- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-11
- Bylos Nr.
- A-756-1989-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Stasys Gudynas, Vaida Urmonaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- AB ,,fly LAL – Lithuanian Airlines“
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimučio Alechnavičius (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB ,,fly LAL – Lithuanian Airlines“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB ,,fly LAL – Lithuanian Airlines“ skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos 2007 m. lapkričio 16 d. nutarimą Nr. 04 ir bylą nutraukti arba, teismui nustačius pažeidimą, paskirtą baudą sumažinti. Nurodė, kad aviakompanijai „flyLAL“ pagal Transporto pagrindų veiklos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį paskirta 11 000 litų bauda už tai, kad 2007 m. spalio 18 d. į Palangos oro uostą AB „flyLAL – Lithuania Airlines“ reisu iš Amsterdamo atskraidino Kolumbijos pilietę, kuri neturėjo Lietuvos Respublikos vizos. Visų pirma, skundžiamas nutarimas surašytas ne AB „flyLAL – Lithuania Airlines“, o „flyLAL“, kuris nėra įregistruotas Juridiniame asmenų registre kaip oro vežėjas, todėl numatytas netinkamas pažeidėjo identifikavimas yra pagrindas tokį nutarimą panaikinti. Dėl pažeidimo esmės paaiškino, kad Tarybos Reglamente (EB) Nr. 539/2001 su vėlesniais pakeitimais, kuriuo remiamasi ginčijamame nutarime, nėra įtvirtintos jokios prievolės privatiems subjektams vežėjams, o tik nurodyti įpareigojimai, susiję su trečiųjų šalių piliečių atvykimu į ES valstybes nares, privalomi valstybėms narėms ar atitinkamoms institucijoms. Pareiškėjo nuomone, „kelionės dokumentas“ Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies prasme yra pasas, kuris prieš skrydį buvo patikrintas, o viza nėra kelionės dokumentas ar jo dalis, todėl atsakomybė už tai, kad buvo nepatikrinta viza, pareiškėjui negalėjo kilti. Nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės akte nėra nurodyta, jog viza – kelionės dokumento dalis, todėl bet koks plečiamasis kelionės dokumento sąvokos aiškinimas negali būti pripažintu teisėtu. Be to, „kelionės dokumento“ sąvoką ir kokius dokumentus privalo turėti užsienietis, atvykstantis į šalį, reglamentuoja įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 punktas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. V-63/1V-174 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir vidaus reikalų ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 9/1V-16 „Dėl kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos ir sąrašo patvirtinimo“ pakeitimas, pagal kuriuos, pareiškėjo nuomone, kelionės dokumentu, tinkamu atvykti Kolumbijos piliečiui į Lietuvos Respubliką, yra pripažįstamas Kolumbijos piliečio pasas. Vežėjo reisu asmuo tik atvyksta į šalį, o kerta valstybės sieną savo individualiu sprendimu. Leidimas užsieniečiui kirsti valstybės sieną yra atsakovo prerogatyva. Tikrinti užsieniečių vizas ir kitus dokumentus, suteikiančius teisę užsieniečiui kirsti valstybės sieną, yra išimtinė Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcija. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei ES ar tarptautinės teisės aktai nesuteikia teisės privačiam subjektui - vežėjui - reikalauti iš užsieniečių pateikti vizas, santuokos liudijimus, sveikatos draudimus ar išrašus iš sąskaitų. Šių dokumentų turi teisę reikalauti tik atsakovas pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 straipsnį. Be to, užsieniečiui, registracijos metu neturinčiam vizos, ji gali būti išduota Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkte. Nagrinėjamu atveju keleivė turėjo leidimą gyventi ES valstybėje narėje – Nyderlanduose, todėl ji gali laisvai judėti po ES valstybių, kurios priklauso Šengeno zonai, teritorijas be jokių vizų. Lietuvos Respublikos atsisakymas leisti tokiam asmeniui atvykti į Lietuvą be vizos yra visiškai nesuvokiamas ir nepagrįstas, nes keleivė, galinti laisvai judėti po didžiąją dalį ES valstybių narių, negali būti laikoma keliančia grėsmę Lietuvos saugumui. Pažymėtina ir tai, jog nuo 2007 m. gruodžio 31 d. Lietuva tapo Šengeno zonos nare, taigi, jei keleivė būtų į Lietuvą vykusi po nurodytos datos, ji būtų įleista į Lietuvos Respublikos teritoriją. Aplinkybė, kad keleivė į Lietuvą vyko pereinamuoju laikotarpiu iki Lietuvai tampant Šengeno zonos nare, negali būti realus pagrindas dėl keleivės atvežimo taikyti aviakompanijai neprotingo dydžio baudą kaip atsakomybę už Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimą. Aviakompanija negali būti nubausta 11 000 litų bauda už keleivio ir atsakovo tarpusavio santykius, kuriems aviakompanija negali turėti įtakos, be to, turi būti pagrįstas paskirtosios baudos dydis, nes valstybė nepatyrė jokių nuostolių dėl minėtos keleivės atvykimo.
