- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-11
- Bylos Nr.
- e2A-445-117/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mobilaus ryšio telefonai“
- Atsakovas
- UAB „TELE2“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobilaus ryšio telefonai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobilaus ryšio telefonai“ ieškinį atsakovui UAB „TELE2“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl sutarties šalių skirtingai traktuojamų sąlygų aiškinimo.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Mobilaus ryšio telefonai“ kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį vėliau patikslinęs, be kitų reikalavimų prašė priteisti iš atsakovo UAB „TELE2“ 1 870 680 Lt atlyginimą už del credere garantiją pagal tarp šalių 2007 m. sausio 8 d. sudarytą atsakovo paslaugų platinimo sutartį (toliau – Sutartis).
Nurodė, kad ieškovas pagal Sutartį įsipareigojo tinkamai atstovauti atsakovo interesus platindamas atsakovo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už ieškovo suteiktas paslaugas atsiskaityti. Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė komercinio atstovavimo teisiniai santykiai. Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriuje „Atlyginimo sumažinimo tvarka“ numatyta, kad ieškovui mokamas atlyginimas yra mažinamas 140 Lt už kiekvieną piktybiškai nemokų klientą, t. y. ieškovui yra taikomos netesybos, jeigu ieškovo surastas klientas yra nemokus. Ieškovo įsitikinimu, Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriuje numatyta bauda už nemokius klientus savo esme atitinka CK 2.158 straipsnio 3 dalyje numatytą agento garantiją atstovaujamajam už kitos šalies tinkamą sutarties įvykdymą. CK 2.158 straipsnio 3 dalis numato, kad užmokestis už del credere garantiją visuomet egzistuoja nepriklausomai nuo šalių susitarimo. Savo ruožtu CK 2.158 straipsnio 4 dalis numato, kad tais atvejais, kai prekybos agento atlyginimas nėra sutartyje aptartas, tokio atlyginimo dydis nustatomas: pagal tai, koks atlyginimas mokamas kitiems agentams, platinantiems tokias pačias prekes; o jeigu tokios praktikos nėra; 2) pagal protingumo kriterijų, atsižvelgiant į visus sandorio ypatumus. Ieškovo įsitikinimu, už del credere įsipareigojimus jam turi būti mokamas mažiausiai 15 Lt (be PVM) dydžio užmokestis už kiekvieną sutartį, sudarytą su mokiu klientu. Tokį užmokesčio dydį ieškovas grindžia tuo, kad analogišką mokestį atsakovas moka kitiems analogišką veiklą vykdantiems agentams, platinantiems atsakovo paslaugas klientams.
Atsakovas su ieškiniu, įskaitant ir minėtąjį reikalavimą, nesutiko. Nurodė, kad Sutarties priedo Nr. 3 5 dalyje įtvirtinta nuostata yra susitarimas dėl netesybų (baudos), o ne del credere garantija. Atsakovo nuomone, ieškovo ir atsakovo nesieja komercinio atstovavimo teisiniai santykiai, nes ieškovas neveikė kaip nepriklausomas asmuo CK 2.152 straipsnio 1 dalies prasme. Net jei šalių teisiniai santykiai būtų pripažinti komercinio atstovavimo teisiniais santykiais, Sutartimi šalys nenumatė ieškovo įsipareigojimo suteikti CK 2.158 straipsnio 3 dalies nuostatas atitinkančią garantiją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškovo UAB „Mobilaus ryšio telefonai“ ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad pagal Sutartį ieškovas įsipareigojo tinkamai atstovauti atsakovo interesus platindamas TELE2 paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už ieškovo atliktas paslaugas atsiskaityti. Ieškovui mokamas atlyginimas nustatomas Sutarties priede Nr. 3 (Sutarties 7.1 p.).
Atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo atlyginimą už del credere garantiją, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje šalių argumentų, ar teisiniai santykiai tarp jų apskritai gali būti kvalifikuojami kaip komercinio atstovavimo teisiniai santykiai, vertinimas neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl šio ieškovo reikalavimo pagrįstumo, kadangi iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriaus nuostatos negali būti vertinamos kaip del credere garantija pagal jų turinį, todėl teismas dėl šalių argumentų, susijusių su teisinių santykių tarp jų pobūdžiu, detaliau nepasisakė.
