- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-03
- Bylos Nr.
- ATP-150-417/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-46-3-02107-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Eduardas Maškevičius
- Kategorijos
- 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eduardas Maškevičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Tauragės apskrities VPK apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarimo, kuriuo E. B. nubausta pagal ATPK 127 str. 2 d. 28 eurų bauda, o administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 126 str. 4 d. ir ATPK 130 str. 1 d. jai nutraukta, nesant jos veikoje šių pažeidimo sudėties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. B. 2014-12-05 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji 2014 m. gruodžio 4 d. 21.14 val. (duomenys neskelbtini) vairuodama automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, atsitrenkė į už galo stovėjusį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Po eismo įvykio pasišalino iš įvykio vietos apie įvykį nepranešusi policijai ir neužpildžiusi eismo įvykio deklaracijos. Po eismo įvykio iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo vartojo alkoholinius gėrimus. Tokiais veiksmais E. B. pažeidė KET 5, 9, 221, 222 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 str. 4 d., 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 29 d. nutarimu E. B. pripažino kalta pagal ATPK 127 str. 2 d. ir skyrė 28 eurų dydžio baudą. Tuo tarpu bylą E. B. pagal ATPK 126 str. 4 d. ir ATPK 130 str. 1 d. teismas nutraukė motyvuodamas tuo, jog jos veikoje nėra šių pažeidimų sudėties. Teismas pažymėjo, jog iš bylos medžiagos, E. B. paaiškinimo ir parodymų teisme, liudytojo A. M. parodymų nustatyta, kad E. B. iš įvykio vietos išvažiavo ne siekdama išvengti atsakomybės už turto apgadinimą, o tiesiog nesuprasdama, kad savo veiksmais apgadino svetimą turtą. Remdamasis tuo, kas nustatyta, apylinkės teismas padarė išvadą, kad E. B. veikoje dėl pasišalinimo iš įvykio vietos nėra tyčios. Nustatęs, kad E. B. nesuprato sukėlusi eismo įvykio, teismas konstatavo, jog ji šiuo atveju negalėjo tikėtis, kad dėl automobilio kontakto jos ieškos policija ir aiškinsis įvykio aplinkybes, tikrins jos blaivumą, todėl E. B. veiksmuose nėra ir administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d., sudėties.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Tauragės apskrities VPK prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. A2.6.-18-760/2015 ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, patraukiant E. B. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d., 126 str. 4 d., paskiriant administracinę nuobaudą baudą nuo 868 iki 1158 eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. Nurodo, jog teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes ir klaidingai taikė administracinių bylų nagrinėjimo nuostatas. KET 9 p. įpareigoja, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginus su ta, kurios būtų galima išvengti. Vairuotojas, vairuodamas automobilį, kiekvienu atveju turi būti atsargus ir nekelti grėsmės eismo saugumui, žmonių sveikatai ir gyvybei. E. B. pajuto trenksmą ir suprato, kad atsitrenkė į kitą automobilį, išlipo pažiūrėti ir, apelianto manymu, ji privalėjo suprasti, kad bus sugadinimų, kadangi logiška, kad jei susiduria du objektai, tai atsiranda atsitrenkimo pasekmių, automobilių apgadinimų.