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad Kolumbijos pilietės turėtasis laikinas leidimas gyventi Nyderlanduose 2007 m. spalio 18 d. nesuteikė jai teisės atvykti į Lietuvos Respubliką neturint vizos, nes nurodytąją dieną Lietuvos Respublika dar nebuvo visateisė Šengeno erdvės narė. Šengeno acquis visapusiškas taikymas Lietuvos Respublikoje pradėtas tik nuo 2007 m. gruodžio 21 d., o oro erdvės sienoms nuo 2008 m. kovo 30 d. Šengeno šalių išduotų leidimų gyventi turėtojams nebuvo leidžiama atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų. Be to, leidimai gyventi pagal 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimų Nr. 895/2006 ir 896/2006 taikymo apimtį Lietuvoje nebuvo įgyvendinami. Vežėjas privalo imtis visų reikiamų priemonių, jog užtikrintų Transporto veiklos pagrindų įstatyme įtvirtintų normų vykdymą. Jei vežėjas neturi galimybių ar noro pats tikrinti vežamų keleivių dokumentų, o kitos šalies partneris, vykdantis antžeminį aptarnavimą ar parduodantis bilietus keleiviams, nežino Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijoje ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų ar nesinaudoja ICAO sukurtomis keleivių aptarnavimo sistemomis, numatančiomis priimančiosios šalies reikalavimus (vizinį ar revizinį režimo taikymą), pareiškėjas savarankiškai privalo imtis priemonių informuoti partnerį dėl Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, nustatančių vizų režimą. Pareiškėjas, priimdamas Kolumbijos pilietę į savo lėktuvą, žinojo, jog ši kirs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ir turėjo pareigą užtikrinti (patikrinti, informuoti, pareikalauti), kad Kolumbijos pilietė turėtų galiojančiame kelionės dokumente galiojančią vizą. Priešingu atveju, žinodamas apie keleivio, neturinčio reikiamų dokumentų pervežimo pasekmes, pareiškėjas galėjo atsisakyti vykdyti pervežimo sutartį. Pažymėtina, jog oro vežėjas dėl nepakankamų kelionės dokumentų gali apskritai atsisakyti vežti keleivį (Susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių 12 p.). Toks atsisakymas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos teikimo keleiviams taisykles, atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91, 2 straipsnio „j“ punkto atveju oro vežėjui nesukeltų pareigos sumokėti kompensaciją arba suteikti pagalbą keleiviams, kurie nebuvo įsodinti į lėktuvą. 2007 m. spalio 18 d. pasienio tikrinimo metu Kolumbijos pilietė T. D. C.P. M. nenurodė jokių objektyvių išankstinio nesikreipimo dėl vizos priežasčių bei nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių nenumatytas ir būtinas priežastis atvykti į Lietuvos Respubliką. Nebuvo ir Užsienio reikalų ministerijos raštiško prašymo išduoti pilietei vizą, todėl, nesant pagrindo, vizos išdavimo klausimas šiai pilietei svarstomas nebuvo.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal šioje byloje taikyto ir vežėjų atsakomybę reglamentuojančio Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro keliais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį (minėto įstatymo 20 str. 2 d.). Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kokiais atvejais vežėjui bauda neskiriama. Įstatymo 5 straipsnis numato, kad įstatymas skirtas visų transporto rūšių, geležinkelių, kelių, jūrų, oro ir vidaus vandenų transporto vežėjams, todėl šio straipsnio nuostatos taikytinos be išlygų ir oro vežėjams, tai yra ir pareiškėjui. Vadovaujantis Transporto veiklos pagrindų įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kelionės dokumentai – reikalingi dokumentai įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, t.y. dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivio per dokumentų kontrolės punktą (šiuo atveju oro uosto), t.y. šioje sampratoje yra akcentuojamas kelionės dokumentų pakankamumo leisti kirsti valstybės sieną aspektas. Toks aiškinimas neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija administracinėse bylose pažymėjo, kad būtent toks kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą (LVAT administracinės bylos Nr. A11-223/20007, Nr. A8-1178/2007, Nr. A143-146/2008).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad 2007 m. spalio 18 d. pasienio tikrinimo metu pareiškėjo į Lietuvos Respublikos teritoriją atskraidinta Kolumbijos Respublikos pilietė nenurodė jokių objektyvių išankstinio nesikreipimo dėl vizos priežasčių bei nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių nenumatytas ir būtinas priežastis atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėjo argumentas, jog Kolumbijos pilietei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo taisyklių patvirtinimo“, galėjo būti išduota viza pasienio punkte, nepagrįstas. Be to, nebuvo ir užsienio reikalų ministerijos raštiško prašymo išduoti pilietei vizą, todėl, nesant pagrindo, vizos išdavimo klausimas šiai pilietei nebuvo svarstomas.