Vadovaudamasis CK 6.90 – 6.91 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis garantijos sampratą ir formą, teismas pažymėjo, kad dėl garantijos šalys turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai susitarusios. Teismas nustatė, kad Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriuje reglamentuojamas ieškovo atlyginimo mažinimas sudarius sutartis su piktybiškai nemokiais klientais. Atlyginimo mažinimo tikslas pagal Sutartį – drausminti platintojo prekybos vietas, kuriose yra per didelis piktybiškai nemokių abonentų skaičius. Atlyginimo mažinimas Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriuje įvardijamas kaip 140 Lt bauda, skaičiuojama pagal SIM kortelių kiekį. Sutartyje taip pat nustatyta, kad tuo atveju, jei vienos prekybinės vietos piktybiškai nemokių abonentų procentas 3 mėnesius iš eilės yra didesnis nei 3 proc., TELE2 turi teisę teikti platintojui privalomus vykdyti nurodymus dėl šios prekybos vietos darbuotojų pakeitimo arba šios prekybos vietos uždarymo. Įvertinęs šias Sutarties nuostatas, teismas sprendė, kad Sutartyje numatyta 140 Lt atlyginimo mažinimo suma yra susijusi su netinkamu Sutarties vykdymu iš ieškovo pusės. Pasak teismo, del credere garantijos atveju prekybos agento subsidiari atsakomybė kildinama ne iš prekybos agento netinkamo sutarties vykdymo, o iš savanoriško ir atlygintino dalies rizikos už sandorio sėkmingumą prisiėmimo. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriaus nuostatos, numatančios 140 Lt baudą, kuria mažinama ieškovui mokėtino atlyginimo suma, vertinant jas lingvistiškai, sistemiškai ir atsižvelgiant į Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriuje nurodytą šių nuostatų tikslą, negali būti vertinamos kaip del credere garantija. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas eilę metų nereiškė atsakovui jokių reikalavimų, susijusių su atlyginimu už del credere garantiją, taigi Sutarties vykdymo aplinkybės taip pat nepatvirtina buvus šalių susitarimą dėl del credere garantijos. Pasak teismo, piktybiškai nemokus klientas pagal Sutartį yra ne kiekvienas netinkamai sutartį vykdantis abonentas (klientas), o tik tas, kuris nėra apmokėjęs nei vienos sąskaitos praėjus trijų mėnesių laikotarpiui. Jokie ieškovo įsipareigojimai, susiję su kitais netinkamo sutarties vykdymo atvejais (pvz., sąskaitos daliniu apmokėjimu, neapmokėjimu mažiau nei tris mėnesius) Sutartyje nėra numatyti. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo nuostoliai, patirti dėl piktybiškai nemokių klientų, per 2010 – 2013 metus viršija ieškovo sumokėtų baudų sumą daugiau nei penkis kartus, per 2014 m. sausio – kovo mėn. nuostoliai viršija apie penkis kartus, ieškovo reikalaujama papildomo atlyginimo suma apie 12 kartų viršija jo sumokėtų baudų sumą. Teismas, įvertinęs šiuos duomenis, sprendė, kad Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriuje numatyta 140 Lt bauda negalėtų būti vertinama kaip del credere garantija ir dėl to, kad atsižvelgiant į ieškovo atsakovui mokėtinas sumas tokia garantija akivaizdžiai neatliktų savo kaip prievolės užtikrinimo būdo paskirties, toks Sutarties nuostatų aiškinimas neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB „Mobilaus ryšio telefonai“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 1 870 680 Lt atlyginimą už del credere garantiją, panaikinti ir priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nevertino ir nekvalifikavo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių. Tam, kad būtų galima nustatyti, ar ieškovui priklauso jo reikalaujamas papildomas atlyginimas (del credere), teismas visų pirma turėjo nustatyti, ar šalis sieja komercinio atstovavimo santykiai, ir po to vertinti, ar Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriuje numatytas susitarimas gali būti vertinamas kaip prekybos agento (ieškovo) garantija atstovaujamajam (atsakovui), kad kita sandorio šalis tinkamai įvykdys sutartį. Teisinės kvalifikacijos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Nepagrįstas teismo atsisakymas kvalifikuoti šalių tarpusavio santykius nulėmė netinkamą CK šeštosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio (garantija) nuostatų taikymą.
