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis iš tikrųjų egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Gynybos teisėtumo sąlygos yra jos padarymas atremiant pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi, neperžengiant būtinosios ginties ribų. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, kai tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus, o kėsinimosi pavojingumą lemia kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir kitos panašios aplinkybės. Būtina atsižvelgti, jog besiginantysis dėl užpuolimo patiria staigų emocinį išgyvenimą, todėl subjektyviai ne visada gali tiksliai ir teisingai įvertinti užpuolimo pavojingumą.

Išnagrinėjus šioje baudžiamoje surinktus įrodymus ir įvertinus jau nustatytas įvykio aplinkybes, visų pirma kolegija nesutinka su apeliančių ir jų atstovų dėstomais argumentais, kad reali grėsmė M. A. sveikatai ir gyvybei nebuvo kilusi, M. A. gynybos priemone – nupjautavamzdžiu šautuvu - apsirūpino esant tariamam, t. y. jo paties vaizduotėje susiformavusiam pavojui. Kad D. Š. jokio ginklo neturėjo, o turėjo tik mobilaus ryšio telefoną, norėjo tik pasikalbėti, agresyviai nebuvo nusiteikęs, į M. A. nešaudė, neatitinka nustatytų ir jau aptartų faktinių bylos aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad M. A. konflikto su D. Š. neinicijavo, M. A. tyčia neprovokavo pavojingo D. Š. kėsinimosi veiksmų, siekdamas tariamos gynybos, jis su D. Š. iki jo užpuolimo momento net nekonfliktavo, smūgių jam nesudavė, jokio smurto prieš D. Š. nenaudojo (prieš šį įvykį konfliktas buvo kilęs tarp M. A. ir N. S.), o buvo pats užpultas. Visa įvykių eiga, užpuolimo intensyvumas, kėsinimosi pobūdis, naudojamos priemonės parodo, jog kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir realus, o D. Š. pasirinkta gynybos priemonė – nupjautavamzdis šautuvas – adekvati. D. Š. pasakymą, kad iššaudys visą jų armėnų šeimą, M. A. suprato kaip realų pavojų jo sveikatai ir gyvybei, todėl išeidamas susitikti su grasinančiu D. Š. į lauką pasidėjo nupjautavamzį šautuvą po dėdės B. A. mikroautobusu, t. y. pradėjo ruoštis gynybai. Tolesnė įvykių eiga patvirtina, kad pavojus M. A. sveikatai ir gyvybei buvo ne tariamas, jo paties įsivaizduotas, o realus – M. A. tuojau pat po tokių D. Š. žodžių telefoninio pokalbio metu, kai tik susitiko su D. Š. lauke, iš karto D. Š., nieko nepaaiškinant, buvo užpultas ir į jį pradėta šaudyti. Byloje nėra duomenų, kad M. A. ruošėsi ką nors užpulti ar sužaloti, o ruoštis būtinajai ginčiai įstatymas nedraudžia. Nepagrįstas yra argumentas, kad nupjautamzdžio šautumo pasidėjimas po dėdės B. A. mikroautobusu turėtų būti traktuojamas ne kaip ruošimasis gynybai ir noras apsirūpinti gynybos priemonėmis, o kaip pasiruošimas muštynėms ir apsirūpinimas nužudymo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo įrankiu. Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslams, dėl to muštynėse nėra besiginančių, muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla. Byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad pats M. A. būtų turėjęs tikslą sunkiai sužaloti ar nužudyti nukentėjusįjį ir šiam tikslui pasiekti iš anksto atlikęs kokius nors pasiruošimo veiksmus, tai yra pats sąmoningai sukūrė tokią situaciją, kuri jo supratimu, atitiktų būtinosios ginties būklę, iš anksto pasiruošė išprovokuoti konfliktą ir, tai pavykus padaryti, realizavo savo ketinimus – nužudė D. Š. Iš bylos duomenų matyti, kad M. A. pirmas lauke nieko nepuolė, jis tuo metu net neturėjo rankose šautuvo, jis pats buvo užpultas staiga pasirodžiusio D. Š., praėjus trumpam taiko tarpui po D. Š. telefonu pasakytų grasinančių žodžių. D. Š., nieko nesiaiškinęs, iš karto pradėjo šaudyti į beginklį M. A.. M. A. pasislėpus už dėdės B. A. mikroautobuso, D. Š. savo veiksmų prieš M. A. nenutraukė, ieškojo M. A., o kai pamatydavo į šį šaudavo. Tai liudija kėsinimosi intensyvumą. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, M. A. nupjautavamzį šautuvą panaudojo tik, kai pamatė, kad D. Š. taikosi į jį, kad apsiginti nuo D. Š. Šovimo momentu į D. Š., realus pavojus M. A. sveikatai ir gyvybei buvo kilęs ir dar nebuvo pasibaigęs. Žalą M. A. padarė tik besikėsinančiam į jo gyvybę ir sveikatą D. Š., o ne tretiesiems asmenims. Kolegijos nuomone, M. A. gynyba nuo D. Š., kuris į jį šaudė ir darė tai intensyviai, atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pažymėtina, kad M. A. šaunamąjį ginklą panaudojo išimtinai gynybai, šovė į D. Š. pamatęs, jog D. Š. taikosi į jį, o šio šūvio nepavyks išvengti, D. Š. gali jį nušauti (M. A., norėdamas nubėgti į namo laiptinę, pasitraukė nuo mikroautobusiuko, už kurio slapstėsi, tačiau sutiko D. Š., kuris į jį taikėsi su pistoletu), šio daugiau nenaudojo, numetė, o pats nubėgo į laiptinę.

