- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-18
- Bylos Nr.
- A-146-1956-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- L. L.
- Atsakovas
- Lukiškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas L. L. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotu patikslintu skundu (b. l. 15-19) prašė panaikinti: 1) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2S-2904 ,,Dėl skundo nagrinėjimo“; 2) Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI–K, atsakovas) direktoriaus 2011 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 62-391 ,,Dėl nuteistojo nubaudimo“.
Pareiškėjas paaiškino, kad yra nuteistasis, atliekantis terminuotą laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Lukiškių TI–K direktorius 2011 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 62-391 paskyrė jam nuobaudą – draudimą 1 mėnesiui pirkti maisto prekių parduotuvėje. Kalėjimų departamentas 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 2S-2904 pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas atlieka bausmę nuo 2005 m. sausio 19 d. Iki 2011 m. Lukiškių TI–K administracijos buvo priskiriamas prie pavyzdingai savo pareigas atliekančių kalinių. Atlikęs pusę kalėjime paskirtos bausmės, 2011 m. vasario 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI–K direktorių, prašydamas teikti jį perkelti iš kalėjimo į pataisos namus tęsti neatliktos bausmės, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Lukiškių TI–K direktoriaus atsakymą apskundė Kalėjimų departamentui, departamento – teismui. Po šių veiksmų jo atžvilgiu buvo imtasi nepagrįstų ir neteisėtų veiksmų: pareiškėjas buvo verčiamas, neaprūpinus būtinomis apsaugos priemonėmis (guminėmis pirštinėmis, respiratoriumi), rizikuojant užsikrėsti ŽIV, TBC ar kitomis sveikatai ar net gyvybei pavojingomis ligomis, vadinama „eilės tvarka“ tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Atsisakius atlikti tvarkymo darbus, Lukiškių TI–K direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 62-72 pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Dar galiojant minėtai nuobaudai, 2011 m. liepos 12 d. jam vėl pasiūlyta be jokių higienos, apsaugos priemonių tvarkyti tuos pačius narkomanų ir kitų ligonių visais fiziologiniais būdais prišnerkštus pasivaikščiojimo kiemelius, o už atsisakymą 2011 m. liepos 21 d. Lukiškių TI–K direktoriaus nutarimu Nr. 62-391 už tą patį nusižengimą paskirta nauja nuobauda – atimta teisė 1 mėnesį pirkti parduotuvėje. Pareiškėjo nuomone, nuobaudų jam skyrimas susijęs su Lukiškių TI–K administracijos nenoru teikti jį perkelti bausmę atlikti pataisos namuose, nors tokią teisę pareiškėjui garantuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 64 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 72.4 punkto, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2008 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. V-46 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 4/07-71 „Dėl nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punkto nuostatos. Anot pareiškėjo, Lukiškių TI–K administracija bet kokiais būdais neteisėtai siekia iš pavyzdingo nuteistojo „paversti“ jį turinčiu galiojančias nuobaudas. Mano, kad, verčiant jį atlikti darbus be saugos priemonių, jo sveikatai ir gyvybei kilo reali grėsmė, tokio pobūdžio „neatlygintini darbai“ yra neteisėti, todėl už atsisakymą dirbti minėtomis sąlygomis nebuvo teisinio pagrindo skirti drausminę nuobaudą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ginčijamas Kalėjimų departamento sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Šiame sprendime atsižvelgta tik į Lukiškių TI–K administracijos poziciją, visiškai nepaisant konkrečių faktų ir pareiškėjo skundo argumentų. Trečiasis suinteresuotas asmuo grindė savo sprendimą ne objektyviais duomenimis (faktais), o deklaratyvaus pobūdžio frazėmis. Be to, minėtame sprendime Kalėjimų departamentas turėjo ne tik cituoti nurodytus ir žinomus Bausmių vykdymo kodekso straipsnius, bet ir atsakyti į kiekvieną pareiškėjo skundo punktą, aiškiai pagrindžiant atsakymą konkrečiais įrodymais.