2. Teismas, vertindamas, ar Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriuje numatytas susitarimas gali būti laikomas prekybos agento garantija, kad kita sandorio šalis tinkamai įvykdys sutartį, nepagrįstai vadovavosi CK 6.90 – 6.92 straipsniais, reglamentuojančiais garantijos, kaip vieno iš prievolių užtikrinimo būdų, sampratą, formą, prievolės ribas. Teismas pirmiausia turėjo vadovautis specialia norma, įtvirtinta CK 2.158 straipsnio 3 dalyje, bei šios normos aiškinimui remtis tarptautinės teisės normomis (pvz., Bendrųjų pagrindų sistemos projekto (angl. Draft Common Frame of Reference) IV knygos, E. dalies 3:313 straipsniu), kurios reglamentuoja del credere susitarimo sąlygas. Egzistuoja visos sąlygos Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriuje numatytą susitarimą vertinti kaip del credere garantiją, nes pirma, tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė komercinio atstovavimo santykiai; antra, ieškovas – prekybos agentas – prisiima tam tikrą subsidiarios atsakomybės dalį už tai, kad jo surasti klientai vykdys įsipareigojimus atsakovui; trečia, del credere susitarimas yra pakankamai aiškus – baudos taikymo sąlygos iš esmės reiškia, kad ieškovas garantuoja už savo surastus klientus, kad jie bent 3 mėnesius vykdys sutartinius įsipareigojimus atsakovui. Ieškovui už del credere garantiją (kad surasti klientai bus mokūs) priklauso papildomas atlyginimas. Dėl tokio atlyginimo dydžio nebūtina aiškiai susitarti, komerciniuose santykiuose atlygintinumas preziumuojamas. Neturi reikšmės, kad ieškovo reikalaujama papildomo atlyginimo suma apie 12 kartų viršija jo sumokėtų baudų sumą – ieškovas garantuoja už visus surastus klientus, ir būtent už tai jam turi būti mokamas atlyginimas. Ieškovo mokėtina 140 Lt bauda už vieną nemokų klientą kelis kartus viršija jo gaunamą atlyginimą už sutarties su klientu sudarymą, bei dažnai visiškai padengia atsakovo patirtus nuostolius dėl to, kad klientas tris mėnesius neapmokėjo sąskaitų. Be to, atsakovas pasilieka teisę iš tokio kliento išsiieškoti skolą. Taigi visa rizika dėl kliento nemokumo yra perkeliama ieškovui. Skaičiuodamas užmokestį už del credere garantiją, ieškovas atsižvelgė į atlyginimą, kurį atsakovas mokėjo kitiems savo prekybos agentams, taip pat į Komiso sutartį, pagal kurią ieškovui buvo mokamas 15 Lt be PVM dydžio užmokestis už kiekvieną sutartį su mokiu klientu.
3. Nepagrįsta teismo išvada, kad Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriuje numatyta 140 Lt atlyginimo mažinimo suma yra susijusi su netinkamu Sutarties vykdymu iš ieškovo pusės. Ieškovas, sudarydamas sutartį su klientu, neturi jokių galimybių patikrinti kliento mokumą tokiu būdu, kad būtų galima įsitikinti, jog šis mokės už atsakovo paslaugas tris mėnesius. Atitinkamai, už pareigos, kurios neįmanoma įvykdyti, tariamą nevykdymą ieškovui negali būti taikoma atsakomybė. Nesąžininga automatiškai taikyti ieškovui civilinę atsakomybę už kiekvieną nemokų klientą prieš tai neįsitikinus, ar buvo ieškovo neteisėti veiksmai (Sutarties pažeidimas, pasireiškiantis kliento mokumo tikrinimo procedūrų pažeidimu); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pasekmių (įrodymas, kad klientas nemoka būtent todėl, kad yra finansiškai nepajėgus ir toks buvo sutarties sudarymo metu, o ieškovas to nenustatė). Ieškovui atsakomybė nustatoma ne už jo paties, bet už trečiųjų asmenų veiksmus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakomybę už ieškovo darbuotojų padarytą Pardavimo procedūrų pažeidimą numato atskiros Sutarties nuostatos. Pagal Sutarties 8.1 punkto d) dalį, jeigu ieškovo darbuotojai, parduodami atsakovo prekes ir paslaugas, nesilaiko atsakovo nurodytų Pardavimo procedūrų, atsakovas moka iki 1 000 Lt baudą už kiekvieną pažeidimo atvejį. Šis punktas turėtų būti taikomas nustačius, kad ieškovas nesilaikė Pardavimo procedūrų – pareigos tikrinti kliento mokumą, ir tai sąlygojo, kad klientas neatsiskaito už paslaugas. Sistemiškai aiškinant Sutarties nuostatas, atsižvelgiant į jų prigimtį ir esmę, nėra jokio pagrindo teigti, kad šalys Sutarties Priedo Nr. 3 5 skyriuje neva susitarė dėl atsakomybės už Sutarties nuostatų pažeidimą, o ne del credere garantijos.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „TELE2“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas neprivalo sprendime pasisakyti dėl kiekvieno teisės klausimo, jeigu to klausimo išsprendimas neturi teisinės reikšmės ginčo baigčiai. Teismo sprendime buvo pagrįstai konstatuota, kad ieškovui bet kuriuo atveju (nepriklausomai nuo to, ar šalių teisiniai santykiai būtų kvalifikuojami kaip komercinio atstovavimo, ar ne) del credere atlyginimas nepriklauso.