Tačiau, kaip jau buvo minėta, pagal bylos duomenis nustatyta, kad M. A. pataikė D. Š. į koją ir D. Š. dėl to, kaip buvo nustatyti medicininio tyrimo metu, buvo padaryti dešinės blauzdos šautiniai sužalojimai, kurie, kadangi nėra pažeistos stambios ir vidinės blauzdos kraujagyslės, priskiriami prie nesukaus sveikatos sutrikdymo (t. 2, b. l. 113-122). D. Š. mirties priežastimi buvo sužalojimai, kuriuos padarė M. A. dėdė B. A., panaudodamas legaliai laikomą medžioklinį šautuvą, šaudamas iš savo buto balkono. B. A. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl D. Š. nužudymo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kaip ir M. A., baudžiamąją bylą B. A. nutraukė, konstatavęs, jog B. A. tai padarė gindamasis ir gindamas savo sūnėną M. A. nuo ginkluoto D. Š. užpuolimo. Kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka tik iš dalies. Byloje tokių duomenų, kurie leistų daryti neginčijamą išvadą, kad būtų susiklosčiusi tokia situacija, kuri savo esme būtų kėlusi pavojų B. A. sveikatai ar gyvybei, nėra. B. A., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, yra parodęs, kad jis į D. Š. šovė ne tik gindamas savo sūnėną, bet gindamasis ir pats, nes ir jam D. Š. grasino telefonu, be to, kai jis buvo balkone, šovė į jį. Pirmosios instancijos teisme B. A. taip pat nurodė, kad, kai jis buvo balkone, D. Š. šovė į jį. Tačiau jau tvirtino, kad jis šovė į D. Š. tik norėdamas apginti savo sūnėną. Tokios pozicijos B. A. laikėsi ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Pagal apeliacinės instancijos teisme duotus B. A. parodymus, kai jis buvo balkone, kuris yra namo trečiame aukšte, nors D. Š. šovė į jį, tačiau jo gyvybei pavojus negrėsė. D. Š. pataikė kažkur į sieną, o jis atsitraukė. Jis šovė į D. Š. tik dėl to, kad manė, jog jo sūnėno gyvybei iškilo realus pavojus. Byloje tokių duomenų, kurie patvirtintų B. A. parodymus apie D. Š. šaudymą į jį, nėra. Tačiau, net ir tikint tokiais B. A. parodymais, įvertinus situaciją (B. A. buvo trečiame aukšte, o D. Š. kieme, buvo tamsus paros metas), pagal tas aplinkybes, kurias nurodo B. A., daryti išvadą, kad B. A. gyvybei ir sveikatai būtų iškilęs realus, akivaizdus pavojus, kolegija nemato pagrindo. Pažymėtina, kad ir pats B. A., kaip jau buvo minėta, pripažino, jog jo gyvybei ar sveikatai pavojaus nebuvo. Tačiau byloje nustatytos ir jau aptartos aplinkybės, kolegijos nuomone, rodo, kad D. Š. savo veiksmais sudarė tokią situaciją, kurią B. A., pamatęs pro savo buto langą (kaip D. Š. taikosi šauti ir šovė į M. A.), galėjo įvertinti kaip grėsmingą, realiai pradėtą pavojingą kėsinimąsi į jo sūnėno M. A. sveikatą ar gyvybę, kuri suteikė B. A. teisę į būtinąją gintį, kuria jis teisėtai pasinaudojo norėdamas apginti savo sūnėną M. A.. Vis dėlto pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šioje situacijoje B. A. neperžengė būtinosios ginties ribų, teisėjų kolegija laiko neteisinga. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neįvertino situacijos, kuri buvo konflikto pabaigoje. Šie faktai svarbūs modeliuojant situaciją ir prognozuojant asmenų elgesį įvykio metu. Pagal B. A. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, jis buvo namuose ir virtuvėje darėsi kavą, ir tuo metu išgirdo šūvius. Iš viso išgirdo tris šūvius. Kai išgirdo pirmą šūvį, iš karto po to buvo antras šūvis. Tada jis pasižiūrėjo pro virtuvės langą ir pamatė, kaip į M. A. šaudo D. Š. ir M. A. nubėgo pasislėpti už šalia namo stovinčio mikroautobuso. Jis tuo metu nubėgo į kambarį, kuriame buvo seifas. Atrakino seifą, pasiėmė medžioklinį šautuvą, šovinius ir eidamas link balkono šį užtaisė. Jis, atėjęs į balkoną, D. Š. šūktelėjo ,,ką darai?