Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. areštu 24 paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. S. paskirtas galutinė bausmė – areštas 16 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

E. S. nuteistas už tai, kad 2013-12-30, apie 20.45 val., Šiauliuose, iš prekybos ir pramogų centre „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, pasikėsino pagrobti nedidelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ svetimą turtą: Dž. Levino magnetinį nugaros diržą 69,90 Lt vertės, „Wellneo Detox“ maisto papildą 69,90 Lt vertės, 4 vnt. „Magic Sticks“ vamzdžių valymo lazdelių (1 vnt. 44.90 Lt vertė) 179,6 Lt bendros vertės ir naktinį kremą „Rasa“ 34, 90 Lt vertės, iš viso pasikėsino pagrobti 354,30 Lt vertės svetimo turto, tačiau nebaigė nusikalstamos veikos, nes buvo sulaikytas parduotuvės pardavėjos – konsultantės I. D..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. S. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. S. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažino jį kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su apylinkės teismo paskirta bausme, prašydamas švelninti jo teisinę padėtį. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šių nuostatų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 178 str. 4 d. sankcijose numatytą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (apeliantas pasikėsino padaryti baudžiamąjį nusižengimą, realios turtinės žalos nepadarė), apeliantą apibūdinančius duomenis (skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas daug sykių teistas, baustas administracine tvarka ir už administracinius teisės pažeidimus nuosavybei), kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis (nedirba, darbo paieškos nutrauktos, yra linkęs pažeidinėti įstatymus), kurie visete itin neigiamai apibūdina apeliantą ir rodo didesnį jo asmens ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei. Sprendžiant dėl apeliantui taikytinos baudžiamosios atsakomybės, taip pat pažymėtina, kad nei ankstesni teistumai ir skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės už padarytas nusikalstamas veikas, nei piniginės baudos, viešieji darbai ar administracinis areštas, skiriamos už administracinius teisės pažeidimus – jokio pozityvaus poveikio E. S. nedaro, jis toliau pažeidinėja įstatymus, paskirtų administracinių nuobaudų, tarp jų viešųjų darbų, neatlieka (43–51 b. l.). Visa tai, kas paminėta, byloja apie susiformavusią neigiamą E. S. orientaciją visuomenėje, akivaizdų visuotinai priimtinų elgesio normų ignoravimą, nenorą laikytis įstatymų ir rodo, kad apelianto padaryta ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota veika nėra atsitiktinis jo neigiamas poelgis – tai dėsningas E. S. elgesio padarinys, dėl neadekvataus savo elgesio ir įstatymais ginamų vertybių vertinimo, suvokimo.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apeliantui paskirta mažesnė už vidurkį arešto bausmė – 24 paros (vidurkis 27 paros), už inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą, kuri dar ir sumažinta vienu trečdaliu, taikant BK 64¹ str. nuostatas, nėra aiškiai per griežta. Spręsdamas apeliantui taikytinos baudžiamosios atsakomybės klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl to – tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.), nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė ir į visą tai atsižvelgė, skirdamas bausmę. Savo skunde apeliantas nenurodė jokių naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs pirmosios instancijos teismas. Baudžiamasis įstatymas (BK 49 str.) nenumato galimybės nuteistajam paskirtą griežtesnę bausmę (areštą) pakeisti į švelnesnę (viešuosius darbus), kaip skundu prašo apeliantas. Kolegijos nuomone, E. S. teisinės padėties švelninimas, kaip prašoma apeliaciniu skundu, toliau formuotų neadekvatų savo elgesio ir atsakomybės suvokimą, nebaudžiamumo įspūdį ir bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d., pasiekti nepavyktų, todėl keisti skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.