Žemesnės instancijos teismas
2007 m. gruodžio 6 d. Tarybos sprendimu 2007/801/EB „Dėl Šengeno acquis nuostatų visapusio taikymo Čekijos Respublikoje, Estijos Respublikoje, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, Vengrijos Respublikoje, Maltos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje, Slovėnijos Respublikoje ir Slovakijos Respublikoje“ nuspręsta Šengeno acquis nuostatas prie vidaus sienų taikyti nuo 2007 m. gruodžio 21 d., o oro erdvių sienoms – nuo 2008 m. kovo 30 d. Pareiškėjo argumentą, kad Kolumbijos pilietė, turėdama leidimą gyventi ES valstybėje narėje – Nyderlanduose, galėjo laisvai judėti po visas ES valstybes, priklausančias Šengeno zonai, teismas pripažino nepagrįstu. Ginčijamame nutarime nurodyta, kad Kolumbijos pilietė be reikiamų kelionės dokumentų, reikalingų atvykti į Lietuvos Respubliką, atskraidinta 2007 m. spalio 18 d., kada Lietuva dar nebuvo visateisė Šengeno erdvės narė, todėl Šengeno acquis visapusiškas taikymas nebuvo galimas. Šengeno acquis numato, kad vietoje vizos trečiosios šalies pilietis, pateikęs pasą ir Šengeno valstybės narės išduotą galiojantį leidimą, gali trumpam atvykti į kitą Šengeno valstybę narę be vizos, tačiau Lietuvos Respublikoje Kolumbijos pilietės atvykimo metu dar negaliojo Šengeno acquis, todėl šių nuostatų taikymas Lietuvoje nebuvo galimas. Įstatymo pažeidimo dieną galiojo nuostata, kad Lietuvos (ir kitų naujų ES narių) stojimo į ES akte nenumatyta galimybė leisti Šengeno vizas (leidimus gyventi) turintiems trečiųjų šalių piliečiams keliauti per naujai prisijungusių trečiųjų šalių teritorijas. Šengeno šalių išduotų leidimų gyventi turėtojams nebuvo leidžiama atvykti ir į Lietuvos Respubliką be vizų. Be to, leidimai gyventi pagal 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimų Nr. 895/2006 ir 896/2006 taikymo apimtį Lietuvoje nebuvo įgyvendinami. Kolumbijos pilietės turėtas laikinasis leidimas gyventi Nyderlanduose 2007 m. spalio 18 d. nesuteikė jai teisės atvykti į Lietuvos Respubliką neturint vizos.
Teismas pažymėjo, kad mažesnės, negu Transporto veiklos pagrindų įstatyme nustatytos piniginės baudos skyrimas turi būti ne taisyklė, bet išimtis – ją teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, kitoms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyto dydžio piniginė bauda, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga. Teismas, skirdamas mažesnes negu įstatyme numatytas pinigines baudas, tai turi daryti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti asmens, visuomenės bei valstybės interesai. Teismas nenustatė jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar kitų aplinkybių dėl kurių pareiškėjui paskirtoji bauda būtų neteisinga. Argumentas, jog valstybei nepadaryta jokia žala, laikytinas nepagrįstu, nes aviakompanija privalo laikytis visų teisės aktų, susijusių su keleivių vežimu, užtikrinti, kad jų darbuotojai juos išmanytų ir tinkamai taikytų.