“. D. Š. šovė į jo pusę, bet nepataikė. Jis tada, norėdamas pagąsdinti, vieną kartą iššovė į orą, bet šautuvas neiššovė. Tada jis šovė D. Š. prie kojų. Kai jis atėjo į balkoną, M. A. nematė. Bet prieš tai matė, kaip sūnėnas pasislėpė už mašinos. Taip pat matė, kaip įvykio vietoje buvę vyrai rodo pirštais į mašiną, atseit ten yra jo sūnėnas. Jis šovė į D. Š. tik dėl to, kad norėjo apginti savo sūnėną. Jis buvo įsitikinęs, kad šis yra pasislėpęs už autobusiuko. To fakto, kad M. A. turi ginklą, jis nežinojo. Ginklo jis M. A. rankose nematė ir nežinojo, kad jis šovė į D. Š.. Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti ir B. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 151-153, 155, 157, 159). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ir parodymų patikrinimo vietoje metu B. A. faktiškai buvo parodęs apie tas pačias įvykių aplinkybes. Eksperimento metu B. A. iš virtuvės buto bei balkono atpažino jam rodytus objektus, todėl nėra pagrindo netikėti B. A. parodymams, jog jis matė pas D. Š. rankoje būtent pistoletą (t. 5, b. l. 43-46). Pakartojus eksperimentą apeliacinės instancijos teisme, B. A. iš virtuvės buto bei balkono atpažino jam rodytus objektus dar kartą. Kliūčių, kurios būtų trukdę matyti B. A. D. Š. rankose pistoletą, nenustatyta (t. 7, b. l. 43-98). Todėl netikėti tokiais B. A. parodymais, kad jis matė D. Š. rankose pistoletą, kolegija neturi pagrindo. Tačiau pagal B. A. parodymus nustatyta, jis į D. Š. šovė, kai D. Š. neatliko tuo metu jokių puolamųjų veiksmų – į M. A. nešaudė, nesitaikė šauti, nesiartino prie mikroautobusiuko, kur, B. A. įsitikinimu, buvo jo sūnėnas. Bet, kaip jis manė, pavojingas kėsinimasis dar nebuvo pasibaigęs, nes D. Š. draugai pasakinėjo šiam, kur yra jo sūnėnas, o jis buvo įsitikinęs, jog M. A. yra vis dar kieme pasislėpęs už mikroautobuso, nežinojo, jog jo sūnėnas turi ginklą, dėl to ir šovė į D. Š.. Tačiau, kaip byloje nustatyta (liudytojų I. P. ir L. R. parodymai), tuo metu, kai šovė B. A., D. Š. jau buvo sužeistas, o M. A. pabėgęs į laiptinę. Tai yra pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs ir realios grėsmės M. A. sveikatai ir gyvybei D. Š. jau nekėlė. Tačiau pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, nebūtų galima konstatuoti, jog B. A. buvo aiškus jo pasibaigimo momentas, nes, kaip matyti iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių, įvykiai klostėsi labai greitai, buvo tamsus paros metas, D. Š. iš įvykio vietos nebuvo pasitraukęs, jis matė pro langą D. Š. rankose pistoletą ir kaip šis šaudė į jo sūnėną, o išėjęs į balkoną, D. Š. draugus, kurie pirštais rodė, kaip jis suprato, kur yra jo sūnėnas, jis buvo įsitikinęs, kad jo sūnėnas vis dar yra už mikroautobuso ir nežinojo, kad jo sūnėnas turi ginklą ir juo šovė į D. Š. Tai yra B. A. pagrįstai galėjo manyti, kad prasidėjęs pavojingas kėsinimas į jo sūnėną, kurį jis matė pro langą, tęsiasi ir jis turi teisę ginti savo sūnėną. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. Š. šaudė į M. A., tai yra kėsinosi į jo gyvybę ir sveikatą, todėl B. A., gindamas savo sūnėną, galėjo padaryti tam tikrą žalą D. Š.. Vis dėlto konkrečios bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad šioje situacijoje gynyba, B. A. panaudojus medžioklinį šautuvą ir padarius D. Š. sužalojimus, dėl kurių D. Š. mirė, aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tuo metu, kai B. A. šovė, kaip jau buvo minėta, D. Š. į M. A. nešaudė, taip pat ir grėsmingai su ginklu į tą pusę, kur, B. A. įsitikinimu, buvo jo sūnėnas M. A. pasislėpęs, pasakinėjant D. Š. draugams (B. A. buvo įsitikinęs, kad jie nori parodyti jo sūnėno buvimo vietą) nesiartino, D. Š. tik buvo dar kieme (pagal liudytojų parodymus D. Š. tuo metu jau buvo sužeistas ir sukniubęs). B. A. taip pat neįspėjo D. Š. apie tai, jog žada gynybai panaudoti šaunamąjį ginklą, jeigu D. Š. puls dar jo sūnėną. B. A., kaip jis nurodė, vieną kartą šovė, bet šūvio nebuvo, užsikirto ginklas. Po ko, jis iš karto jau šovė į D. Š., taikydamas į kojas. Be to, pats B. A. iš esmės pripažino, kad jis savo sūnėno net nematė tuo metu, kai šovė į D. Š., jis tik instinktyviai jautė grėsmę savo sūnėnui, kuris, jo įsitikinimu, buvo pasislėpęs už mikroautobuso ir matė D. Š. draugus, kurie rodė, kad ten yra jo sūnėnas. Dėl to jautė, kad sūnėno gyvybei yra realus pavojus. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šaudamas medžiokliniu šautuvu į D. Š. B. A. suvokė, kad savo veiksmais gali nužudyti D. Š. ir šių padarinių norėjo, tad veikė tiesiogine tyčia. B. A. pasirinktas gynybos įrankis buvo pavojingas D. Š. sveikatai ir gyvybei ir šios aplinkybės B. A. negalėjo nesuprasti. Žinoma, B. A. turėjo teisę ginti savo sūnėną nuo puolančiojo, bet jo gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Tiesa, viso proceso metu B. A. parodymai dėl šių aplinkybių nebuvo tokie jau nekintantys ir nuoseklūs. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme B. A. dėl šių aplinkybių savo anksčiau duotus parodymus iš dalies pakeitė ir jau kiek kitaip aiškino aplinkybes, kaip jis šovė į D. Š. Pagal B. A. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, jis pažiūrėjo pro langą ir pamatė, kaip M. A. nubėgo už miroautobusiuko, o D. Š. šaudo į šį. Tada jis nubėgo pasiimti ginklą ir išėjo į balkoną, D. Š. vis šaudė. Jis sušuko šiam: ,,ką tu darai?“, po ko D. Š. atsisuko į jį ir šovė. Tuo metu, kai jis išėjo į balkoną, M. A. buvo prie laiptinės. Jis dar pasakė D. Š.: ,,baik tu šaudyti“. Tada D. Š. pradėjo šaukti, sakydamas jam: ,,čiurka tu“ ir pradėjo šaudyti į M. A. M. A. nubėgo už mikroautobuso ir nugriuvo. Jis pagalvojo, jog šis sužeistas. Po to, jis, stovėdamas balkone, pamatė, kad jo sūnėnas stovi mikroautobuso priekyje, o D. Š. atsisuko ir šovė į jo sūnėną. Tada jis, norėdamas apginti sūnėną, šovė į D. Š.. Jis taikėsi D. Š. į kojas, D. Š. šovė į M. A. stovėdamas, dešinėje rankoje laikydamas šautuvą, D. Š. ranka buvo ištiesta į M. A.. Ar jo sūnėnas turėjo ginklą, B. A. nurodė nežinantis. Pagal jo aiškinimus, jis ginklo M. A. rankose nematė, kaip ir to fakto, kad M. A. šovė į D. Š.. Jis tik girdėjo, kad buvo dar šūvių. Tačiau, perskaičius visus jau nurodytus jo parodymus, duotus ankstesnių apklausų metu, B. A. jų nepaneigė. Nurodė, kad šie parodymai, jeigu jis taip sakė, yra teisingi. Tai reiškia, kad jis neatsisakė ir savo ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, kurie jau buvo aptarti. Tačiau vertinant B. A. parodymus pažymėtina, kad tarp jų yra prieštaravimų dėl įvykio aplinkybių, kuomet jis šovė į D. Š., kur buvo jo sūnėnas, o kur D. Š., ką šis tuo metu darė, kai jis