Apeliantas mano, kad E. B. matė, kad automobilis (duomenys neskelbtini) yra apgadintas, nes ji nurodė, kad atsitrenkusi į automobilį, savo vairuojamą automobilį pastatė atgal į vietą, iš kurios pradėjo važiuoti, išlipusi apžiūrėjo automobilius ir atsisėdusi savo automobilyje laukė apie 10 minučių, kol ateis automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas, jam neatėjus išvažiavo. Akivaizdu, kad E. B. suprato, kad automobilis (duomenys neskelbtini) yra apgadintas, nes laukė, kol ateis vairuotojas, tačiau jo nesulaukusi išvažiavo. Nesuprantama, kodėl ji laukė, jei matė, kad automobiliai neapgadinti. KET 222 punkte yra nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. E. B., nesulaukusi automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojo, privalėjo kviesti policiją, o ne važiuoti namo. Apeliantas kelia klausimą, kas būtų atliginęs patirtus nuostolius automobilio (duomenys neskelbtini) valdytojui, ir laiko akivaizdžiu tai, kad E. B. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, suprasdama savo veiksmus, taip norėdama išvengti atsakomybės. LVAT teismas analogiškoje byloje Nr. N-62-4327-11, įvertinęs, pareiškėjos iškeltą versiją (analogiška E. B. versijai), kad ji neturėjo jokios tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nesiekė išvengti atsakomybės ir nesuvokė, jog minėtas įvykis laikytinas eismo įvykiu, nurodė, kad ji atmestina kaip nepagrįsta ir vertintina kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog KET 221 punkte yra numatyta, kad su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti. E. B. kitos dienos rytą alkoholio kiekio matuokliu buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis (0,24 promilės). Apeliantas laiko akivaizdžiu tai, kad ji buvo išgėrusi daugiau negu taurę vyno, ir mano, kad ji galėjo eismo įvykį sukelti būdama neblaivi, todėl ir pasišalino iš eismo įvykio vietos apie įvykį nepranešusi policijai. Grįžusi namo išgėrė dar taurę vyno, todėl praėjus pusei paros ir galėjo būti nustatytas 0,24 promilės girtumas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir, priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (LAT administracinė byla Nr. 2AT-11-2012).
Tiek teismo posėdžio metu (b. l. 38–39), tiek ir 2014-12-05 paaiškinime (b. l. 17) E. B. gailėdamasi ir pripažindama kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo nurodė, kad važiuodama atbuline eiga atsitrenkė į stovinčio automobilio (duomenys neskelbtini) priekinį buferį, nes buvo labai mažai vietos manevruoti. Pajutusi susidūrimą grįžo į pradinę padėtį, išlipusi apžiūrėjo savo ir nukentėjusiojo automobilius, tačiau nė ant vieno automobilio jokių įbrėžimų ar įlenkimų nematė. Savo automobilyje laukė apie 10 minučių, kol ateis vairuotojas. Jam neatėjus dar kartą apžiūrėjo automobilius ir neradusi apgadinimų išvažiavo. Policijos nekvietė, nes buvo įsitikinusi, kad nesant jokių automobilio apgadinimų, ji eismo įvykio nepadarė. Tokią administracinėn atsakomybėn traukiamos E. B. įvykių versiją patvirtina ir liudytojo A. M. parodymai teismo posėdžio metu (b. l. 39), kad jis matė, kaip automobilis (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga kliudė automobilį (duomenys neskelbtini), o išlipusi moteris apžiūrėjo automobilius, atsisėdo į savo automobilį ir liko jame sėdėti, o jam po kurio laiko grįžus į įvykio vietą automobilio (duomenys neskelbtini) nebebuvo. Iš liudytojų Ž. K. (b. l. 39), R. K. (b. l. 39) parodymų teisme matyti, kad E. B. atlygino padarytą žalą po įvykio praėjus 2–3 dienoms. Liudytojų Ž. K., A. M. ir administracinėn atsakomybėn traukiamos E. B. parodymais nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pačios E. B. automobilis buvo apgadintas, o iš fotonuotraukų (b. l. 5–13, 25) matyti, kad buvo apgadinta automobilio (duomenys neskelbtini) priekinio buferio šoninė dalis (atitrūkusi), t. y. dėl buferio konstrukcijos apgadinta ne ta vieta, į kurią atsitrenkė E. B. (b. l. 39), todėl teismas laiko nepaneigtu tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo galėjo nepastebėti, kad eismo įvykio metu buvo padaryta turtinė žala. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. B., vairuodama automobilį (duomenys neskelbtini), kliudė stovintį automobilį (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Tuoj po to išlipo iš automobilio, tamsoje apžiūrėjo automobilius, neskubėjo pasišalinti iš įvykio vietos, o tik įsitikinusi, kad žala nepadaryta, ir nesulaukusi automobilio savininko išvažiavo. Sužinojusi, kad savo veiksmais padarė žalą, ją iškarto atlygino.
