- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-09
- Bylos Nr.
- eI-7577-426/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Sportour“
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant atsakovės atstovui Igoriui, Janavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pareiškėjai UAB „Sportour“ dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovė, VMI, centrinis mokesčių administratorius) prašyme nurodo, jog UAB „Sportour“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) 2016-01-20 per sistemą Mano VMI pateikė prašymą dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permokos, kuri susidarė nuo 2010-08-01 iki 2010-09-30, grąžinimo. Atsakovė 2016-02-12 sprendimu Bendrovės prašymo netenkino.
Bendrovė, nesutikdama su tokiu Inspekcijos sprendimu, pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK), kuri 2016-05-03 sprendimu panaikino Inspekcijos 2016-02-12 sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutinka su MGK 2016-05-03 sprendimu Nr. S-92 (7-39/2016) ir 2016-05-05 sprendimu Nr. S-94 (7-39/2016), nes Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, t. y. neteisingai taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 str. 13 d. nuostatas.
Pažymi, kad tarp Inspekcijos ir Komisijos nėra ginčo dėl minėtų faktinių bylos aplinkybių, ginčas kilęs dėl nevienodo teisės normų, reglamentuojančių ginčo santykius, suvokimo ir taikymo.
Atsakovė prašo panaikinti Komisijos 2016-05-03 sprendimą Nr. S-92 (7-39/2016) ir 2016-05-05 sprendimą Nr. S-94(7-39/2016), palikti galioti Inspekcijos 2016-02-12 sprendimą Nr. 331A-11911.
Atsiliepimas
Pareiškėja nurodo, jog nesutinka su prašymu. Atsiliepime paaiškina, jog 2016-01-20 per sistemą Mano VMI pateikė prašymą iš biudžeto grąžinti 6 441,72 Eur PVM permoką, susidariusią už mokestinius laikotarpius nuo 2010¬08-01 iki 2010-09-30. Per šią sistemą 2016-02-05 pateikė paaiškinimus dėl PVM permokos susidarymo.
Inspekcija priėmė 2016-02-12 sprendimą negrąžinti PVM permokos, nes suėjęs MAĮ 87 str. 13 d. nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) senaties terminas. Pareiškėja mano, kad Komisijos sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Pareiškėja su Inspekcijos skundu nesutinka, laikosi pozicijos, kad prašymas centriniam mokesčių administratoriui buvo pateiktas nepraleidus mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) senaties termino, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymą.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškina, jog PVM permoka susidarė už mokestinius laikotarpius nuo 2010-08-01 iki 2010-09-30 pagal pareiškėjos 2015-12-30 patikslintas minėtų PVM laikotarpių PVM deklaracijas. Atkreipia dėmesį, kad patikslintos PVM deklaracijos sistemoje buvo priimtos 2015-12-30, o PVM permoka šios institucijos apskaitos sistemoje susiformavo tik 2016 m. sausio mėn. Todėl tik tada atsirado galimybė pateikti prašymą dėl PVM permokos grąžinimo.
Pažymi, kad Bendrovė 2015 m. ne tik žinojo apie PVM permoką, bet ir 2015 m. gruodžio mėn. atliko aktyvius veiksmus, nukreiptus į šios permokos grąžinimą, o būtent, 2015-12-30 parengė patikslintas PVM deklaracijas už mokestinius laikotarpius nuo 2010-08-01 iki 2010-09-30, pagal kurias ir susidarė PVM permoka, bei šias deklaracijas pateikė Inspekcijai. Pareiškėja 2015 m. gruodžio mėn. atliko veiksmus, liudijančius, jog žinojo apie PVM permokos buvimą ir siekė ją susigrąžinti. Todėl MAĮ 87 str. 13 dalyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra 2015 m. Pareiškėja patikslintas PVM deklaracijas pateikė 2015-12-30, todėl, jos manymu, akivaizdu, jog deklaracijos buvo pateiktos turint vienintelį tikslą – susigrąžinti PVM permoką.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ginčas šioje byloje kilęs dėl faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl PVM permokos grąžinimo, vertinimo. Kadangi ginčas mokestinėje byloje yra kilęs dėl faktinių bylos aplinkybių, pareiškėja mano, kad Inspekcijos prašymas turi būti atmestas, o byla nutraukta Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 punkto pagrindu.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir administracinę bylą nutraukti.
Pareiškėja į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko.
Motyvuojamoji dalis
Byla dėl dalies reikalavimų nutrauktina. Prašymas atmestinas.
Byloje ginčas keliamas dėl Komisijos 2016-05-03 sprendimo Nr. S-92(7-39/2016) ir Komisijos 2016-05-05 sprendimo Nr. S-94(7-39/2016) teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.).
Atsakovė nesutikimą su Komisijos 2016-05-03 sprendimu Nr. S-92(7-39/2016) ir Komisijos 2016-05-05 sprendimu Nr. S-94(7-39/2016) grindžia tuo, kad Komisija netinkamai aiškino MAĮ 87 str. 13 d., todėl priėmė neteisėtus sprendimus.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2015-12-29 pateikė patikslintas PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2010-08-01 iki 2010-09-30.