Atsiliepimas
2. Apeliantas nepagrindžia, kodėl CK 2.158 straipsnio 3 dalyje minima garantijos samprata neturi būti siejama su CK šeštojoje knygoje reglamentuojama garantijos sąvoka; nenurodo, koks kitas turinys turėtų būti suteiktas CK 2.158 straipsnio 3 dalyje minimai garantijos sąvokai, ir kuo remiantis tai turėtų būti padaryta. Apeliantas jokiomis tarptautinės teisės normomis nesivadovauja, apeliaciniame skunde remiamasi ištraukomis iš Bendrųjų Pagrindų Sistemos Projekto (angl. Draft Common Frame of Reference), tačiau tai nėra tarptautinis norminis teisės aktas. Apeliaciniame skunde cituojamas šio dokumento IV knygos, E dalies 3:313 straipsnis iš esmės atkartoja CK 2.158 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nenumato jokių nuostatų, kurios paneigtų teismo sprendime pateiktą aiškinimą. Aplinkybę, kad Sutarties Priedo Nr. 3 5 dalyje nustatytos netesybos neatitinka CK 2.158 straipsnio 3 dalyje numatytos prekybos agento garantijos už vartotojo sutarties įvykdymą, aiškiai parodo ir šios sutartinės nuostatos aiškinimas bei taikymas šalių tarpusavio santykių praktikoje (CK 6.193 str. 1 d., 5 d.). Atsakovas vien dėl piktybiškai nemokių klientų (ir skaičiuojant jų įsiskolinimą tik 6 mėn. laikotarpiui) per ginčui aktualų laikotarpį (2010-2014 m. kovo mėn.) patyrė 908 798,09 Lt nuostolių, tuo tarpu ieškovas netesybų, apskaičiuotų pagal piktybiškai nemokių klientų skaičių, sumokėjo tik 133 980 Lt. Aiškiai nesąžininga ir neprotinga būtų Sutarties Priedo Nr. 3 5 dalies nuostatas aiškinti taip, neva šalys yra susitarusios, jog sumokėdamas atsakovui sutartines netesybas, ieškovas įgis teisę gauti dvylika kartų didesnį del credere atlygį. Apelianto reikalaujamas del credere atlyginimo dydis yra nepagrįstas. Apeliantas remiasi Komiso sutartimi, kuri yra netekusi galios. Ginčo Sutarties lyginti su Komiso sutartimi negalima dėl šių sutarčių nuostatų (inter alia, atsiskaitymo sąlygų) skirtumų bei faktinių jų sudarymo ir vykdymo aplinkybių. Atsakovo praeityje su kitais paslaugų teikėjais sudarytos sutartys savo turiniu taip pat skyrėsi nuo ginčo Sutarties.