KET 234 p. nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Apeliantas nurodo, jog E. B. neradusi nukentėjusiojo asmens, kurio automobilį apgadino, nedelsdama apie eismo įvykį turėjo pranešti policijai, o ne pasitraukti iš eismo įvykio vietos. Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad E. B. nesuprato, kad ji savo veiksmais padarė turtinę žalą, ir dėl šios priežasties neveikė KET 234 p. nurodytu būdu, t. y. neiškvietė policijos pareigūnų ir nelaukė įvykio vietoje, kol šie atvyks. Taigi, nors realiai egzistuojant jos veikimu padarytai turtinei žalai, E. B. veiksmai – nepranešė policijos pareigūnams ir išvažiavo iš eismo įvykio vietos – formaliai atitinka ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, tačiau pagal šio nusižengimo esmę, dėl jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai (LAT administracinė byla Nr. 2AT-11-2012).
Ankščiau aptartais duomenimis nustatyta, kad E. B. nesuprato, jog atsitrenkdama į R. K. automobilį jį apgadino ir padarė žalos, buvo įsitikinusi, kad jokio eismo įvykio nesukėlė ir jai nekilo pareiga apie jį pranešti policijai. Byloje nėra šią versiją paneigiančių įrodymų, o ją patvirtina ankščiau aptarti liudytojų A. M., Ž. K. ir R. K. parodymai. Be to, policijos pareigūnams paaiškinus aplinkybę, kad būtent dėl jos vairuojamo automobilio atsitrenkimo buvo padarytas buferio apgadinimas, E. B. savo kaltės neneigė, atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą – 340 Lt. Apygardos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad E. B. iš įvykio vietos išvažiavo ne siekdama išvengti atsakomybės už turto apgadinimą, o tiesiog nesuprasdama, kad savo veiksmais apgadino svetimą turtą. E. B., išvažiuodama iš eismo įvykio vietos, nesiekė už savo veiksmus išvengti atsakomybės, ji nesuvokė, jog jos pasišalinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, ji iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdama dėl savo veiksmų teisėtumo. E. B. veiksmuose nenustačius ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės požymio – tyčios, teisėtai ir pagrįstai dėl šio pažeidimo byla E. B. buvo nutraukta.
ATPK 126 str. 4 d. nustato administracinę atsakomybę už alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Kelių eismo taisyklių 233 p. nustatyta, kad su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti. Nustatęs, kad E. B. veiksmuose nebuvo ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties ir ji nesuprato sukėlusi eismo įvykį, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju ji negalėjo tikėtis ir suprasti, jog yra saistoma KET 233 p. nustatytos pareigos nevartoti alkoholio, kad dėl automobilio kontakto jos ieškos policija ir aiškinsis įvykio aplinkybes, tikrins jos blaivumą. Nors apeliantas nurodo, jog akivaizdu, kad E. B. buvo išgėrusi daugiau negu taurę vyno, ir mano, kad ji galėjo eismo įvykį sukelti būdama neblaivi, todėl ir pasišalino iš eismo įvykio vietos apie įvykį nepranešusi policijai, tačiau toks apelianto manymas yra grindžiamas tik jo daromomis prielaidomis ir spėjimais. Byloje nėra jokių duomenų, kad E. B. eismo įvykio metu buvo neblaivi, ir duomenų, kurie paneigtų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versiją, kad ji gėrė alkoholį grįžusi namo, nesuprasdama, kad dalyvavo (yra susijusi) eismo įvykyje.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. B. pajuto trenksmą ir turėjo suprasti, kad bus sugadinimų, nes susidūrus tarp dviem objektams, būtinai atsiranda atsitrenkimo pasekmių, automobilių apgadinimų. Teismas negali sutikti su tokia apelianto daroma išvada, kad bet koks fizinis dviejų objektų kontaktas visais atvejais sukelia tų objektų sugadinimus. Tokia išvada ne tik prieštarauja klasikinės mechanikos fizikos dėsniams, tačiau ir elementariai logikai: automobilių buferiai yra specialiai gaminami taip, kad maksimaliai absorbuotų smūgio jėgą nedidelio greičio susidūrimuose ir nesukeltų pažeidimų bei apsaugotų automobilį esant tokiems nedideliems kontaktams (būtent dėl šios priežasties jie gaminami iš tvirtų plastikų ar stiklo pluošto), todėl apelianto teiginys atmestinas kaip nepagrįstas ir nelogiškas.