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 28-29) paaiškino, kad įrašai individualaus darbo knygelėje patvirtina, jog nuteistasis L. L. buvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis ir dienotvarkės reikalavimais, BVK 134 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, nuteistajam išaiškintos jo teisės ir pareigos. Atsižvelgiant į neigiamą pareiškėjo požiūrį į nemokamų darbų atlikimą (nuteistojo 2011 m. birželio 28 d. pranešimas, 2011 m. liepos 11 d. pasiūlymas), jam papildomai 2011 m. liepos 7 d. ir 2011 m. liepos 25 d. buvo išaiškintos nemokamų darbų atlikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Supažindino Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas M. V. Nepaisant įstaigos administracijos pastangų pateikti pareiškėjui išsamią informaciją apie teisės aktuose, reglamentuojančiuose nemokamų darbų atlikimą, įtvirtintą nuteistųjų pareigą eilės tvarka atlikti nemokamus darbus, 2011 m. liepos 12 d. pareiškėjas pakartotinai pažeidė bausmės atlikimo režimą, t. y. būdamas kameroje Nr. 96 atsisakė eilės tvarka tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Šiais savo veiksmais pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus) bei Taisyklių 73.6 punkto (nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamąją) ir pasivaikščiojimo vietas) reikalavimus. Už tai pareiškėjui 2011 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 62-391 buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – atimta teisė 1 mėnesį pirkti maisto produktus. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog 2011 m. liepos 12 d. jam buvo pasiūlyta be jokių apsaugos, higienos priemonių tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas net nebuvo išvestas iš kameros Nr. 96, kadangi kategoriškai atsisakė atlikti darbus. Lietuvos higienos normų HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji reikalavimai“ X skyriaus „Gyvenamųjų patalpų valymas, dezinfekavimas ir priežiūra. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų higiena“ 58 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikomasi minėto reikalavimo, nuteistieji aprūpinami reikalingu inventoriumi. Vertindamas pareiškėjo drausmės pažeidimą, Lukiškių TI–K direktorius rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūno tarnybiniu pranešimu, taip pat atsižvelgė į pareiškėjo pateiktą rašytinį pasiaiškinimą bei galiojančią drausminę nuobaudą už analogišką drausmės pažeidimą, todėl teisėtai bei pagrįstai, įvertinęs visas aplinkybes, paskyrė pareiškėjui nuobaudą – atimti teisę 1 mėnesį pirkti maisto produktus. Tačiau pareiškėjas ir toliau nelinkęs laikytis bausmės atlikimą reglamentuojančių teikės aktų reikalavimų, yra kategoriškai nusiteikęs prieš jo įtraukimą į nemokamus darbus ir jų atlikimą bei piktybiškai nevykdo teisėtų įstaigos administracijos reikalavimų. Analogišką drausmės pažeidimą pareiškėjas padarė 2011 m. rugsėjo 30 d., atsisakęs eilės tvarka dirbti nemokamus darbus. Dėl aptariamo drausmės pažeidimo 2011 m. spalio 5 d. jis buvo pakviestas į drausmės komisijos posėdį, kur buvo nuspręsta skirti drausminę nuobaudą – atimti teisę 1 mėnesį pirkti maisto produktus. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasiaiškinti. Savo pasiaiškinimą jis įteikė raštu. Atsakovas pažymėjo, kad tai yra jau trečia nuteistajam skirta galiojanti drausminė nuobauda. Nagrinėjamas skundas niekaip nėra susijęs su skundu dėl pareiškėjo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą, kadangi tuo klausimu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, kuris 2011 m. rugsėjo 9 d. priėmė nutartį netenkinti nuteistojo L. L. prašymo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 63-64) paaiškino, kad pareiškėjas 2011 m. liepos 25 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas panaikinti Lukiškių TI–K direktoriaus jam paskirtą nuobaudą, taip pat kaltino Lukiškių LTI-K pareigūnus netinkamu veikimu. Kalėjimų departamente išnagrinėjus surinktą su pareiškėjo skundu susijusią dokumentinę medžiagą, nustatyta, kad Lukiškių TI–K direktorius, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo aplinkybes, rašytinį pasiaiškinimą bei vadovaudamasis BVK 142 straipsniu, motyvuotu 2011 m. liepos 21 d. nutarimu pagrįstai skyrė pareiškėjui nuobaudą – atėmimą teisės vieną mėnesį pirkti maisto produktus už tai, kad jis nevykdė specialiųjų pareigų. Šios nuobaudos naikinti nėra pagrindo. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, savo atsakymą pagrindė galiojančiais teisės aktais, nurodė apskundimo tvarką, todėl atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. BVK 134 straipsnis tiksliai apibrėžia darbų, kuriuos nuteistieji privalo atlikti nemokamai, pobūdį: pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo darbai ir nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbai. Tai gali būti aplinkos tvarkymo bei kiti gerovės darbai, smulkus patalpų, kuriose gyvena arba lankosi nuteistieji, remontas, nuteistųjų naudojamų sporto, mokymo, laisvalaikio ir kitų įrenginių remontas bei kiti nesudėtingi, specialaus pasirengimo nereikalaujantys darbai, kuriais nesiekiama pelno ir kurie skirti nuolat prižiūrėti ir gerinti nuteistųjų buities ir kultūros sąlygas. Nuteistųjų dalyvavimas tokio pobūdžio darbuose yra privalomas, todėl šios pareigos nevykdymas gali užtraukti nuteistajam drausminę atsakomybę. BVK nustato nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarką bei sąlygas: a) dalyvavimas juose pagal pataisos įstaigos administracijos sudarytą grafiką; b) jie atliekami laisvu nuo darbo laiku, t. y. baigus pagrindinį darbą arba poilsio dienomis; c) jų trukmė neturi viršyti dviejų valandų per dieną. Pataisos įstaigos administracija turi užtikrinti nuteistiesiems, dirbantiems nemokamus darbus, saugias ir sveikas darbo sąlygas, atitinkančias saugų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Be to, įtraukdama nuteistuosius į nemokamus darbus, pataisos įstaigos administracija turi atsižvelgti į fizines ir protines nuteistųjų asmenų galimybes juos dirbti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 112-117) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Lukiškių TI–K direktoriui 2011 m. vasario 23 d. tarnybiniais pranešimais buvo pranešta apie tai, jog 2011 m. vasario 23 d. nuteistasis L. L. atsisakė eilės tvarka tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius, tuo pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies nuostatas (b. l. 36, 37). Lukiškių TI–K 2011 m. vasario 20 d. gavo pareiškėjo paaiškinimą, kuriame jis nurodė, kad jam žinoma, jog minėtą darbą turi atlikti nuteistieji, atliekantys ūkio darbus, kurie gauna už tai atlyginimą. Jis sutiktų dirbti darbus, už kuriuos jam būtų atlyginta. Pažymėjo, kad neatsisako tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamą vietą, tačiau ne tą vietą, kuria naudojasi visi nuteistieji (b. l. 38-39). Lukiškių TI–K direktorius 2011 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 62-72 už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Taisyklių 73.6 punkto reikalavimų pažeidimus skyrė nuteistajam L. L. papeikimą (b. l. 35). Pareiškėjas 2011 m. birželio 28 d. pateikė Lukiškių TI–K direktoriui pranešimą, kuriame nurodė, jog atsisako vaikščioti į susitikimų kambarį ir sporto salę, nes yra girdėjęs, kad ten besilankantys turės minėtas patalpas pagal grafiką tvarkyti. 2011 m. liepos 7 d. su pareiškėju buvo pravestas pokalbis, kurio metu jam pakartotinai buvo išaiškintos BVK 134 straipsnio nuostatos (b. l. 47). 2011 m. liepos 12 d. pareiškėjas pateikė Lukiškių TI–K direktoriui pasiūlymą dėl darbo, kuriame prašė leisti jam su kolega renovuoti savo kamerą (b. l. 48-49). Lukiškių TI–K direktoriui 2011 m. liepos 12 d. tarnybiniu pranešimu buvo pranešta, kad 2011 m. liepos 12 d. nuteistasis L. L. atsisakė tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius pagal įstaigos direktoriaus patvirtintą grafiką, tuo pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Taisyklių 73.6 punkto nuostatas. Pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti pasiaiškinimą (b. l. 30). 2011 m. liepos 18 d. Lukiškių TI–K gavo pareiškėjo paaiškinimą, kuriame jis nurodė, kad viską yra išdėstęs anksčiau, bei patvirtino, jog reikalaujamo darbo neatliks (b. l. 31-32). Lukiškių TI–K direktorius 2011 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 62-391 už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Taisyklių 73.6 punkto reikalavimų pažeidimus atėmė nuteistajam L. L. teisę 1 mėnesį pirkti maisto produktus (b. l. 33). Pareiškėjas, nesutikdamas su paskirta nuobauda, nutarimą apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 2S-2904 pareiškėjo skundo netenkino. Sprendime nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. liepos 