- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-20
- Bylos Nr.
- I-80-621/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02153-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Žanas Kubeckas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. S. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (37-39 b. l.) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėja skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikoma nuo 2015 metų gegužės mėnesio iki 2016-10-06, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjai teko mažiau, kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėja, buvo šalta, drėgna, sanitarinis mazgas (tualetas) neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo atskirtas nuo likusios kameros dalies, iš jo sklido nemalonus kvapas. Gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinamas dirbtinis apšvietimas, kas labai pakenkė pareiškėjos akims. Kameroje nebuvo karšto vandens, todėl pareiškėja turėjo praustis po šaltu vandeniu. Kameroje buvo tik viena vonelė, todėl ta pačia vonele naudojosi visos kameroje buvusios moterys, o tai yra nehigieniška. Nebuvo užtikrintas privatumas, nes budintys pareigūnai vyrai stebėdavo pareiškėją pro stebėjimo akutę.
Dėl netinkamų kalinimo sąlygų tarp suimtųjų dažnai kildavo konfliktai, pareiškėja jautė diskomfortą, nejaukumą, orumo pažeminimą. Pareiškėja patyrė didžiulę emocinę, psichologinę neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjos skundą (71-76 b. l.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog pareiškėja Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinama kamerose, kuriose jai teko nuo 3,08 kv. m iki 15,8 kv. m. Atsakovas atkreipia dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėja nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas tikrino kamerą Nr. 75 (2016-07-21 patikrinimo aktas Nr. PA.6.232). Nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, dirbtinė apšvieta 112-18,4 lx.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjos argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikoma pareiškėja įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.
Pareiškėjos pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjos dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėja savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėja nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjos teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjos laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja I. S. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai neturtinės 15 000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015-05-01 iki 2016-10-06. Neturtinę žalą pareiškėja kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jai tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Nustatyta, kad pareiškėja bylai aktualiu laikotarpiu, t.y. nuo 2015-05-01 iki 2016-10-06 Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikoma kamerose Nr. 109 (plotas 15,81 kv. m.), Nr. 75 (plotas 8,8 kv. m.), Nr. 74 (plotas 8,7 kv. m.), Nr. 72 (plotas 8,88 kv. m.), Nr. 71 (plotas 15,09 kv. m.), Nr. 76 (plotas 9,24 kv. m.), Nr. 107 (plotas 15,81 kv. m.), Nr. 5 (plotas 12,69 kv. m.), Nr. 73 (plotas 8,92 kv. m.), Nr. 69 (plotas 7,14 kv. m.).
Pažymoje (46-57 b.l.) nurodyta, kad pareiškėja nuo 2016-06-02 iki 2016-07-01 buvo laikoma kameroje Nr. 109 bei toje pačioje pažymoje nurodyta, kad tuo pačiu laikotarpiu pareiškėja buvo laikoma kameroje Nr. 76. Įvertinus pažymos turinį ir įrašų eiliškumą, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktą teismui analogišką pažymą (7-8 b.l.), darytina išvada, kad pažymoje (46-57 b.l.) padaryta techninė rašymo apsirikimo klaida. Konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2016-06-02 iki 2016-07-01 pareiškėja buvo laikoma kameroje Nr. 76, o prie įrašo apie laikymą kameroje Nr. 109, pažymoje neteisingai nurodyti metai, t.y. vietoje 2015 m., nurodyti 2016 m.
Iš byloje esančios pažymos (46-57 b.l.) matyti, kad pareiškėja tam tikru metu buvo laikoma kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėja buvo laikoma kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Kadangi įrodyti aplinkybes kada pareiškėjos teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjos naudai. Konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2015-05-01 iki 2016-10-06, išviso 3 dienas, pareiškėja Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikoma sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t.y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjos subjektinę teisę būti kalinamai kameroje, kurioje jai tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėja skunde nurodė, jog patalpos, kuriose ji buvo laikoma (gyvenamosios kameros), neatitinka higienos normų reikalavimų.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908, kuri įsigaliojo nuo 2015-11-01 (toliau – HN 134:2015). Iki 2015-10-31 galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2010-03-30 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010).
Iš Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-232 (19.4.1.6.12) (61-63 b.l.) matyti, kad kameroje Nr. 75 nustatyti higienos normos HN 134:2015 14 ir 39 punktų pažeidimai (vizualiai matomas pelėsis, per maža dirbtinė apšvieta). Bylai aktualiu laikotarpiu, kitose patalpose, kuriose buvo laikoma pareiškėja nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikoma pareiškėja atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėja dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė (60 b.l.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja su skundais būtų kreipusi į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentą (Šiaulių visuomenės sveikatos centrą) ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikoma pareiškėja, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės. Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo pateiktą pažymą, Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėja buvo laikomas kameroje Nr. 75, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t.y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatuoja, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėja buvo laikoma, neatitiko higienos normų reikalavimų.
Pareiškėja nurodė, kad sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Šiaulių TI pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjai naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose, buvo pažeidžiamas jos privatumas. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjos nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertina kaip pagrįstą.
Pareiškėja nurodė, kad kameroje nebuvo karšto vandens. Higienos normos HN: 76:2010 21 punkte numatyta, kad „<...> sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Karšto (šilto) vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumato, todėl šie pareiškėjos teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti. Be to, pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 68 punkte, o HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėja nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjai daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes šie pareiškėjos teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėja nurodė, kad kameroje buvo tik viena vonelė. Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas“ (Žin., 2004, Nr. 93-3422; TAR, 2016-04-20, Nr. 2016-10107, redakcija galiojusi iki 2017-01-01). Šiame teisės akte nėra numatyta, kad kiekvienam asmeniui turi būti išduodama vonelė. Tokių reikalavimų nenustato ir kiti teisės aktai, todėl pareiškėjos teiginiai dėl neišduodamų vonelių kiekvienam asmeniui, atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėja nurodė, kad buvo pažeistas jos privatumas, nes budintys pareigūnai vyrai stebėdavo pareiškėją pro stebėjimo akutę. Šie pareiškėjos teiginiai atmesti, kaip nepagrįsti. Jie nedetalizuoti, nekonkretūs.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja nurodė, jog jai pablogėjo sveikata. Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją (13-27, 43 b. l.) daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjai pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.
Teismas pažymi, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.). Tokiai praktikai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1352/2014 ir kt.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.
Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėja Šiaulių TI, buvo kalinama pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjos patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias. Vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėja buvo laikoma sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui tik 3 dienas, pažeidimas buvo trumpalaikis, nežymus (pareiškėjai teko 3,08 kv.m. kameros ploto). Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jos asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėja nepateikė.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.)
Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjos patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, pareiškėjos prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjos I. S. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjos I. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.
Pareiškėjos I. S. reikalavimą dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.