šovė į D. Š., taip pat apeliacinės instancijos teisme nurodė ir visai naujas aplinkybes, kurių nebuvo minėjęs ankstesnių apklausų metu (apie tai, kad sakė D. Š. ,,baik tu šaudyti“, o tada D. Š. pradėjo šaukti, sakydamas jam: ,,čiurka tu“ ir pradėjo šaudyti į M. A.). Tačiau kolegijai kyla abejonių dėl B. A. apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų dėl šių aplinkybių teisingumo, nes apie tokias aplinkybes, kaip D. Š. pasakytus žodžius: ,,čiurka tu“ ir pradėjimą šaudyti į M. A., tai, kad jo sūnėnas stovėjo mikroautobuso priekyje, o D. Š. atsisuko ir šovė į jo sūnėną, jis ankstesnėse apklausose neminėjo. Tokias aplinkybes B. A. nurodė pirmą kartą apklausiamas apeliacinės instancijos. Tokių parodymų apie D. Š. pasakytus žodžius: ,,čiurka tu“ ir pradėjimo šaudyti į M. A., nepatvirtina nei jo sūnėno M. A., nei kitų liudytojų parodymai. Priešingai, pagal specialistų paaiškinimus, duotus apeliacinės instancijos teisme, D. Š. negalėjo laikyti rankos ištiestos, kaip kad nurodė B. A., ir šauti, nes tokiu atveju būtų uždengta sužalojimų vietą krūtinėje, į kurią, kaip nustatyta byloje, pataikė šaudamas B. A.. Kolegijos nuomone, visiškai naujos B. A. nurodomos aplinkybės akivaizdžiai yra priderintos prie jo sūnėno M. A. parodymų ir kitų byloje nustatytų aplinkybių, todėl šį parodymų pakeitimą kolegija vertina tik kaip B. A. pasirinktu gynybos būdu ir bandymu sušvelninti savo padėtį, ir vadovaujasi B. A. anksčiau aptartais pirmosios instancijos teisme duotais parodymais apie aplinkybes, kuomet ir dėl ko jis šovė į D. Š., kurie, kaip jau buvo minėta, faktiškai sutapo su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jis pakartojo analogiškai kelis kartus, ir kartu patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.

Teisėjų kolegija pripažįsta įrodyta, kad B. A. 2005 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 18.33 val., realizuodamas savo teisę į būtinąją gintį, gindamas savo sūnėną M. A. nuo D. Š. pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ir gyvybę, tyčia, peržengdamas būtinosios ginties ribas, iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 3 aukšto balkono šovė vieną kartą iš teisėtai laikomo medžioklinio lygiavamzdžio 12-to kalibro šautuvo IŽ-54, serija KO Nr. 9823, į nukentėjusįjį D. Š., kuris jau buvo sužeistas, M. A., ginantis nuo D. Š. ginkluoto užpuolimo, iššovus iš teisminio nagrinėjimo metu nenustatyto neteisėtai laikomo nupjautvamzdžio šautuvo ne mažiau kaip vieną kartą į D. Š. koją, dėl jo D. Š. buvo padaryti dešinės blauzdos daugybiniai kiauryminiai šautiniai sužalojimai su įėjimo ir išėjimo žaizdomis bei vienu aklu šautiniu sužalojimu su svetimkūniu (grankulkės dalimis), ir taip nesunkiai sutrikdyta D. Š. sveikata, ir taip B. A. padarė D. Š. daugybinius krūtinės dešinės pusės šautinius kiauryminius sužalojimus su įėjimo ir išėjimo žaizdomis bei aklomis šautinėmis žaizdomis su svetimkūniais (grankulkėmis) bei su šonkaulių, plaučių, diafragmos, kepenų, inkstų daugybinius pažeidimus su ūmiu kombinuotu nukraujavimu, dėl ko dėl nesuderinamu su gyvybe daugybinių vidaus organų (plaučių, kepenų, diafragmos, inkstų) pažeidimų ir dėl įvykusio ūmaus kombinuoto (išorinio ir vidinio) nukraujavimo nukentėjusysis D. Š. 19.15 val. Visagino miesto ligoninėje mirė, tai yra B. A. tyčia, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudė D. Š.. B. A. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį.

Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama, vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

BK 62 straipsnis B. A. negali būti taikomas. Byloje nėra nustatyta BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse išdėstytų sąlygų, kurios leistų kolegijai svartyti švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo B. A. klausimą pagal BK 62 straipsnio taisykles, visumos (nėra atlyginta (bent iš dalies) turtinė žala pagal Valstybinės ligonių kasos byloje pareikštą ieškinį) (t. 4, b. l. 47-48).

Tačiau kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, Konstitucinio Teismo aiškinamas taip pat kaip reiškiantis, jog konstitucinė vertybė yra ne pats teismo baigiamojo akto priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo baigiamojo akto priėmimas (2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, kaip minėta, nustatydamas sankciją už nusikalstamą veiką, kartu yra nustatęs ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už nusikalstamą veiką, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, bylos nustatytas aplinkybes, į tai, jog B. A. D. Š. tyčia nužudė gindamas savo sūnėną M. A. nuo D. Š., kuris buvo konflikto iniciatorius ir pirmas pradėjo šaudyti į M. A., tačiau peržengė būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas), B. A. asmenybę – anksčiau teistas nebuvo, dirbo (turėjo individualią įmonę), šiuo metu jam nustatytas 40 procentų darbingumo lygis, yra ligotas, charakterizuojamas teigiamai (t 4, b. l. 144), iš karto apie įvykį pranešė policijai, papasakojo apie jam žinomas įvykio aplinkybes, tuo padėdamas išaiškinti šią veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), turi šeimą, augina du nepilnamečius vaikus, nusikaltimas padarytas 2005 metais, t. y. prieš pakankamai daug laiko, nuo to laiko nėra duomenų, kad B. A. būtų padaręs kokius nors teisės pažeidimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nepaisant to, kad B. A. padarė labai sunkų nusikaltimą, bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, jie nebus pažeisti, pritaikius B. A. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skyrus švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę. Teisėjų kolegija, skirdama B. A. bausmę, atkreipia ypatingą dėmesį ir į tai, kad baudžiamasis procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios tęsiasi beveik penkerius metus. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga klausimus, susijusius su asmeniui pareikštu kaltinimu, išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką. Minėtos Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Kriterijai, kuriais remiantis vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė persekiojamam asmeniui. Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų, jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Šioje baudžiamojoje byloje vertinamasis laikotarpis – nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka – beveik penkeri metai. Šioje baudžiamojoje byloje proceso eigos analizė rodo, kad įtakos baudžiamojo proceso trukmei turėjo tiek objektyvios aplinkybės, nusikaltimo tyrimo sudėtingumas, tiek aplinkybės, priklausančios nuo proceso dalyvių. Ši baudžiamoji byla pakankami sudėtinga, šios nusikalstamos veikos tyrimas užėmė pakankamai daug laiko. Be to, bylos procese buvo delsimų, susijusių su teismo posėdžių atidėjimu dėl daugiausia nukentėjusiųjų ir jų atstovų sveikatos būklės. Tačiau procesas šioje baudžiamojoje byloje užsitęsė ir dėl nekokybiško tyrimo atlikimo, šios klaidos nebuvo ištaisytos ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas turėjo iš naujo tirti įrodymus, apklausti liudytojus, į teismo posėdžius neatvykdavo kai kurie liudytojai, kurių parodymai yra labai svarbūs šioje byloje, policijos pareigūnai nesugebėdavo jų iš karto surasti ir atvesdinti. Dėl to bylos nagrinėjimas užsitęsė. Taip pat buvo pavesta prokurorui organizuoti visą eilę ikiteisminio tyrimo veiksmų, kurių atlikimas užtruko dėl jų sudėtingumo ir specifikos. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje užtruko nepateisinamai ilgai iš dalies dėl proceso dalyvių (neatvykdavo į posėdžius) kaltės, tačiau didžiąja dalimi proceso ilgumą sąlygojo teisėsaugos institucijų padarytos klaidos. Dėl pernelyg ilgai užsitęsusio proceso B. A. teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Todėl, B. A. ilgai trukusiems apribojimams, praradimams, patirtiems dėl teisių, įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo kompensuoti skirtina bausmė, švelnesnė, nei įstatyme numatyta, bausmė.

