- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-23
- Bylos Nr.
- 2A-380-467/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Tatjana Žukauskienė, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- L.M.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos geležinkelio profesinė sąjunga
- Kategorijos
- 11.9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9.13pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L.M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L.M. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, tretysis asmuo – Lietuvos geležinkelio profesinė sąjunga.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas L.M. 2006-12-29 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinęs, prašė atnaujinti terminą ieškiniui dėl neteisėto atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį paduoti, kaip praleistą dėl svarbios priežasties, grąžinti ieškovą į darbą pas atsakovą AB „Lietuvos geležinkeliai“ elektroninių traukinių mašinistu, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos (2004-03-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant po 1316,01 Lt kas mėnesį. Nurodė, kad nuo 1978-01-06 dirbo AB „Lietuvos geležinkeliai“ elektrinių ir dyzelinių traukinių depo elektrinių traukinių mašinistu. 2004-01-06 gavo iš atsakovo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, o 2004-03-08 buvo atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį dėl svarbių priežasčių, kurios susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais ir elgesiu darbe. Tačiau 2006-12-20 ieškovas gavo iš Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos pažymą, iš kurios sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t.y. kad jis buvo atleistas iš darbo be profesinės sąjungos sutikimo. Be to iš Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos 2006-12-27 pažymos sužinojo, kad atsakovas net ir neprašė profsąjungos sutikimo atleisti ieškovą iš darbo, nors atleidimo iš darbo dieną jis buvo Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos valdybos narys, todėl turėjo būti gautas Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos sutikimas. Tokiu būdu atsakovas padarė esminį darbo įstatymų pažeidimą. Prašo pripažinti, kad DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas prasidėjo 2006-12-27, t.y., kai advokatė ieškovui išaiškino, jog jis neteisėtai atleistas iš darbo be profesinės sąjungos sutikimo. Tokiu būdu pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasidėjo tik po to, kai ieškovas subjektyviai suvokė apie jo teisės pažeidimą. Taip pat atsakovo (darbdavio) nesikreipimas į profesinę sąjungą laikytinas tęstiniu pažeidimu, kuris prasidėjo 2004-01-06.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo jam buvo įteiktas 2004-03-08. Darbo bylose ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklė yra nustatyta DK 297 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2004-03-09 ir baigėsi 2004-04-09. Kadangi ieškinio senaties terminas praleistas beveik 3 metus, o galimybės atnaujinti praleistą terminą nėra, nes jis praleistas be svarbių priežasčių, prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Taip pat nurodė, kad atsakovas neturėjo jokių duomenų apie ieškovo išrinkimą Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos valdybos nariu, todėl jis iš darbo atleistas teisėtai. Be to ieškovas neteisingai skaičiuoja vidutinį darbo užmokestį ir melagingai kaltina atsakovą, jog šis nevykdė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003-06-26 sprendimo. Šis teismo sprendimas buvo vykdomas tinkamai ir ieškovo teisės nebuvo pažeistos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu L.M. ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos valdybos nariu, tačiau atsakovui ši informacija nebuvo pateikta, nors šis (atsakovas) ėmėsi visų protingų veiksmų tam, jog sužinotų apie renkamų profesinės sąjungos organų narius. Nepaisant to, objektyviai šių aplinkybių nežinojo, nes atsakovas ir profesinė sąjunga pažeidė šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus, elgėsi nesąžiningai. Todėl objektyviai pažeista darbuotojo teisė nėra ginama (DK 36 str. 1 d.). Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos - 2004-03-08, todėl ieškovas su ieškiniu į teismą kreipęsis 2006-12-29, praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovo nurodytų aplinkybių teismas nelaikė svarbiomis priežastimis, dėl kurių turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Atsakovui prašant, teismas taikė ieškinio senatį ir ieškinį atmetė taip pat ir šiuo pagrindu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas L.M. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas be pagrindo neatsižvelgė į teismų praktiką, reglamentuojančią darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus. Jis, kaip darbuotojų atstovas, veikė darbovietėje ilgiau nei metus, yra seniai dirbantis darbuotojas, kuris gerai žinomas darbdaviui, o darbdavys neatleidžia pagal DK 129 straipsnį tiek darbuotojų, jog nespėtų pasiteirauti, ar teisėtai jis veikia. Apeliantas pateikė naujus rašytinius įrodymus – Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos 2003-11-04 reikalavimą ir 2003-02-20 pareiškimą dėl kliudymo teisėtai profsąjungos veiklai, kurie, jo nuomone, įrodo, kad atsakovui buvo žinoma apie ieškovo veiklą profesinėje sąjungoje. Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė DK 36 straipsnio 1 dalį, 134 straipsnio 1 dalį, perkeldamas darbdavio pareigą darbuotojui. Ieškovas taip pat nesutinka su teismo nustatyta ieškinio senaties termino pradžia, nes ja laikytinas ieškovo sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas, t.y. diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Apeliantas prašė atnaujinti praleistą terminą, nes jis praleistas dėl svarbios priežasties.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus bei priėmė teisėtą sprendimą. Atsakovas ieškovą raštiškai prieš 2 mėnesius įspėjo apie numatomą darbo sutarties nutraukimą ir atliko visus reikalavimus, numatytus DK. Darbdavys savo iniciatyva raštiškai ragino profsąjungą teikti duomenis apie valdybos sudėties pakeitimus, tačiau ieškovas, visiškai ignoruodamas savo neveiklumą ir nerūpestingumą, profsąjungos aplaidumą, visą kaltę siekia perkelti darbdaviui nepagrįstais ir tikrovės neatitinkančiais motyvais. Pasyvus ieškovo elgesys, trukęs 2 metus ir 8 mėnesius, leido atsakovui daryti išvadą, kad ieškovą visiškai tenkina darbo sutarties nutraukimo sąlygos ir jis neturi jokių pretenzijų. Ieškinio senaties terminas praleistas be svarbių priežasčių, todėl teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė ieškinį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovo atstovas - prašė atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti nauji įrodymai – Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos 2003-11-04 reikalavimas ir 2003-02-20 pareiškimas dėl kliudymo teisėtai profsąjungos veiklai (b.l. 169-172).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo L.M. apeliacinio skundo ribose, laikantis reikalavimų, nustatytų CPK IV dalies XX skyriuje šios kategorijos byloms. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, išklausiusi į posėdį atvykusių asmenų kalbų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.
Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių taisyklių nepažeidė.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas L.M. 2004-03-08 AB „Lietuvos geležinkeliai“ keleivių vežimo valdybos viršininko įsakymu Nr.K-105 buvo atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį dėl svarbių priežasčių, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais ir jo elgesiu darbe (b.l. 6). Apie ketinimą atleisti iš darbo ieškovui prieš 2 mėnesius buvo pranešta 2004-01-06 įspėjimu, siūlant užimti nurodytas laisvas darbo vietas (b.l. 7-12). 2003-01-25 Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos valdybos posėdyje buvo nutarta L.M. išrinkti Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos valdybos nariu (b.l. 75) ir atleidimo iš darbo metu (2004-03-08) ieškovas buvo Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos valdybos nariu (b.l. 5). Darbdavys ieškovą atleisdamas iš darbo nesikreipė į Lietuvos geležinkelio profesinę sąjungą ir profesinė sąjunga nebuvo davusi sutikimo atleisti ieškovą iš darbo (b.l. 5, 14). Atleidimo iš darbo dieną ieškovas supažindintas su įsakymu dėl darbo sutarties nutraukimo, tačiau pasirašyti atsisakė (b.l. 33). Ieškovas ieškinį teisme dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir grąžinimo į darbą pareiškė 2006-12-29 (b.l. 1-3).
Ieškovas L.M., kreipdamasis į teismą su ieškiniu, ginčijo atleidimo iš darbo teisėtumą, motyvuodamas tuo, jog atsakovas atleido jį iš darbo be profesinės sąjungos sutikimo, t.y. atsakovas neprašė profsąjungos sutikimo atleisti ieškovą iš darbo, nors atleidimo iš darbo dieną jis buvo Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos valdybos narys, todėl turėjo būti gautas Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos sutikimas. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus atmetė, padaręs išvadą, kad objektyviai pažeista darbuotojo teisė nėra ginama (DK 36 str. 1 d.), ir kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei nėra svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė ir dėl senaties, ir dėl jo nepagrįstumo. Ieškovas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė DK DK 36 straipsnio 1 dalį, 134 straipsnio 1 dalį bei neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Apelianto nuomone, teismas taip pat neatsižvelgė į teismų praktiką ir į tai, kad ieškovas prašė atnaujinti praleistą terminą, kuris buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Darbuotojo, nesutinkančio su atleidimu iš darbo, reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu taikomas DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Ši teisės norma (DK 297 str. 1 d.) apibrėžia joje nurodyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžią, todėl darbuotojo reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal DK 287 straipsnio 1 dalį, o ne pagal Civilinio kodekso normas (DK 27 str. 5 d.), kaip to norėtų apeliantas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad DK 297 straipsnio 1 dalis joje nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, o su objektyviuoju kriterijumi – atitinkamo dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimo diena. Darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią DK 297 straipsnio 1 dalis apibrėžia jo pradžią (DK 26 str. 1 d.), t. y. kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą. Bylos duomenimis nustatyta, kad apie darbo sutarties nutraukimą ieškovui pranešta 2004-03-08 (atleidimo iš darbo dieną), bet pasirašyti jis atsisakė (b.l. 33). Taigi, neabejotinai pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, numatytas DK 297 straipsnio 1 dalyje, šiuo konkrečiu atveju turi būti skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos - 2004-03-08 ir ieškovas, 2006-12-29 kreipdamasis į teismą su ieškiniu, neginčytinai yra šį terminą praleidęs.
Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai nereglamentuoja DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, jo eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių. Šiems klausimams taikomos CK 1.126, 1.128-1.131 straipsnių normos (DK 27 str. 5 d., CK 1.1 str. 3 d.). Pagal šias nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir vertindamas pateiktus įrodymus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo spręsti, ar pareiškėjo nurodytos priežastys dėl termino praleidimo yra pakankamai svarbios. Įstatymas nenumato, pagal kokius kriterijus priežastys, dėl kurių praleistas terminas, pripažįstamos svarbiomis. Tokiais atvejais teismas privalo vadovautis ir bendraisiais teisės principais. Vienas iš tokių principų yra įtvirtintas CK 1.5 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, aiškindami įstatymus ir juos taikydami, privalo vadovautis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais.
Ieškovas, pripažindamas, jog terminas ieškiniui paduoti yra praleistas ir prašydamas jį atnaujinti, nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, vertintinos kaip svarbios: kad jis (ieškovas) buvo tikras, jog atsakovas, turėdamas kvalifikuotus teisininkus laikėsi visų atleidimo iš darbo procedūrų; kad jam nebuvo žinoma apie nesikreipimą į profesinę sąjungą; kad atsakovas nesuteikė ieškovui išsamios informacijos apie atleidimą iš darbo; kad įsakyme nebuvo atžymos apie profesinės sąjungos sutikimą ar nesutikimą; kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo, tik kreipęsis į advokatą ir pan.. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nelaikė svarbiomis priežastimis, dėl kurių turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas, ir teisėjų kolegija tokiai teismo išvadai pritaria, atsižvelgiant į tai, jog terminas yra praleistas beveik trejus metus, kad ieškovas iš karto po atleidimo iš darbo buvo pasirinkęs kitokį savo teisių gynimo būdą – ne kreipimąsi į teismą, bet viešą protestą (b.l. 71). Pagal susiformavusią teismų praktiką, ieškinio senatis, kaip laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, viena vertus, yra susijęs su realių galimybių nukentėjusiai šaliai apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus sudarymu, kita vertus, – ir su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus ribojimu, taip ne tik skatinant nukentėjusią šalį kuo operatyviau reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikiant garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jai nebus paskirta tam tikra pareiga; taip pat palengvinant įrodinėjimo procesą, nes, praėjus tam tikram laiko tarpui, faktinių bylos aplinkybių išaiškinimas paprastai pasunkėja. Taigi, tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų – visų pirma teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo užtikrinimo. Dėl to ieškinio senaties termino taikymo klausimas negali būti sprendžiamas tik ieškovo interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-26 nutartis nagrinėjamoje byloje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr.39 “Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” ir šiuo nutarimu patvirtinta teismų praktikos apžvalga). Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą atmesti ieškinį pagrįstai motyvavo tuo, jog įstatymo nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ieškovas praleido be svarbių priežasčių, ir vien tuo pagrindu yra pakankamas pagrindas ieškinį atmesti. Darydamas tokią išvadą teismas tai reikiamai motyvavo, todėl apeliacinio skundo motyvais naikinti sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Nepaisant to, kad ieškovo ieškinys atmestinas vien dėl senaties, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovas atleidimo iš darbo dieną buvo Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos valdybos nariu, padarė išvadą, jog ši informacija atsakovui nebuvo pateikta, nors atsakovas ir ėmėsi visų protingų veiksmų tam, jog sužinotų apie renkamų profesinės sąjungos organų narius. Teismas pripažino, jog atsakovas ir profesinė sąjunga pažeidė šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus, elgėsi nesąžiningai, todėl objektyviai pažeista darbuotojo teisė nėra ginama (DK 5 str. 1 d., 36 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-12-29 