3. Pagal taikomą atlygio sistemą ieškovas ir jo darbuotojai yra motyvuoti sudaryti kuo daugiau sutarčių, nepriklausomai nuo asmens, su kuriuo jos sudaromos, mokumo. Tuo tarpu atsakovas neturi realių galimybių sukontroliuoti, ar ieškovas dėl kiekvieno kliento atliko reikalaujamas mokumo patikrinimo procedūras ir patikrinimus. Akivaizdu, kad ieškovui pažeidus mokumo patikrinimo procedūras, patys klientai dėl to paprastai nesiskundžia. Šalių aptarta bauda, mokama atsiradus piktybiškai nemokiems klientams, ir yra abiejų šalių susitarimu suderinta ir numatyta sankcija už Sutarties pažeidimus (netinkamą mokumo patikrinimo procedūrų vykdymą). CK numatytas netesybų institutas leidžia šalims, ypač verslo subjektams, sutarti dėl sutartinio mechanizmo, kuris paskatintų kitą sutarties šalį tinkamai vykdyti sutartį ir palengvintų nuostolių atlyginimą. Skirtingas baudų mechanizmas šalių susitarimu yra numatytas dėl skirtingų galimybių sukontroliuoti, kaip vykdomos vienos ir kitos procedūros. Sisteminis Sutarties Priedo Nr. 3 nuostatų aiškinimas patvirtina, kad piktybiškai nemokių klientų sąvoka šalių naudojama siekiant nustatyti netinkamo Sutarties vykdymo atvejus ir tokiais atvejais taikyti šalių susitarimu numatytas priemones.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo atlyginimą už del credere garantiją. Sprendžiant dėl šio ieškovo reikalavimo pagrįstumo, būtina nustatyti, ar šalys sudarė tokį susitarimą, pagal kurį ieškovas kaip prekybos agentas garantuoja atstovaujamajam (t. y. atsakovui), kad kita sandorio šalis (t. y. ieškovo surastas klientas) tinkamai įvykdys sutartį (CK 2.158 str. 3 d.).
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sutarties nuostatas ir byloje pateiktus įrodymus, detaliau neanalizavo ir neaptarė šalių argumentų, ar teisiniai santykiai tarp jų apskritai gali būti kvalifikuojami kaip komercinis atstovavimas, kuris yra reglamentuojamas CK antros knygos XII skyriuje. Šalių teisinių santykių kvalifikavimas kaip komercinis atstovavimas dar nereiškia, kad prekybos agentas suteikė atstovaujamajam del credere garantiją. Taigi šis klausimas neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismo atsisakymas kvalifikuoti šalių tarpusavio santykius nulėmė netinkamą materialiosios teisės normų taikymą. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio, vertindamas ir aiškindamas Sutarties sąlygas, teismas vadovavosi ne tik garantiją kaip vieną iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų reglamentuojančiomis bendrosiomis CK šeštosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio nuostatomis, bet ir specialiąja CK 2.158 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, reglamentuojančia del credere garantijos sampratą. Šias įstatymo nuostatas teismas taikė sistemiškai. CK 2.158 straipsnio 3 dalis nepateikia kitokios garantijos sąvokos, nei ta, kurią nustato CK 6.90 straipsnio 1 dalis (garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas, prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai). Pagal CK 6.90 straipsnio 1 dalį, garanto atsakomybė yra subsidiari, todėl ir del credere atveju, sandorio šaliai neįvykdžius sutarties, prekybos agentas atsako kaip garantas pagal subsidiariosios atsakomybės taisykles. CK 2.158 straipsnio 3 dalis nenumato jokių išimčių del credere garantijos formai, todėl šiam įsipareigojimui privaloma rašytinė forma pagal CK 6.91 straipsnį. Sisteminis minėtų teisės normų aiškinimas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad susitarimas dėl del credere garantijos turi būti aiškus ir nedviprasmiškas. Šios teismo išvados nepaneigia apelianto cituojamas Bendrųjų pagrindų sistemos projekto (angl. Draft Common Frame of Reference) IV knygos, E. dalies 3:313 straipsnis.