Šioje byloje pareiškė nukentėjusioji D. Š. 100 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusioji L. G. 200 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, L. Š. 200 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiosioms D. Š., L. G., L. Š. padaryta tyčiniais nusikalstamais B. A. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų artimam žmogui. Nužudytasis D. Š. yra nukentėjusiosios D. Š. brolis, L. G. jos dukters tėvas ir sugyventinis, L. Š. sūnus. Be abejonės, dėl tragiškos nukentėjusiojo D. Š. mirties šie asmenys patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Tačiau, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, greta minėtų, turinčių lemiamą reikšmę pinigais įvertinant neturtinės žalos dydį kriterijų, atsižvelgiama ir į tai, kad šis nusikaltimas padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas, žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad B. A. nustatytas 40 procentų darbingumo lygis, tai yra jis tik iš dalies darbingas, yra ligotas, jam diagnozuota arterinė hipertenzija, kaklinės stuburo dalies ryškūs degeneraciniai pakitimai: išreikšta osteochondrozė, spondiliozė, spondiloartozė, turi du nepilnamečius vaikus, kurių interesai taip pat svarbūs (t. 4, b. l. 160), dėl to viso to iš B. A. priteisus nukentėjusiųjų prašomą neturtinę žalą būtų pažeisti nepilnamečių vaikų interesai, jis, būdamas iš dalies darbingas, ligotas, neturėtų jokių realių galimybių ją atlyginti, ir toks sprendimas nepateisintų ir pagrįstų pačių nukentėjusiųjų lūkesčių. Tačiau atsižvelgiama į tai, kad B. A. turi turto (butas, priklausantis nuosavybės teise jo sugyventinei R. S., įgytas bendro gyvenimo metu su B. A., kitas B. A. turtas), į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Įvertinus paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis išdėstytais kriterijais, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosioms priteistinos tik dalis jų prašomos neturtinės žalos sumos, t. y. nukentėjusiajai D. Š. 40 000 Lt, nukentėjusiajai L. Š. 50 000 Lt, L. G. 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Šioje byloje taip pat yra pareikštas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys 26,70 Lt turtinei žalai atlyginti, todėl ji taip pat priteistina iš B. A., konstatavus, kad B. A. tyčia, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudė D. Š..

Nagrinėjamoje byloje Visagino miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2006 m. birželio 8 d. nutarimu buvo taikytas laikinas R. S. ir B. A. nuosavybės teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir į jų bendro gyvenimo metu įsigytą buitinę techniką ir baldus, esančius tame pačiame bute, nuosavybės teisių apribojimas civiliniams ieškiniams, kuriuos pareiškė nukentėjusiosios D. Š., L. Š., L. G., užtikrinti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo minėtas nutarimas dėl laikino R. S. ir B. A. nuosavybės teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir į jų bendro gyvenimo metu įsigytą buitinę techniką ir baldus, esančius tame pačiame bute, apribojimo. Tokio sprendimo pagrindas, kaip matyti iš teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, buvo tas, kad nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai B. A. ir M. A. nutraukus baudžiamąją bylą paliekami nenagrinėti (t. 3, b. l. 224, t. 5, 122).

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, numatytas BPK 151 straipsnyje, yra procesinė prievartos priemonė, susijusi su viena iš asmens konstitucinių teisių – teise į nuosavybės neliečiamumą. Šis apribojimas taikomas esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba turto konfiskavimas. Išnykus šiam pagrindui procesinė prievartos priemonė asmeniui (įtariamajam, kaltinamajam) iš tiesų negali būti taikoma. Tačiau pirmosios instancijos teismas darydamas tokią išvadą, kuri savo esme būtų teisinga, nes bylą pirmosios instancijos teismui nutraukus ir ieškinius palikus nenagrinėtus iš tiesų pasibaigė procesas dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje ir kartu išnyko pagrindas šiai procesinei prievartos priemonei taikyti, neatsižvelgė į svarbų faktą, jog minėta procesinė prievartos priemonė, paskirta Visagino miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2006 m. birželio 8 d. nutarimu, jau buvo negaliojanti, jos terminas Vilniaus apygardos teismo, kurio žinioje buvo byla, nebuvo pratęstas. Šis klausimas iš viso nebuvo svarstomas Vilniaus apygardos teisme pasibaigus minėtos priemonės taikymo terminui. Akivaizdu, kad pasibaigus procesinės prievartos priemonės taikymo terminui ir teismui, kurio žinioje buvo byla, nesprendus klausimo dėl šio termino pratęsimo negalėjo minėta procesinė prievartos priemonė, kuri jau negaliojo, būti panaikinta motyvuojant tuo, kad bylą nutraukus ir ieškinius palikus nenagrinėtus pasibaigė