Apeliantas taip pat nurodo, kad faktas, jog apžiūrėjusi automobilį (duomenys neskelbtini) E. B. atsisėdo į automobilį ir laukė apie 10 minučių, kol ateis automobilio savininkas, o jo nesulaukusi nuvažiavo, patvirtina, jog ji suprato, kad pažeidimas padarytas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad toks administracinėn atsakomybėn traukiamos E. B. elgesys galėjo būti sąlygotas noro įsitikinti, t. y. patvirtinti jau egzistuojantį jos manymą, kad žala nebuvo padaryta, ir iš automobilio savininko gauti patvirtinimą apie tai, kad šis neturi jokių pretenzijų ir jų nuomonės apie automobilių būklę po susidūrimo (kad žala nepadaryta) sutampa. Atvirkščiai, nei teigia apeliantas, faktas, jog asmuo po eismo įvykio skubiai nepasišalina ir palaukia kito automobilio savininko, pagal teismų praktiką rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (nes būtent skubus išvažiavimas rodytų supratimą apie padarytą žalą ir norą išvengti atsakomybės).
Nors apeliantas nurodo, kad LVAT teismas analogiškoje byloje Nr. N-62-4327-11, įvertinęs pareiškėjos iškeltą versiją (analogiška E. B. versijai), kad ji neturėjo jokios tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nesiekė išvengti atsakomybės ir nesuvokė, jog minėtas įvykis laikytinas eismo įvykiu, nurodė, kad ji atmestina kaip nepagrįsta ir vertintina kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto minimoje ir nagrinėjamoje bylose susiklosčiusios situacijos nėra analogiškos. Apelianto minimoje byloje susiklostė kitokia faktinė situacija: „V. K. savo vairuojamu automobiliu atsitrenkė į prie šviesoforo sustojusį nukentėjusiosios automobilį, dėl užsiblokavusių automobilio durelių negalėjo išlipti iš automobilio ir pažiūrėti kokius nukentėjusiajai priklausančio automobilio sugadinimus padarė, todėl atsidarė automobilio langą ir susitarė su M. M. pavažiuoti šiek tiek toliau bei aptarti situaciją ir užpildyti eismo įvykio deklaraciją, jeigu jos automobiliui pažeidimai padaryti. V. K. važiuodama nukentėjusiajai iš paskos šią pametė iš akių dėl to pravažiavusi sankryžą sustojo 10 minučių ir nuvažiavo namo, o savo automobilį apžiūrėjo tik grįžusi namo ir tik tada pamatė, jog jis neapgadintas, tačiau įvykio metu ir iškart po jo, prieš pasišalindama iš įvykio vietos nežinojo, kad jos automobilis neapgadintas, taip pat nežinojo ar nukentėjusios automobiliui padaryta žala“. Iš to, kas išvardyta, matyti, kad, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, byloje Nr. N-62-4327-11 V. K. neįsitikino, ar padaryti jos ar kito automobilio apgadinimai, iš automobilio išlipusi nebuvo. Be to, ji kalbėjosi su kita įvykio dalyve ir susitarė pavažiavusi į šoną užpildyti eismo įvykio deklaraciją, tačiau iš akių pametusi nukentėjusiąją nuvažiavo namo. Būtent iš šių administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų teismas nustatė, kad jos veikoje buvo tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir siekis išvengti atsakomybės, o E. B. tokių veiksmų neatliko, išlipusi iš automobilio apžiūrėjo abiejų automobilių apgadinimus ir tik įsitikinusi, kad apgadinimų nėra, ir nesulaukusi kito automobilio savininko nuvažiavo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nutarimas apeliacinio skundo ribose yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, keisti ar naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Tauragės apskrities VPK apeliacinio skundo netenkinti ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.