nutarimas Nr.44). Apeliantas su tuo nesutinka, motyvuodamas tuo, kad teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, į tai, kad jis, kaip darbuotojų atstovas, veikė darbovietėje ilgiau nei metus, yra seniai dirbantis darbuotojas, kuris gerai žinomas darbdaviui, o darbdavys neatleidžia pagal DK 129 straipsnį tiek darbuotojų, jog nespėtų pasiteirauti, ar teisėtai jis veikia. Apeliantas pateikė naujus rašytinius įrodymus – Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos 2003-11-04 reikalavimą ir 2003-02-20 pareiškimą dėl kliudymo teisėtai profsąjungos veiklai (b.l. 169-172), kurie, jo nuomone, įrodo, jog atsakovui buvo žinoma apie ieškovo veiklą profesinėje sąjungoje. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Byloje nustatyta, jog atsakovui nebuvo žinoma apie ieškovo išrinkimą profesinės sąjungos valdybos nariu, kadangi nei profesinė sąjunga, nei pats ieškovas apie tai nepranešė darbdaviui, nors atsakovas 2002-02-26 ir 2002-04-05 raštais kreipėsi į Lietuvos geležinkelio profesinę sąjungą, prašydamas pateikti renkamų narių sąrašą ir apie įvykusius pasikeitimus informuoti darbdavį (b.l. 27-29). Tik 2002-04-15 atsakovas gavo Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos raštą, kuriame buvo nurodyti profesinės sąjungos valdybos nariai, tačiau tarp jų –ieškovo pavardės nebuvo (b.l. 30). Ieškovas tvirtina, kad atsakovui buvo žinoma apie jo buvimą profesinės sąjungos nariu dėl ieškovo aktyvios veiklos ginant darbuotojų teises. Tą patvirtina ir nauji įrodymai (b.l. 169-172). Byloje atsakovas iš esmės šios aplinkybės (kad ieškovas yra profesinės sąjungos narys) neneigia, tačiau DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikomos ne kiekvienam profesinės sąjungos nariui, o tik išrinktam į darbuotojų atstovaujamuosius organus ir būtent ši aplinkybė – kad ieškovas buvo Lietuvos geležinkelio profesinės sąjungos valdybos nariu – atsakovui nebuvo žinoma. Pažymėtina, jog DK, numatydamas renkamų darbuotojų atstovų organų nariams papildomas garantijas, atleidžiant juos iš darbo pagal DK 129 straipsnį, nereglamentuoja kokiu būdu darbdavys turi sužinoti apie šių asmenų buvimą darbuotojų atstovaujamojo organo nariais, todėl, įgyvendinant DK 134 straipsnyje numatytas darbuotojų garantijas, turi būti laikomasi sąžiningumo, protingumo, teisingumo, bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų, reiškiančių, kad tiek darbdavys, tiek darbuotojas, tiek profesinė sąjunga turi imtis tam tikrų protingų priemonių – bendradarbiavimo, užtikrinant darbuotojams suteiktas garantijas. Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo tinkamai kreipiąsis į profesinę sąjungą, prašydamas pateikti renkamų organų narių sąrašą ir informuoti apie jo pasikeitimus, tačiau profesinė sąjunga, nors ir pateikė einamojo momento narių sąrašą, bet apie vėlesnius narių pasikeitimus atsakovo neinformavo. To nepadarė ir pats ieškovas, gavęs įspėjimą apie ketinimą nutraukti su juo darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, nors jis pats, būdamas profesinės sąjungos valdybos nariu aktyviai dalyvaujančiu profesinės sąjungos veikloje, palaikančiu ryšius su profesinės sąjungos pirmininku, galėjo ir privalėjo žinoti apie jam taikomas papildomas garantijas atleidžiant iš darbo, o jeigu darbdavys nesilaikė tokių procedūrų, turėjo pareigą apie tai informuoti darbdavį ir profesinę sąjungą. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad atsakovas ėmėsi visų protingų veiksmų, jog sužinotų apie renkamų profesinės sąjungos organų narius, bet objektyviai šių aplinkybių nežinojo, o ieškovas ir profesinė sąjunga pažeidė šalių bendradarbiavimo bei kooperavimosi principus ir tokiu būdu elgėsi nesąžiningai. Todėl objektyviai pažeista darbuotojo teisė yra neginama (DK 5 str. 1 d., 36 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr.3k-3-433/2003, kat. 2.4.3.2.; 5.3.2.1.; 5.7; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-12-29 nutarimas Nr. 44 “Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje”).
Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagristas ir teisėtas, teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, o aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti tokį sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.