procesas dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje, išnyko pagrindas šiai procesinei prievartos priemonei taikyti. Tačiau ši aplinkybė, jog procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kuri buvo šioje byloje paskirta, nebegalioja nepratęsus jos terminui, dar nereiškia, kad teismas tokios priemonės daugiau nebegali taikyti, kai jos taikymui yra BPK 151 straipsnyje numatyti pagrindai. Pagal BPK 151 straipsnio 6 dalies nuostatas, kai byla perduota į teismą, teismas, kurio žinioje yra byla, priimdamas nutartį nusprendžia ne tik dėl nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, bet ir dėl šios procesinės prievartos priemonės paskyrimo. Tai reiškia, kad teismas, kurio žinioje yra byla, gali pats paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą tais atvejais, kai jis iki tol dar nebuvo skiriamas arba kai jo taikymo terminas jau pasibaigęs. Bet kuriuo atveju, nei BPK 151 straipsnis, nei kiti procesiniai įstatymai bylą perdavus teismui neriboja teismo, kurioje žinioje yra byla, paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Savo žinioje bylą turintis teismas, nustatęs, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymui yra BPK 151 straipsnyje numatyti pagrindai, ją gali paskirti arba pratęsti jos terminą bet kurioje byloje. Pažymėtina, kad tokia teismo teisė kyla ne tik iš BPK 151 straipsnio nuostatų. BPK 287 straipsnis numato teismo teisę atlikti bet kokį proceso veiksmą. BPK 116 straipsnyje nurodyta, kad proceso metu ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, bet ir teismas turi imtis priemonių galimam civiliam ieškiniui užtikrinti, surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Šioje byloje nustačius, kad dėl B. A. padaryto nusikaltimo nukentėjusiosioms D. Š., L. G., L. Š. buvo padaryta neturtinė žala ir iš dalies patenkinus jų civilinius ieškinius, priteisiant nukentėjusiajai D. Š. 40 000 Lt, nukentėjusiajai L. Š. 50 000 Lt, L. G. 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgiant į tai, kad bendra suma priteista iš B. A. (150 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti yra didelė, minėtą procesinę prievartos priemonę yra būtina taikyti toliau ir siekiant užtikrinti civilinius ieškinius laikinai apriboti R. S. ir B. A. nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į jų bendro gyvenimo metu įsigytą buitinę techniką ir baldus, esančius tame pačiame bute, nurodytus laikino nuosavybės teisės apribojimo 2006 m. birželio 8 d. protokolo priede Nr. 1 – turto apyraše, kuriame aprašytas R. S. ir B. A. turtas, kurio bendra vertė 14 700 Lt (t. 3, b. l. 225-226).

B. A. buvo laikinai sulaikytas nuo 2005 m. gruodžio 28 d. iki 2005 m. gruodžio 29 d. (t. 2, b. l. 146-147), todėl šis laikas įskaitomas į paskirtą bausmę (BK 66 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu, 329 straipsnio 3 punktu, 331 straipsnio 1, 2 punktais,

n usprendžia:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 15 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios bylos B. A. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nutraukimo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

B. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 28 straipsnio 3 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės apribojimą dvejiems metams. Įpareigoti B. A. per nustatytą laisvės apribojimo bausmės terminą nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto būti namuose pagal nuolatinę gyvenamąją vietą.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Į paskirtą bausmę įskaityti laikiną sulaikymą nuo 2005 m. gruodžio 28 d. iki 2005 m. gruodžio 29 d., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Priteisti nukentėjusiajai D. Š. 40 000 Lt, nukentėjusiajai L. Š. 50 000 Lt, L. G. 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti Valstybinei ligonių kasai 26,70 Lt turtinei žalai atlyginti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria panaikintas Visagino miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2006 m. birželio 8 d. nutarimu taikytas laikinas R. S. ir B. A. nuosavybės teisių apribojimas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jų bendro gyvenimo metu įsigytą buitinę techniką, baldus, esančius tame pačiame bute.

Laikinai apriboti R. S., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini, nuosavybės teises į butą adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į bendratučių R. S., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ir B. A., a/k (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), bendro gyvenimo metu įsigytą buitinę techniką ir baldus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), nurodytus laikino nuosavybės teisės apribojimo 2006 m. birželio 8 d. protokolo priede Nr. 1 – turto apyraše.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.