Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Italijos bendrovės „Falcofloor s.a.s. Di Avi Fabio C.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimo bei prašymą dėl užsienio teisės taikymo informacijos surinkimo civilinėje byloje pagal ieškovo Italijos bendrovės „Falcofloor s.a.s. Di Avi Fabio C.“ ieškinį atsakovui N. B. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo Italijos bendrovės „Falcofloor s.a.s. Di Avi Fabio C.“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007-11-19 Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės ikiteisminio tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr.05-1-6151-07 pagal požymius nusikalstamos veikos pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2007-11-14 12.06 val. Padvarionių užkardos Medininkų PKP, tikrinant iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusijos Respublikos teritoriją išvykstančio automobilio BMW X5, v/n Nr. (duomenys neskelbtini), Vin-o Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. gamybos, dokumentus, iš Šengeno (SIS) duomenų bazės gauti duomenys, kad minėtas automobilis yra paieškomas pagal Šengeno konvencijos 100 straipsnį, kaip pagrobtas ar neteisėtai pasisavintas Italijoje. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės E. M. 2009-03-24 nutarimu ikiteisminis tyrimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr.05-1-6151-07 nutrauktas, nepadarius nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 306 straipsnio 1 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje; automobilis BMW X5, VIN-o Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo registracijos dokumentai grąžinti teisėtam savininkui N. B.. Paminėtame nutarime pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia teigti, kad N. B. automobilį įsigijo teisėtai ir sąžiningai bei teisėtai jį valdė iki jo paėmimo ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Automobilis yra registruotas Rusijos Federacijoje ir jo registracija yra galiojanti, todėl N. B. yra šio automobilio teisėtas savininkas. Tai liudija 2007-11-08 pirkimo-pardavimo sutartis tarp UAB „Megaauto“ ir N. B. bei Rusijos Federacijos transporto priemonės registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. S. 2009-04-17 nutarimu buvo atmestas Italijos bendrovės „Falcoflor s.a.s. Di Avi Fabio C.“ atstovo advokato Artūro Šukevičiaus skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2009-03-24 nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo Nr.05-1-6151-07 nutraukimo dalyje dėl automobilio BMW X5, VIN (duomenys neskelbtini), grąžinimo N. B. bei grąžinti minėtą automobilį teisėtam savininkui Italijos bendrovei „Falcoflor s.a.s. Di Avi Fabio C.“ Nutarime konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia teigti, kad N. B. automobilį įsigijo teisėtai ir sąžiningai, bei teisėtai jį valdė iki jo paėmimo ikiteisminio tyrimo medžiagoje.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje Italijos bendrovė „Falcoflor s.a.s. Di Avi Fabio C.“, laikydama save teisėta automobilio BMW X5 savininke, pareiškė vindikacinį ieškinį, prašydama teismo išreikalauti iš N. B. šį automobilį, ir nurodydama, kad automobilio neteko prieš savo valią apgaulės būdu nusikalstamai pasisavinus, ir prašė teismo perduoti šį automobilį teisėtam jo savininkui - ieškovui Italijos bendrovei „Falcoflor s.a.s. Di Avi Fabio C.“. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jam priklausantis automobilis BMW X5 buvo užvaldytas nusikalstamu būdu, kad asmuo, užvaldęs ieškovo automobilį, yra surastas ir (ar) pripažintas įvykio kaltininku. Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovo teiginius, kad automobilis iš jo buvo nusikalstamai pasisavintas, nes atsakovas automobilį įgijo atlygintino sandorio pagrindu, teisėtai ir yra sąžiningas įgijėjas, todėl ieškinį atmetė. Ieškovas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, kurie nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Ieškovas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-318/2000; 2007-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-512/2007; kt.). Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai daikto perdavimas (perėmimas) įvyksta kitais teisėtais ar neteisėtais būdais, o savininkas Lietuvoje pareiškia ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-446/2010, taip pat pažymėjo, jog užsienio teisės, kuri parenkama pagal atitinkamas tarptautinės privatinės teisės normas, taikymas nėra absoliutus. Pagal CK 1.11 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyviosios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Kasacinis teismas šioje nutartyje konstatavo, kad sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, kuri taikoma, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui. Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad teisę pareikšti vindikacinį ieškinį turi faktiškai nevaldantis daikto savininkas, t.y. kai šis nebevaldo daikto ir jis yra pas kitą asmenį. Taigi viena iš sąlygų vindikacijai taikyti – nustatymas fakto, kad asmuo, pareiškęs vindikacinį ieškinį, yra ginčo daikto savininkas, kuris prarado daikto valdymo teisę, ir šis faktas nustatytinas pagal užsienio valstybės, kurioje prarastas daikto valdymas, teisę. Nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas, nebūtų teisinio pagrindo vindikacijai taikyti.