12 d. apie 15.20 val. būdamas kameroje Nr. 28 atsisakė eilės tvarka dirbti nemokamus darbus – tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius pagal įstaigos direktoriaus patvirtintą grafiką, tokiais savo veiksmais pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas specialiąsias pareigas nuteistiesiems laikytis pataisos įstaigos tvarkos, vykdyti pataisos įstaigos reikalavimus bei Taisyklių 73.6 punktą (nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamąją) ir pasivaikščiojimo vietas). Kalėjimų departamentas taip pat nustatė, kad, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo aplinkybes, rašytinį pasiaiškinimą ir vadovaudamasis BVK 142 straipsniu, Lukiškių TI–K direktorius motyvuotu 2011 m. liepos 21 d. nutarimu nuobaudą – atėmimą teisės vieną mėnesį pirkti maisto produktus – už specialiųjų pareigų nevykdymą pareiškėjui skyrė pagrįstai, jos naikinti nėra pagrindo. Paaiškino, kad, remiantis BVK 134 straipsniu, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu, ir tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną. Pažymėjo, kad įstaigos administracija, vykdydama BVK 134 straipsnio nuostatas, sprendžia, kokiu dažnumu ir į kokius darbus gali būti įtraukti įstaigoje laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji. Atkreipė dėmesį, kad bendro naudojimo patalpų tvarkymas yra nežeminantis žmogaus orumą darbas, nes naudinga ir bendruomenei reikšminga veikla niekaip negali būti žeminanti žmogaus orumą. Kalėjimų departamento nuomone, Lukiškių TI–K administracija, įtraukdama pareiškėją į pataisos įstaigos teritorijų tvarkymo darbus, už juos nemokant, teisės aktų nepažeidė (b. l. 78-79).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su ginčijamais spendimais. Nesutikimą motyvuoja tuo, jog nuobaudas Lukiškių TI–K administracija jam skiria už tai, kad nenori, jog jis būtų perkeltas atlikti likusią bausmės dalį pataisos namuose. Kiemelio tvarkymo darbus atsisako atlikti todėl, kad jam neduodamos higienos priemonės. Sprendimus ginčija taip pat tuo pagrindu, kad jam neleidžiama pasirinkti norimų atlikti darbų.
BVK 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Taigi, minėta norma nukreipia į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles. Taisyklių XI skyriuje reglamentuojamos nuteistųjų elgesio taisyklės; 73 punkte nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: <...> 73.6. tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.
Įvertinęs ištirtus įrodymus, paties pareiškėjo paaiškinimus, kad siūlomo darbo nesutiks dirbti ir kiemelių netvarkys, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimus teisminio nagrinėjimo metu, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo atsisakymo eilės tvarka dirbti nemokamus darbus – tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius faktas įrodytas, t. y. pareiškėjas atsisako dirbti siūlomą darbą, laikydamas šią veiklą žeminančią, nepriklausomai nuo to, ar duodamos higienos priemonės ar ne. Dėl šių priežasčių pareiškėjas taip pat atsisako vaikščioti į susitikimų kambarį ir sporto salę, nes ten besilankantys nuteistieji turi dalyvauti tvarkant minėtas patalpas. BVK 134 straipsnis numato, kad nuteistieji gali būti įtraukti ir į pataisos įstaigų teritorijų tvarkymo darbus, nemokant už šį darbą. Todėl atsisakymas dirbti šį darbą pagrįstai traktuojamas kaip užtraukiantis drausminę atsakomybę. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, su kuriomis pareiškėjas supažindintas, numato, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją ir pasivaikščiojimo vietas (73.6 p.). Teismas sprendė, kad atsisakydamas dirbti pareiškėjas pažeidė tiek BVK, tiek minėtas taisykles. BVK 142 straipsnis numato, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos. Kadangi pareiškėjas ne pirmą kartą padarė tokį pažeidimą, jam pagrįstai skirta nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas netenkino pareiškėjo skundo, kuriame jis skundė Lukiškių TI–K administracijos atsisakymą spręsti klausimą dėl perkėlimo tolimesnei bausmei atlikti į pataisos namus (b. l. 55-57), t. y. apylinkės teismas pripažino, kad Lukiškių TI–K administracija veikė teisėtai. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus, jog nuobaudos jam skiriamos neva už tai, kad jis prašo būti perkeliamas į pataisos namus, vertino kaip neatitinkančius faktinių aplinkybių ir atmestinus.