Nagrinėjamu atveju šalys Sutarties Priede Nr. 3 (2008 m. rugpjūčio 1 d. aktuali redakcija) nustatė platintojui (t. y. ieškovui) mokamo atlyginimo dydžius bei jų skaičiavimo tvarką. Šio priedo penktojoje dalyje nustatyta atlyginimo sumažinimo tvarka ieškovui sudarius sutartis su piktybiškai nemokiais abonentais, t. y. abonentais, kurie nuo naujos sutarties pasirašymo dienos praėjus trijų mėnesių laikotarpiui nėra apmokėję nei vienos sąskaitos. Atlyginimo sumažinimas įvardijamas kaip 140 Lt bauda, skaičiuojama pagal SIM kortelių kiekį. Apelianto teigimu, šios sąlygos iš esmės reiškia, kad jis kaip prekybos agentas garantuoja už savo surastus klientus, kad jie bent 3 mėnesius vykdys sutartinius įsipareigojimus atsakovui. Teisėjų kolegija su tokiu Sutarties Priedo Nr. 3 penktosios dalies sąlygų aiškinimu nesutinka.
Visų pirma, lingvistine prasme minėtose sąlygose nėra aiškiai išreikštas apelianto įsipareigojimas garantuoti, kad jo surasti abonentai tris mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos apmokės visas sąskaitas. Šalys susitarė dėl konkretaus dydžio baudos, o ne dėl apelianto pareigos apmokėti piktybiškai nemokaus abonento skolą (ar jos dalį). Pagal CK 6.90 straipsnio 3 dalį, įvykdęs už skolininką prievolę, garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui. Šiuo atveju apeliantas pats pripažįsta apeliaciniame skunde, kad ir po minėtos baudos sumokėjimo teisę išsiieškoti skolas iš piktybiškai nemokių abonentų turi atsakovas. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, piktybiškai nemokus abonentas pagal Sutartį yra ne kiekvienas netinkamai sutartį vykdantis abonentas, o tik tas, kuris nėra apmokėjęs nei vienos sąskaitos praėjus trijų mėnesių laikotarpiui, tačiau jokie apelianto įsipareigojimai, susiję su kitais netinkamo sutarties vykdymo atvejais (pvz., sąskaitos daliniu apmokėjimu, neapmokėjimu mažiau nei tris mėnesius) Sutartyje nėra numatyti.
Antra, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 str. 2 d.). Taigi pirmiausia visos Sutarties Priedo Nr. 3 penktosios dalies sąlygos turi būti analizuojamos kaip bendra visuma, atsižvelgiant į šalių susitarimo dėl atlyginimo sumažinimo tvarkos tikslą bei esmę, o ne išskiriant pavienes šio susitarimo sąlygas. Tokiu būdu aiškinant minėtas sąlygas, matyti, kad mokėtino atlyginimo sumažinimo tikslas – drausminti apelianto prekybos vietas, kuriose yra per didelis piktybiškai nemokių abonentų skaičius. Jei vienos prekybinės vietos piktybiškai nemokių abonentų procentas 3 mėnesius iš eilės yra didesnis nei 3 proc., aptariamos sąlygos suteikia atsakovui teisę teikti apeliantui privalomus vykdyti nurodymus dėl šios prekybos vietos darbuotojų pakeitimo arba šios prekybos vietos uždarymo. Tai rodo, kad šio susitarimo esmė yra paskatinti apeliantą tinkamai vykdyti Sutartį. Be to, Sutarties 3.7 punktas nustato, kad atsakovas teikia apeliantui Pardavimo procedūras, kurios yra privalomos vykdant Sutartį ir kurios, be kita ko, apima informaciją apie klientų mokumo tikrinimą. Taigi apelianto tinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas yra susijęs su jo darbuotojų pareiga, prieš sudarant sutartis su klientais, patikrinti jų mokumą, kaip to reikalauja Pardavimo procedūros. Akivaizdu, kad netinkamai vykdant šią pareigą, padidėtų piktybiškai nemokių klientų atsiradimo tikimybė. Dėl to teismas pagrįstai sprendė, kad piktybiškai nemokių klientų atsiradimas Sutarties šalių yra siejamas su netinkamu Sutarties vykdymu iš ieškovo pusės, dėl ko ieškovui gali būti taikomos sutartinės sankcijos – nustatyto dydžio bauda, privalomas reikalavimas dėl prekybos vietos darbuotojų keitimo ar prekybos vietos uždarymas.