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, jog yra automobilio BMW X5 savininkas, tačiau šio automobilio valdymą prarado apgaulės nusikalstamu būdu Italijos Respublikoje, kai šį automobilį pardavė asmeniui, kuris už automobilį atsiskaitė suklastotais banko čekiais. Kadangi automobilis jo teisinės padėties pasikeitimo metu buvo Italijoje, tai, remiantis CK 1.48 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas nuosavybės į šį automobilį klausimus spręsti remiantis Italijos Respublikos teise. Tačiau įrodymų, jog pagal Italijos Respublikos teisę ieškovas, perleidęs ginčo automobilį kitam asmeniui už atlygį ir negavęs už tai pinigų, liko automobilio savininku, byloje nepateikė (CPK 178 str.). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi ieškovui pasiūlė tokius įrodymus pateikti, 2011 m. lapkričio 14 d. protokoline nutartimi bei 2012 m. sausio 4 d. nutartimi šiems įrodymams pateikti nustatė papildomą terminą. Ieškovo atstovas 2012 m. kovo 26 d. prašyme nurodė, jog pagal Italijos įstatymus nuosavybės teisė į kilnojamąjį turtą pereina tik tuomet, kai yra pilnai atsiskaitoma už turtą; atsiskaitymas suklastotais arba nepadengtais banko čekiais nuosavybės teisės neperduoda, tačiau Italijos CK ar kitų įstatymų straipsnių, teisminės praktikos ieškovas nenurodė. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, jog pagal Italijos Respublikos teisę jis, perleidęs ginčo automobilį kitam asmeniui už atlygį ir negavęs už tai pinigų, liko ginčo automobilio savininku. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto prašymą padėti surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę, kadangi teismas ieškovui buvo suteikęs pakankamai galimybių ir laiko tiek pirmiau nurodytiems įrodymams pateikti, tiek ir prašymui dėl teismo pagalbos, surenkant informaciją apie taikytiną užsienio teisę, pateikti. Prašymo tenkinimas nepagrįstai ilgai užtęstų bylos išnagrinėjimą iš esmės.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės perėjimas nėra aktualus, nes ieškovas gali išreikalauti automobilį iš neteisėto valdymo pagal Italijos CK 948 straipsnio 1 dalį. Kaip jau minėta, CK 4.96 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, kuri taikoma, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui. Tai reiškia, kad nepaisant to, jog ieškovas pagal Italijos teisę turi teisę išreikalauti automobilį iš neteisėto valdymo, bet bylą dėl to nagrinėjant Lietuvoje ir sprendžiant, ar atsakovas yra sąžiningas įgijėjas, ir, jeigu taip, ar yra pagrindas ieškovui išreikalauti daiktą, turi būti remiamasi imperatyviąja CK 4.96 straipsnio 1 dalimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nebuvo ginčijama aplinkybė, kad atsakovas yra sąžiningas ginčo automobilio įgijėjas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos remiantis CK 4.96 straipsnio 1 dalimi netaikymas lemtų, kad sąžiningo įgijėjo teisių apsauga taptų priklausoma nuo įvairių užsienio valstybių teisės normų, kurios gali būti tiek palankesnės, tiek ir mažiau palankios sąžiningo įgijėjo teisių apsaugai. Skirtingų sąžiningo įgijėjo apsaugos garantijų taikymas sukeltų riziką Lietuvos Respublikoje esančių daiktų civilinei apyvartai, atsirastų teisinis netikrumas sąžiningiems asmenims, įsigyjantiems daiktus, nes jie negalėtų būti tikri, kurios valstybės teisės normos juos gina ir ar apskritai gina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-446/2010).

Atsižvelgiant į tai, kad teisę pareikšti vindikacinį ieškinį turi faktiškai nevaldantis daikto savininkas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovui neįrodžius, kad pagal Italijos teisę, perleidęs automobilį už atlygį ir negavęs už tai pinigų, ieškovas liko ginčo automobilio savininku, t.y. nenustačius, kad ieškovas pagal Italijos teisę šiuo metu yra ginčo automobilio savininkas, teisinio pagrindo vindikacijai taikyti nėra. Dėl to pirmosios instancijos teismas, atmesdama ieškovo ieškinį, priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Tuo pačiu kolegija pažymi, jog nenustačius, kad ieškovas pagal Italijos teisę yra ginčo automobilio savininkas, aplinkybė, ar ieškovas daikto valdymo neteko dėl apgaulės nusikalstamu būdu, esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui neturi, nes, kaip jau minėta, tik nustačius, kad ieškovas yra ginčo automobilio savininkas, gali būti sprendžiamas klausimas dėl vindikacijos sąlygų. Todėl dėl likusių apelianto argumentų, kurių dauguma susiję su tuo, kad apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad automobilio valdymo neteko nusikalstamu būdu prieš jo valią, teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo Italijos bendrovės „Falcofloor s.a.s. Di Avi Fabio C.“ prašymą dėl užsienio teisės taikymo informacijos surinkimo atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.