Pareiškėja 2016-01-20 pateikė Inspekcijai prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą) (Komisijos b. l. 4).
Inspekcija 2016-01-12 sprendimu Nr. 331A-11911 (Komisijos b. l. 10) nusprendė pareiškėjai negrąžinti PVM permokos, kadangi suėjęs MAĮ 87 str. 13 d. terminas.
Komisija 2016-05-03 sprendimu Nr. S-92(7-39/2016) (Komisijos b. l. 25–27) pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Inspekcijos 2016-01-12 sprendimą Nr. 331A-11911.
Komisija 2016-05-05 sprendimu Nr. S-94(7-39/2016) (Komisijos b. l . 29) nusprendė patikslinti Komisijos 2016-05-03 sprendimą ir ištaisė rašymo apsirikimo klaidas vietoje „64 441,72 Eur“ įrašant „6 441,72 Eur“.
MAĮ 159 str. 2 d. numatyta, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Kaip minėta, atsakovė nesutikimą su Komisijos 2016-05-03 sprendimu Nr. S-92(7-39/2016) ir Komisijos 2016-05-05 sprendimu Nr. S-94(7-39/2016) grindžia tuo, kad MGK netinkamai aiškino MAĮ 87 str. 13 d., todėl priėmė neteisėtus sprendimus. Teismo vertinimu, priešingai, nei nurodo, pareiškėja, Inspekcija kelia ginčą ne dėl faktinių aplinkybių, o dėl MAĮ 87 str. 13 d. aiškinimo ir taikymo, kuris pateiktas Komisijos 2016-05-03 sprendime, tačiau pastaroji 2016-05-05 sprendimu ginčo kilusio tarp pareiškėjos ir Inspekcijos nesprendė ir MAĮ 87 str. 13 d. nuostatų nei taikė, nei aiškinimo. Taigi, Inspekcija neturi teisės skųsti Komisijos 2015-05-05 sprendimo, todėl šioje dalyje administracinė byla nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 101 str. 1 d. 1 p.).
MAĮ 87 str. 13 d. numatyta, kad jei atitinkamame mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčio permoka gali būti grąžinta (įskaityta), jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius kalendorinius metus, – skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, kai įskaitymas atliekamas mokesčių administratoriaus iniciatyva be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo, o kai yra mokesčių mokėtojo prašymas, – skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos. Jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), minėtas terminas skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos. Šiuo atveju mokesčių mokėtojas prie prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką privalo pateikti mokesčių administratoriui minėto veiksmo atlikimą pagrindžiančius įrodymus. Į paminėtą terminą neįskaičiuojami kalendoriniai metai, kuriais dėl grąžintinų (įskaitytinų) sumų vyko mokestiniai arba teisminiai ginčai arba buvo taikoma abipusio susitarimo procedūra, numatyta Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse arba Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-11-14 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-556-2747-11 išaiškino, kad jei mokesčių mokėtojas mokesčio permoką nurodo deklaracijoje yra pakankamas pagrindas manyti apie mokesčių mokėtojo žinojimą dėl mokesčio permokos ir siekio ją susigrąžinti. Atsakovės nuomone, ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neturėtų būti taikoma nagrinėjamoje byloje, kadangi nagrinėjamos skirtingos aplinkybės ir sprendžiamas klausimas dėl skirtingų mokesčių permokų grąžinimo. Pažymėtina, kad nors nagrinėjamoje byloje sprendžiamas PVM permokos grąžinimas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo cituojamoje praktikoje buvo sprendžiamas nekilnojamojo turto mokesčio grąžinimas neturi reikšmės aiškinant MAĮ 87 str. 13 d. nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje byloje taikytas Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo, nei šioje byloje taikytinas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas iš esmės jokių aplinkybių nenustato dėl kurių būtų skirtingai aiškintina ir taikytina MAĮ 87 str. 13 d. Taigi Inspekcijos argumentai, kad LVAT pateikto aiškinimo ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skirtingos, todėl MAĮ 98 str. 13 d. aiškintina skirtingai, yra nepagrįsti.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad dėl pareiškėjos pateiktos patikslintos PVM deklaracijos yra pagrindas manyti, jog Bendrovė žinojo apie PVM permoką ir siekė ją susigrąžinti. Iš kitos pusės, Inspekcija nepateikė jokių racionalių argumentų, kurie pagrįstų, kad patikslintos PVM deklaracijos buvo pateiktos ne siekiant susigrąžinti permoką, o turint kokių nors kitų tikslų. Inspekcijos prašyme nurodytos GMP308 formos ir FR0600 formos skirtumai nėra teisiškai reikšmingi ir nesusiję su sprendžiamu ginčų, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, Inspekcijos prašymo, jos nurodytais motyvais, nėra pagrindo tenkinti, MGK 2016-05-03 sprendimas Nr. S-92(7-39/2016) yra motyvuotas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 85–87 str., 88 str. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Nutraukti administracinę bylą dėl reikalavimo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-05-05 sprendimą Nr. S-94(7-39/2016).
Likusioje dalyje atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.