Teismas konstatavo, kad naikinti skundžiamo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos vado 2007 m. lapkričio 16 d. nutarimo nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas AB ,,flyLAL – Lithuanian Airines“ prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują - Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės 2007 m. lapkričio 16 d. nutarimą Nr. 04 panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas plečiamai išaiškino Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio normą. Apelianto nuomone, ši norma negali būti taikoma vežėjui, kai jis atveža keleivį be Lietuvos Respublikos vizos, nors su galiojančiais kelionės dokumentais.
2. Vizų tikrinimas yra išimtinė atsakovo funkcija. Būtent atsakovui teisės aktai suteikia teisę išduoti užsieniečiui vizas Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkte. Apeliantui nėra suteikta teisė riboti užsieniečio galimybių laisvai judėti.
3. Net ir pripažinus, kad pareiškėjas pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo reikalavimus, toks jo veiksmas nuo prisijungimo prie Šengeno konvencijos dienos neteko pavojingumo. Administracinėje teisėje yra pripažįstamas įstatymo galiojimo atgal principas, jei įstatymas numato švelnesnę atsakomybę arba ją panaikina (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 8 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir paaiškinimai pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymi, kad įstatymas, nagrinėjamu atveju numatantis atsakomybę pareiškėjui, po 2007 m. gruodžio 21 d. (Lietuvai tapus visateise Šengeno erdvės nare) nepasikeitė ir atsakomybė vežėjams švelninta nebuvo. Pasikeitė tik trečiųjų asmenų vykimo į Lietuvą tvarka, o tai negali būti tapatinama su sušvelnėjusia atsakomybe vežėjams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos transporto viešojo administravimo, vežėjų veiklos bendruosius principus ir kitus su transporto veikla susijusius santykius, vežėjų atsakomybę reglamentuoja Transporto veiklos pagrindų įstatymas, kurio nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede (2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 2001/51/EB dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo ir 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis). Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, įpareigojanti vežėjus, įvežančius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsieniečius, užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Šios pareigos užtikrinimui įstatymų leidėjas vežėjams suteikė teisę tikrinti keleivių dokumentus, kad įsitikinti, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio normą, kuri, anot jo, negali būti taikoma vežėjui.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką šio pobūdžio administracinėse bylose ne kartą pažymėjo, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežėjo pareiga užtikrinti, kad įvežamas užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, turi būti aiškinama neatsiejamai nuo kitais teisės aktais įtvirtintų reikalavimų, kuriais nustatyta kokius galiojančius dokumentus reikia turėti užsieniečiui tam, kad juos pateikęs valstybės sienos kontrolės tarnybai, jis galėtų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną (2007 m. spalio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A3-876/2007; 2008 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-78/2008; 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1482/2008; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1483/2008).
Kelionės dokumento sąvoka nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 dalyje, pagal kurią kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 7 straipsnio, nustatančio užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygas, 1 punkte, tarp kitų šiame straipsnyje išvardintų būtinųjų užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygų, nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, o šio straipsnio 2 punkte nurodyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respubliką, kai turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą. Pagal Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 33 dalyje pateiktą sąvoką viza yra įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną. Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad atitinkamais atvejais viza (pagal formą - įklija kelionės dokumente arba atskirai įformintas sprendimas) yra būtina užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlyga.
Minėtų teisės normų pagrindu darytina išvada, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta kelionės dokumentų sąvoka apima visus dokumentus, kurie pagal teisės aktus yra būtini ir pakankami tam, kad užsienietis galėtų įvažiuoti (valstybės sienos kontrolę vykdančios tarnybos pareigūnų pagal pateiktus kelionės dokumentus būtų įleistas) į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną.
Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ,,fly LAL – Lithuanian Airines“ (vežėjo) 2007 m. spalio 18 d. įvežta į Lietuvos Respublikos teritoriją reisu TE-863 iš Amsterdamo Kolumbijos Respublikos pilietė T. d.C.P.M., kuri turėjo galiojantį Kolumbijos Respublikos piliečio pasą ir leidimą laikinai gyventi Nyderlanduose, tačiau neturėjo galiojančios Lietuvos Respublikos vizos, padarė pagrįstą išvadą, jog Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies prasme minėta užsienietė neturėjo kelionės dokumento, reikalingo įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos vežėjo pareigos užtikrinti, kad jų įvežami į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės atitinka analogiškose bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (2007 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 223/2007; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-779/2007; 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1482/2008 ir kt.). Minėtose nutartyse yra konstatuota, kad pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktą vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų sampratą, tokiais dokumentais laikytini dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Prie tokių dokumentų priskirtini dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai praleisti arba nepraleisti užsienietį per dokumentų kontrolės punktą. Šioje sampratoje pabrėžiamas ne tik kelionės dokumento turėjimo, bet ir jo pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną aspektas. Tokia samprata neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse (pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal anksčiau analizuotus teisės aktus ne tik teisę, bet ir pareigą spręsti, kas turi teisę skristi AB ,,flyLAL – Lithuanian Airines“ priklausančiu lėktuvu, turėjo būtent pareiškėjas (vežėjas). Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą vežėjas turi vykdyti spręsdamas dėl kiekvieno konkretaus keleivio užsieniečio (įvažiavimui į Lietuvos Respubliką reikalingų kelionės dokumentų turėjimo prasme) galimybės skristi vežėjo žinioje esančiu lėktuvu. Tad pareiškėjo argumentai, kad jam netaikytinos Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatos, yra nepagrįsti.
Pagal 1985 m. Šengeno susitarimą ir 1990 m. Įgyvendinimo konvenciją susitariančiosios valstybės susitarė pašalinti pasienio formalumus kertant jų bendras sienas, suderinti vizų formalumus ir užtikrinti teisės aktų laikymosi kontrolę užtikrinančių institucijų bendradarbiavimą. Visiems asmenims taikoma sustiprinta kontrolė kertant vieną iš Šengeno erdvės išorės sienų sausumos, jūrų ar oro keliu, tačiau patekę į Šengeno erdvę jie gali laisvai judėti per šios erdvės vidaus sienas. Pareiškėjas (oro vežėjas) užsienietę (Kolumbijos Respublikos pilietę) iš Amsterdamo į Palangos oro uosto Pasienio kontrolės punktą atskraidino 2007 m. spalio 18 d., t.y. kai Lietuvos Respublika dar nebuvo Šengeno erdvės narė, todėl oro vežėjai (šiuo atveju AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“), vežantys užsieniečius (trečiųjų šalių piliečius) į Lietuvos Respubliką iš Šengeno erdvės oro uostų turėjo užtikrinti, kad užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas 2007 m. lapkričio 16 d. nutarimu skirdamas pareiškėjui baudą už Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą, teisės aktus taikė teisingai. Aplinkybė, kad Lietuvai prisijungus prie Šengeno erdvės nuo 2008 m. kovo 30 d. panaikinama vidaus sienų kontrolė oro uostuose nešalina pareiškėjo atsakomybės ir nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutarimą, kadangi jo priėmimo metu galioję teisės aktai buvo taikyti teisingai.
Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo 11 000 Lt iki 18 000 Lt už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį. Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vežėjui bauda neskiriama, jeigu: 1) vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“; 2) vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, jog šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra suklastotas. Pirmosios instancijos teismas vežėjo atsakomybę šalinančių aplinkybių nenustatė. Konstatavo, kad aplinkybių, dėl kurių paskirtoji bauda būtų neteisinga, byloje taip pat nėra.
Direktyvos Nr. 2001/51/EB 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad baudos, taikomos vežėjams pagal Šengeno konvencijos 26 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatas, būtų atgrasios, efektyvios ir proporcingos ir kad (b) mažiausia piniginė bausmė, taikoma už kiekvieną vežamą asmenį, yra ne mažesnė kaip 3 000 eurų arba lygiavertės nacionalinės valiutos, esant valiutos keitimo santykiui, nurodytam 2001 m. rugpjūčio 10 d. Oficialiojo leidinio numeryje. Įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi numatytos baudos vežėjui minimumas (11 000 Lt) yra suderintas su minėta Direktyvos Nr. 2001/51/EB nuostata. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, suteikiančių pagrindą mažinti apeliantui paskirtos minimalios baudos dydį.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes vertino ir įstatymus taikė tinkamai. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais ir pareiškėjo atstovės apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo AB ,,fly LAL – Lithuanian Airlines“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.