Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

nukentėjusiosios V. Š. atstovei pagal įstatymą A. S. ir atstovui advokatui Ričardui Lilui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu nebendrauti su V. Š. ir būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai tai tiesiogiai susiję su darbu.

Iš A. G. nukentėjusiajai V. Š. priteista 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priteistų V. Š. lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiosios pilnametystės nustatyta jos atstovė pagal įstatymą A. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2014 metais, laikotarpiu nuo sausio iki balandžio mėnesio, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, buto, esančio (duomenys neskelbtini), vonios kambaryje, duše, maudantis mažametei V. Š., gim. (duomenys neskelbtini), tyčia priešais ją nusimovė savo kelnes ir V. Š. rodė savo nuogą lytinį organą sakydamas, kad reikia čia plautis, taip atliko mažametės V. Š. tvirkinimo veiksmus. Veika kvalifikuota pagal BK 153 straipsnio 1 dalį.Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde formuluoja du prašymas: 1) prašo byloje atlikti įrodymų tyrimą - paskirti pakartotinę psichiatrinę-psichologinę ekspertizę V. Š., jai nustačius gyvenimo sąlygas ne su ją įtakojančia A. S.; ir 2) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - jį išteisinti.

Teismo posėdyje A. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą, atstovas advokatas R. Lilas bei prokuroras prašė A. G. apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio (BPK 328 straipsnio 4 punktas).Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir prašo jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai A. G. pripažino kaltu pagal 153 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais, ir kuriais grindžia A. G. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus.Nors apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesurinkus patikimų, neginčijamų įrodymų, kurie leistų neabejoti jo kalte, įrodymus vertino išimtinai kaltinimui naudinga linkme, tačiau aukštesnysis teismas šiuo atveju pažymi, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo padarytomis išvadomis, o pateikia savo įrodymų vertinimą, negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.Apeliacinį skundą A. G. iš esmės motyvuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai išskirtinį dėmesį suteikė mažametės nukentėjusiosios V. Š., kurią, jo įsitikinimu, įtakojo prieš jį nusistačiusi jos močiutė A. S., parodymams, nors jokių kitų kaltinime nurodytas aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nesutinka.Nors apelianto teigimu nukentėjusioji V. Š. jam nepalankius parodymus davė įtakota močiutės A. S., kuri visą tai sugalvojo ir įteigė V. Š., tačiau apeliacinės instancijos teismas tokią apelianto versiją atmeta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog priešingai, nei nurodo A. G., nukentėjusiosios mažametės V. Š. parodymus patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o būtent: V. Š. močiutės A. S. parodymai, mažamečio apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas, ekspertizės aktas bei kiti byloje surinkti įrodymai, todėl teismas abejoti V. Š. parodymais neturi jokio objektyvaus pagrindo.Pagal susiformavusią teismų praktiką ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai turi nepriekaištingą įrodomąją reikšmę, jeigu juos duodant įtariamajam buvo suteikta tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti jam klausimų. A. G. nebuvo pakviestas dalyvauti apklausiant nukentėjusiąją mažametę V. Š. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau nagrinėjamu atveju kolegija nemato kliūčių remtis mažamečio nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kadangi juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai - A. S. parodymai, mažamečio apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas, ekspertizės aktas. Pagal BPK184 straipsnio 4 dalį, apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos laiką ir vietą, kai ji atliekama pirmoje dalyje numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui, o įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje ir užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Nagrinėjamoje byloje mažametė V. Š. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausta 2014 m. gegužės 27 d., kai, tuo tarpu, įtarimas A. G. buvo pareikštas tik 2014 m. birželio 25 d., t. y. praėjus beveik mėnesiui po mažametės apklausos, todėl pranešti A. G. apie nukentėjusiosios V. Š. apklausos vietą ir laiką prokuroras neprivalėjo. Apeliacinės instancijos teismas neturi galimybių pašalinti aukščiau paminėtus ikiteisminio tyrimo trūkumus, tai yra sudaryti galimybę nuteistajam užduoti klausimus mažamečiam nukentėjusiajam, kadangi nuo įvykio praėjo ilgas laiko tarpas ir dėl vaiko raidos yra pasikeitęs jo mąstymas bei aplinkos suvokimas, todėl jo šiuo metu duoti parodymai nebūtų objektyvūs ir patikimi. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pažymima, kad nerekomenduojama mažametį toliau apklausti ikiteisminio tyrimo procese bei teismo posėdyje, tokio prašymo neišreiškė ir pats apeliantas.Įvertinus aptartas aplinkybes, kolegija, neįžvelgia kliūčių vadovautis mažametės nukentėjusiosios V. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais. V. Š. parodymai šioje byloje nėra vieninteliai ir lemiami nuteistojo A. G. kaltę patvirtinantys įrodymai. Pagal teismų praktiką toks nukentėjusiojo parodymų vertinimas nelaikytinas BPK 10 str. 2 d. ir 3 d., Konstitucijos 31 str. 6 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. įtvirtintos teisės į gynybą pažeidimu.Iš byloje esančio 2014 m. gegužės 27 d. mažamečio nukentėjusiojo apklausos protokolo (t. 1, b. l. 39-41) bei nukentėjusiosios V. Š. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašo matyti, jog nukentėjusiosios V. Š. parodymai visos apklausos metu buvo konkretūs ir detalūs. Nors V. Š. klausimai apie tas pačias aplinkybes buvo užduodami po keletą kartų, tačiau, nepriklausomai nuo to, V. Š. parodymai nesikeitė ir ji visada nurodydavo tas pačias aplinkybes. Pažymėtina, kad pasakodama apie tvirkinamuosius veiksmus, mažametė gėdijosi apie tai kalbėti, pasakojo nenoriai, pabrėžė, kad po to mama A. G. išvarė iš vonios. Vertinant nukentėjusiosios V. Š. parodymų patikimumą taip pat svarbu atsižvelgti ir į tai, jog apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, nukentėjusioji, be epizodo apie lytinių organų demonstravimą, taip pat pasakojo apie atvejus, kuomet A. G. kambaryje metė ją ant lovos ir ji užsigavo galvą, apie tai, kaip keldamas užgavo jai galvą, taip pat apie tai, kaip būdama kambaryje matė A. G. sėdint tualete. Apklausos metu V. Š. pasakojo apie visus šiuo atvejus bendrai ir nei vieno iš jų neišskyrė, todėl nėra pagrindo manyti, kad kažkuris iš pasakotų epizodų yra išgalvotas ar jai įteigtas. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad apie visus šiuos įvykius papasakojo močiutei ir tada močiutė ant A. G. labai supyko.Liudytoja A. S., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino mažametės nukentėjusiosios V. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus ir parodė, kad 2014 m. V. Š. jai papasakojo, kad A. G. jai rodė savo lytinį organą, kai ji maudėsi vonioje. Sakė, kad ir mama ten buvo, šone stovėjo. A. G. pasakė mergaitei ,,apsiplauk putuką“. Jis buvo ne nuogas, buvo su šortais ar su kelnėmis, jis visiškai nusimovė kelnes ir parodė, kur reikia apsiplauti apvedžiodamas aplinkui organą savo ranka, tai darė rodydamas, kaip reikia apsiplauti. Jis žaisdamas anūkę paskriausdavo, išgėręs elgdavosi netinkamai. Ji, eidama iš paskos, girdėjo kaip dukra sakė tai V. Š., kad nesakytų nieko apie A. G.. Dar buvo atvejis, kai išėjo kalba apie šitą dalyką, kad rodė jis savo organą, tai ji prie vaiko pradėjo šaukti, kad anūkė išsigalvoja viską, o anūkė pasakė, kad neišsigalvojo ir pradėjo verkti, tai buvo 2014 m. gegužės 1 d. jos bute. Mergaitė pasakė, kad A. G. pirma per kelnes pabraukė organą, o paskui nusimovė kelnes (t. 2, b. l. 29-33).Byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103/MS-191/2014 patvirtina, jog V. Š., atsižvelgiant į jos amžių ir protinio išsivystymo lygį, galėjo (ir gali) suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti bei galėjo apie tai duoti parodymus. Ekspertizės akte konstatuota, jog V. Š. 2014 m. gegužės 27 d. mažamečio nukentėjusiojo apklausos metu duoti parodymai yra realistiški, pakankami ir nukentėjusioji juos davė pagal savo sugebėjimų lygį. Ekspertizę atlikę ekspertai konstatavo, jog V. Š. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti ir negauta jokių duomenų apie tai, kad V. Š. būtų linkusi meluoti (t. 1, b. l. 80-81).Aptartų aplinkybių kontekste aukštesnysis teismas taip pat pažymi, jog svarbiausi įrodymai tokio pobūdžio bylose būtent ir yra teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.) bei išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose, galėtų būti paaiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai, nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju mažametės nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs ir detalūs, juose nėra nesutapimų ar prieštaravimų.Nėra jokio pagrindo sutikti ir su nuteistojo A. G. apeliaciniame skunde keliama versija apie tai, jog V. Š. buvo daroma įtaka dėl parodymų prieš jį davimo, kadangi be kitų jau aukščiau aptartų aplinkybių, tokią apelianto versiją paneigia ekspertizės išvada ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos ekspertės A. Šiaulytės paaiškinimai dėl ekspertizės išvadų, ypač susijusių su apklausos vaizdo įrašu. Apklausiama ekspertė parodė, kad ekspertizės metu neišryškėjo poveikis iš močiutės pusės, buvo svarstoma dėl motinos poveikio V. Š., tačiau kai nukentėjusioji davė parodymus, jai daromo poveikio nustatyta nebuvo. Ekspertė taip pat paaiškino, jog tuo atveju, jeigu būtų poveikis ir jeigu vaikas mėgintų išmokti kažkokią informaciją, jo parodymuose nebūtų jokio nuoseklumo, pasakojimas būtų padrikas, fragmentiškas. Dėl įtaigos, tai jeigu V. Š. būtų išmokyta, tai nebūtų emocinio reagavimo, kūno kalba nerodytų patirties. Išmokinus vaiką to, ko vaikas nepatyrė, tą jis greičiau užmiršta. Apklausos metu buvo vertinta ką V. Š. sako, ką kalba, kaip atsako ir nekilo abejonių, kad ji kalba iš savo patirties. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nebuvo ir nėra nustatyta jokių duomenų, jog nukentėjusioji V. Š. būtų kažkieno įtakojama duoti neteisingus parodymus, todėl jais nesiremti, vadovaujantis vien tik nuteistojo daromomis prielaidomis, nėra pagrindo.Nors apeliantas taip pat nurodo, jos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų L. J., G. E. K., A. J. bei G. B. parodymais, kurie patvirtina, kad jis V. Š. netvirkino, tačiau aukštesnysis teismas su tokiais skundo argumentais nesutinka. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojos G. B., A. J. bei G. E. K. apie nagrinėjamą įvykį nieko nežino, jų parodymai nei patvirtina, nei paneigia A. G. kaltę. Liudytojos L. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apeliacinės instancijos teismas nevertina kaip įrodymų, atitinkančių objektyvią tikrovę ir vertina juos kaip parodymus, duodamus suinteresuoto asmens, siekiant padėti A. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie paneigti byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais.Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog visi aptarti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vientisą įrodymų grandinę, kuri neabejotinai patvirtina nuteistojo A. G. kaltę dėl jam inkriminuotos, BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, todėl konstatuojama, jog apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo A. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendis šioje dalyje paliekamas galioti nepakeistas.Dėl civilinio ieškinio.BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta, o BPK 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama neturinės žalos sąvoka - asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. G. kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, iš jo V. Š. taip pat priteisė 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturinės žalos dydžio, atsižvelgė į tai, jog nukentėjusioji V. Š. dėl įvykio įgijo psichotraumuojančios patirties, nesavalaikių žinių apie intymius santykius, A. G. veiksmai neigiamai paveikė jos emocinę būseną, kurie, paveiks V. Š. emocinę būklę ir ateityje. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog V. Š. buvo diagnozuotas padidintas jautrumas bei emocijų sutrikimas, kas patvirtina, kad ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei A. G. turtinę padėtį, sveikatą bei kitas svarbias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios V. Š. patirtą neturtinę žalą įvertino 3000 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priteistos neturtinės žalos dydis visgi yra akivaizdžiai neproporcingas ir turi būti mažintinas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusioji V. Š. dėl įvykio įgijo psichotraumuojančios patirties, nesavalaikių žinių apie intymius santykius, dėl įvykio buvo diagnozuotas padidintas jautrumas bei emocijų sutrikimas. Mergaitei nustatytas padidintas jautrumas ir emocijų sutrikimas nesietinas su nagrinėjamu įvykiu, kadangi byloje yra pakankamai duomenų, jog minėti sutrikimai mergaitei pasireiškė ir anksčiau ir daugiausia yra susiję su aplinkos pakeitimu. Neturtinės žalos atlyginimo piniginė išraiška turi atitikti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Esminiai nukrypimai nuo teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių galimi tik tais atvejais, kai konkrečios bylos faktiniai ypatumai yra pagrindas teisiškai pagrįsti kitokį neturtinės žalos dydį per žalos dydžiui nustatyti taikytinus teisinius kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Šiuo gi atveju priteistos neturtinės žalos dydis yra analogiškas teismų praktikoje priteisiamoms sumoms už sunkesnius nusikaltimus prieš žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą (pvz., BK 150 straipsnio 4 dalis). Pabrėžtina, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertinus veiksmų pobūdį ir intensyvumą, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Vertinant teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, taip pat į tai, jog nuteistojo veiksmai buvo vienkartiniai ir nesukėlė reikšmingesnių pasekmių, nenustatyta, jog dėl įvykio patirti išgyvenimai neigiamai paveikė jos psichiką bei įtakos jos tolimesnį gyvenimą ar psichinę raidą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio ir nukentėjusiajai V. Š. priteistinos neturtinės žalos dydis mažinamas iki 700 Eur (BPK 328 straipsnio 4 punktas)Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo.Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už nuteistajam A. G. (t. 2, b. l. 154) ir nukentėjusiajai V. Š. (t. 2, b. l. 176) suteiktas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose. Iš byloje pateiktos 2017 m. kovo 6 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, jog suma už nukentėjusiajai V. Š. suteiktas antrinės teisinės pagalbos sudaro 387 Eur (t. 2, b. l. 176). Šiuo atveju, spręsdamas dėl išlaidų už nukentėjusiajai suteiktą teisinę pagalbą priteisimo, teismas atsižvelgia į apelianto turtinę padėtį, į tai, kad asmuo yra ribotai darbingas, todėl, kaip ir bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, šių išlaidų iš nuteistojo nusprendžia nepriteisti.Dėl iš nuteistojo prašomų priteisti išlaidų už gynėjo suteiktą pagalbą apmokėti, pažymėtina, jog BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistųjų nesuderinamas su jų teise į gynybą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam A. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajai V. Š. iš nuteistojo A. G. priteista 3000 Eur (trys tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti, priteistos neturtinės žalos dydį sumažinant iki 700 Eur (septynių šimtų eurų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.