Teismas sprendė, kad skundžiamame Lukiškių TI–K direktoriaus 2011 m. liepos 21 d. nutarime aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimas kvalifikuotas, nuobauda pareiškėjui paskirta tam įgalioto pareigūno, per nustatytą terminą, yra individualizuota, išaiškinta apskundimo tvarka. Nutarimas pagrįstas įstatymu, motyvuotas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Konstatavo, kad pareiškėjas padarė nustatyto režimo pažeidimą, todėl Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs dėl pažeidimo surinktus įrodymus, neturėjo teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nutarimą. Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino.
III.
Pareiškėjas L. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 124-127) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nepaisė ir akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus, nes prieš prasidedant teismo posėdžiui, pareiškėjo atstovas advokatas Edgaras Dereškevičius, realizuodamas ABTĮ 50 straipsnio 1 dalyje ir 53 straipsnyje įtvirtintą teisę, pateikė teismui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos rašto kopiją, kurioje yra išdėstyta Teisingumo ministerijos oficiali nuomonė, kad šiuo atveju atsakovas neturėtų priverstinai nurodyti pareiškėjui atlikti nemokamus ir net pavojingus jo sveikatai bei gyvybei darbus pataisos įstaigoje. Teismas šio rašto kopiją prijungė prie bylos, susipažino su jo turiniu ir perskaitė visiems proceso dalyviams teismo posėdžio metu, tačiau minėto rašto priimdamas sprendimą nevertino, taip pažeidė ABTĮ 79 straipsnio 1 dalyje teismui nustatytą pareigą nagrinėjant administracinę bylą ištirti byloje esančius įrodymus. Dėl to apeliantas mano, kad administracinė byla buvo išspręsta neteisingai.Teismo sprendimo motyvai, kad pareiškėjas atsisako atlikti nemokamus darbus ir dėl to jis neva pagrįstai nubaustas, yra nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis, kadangi pareiškėjas 2011 m. vasario 20 d. paaiškinime nurodė, jog sutinka dirbti nemokamus darbus – atlikti smulkų patalpų, kuriose gyvena, remontą. Teismas nenurodė, kodėl skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas buvo pripažintas teisėtas, nors iš šio sprendimo turinio aišku, kad tiek ruošiantis skundo nagrinėjimui, tiek jo nagrinėjimo metu buvo atsižvelgta tik į Lukiškių TI–K administracijos poziciją, visiškai nepaisant konkrečių faktų ir pareiškėjo skundo argumentų, jame nėra duomenų, ar pareiškėjo skundo argumentai dėl atsakovo veiksmų iš viso buvo tikrinami ir kokiu būdu tai buvo padaryta. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pirmos instancijos teismo posėdyje pripažino, kad į vietą (Lukiškių TI–K) Kalėjimo departamento tarnautojai nevyko ir nieko netikrino. Teismas rėmė skundžiamą sprendimą ne objektyviais duomenimis (faktais), o deklaratyvaus pobūdžio Lukiškių TI–K darbuotojo teiginiais. Teismas sprendime nepateikė argumentų, ar prieš paskiriant pareiškėją dirbti nurodytą darbą, jis buvo aprūpintas elementariomis sveikatos apsaugos ar higienos priemonėmis, ar jam buvo suteiktos pirštinės, pagalbiniai įrankiai, specialūs darbiniai rūbai. Teismo posėdžio metu pareiškėjui paaiškinus, kad tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis nuteistiesiems sudaromos tokios pat sąlygos naudotis tuo pačiu pasivaikščiojimo kiemeliu, taip pat nurodžius konkrečias nuteistųjų pavardes, teismas šių aplinkybių nevertino kaip realios grėsmės pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, nors turėjo pripažinti, kad už atsisakymą dirbti minėtomis sąlygomis nebuvo teisinio pagrindo skirti drausminę nuobaudą.Pirmos instancijos teismas sprendime neatsižvelgė į pareiškėjo skundo reikalavimą pripažinti Kalėjimų departamento sprendimą neteisėtą ir nepagrįstą, padarė išvadą, jog Kalėjimų departamento sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, tuo pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį, pagal kurią teismas savo sprendime turi atsakyti į visus pareiškėjo skunde pareikštus pagrindinius reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 136-137) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime remiasi tais pačiais argumentais, kuriais grindė savo poziciją nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be kita ko, dėl pareiškėjo 2011 m. vasario 20 d. paaiškinimo, esą jis sutinka dirbti nemokamus darbus, atliekant smulkų patalpų, kuriose gyvena, remontą, atsakovas pažymi, jog kamerų remontas įstaigoje vyksta eilės tvarka, gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI–K praktikoje nėra buvę atvejų, kad nuteistieji iš savo lėšų remontuotų kamerą, kurioje gyvena.