Apelianto argumentas, kad atsakomybė už jo darbuotojų padarytą Pardavimo procedūrų pažeidimą numatyta Sutarties 8.1 punkto d) dalyje, nesudaro pagrindo Sutarties Priedo Nr. 3 penktosios dalies sąlygose numatytą baudą laikyti del credere garantija. Apeliantui pagal Sutartį privalomos vykdyti Pardavimo procedūros apima ne tik klientų mokumo tikrinimą, bet ir kitas pareigas. Tam tikrus Pardavimo procedūros pažeidimus galima nustatyti gavus klientų skundus, ką patvirtina ir paties apelianto byloje pateikti įrodymai, iš kurių matyti, kad bauda pagal Sutarties 8.1 punkto d) dalį apeliantui buvo skirta už netinkamą klientų aptarnavimą ir pan. (2 t., 211-228 b. l.). Tačiau sutiktina su atsakovu, kad klientai nesuinteresuoti jų mokumo patikrinimo procedūrų tinkamu atlikimu, todėl atsakovas neturi realių galimybių sukontroliuoti, kaip apeliantas vykdo šią pareigą. Dėl nurodytų priežasčių pateisinamas skirtingo baudos mechanizmo, kuris siejamas su platintojui mokamo atlyginimo sumažinimu, nustatymas Sutarties Priede Nr. 3, kuris nustato platintojui mokamo atlyginimo dydžius bei jų skaičiavimo tvarką.
Netesybų institutas skirtas ne tik skatinti skolininką tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, bet ir sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurią jam nereikia įrodinėti. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, abi Sutarties šalys yra privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityse bei galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad civilinė atsakomybė už kiekvieną nemokų klientą jam turėtų būti taikoma tik nustačius apelianto neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį. Juolab, kad Sutarties Priedo Nr. 3 penktojoje dalyje numatyta 140 Lt bauda apeliantui taikoma ne už kiekvieną nemokų klientą, o tik už piktybiškai nemokų, t. y. tokį, kuris nuo naujos sutarties pasirašymo dienos praėjus trijų mėnesių laikotarpiui nėra apmokėję nei vienos sąskaitos.
Dėl tos pačios priežasties atmestinas ir apelianto argumentas, kad jam tenka visa rizika dėl klientų nemokumo. Pagal byloje pateiktus duomenis atsakovo patirti nuostoliai dėl piktybiškai nemokių klientų 2010–2014 m. kovo mėn. laikotarpiu apie septynis kartus viršija apelianto sumokėtų baudų sumą (3 t., 45, 73 b. l.). Be to, apelianto reikalaujama papildomo atlyginimo suma apie 12 kartų viršija jo sumokėtų baudų sumą, todėl nepaisant to, kad apelianto mokėtina 140 Lt bauda už vieną piktybiškai nemokų klientą kelis kartus viršija jo gaunamą atlyginimą už sutarties su klientu sudarymą, Sutarties Priedo Nr. 3 penktosios dalies sąlygas traktuoti kaip del credere garantiją, suteikiančią teisę už tai gauti atlyginimą, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų neprotinga ir nesąžininga.
Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.). Šiuo atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas ilgą laiką nereiškė atsakovui jokių reikalavimų, susijusių su atlyginimu už del credere garantiją, todėl Sutarties vykdymo aplinkybės taip pat nepatvirtina buvus šalių susitarimą dėl del credere garantijos. Šių teismo išvadų apeliantas neginčija.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo atlyginimą už del credere garantiją, tinkamai taikė ginčo išsprendimui aktualias materialinės teisės normas, tinkamai išaiškino šalių sudarytos Sutarties sąlygas, dėl kurių kilo ginčas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų, kad šalys Sutarties Priedo Nr. 3 penktojoje dalyje susitarė taikyti netesybas, o ne del credere garantiją. Skundžiamą teismo sprendimo dalį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl del credere garantijos, kitų apeliacinio skundo argumentų, kuriais įrodinėjamas apelianto reikalaujamo atlyginimo už šią garantiją dydžio pagrįstumas, nevertina ir neaptaria, nes tai nebeturi teisinės reikšmės.
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas pateikė įrodymus apie turėtas 3 796,40 Eur išlaidas už advokatų teisines paslaugas (3 t., 135-139 b. l.). Šios išlaidos viršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, ieškovui iš atsakovo priteistina 910 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobilaus ryšio telefonai“ (į. k. 134574031) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TELE2“ (į. k. 111471645) naudai 910 Eur (devynis šimtus dešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.