Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kadangi pareiškėjo skundas neatitiko jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas iki 2017 m. rugsėjo 20 d. skundo trūkumams pašalinti. Teismo nutartis pareiškėjo atstovui įteikta per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjo skundą laikė nepaduotu. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio iš naujo kreiptis į teismą su skundu (prašymu), atitinkančiu ABTĮ skundui keliamus reikalavimus.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą laikė nepaduotu pareiškėjui nepašalinus teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartyje nustatytų trūkumų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis).

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, detalizuodamas Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje, įtvirtino Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi nustatė terminą iki 2017 m. rugsėjo 20 d. skundo trūkumams pašalinti. Teismas nutartyje nurodė, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017-07-14 sprendimu Nr. R-23499, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl pakartotinio 10 proc. darbingumo lygio vertinimo, tačiau joks reikalavimas šio rašto atžvilgiu nėra reiškiamas. Atsižvelgiant į pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pareiškėjui pasiūlyta tikslinti skundo reikalavimą, t. y. suformuluoti papildomą reikalavimą minėto Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2017-07-14 sprendimo Nr. R-23499 atžvilgiu bei įpareigojo pareiškėją pateikti šį sprendimą teismui. Ginčijamoje nutartyje teismas nurodė, kad pareiškėjas nei per teismo nustatytą terminą, nei iki šios nutarties priėmimo trūkumų nepašalino, prašymų pratęsti terminą trūkumams šalinti taip pat nepateikė.

Pareiškėjas neginčija, kad teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartyje nustatytų trūkumų nepašalino. Atskirajame skunde teigia, kad administracinis teismas turi būti aktyvus ir padėti besikreipusiajam apginti jo pažeistas teises. Pažymėtina, jog priimdamas nutartį ir nustatydamas terminą trūkumams pašalinti teismas šią pareigą atliko, tačiau A. A. teise pasinaudoti pašalinti nurodytus trūkumus nepasinaudojo. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos manymu, trūkumų nepašalinimą lėmė pareiškėjo subjektyvus elgesys. Pripažįsta, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017-07-14 sprendimo Nr. R-23499 apskundimo terminą praleido.

Atskirajame skunde A. A. nurodo, jog jis neginčija Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017-07-14 sprendimo Nr. R-23499, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti prašymą dėl pakartotinio 10 proc. darbingumo lygio vertinimo, o reikalavimą formuluoja dėl žalos atsiradimo. Pažymi, jog kreipiantis dėl žalos atlyginimo nėra būtina prašyti teismą panaikinti atsakovo sprendimą, sukeliantį teisines pasekmes pareiškėjui.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas skunde nurodė, kad jis reiškia reikalavimą tik dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir jį adresuoja Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), reikalavimas dėl žalos atlyginimo paprastai nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1017/2011, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2563/2012, 2014 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-122/2014, 2014 m. birželio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad asmens skunde (prašyme) dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) atlyginimo, reikalavimų skundo turiniui prasme (ABTĮ 23, 24 straipsniai) turi būti nurodyta, dėl kokių būtent viešojo administravimo subjekto veiksmų pareiškėjui atsirado žala, nurodytas konkretus prašomos priteisti žalos atlyginimo dydis bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiantys įrodymai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-231/2011, 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-242/2011, 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-114/2014 ir kt.).

Iš pareiškėjo skundo turinio yra aišku iš kokios valstybės institucijos, neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme jis kildina neturtinę žalą, taip pat nurodytas prašomas priteisti žalos atlyginimas, nors skunde nenurodyta kaip pasireiškė neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme bei skundo padavimo teismui etape nepateikti neturtinės žalos atsiradimą pagrindžiantys įrodymai. Sprendžiant skundo priėmimo klausimą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi teisę šiuos skundo aspektus vertinti naujai.

Minėtos aplinkybės teisėjų kolegijai yra pagrindas išvadoms, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, netinkamai taikė procesinės teisės normas, nes nepagrįstai nurodė šalinti skundo trūkumus, suformuluojant papildomą skundo reikalavimą, bei atsisakė priimti skundą byloje, taip pat nukrypo nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos sprendžiant tokio pobūdžio skundo reikalavimų (dėl žalos atlyginimo priteisimo) priimtinumo klausimus.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo A. A. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.