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 133-135) akcentuoja tai, kad:
Apeliaciniame skunde minimame Teisingumo ministerijos rašte iš esmės yra pateikiama nuomonė, kuri teismui ar kitiems subjektams nėra privaloma, be to, išreikšta nuomonė tik dėl BVK 125 straipsnio taikymo ir jo nuostatų realizavimo (rašte klaidingai nurodoma, kad pareiga nuteistajam dirbti įtvirtinta BVK 129 straipsnyje). BVK 125 straipsnis nustato nuteistųjų įtraukimo į mokamą darbą tvarką ir sąlygas. Taigi, paminėto straipsnio taikymas ir šiame kontekste pateikta Teisingumo ministerijos nuomonė šioje byloje kilusiam teisiniam ginčui nebuvo aktuali, todėl pirmos instancijos teismas Teisingumo ministerijos išreikšta nuomone nesirėmė ir detaliai savo sprendime neaptarinėjo. Kalėjimų departamentas akcentuoja, kad šioje administracinėje byloje yra aktualus tik BVK 134 straipsnio taikymo klausimas, tuo tarpu Teisingumo ministerijos rašte apie tokio pobūdžio darbus (nemokamus darbus) ar minėto BVK straipsnio nuostatų taikymą nėra užsimenama.Pareiškėjas teismo posėdžio metu išreiškė aiškią poziciją, kad dirbti nemokamų darbų jis nesutiko ir nesutiks, kadangi tai žemina jo orumą ir yra jam nepriimtina, paaiškino, kad sutiktų nebent tvarkyti savo gyvenamąją patalpą. Atsižvelgus į tai, nėra suprantami pareiškėjo teiginiai, kad jis neva neatsisakė dirbti nemokamus darbus. Kalėjimų departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad, pareiškėjui atsisakius vykdyti jam teisės aktuose nustatytą pareigą – tvarkyti pasivaikščiojimo vietas (kiemelius), nebuvo pagrindo išduoti jam kiemelių tvarkymui reikalingas priemones. Pabrėžia, kad būtent įstaigos administracija, vykdydama BVK 134 straipsnio nuostatas, sprendžia, kokiu dažnumu ir į kokius darbus gali būti įtraukti įstaigoje laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji. Todėl nuteistieji negali patys nuspręsti, kokius darbus jie turi dirbti. Kalėjimų departamento nuomone, bendro naudojimo patalpų tvarkymas yra nežeminantis žmogaus orumą darbas, nes naudinga ir bendruomenei reikšminga veikla niekaip negali būti žeminanti žmogaus orumą.Taisyklių 232 punkte nustatyta, kad nuteistieji, sergantys aktyvia tuberkulioze, pasivaikščioti vedami į atskirus pasivaikščiojimo kiemus, kuriuose ne rečiau kaip kartą per savaitę atliekama baigiamoji dezinfekcija. Nuteistieji, sergantys kitomis užkrečiamomis lašeliniu keliu plintančiomis ligomis, pasivaikščioti vedami atskirai nuo kitų asmenų, o šiems sergantiems pasivaikščiojus, tą pačią dieną į pasivaikščiojimo kiemus kiti nuteistieji neleidžiami. Šių kiemų baigiamoji dezinfekcija atliekama kasdien. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI–K pasivaikščiojimo kiemeliais gali naudotis ir šioje įstaigoje laikomi suimtieji, iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172, 94 punkte. Dėl nurodytų priežasčių apelianto teiginys, jog, tvarkant Lukiškių TI–K pasivaikščiojimo kiemelius, grėstų pavojus jo sveikatai ar gyvybei, yra deklaratyvaus pobūdžio, neargumentuotas ir visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą ginčą iškėlė dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo direktoriaus 2011 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 62-391, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punkto reikalavimų pažeidimą, t. y. už tai, kad 2011 m. liepos 12 d. jis atsisakė tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2S-2904, kuriuo išnagrinėjus ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėjo skundas buvo atmestas.
Pareiškėjo nuomone, darbas, kurį įstaigos administracija reikalauja atlikti nemokamai, laikytinas priverstiniu darbu, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, su kuria sutiko ir pirmosios instancijos teismas, tvarkyti įstaigos pasivaikščiojimo kiemelius reikalaujama teisėtai, nes tai atitinka BVK 134 straipsnio ir Taisyklių 73.6 punktais nustatytą teisinį reguliavimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad priverčiamuoju darbu nelaikomas įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas. Priverstinio ar privalomo darbo draudimą įtvirtina ir tarptautiniai dokumentai: 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTPL Konvencija), Jungtinių Tautų 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Tarptautinės darbo organizacijos 1930 m. Konvencija dėl priverstinio ar privalomojo darbo bei 1957 m. Konvencija dėl priverstinio darbo panaikinimo. EŽTPL konvencijos 4 straipsnyje numatyta, kad niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą (2 d.), tačiau šiame straipsnyje taip pat numatyta, kad sąvoka „priverstinis ar privalomasis darbas“ negali reikšti kokio nors darbo, kurį paprastai reikalaujama atlikti kalinimo metu, taikant šios Konvencijos 5 straipsnio nuostatas, ir darbo lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu (3 d. (a) p.). Analogiškos nuostatos dėl nuteistųjų darbo nepriskyrimo priverstiniam darbui yra įtvirtintos ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 8 straipsnyje bei Konvencijos dėl priverstinio ar privalomojo darbo 2 straipsnyje.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl EŽTPL konvencijos 4 straipsnio 3 dalies (a) punkto aiškinimo bei taikymo kol kas nėra išplėtota, tačiau iš kelių šio teismo priimtų sprendimų galima daryti išvadą, jog Konvencijos 4 straipsnio 3 dalies (a) punkte minimas darbas, kurį paprastai reikalaujama atlikti kalinimo metu, yra siejamas su Konvencijos 5 straipsnio taikymu, tai yra su teisėtu laisvės atėmimu (arba su lygtiniu atleidimu nuo kalinimo) (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1982 m. birželio 24 d. sprendimą byloje V. D. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 7906/77); 1971 m. birželio 18 d. sprendimą byloje D. W., O. and V. prieš Belgiją (pareiškimų Nr. 2832/66, 2835/66, 2899/66)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog pagal EŽTPL konvencijos 4 straipsnio 3 dalies (a) punktą priverstinio darbo sąlygos neturi išeiti už ribų to, ko šiuo atveju yra paprastai reikalaujama, nes tokiu darbu yra siekiama padėti asmeniui reintegruotis į visuomenę, ir šio darbo teisinis pagrindas yra analogiškas kitose valstybėse narėse nustatytam.
Lietuvos Respublikoje bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Šiame kodekse, be kita ko, įtvirtinta, kad bausmės vykdomos laikantis: teisėtumo principo (BVK 5 straipsnis), kuris inter alia reiškia, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis; nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principo (BVK 6 straipsnis); humanizmo principo (BVK 7 straipsnis), kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Remiantis BVK 111 straipsniu, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonių. Taigi, darbas yra esminis nuteistųjų laisvės atėmimu resocializacijos elementas ir turi didelę reikšmę jų pataisos procese. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbą reglamentuoja BVK XI skyriaus antrojo skirsnio normos. Nuteistųjų darbas gali būti mokamas ir nemokamas. Apeliaciniame skunde minimame Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2004 m. rugpjūčio 13 d. rašte Nr. (1.16.)-7R-4929 yra kalbama apie Bausmių vykdymo kodekse numatytą apmokamą nuteistųjų darbą, kuris nagrinėjamam ginčui nėra aktualus.
Iš aptartų teisės aktų nuostatų matyti, kad nuteistųjų įtraukimas į darbus įstatymų nustatyta tvarka priverčiamuoju darbu nelaikomas. Nuteistųjų įtraukimas į nemokamus darbus yra specifinė darbo rūšis ir nuteistųjų pataisos priemonė, kuri reglamentuota atskirame Bausmių vykdymo kodekso straipsnyje. BVK 134 straipsnyje yra numatyta, kad nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu, tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną (2 dalis).
Taigi, įstatymas įtvirtina nuteistųjų pareigą dirbti nemokamus darbus, tačiau kartu nustato ir šios pareigos realizavimo mechanizmą. Paminėtame BVK 134 straipsnyje yra tiksliai apibrėžtas darbų, kuriuos nuteistieji privalo atlikti nemokamai, pobūdis (tai yra pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymas, taip pat nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbai). Įstatymas taip pat nustato nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarką bei sąlygas: a) nuteistasis dalyvauja šiuose darbuose pagal pataisos įstaigos administracijos patvirtintą grafiką; b) minėti darbai atliekami laisvu nuo darbo laiku, t. y. baigus pagrindinį darbą arba poilsio dienomis; c) šių darbų trukmė neturi viršyti dviejų valandų per dieną. Taip pat pažymėtina, kad pataisos įstaigos administracija turi užtikrinti nuteistiesiems, dirbantiems nemokamus darbus, saugias ir sveikas darbo sąlygas, atitinkančias saugų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Be to, įtraukdama nuteistuosius į nemokamus darbus, pataisos įstaigos administracija turi atsižvelgti į fizines ir protines nuteistų asmenų (ypač nepilnamečių, moterų ir riboto darbingumo žmonių) galimybes dirbti tokius darbus.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuobauda buvo paskirta už tai, kad jis atsisakė atlikti pataisos administracijos nurodytą nemokamą darbą – tvarkyti įstaigos teritorijoje pasivaikščiojimo kiemelius. Teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes, t. y. pažeidimo padarymo aplinkybes, nustatė vien faktą, kad pareiškėjas 2011 m. liepos 12 d. atsisakė tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Šis faktas nustatytas ir pareiškėjas jo neneigia, tačiau teismas nepatikrino, ar pareiškėją buvo siekiama įtraukti į nemokamus darbus teisėtai, t. y. laikantis pirmiau paminėtos nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarkos bei sąlygų. Nagrinėjant ginčą dėl nuobaudos skyrimo už atsisakymą atlikti nemokamus darbus, turi būti nustatyta, ar toks reikalavimas atitiko BVK 134 straipsnio ir su jo taikymu susijusių poįstatyminių teisės aktų numatytas sąlygas.
ABTĮ 81 straipsnyje numatyta, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šios pareigos tinkamai neatliko. Teismas nevertino aplinkybių, susijusių su BVK 134 straipsnio taikymo tvarka bei sąlygomis. Byloje yra duomenų apie tai, kad atsisakymo atlikti nemokamus darbus, už ką pareiškėjui paskirta nuobauda, atvejis nėra pirmas. Teismas nepareikalavo, kad atsakovas pateiktų į bylą įrodymus dėl BVK 134 straipsnio nustatytų sąlygų vykdymo. Teismas nenustatė, ar įstaigoje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaryti ir patvirtinti nemokamų įstatymo numatytų darbų atlikimo grafikai, nepatikrino, ar 2011 m. liepos 12 d. pareiškėjas buvo įtrauktas į tokius grafikus ir pagal grafike nustatytą eiliškumą privalėjo tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iš jo reikalaujama tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius be saugos priemonių, atsakovas tai neigia, tačiau byloje nėra objektyvių įrodymų apie tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija įvairiomis organizacinėmis priemonėmis (vidaus teisės aktais, materialinėmis ir techninėmis priemonėmis) užtikrina nuteistiesiems, dirbantiems nemokamus darbus, saugias ir sveikas darbo sąlygas, atitinkančias teisės aktų reikalavimus. Šių aplinkybių ištyrimui turi būti surinkta daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.). Kadangi pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neištyrė, skundžiamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.