- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-03
- Bylos Nr.
- I-3623-505/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00302-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė po reorganizavimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namus ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ pagrindu), 5 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2–7).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d. Pažymėjo, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta ploto norma, kadangi didelę patalpų dalį užėmė jose esantys baldai, todėl trūko oro, nukentėjo miego kokybė. Teigė, jog buvo netinkama ventiliacija, prastas tiek natūralus, tiek dirbtinis apšvietimas, todėl sutriko regėjimas, skaudėjo galvą. Visose patalpose buvo gausu tarakonų ir blakių, kurie ropojo kūnu, negailestingai kandžiojo bei sukėlė emocinį stresą. Akcentavo, jog kameroje buvo tik šalto vandens, todėl neturėjo galimybės tinkamai kasdien nusiprausti, o prausiantis kartą per savaitę duše neįmanoma užtikrinti asmens higienos. Taip pat reiškė pretenzijas dėl trumpo pasivaikščiojimo laiko ir pasivaikščiojimo kiemelio dydžio. Pareiškėjo įsitikinimu, visi pirmiau įvardyti neigiami veiksniai turėjo įtakos jo psichikai, sveikatai, kadangi jis nuolat patirdavo emocinių ir psichologinių bei dvasinių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, orumo pažeminimą, kančią. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 33–42) nurodė, kad kalinimo įstaiga, skirstydama atvykusius asmenis į kameras, laikosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Teigė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, pagal tai yra įrengtos visos kalinimo įstaigos kameros. Taip pat nurodo, kad kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro sienele. Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m. Atkreipė dėmesį į tai, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nuolat reikalauja palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuotoji soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad, siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, laužydami langus ir pan., todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nustatytus reikalavimus. Pabrėžė, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose. Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose įrengtas apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi kalinimo įstaigos trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, o tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjui, atsakovės atstovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą žinoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 74 str. 1 d.). Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 15 d. nutartyje pasiūlyta teise dalyvauti teismo posėdyje ir teikti paaiškinimus (būti išklausytam) (ABTĮ 52 str. 2 d.) pareiškėjas nepasinaudojo (b. l. 128). Šalių neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d., atlyginimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Lukiškių TI-K) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Lukiškių TI-K arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo mažai vietos, t. y. trūko ploto.
Atsakovės atstovo duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d., buvo laikomas 122, 105, 288, 124, 344, 306, 286, 297, 346, 332, 302, 253, 273, 263, 269, 359, 320, 309 kamerose. Taip pat nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. kovo 2 d. buvo išvykęs į Vilniaus areštinę (b. l. 33–34, 122–123).
Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 33–34, 122–123) byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d. laikotarpį, t. y. ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis, nei įsakymo Nr. V-124 1.3 punkte nustatytas minimalus dydis (3,6 kv. m). Kadangi bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui būnant kamerose vienam ar laikomam su kitu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (nuo 3,65 kv. m iki 17,21 kv. m), todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose nebuvo įrengtos tinkamos ventiliacijos, todėl tvyrojo nemalonus kvapas.
Dėl oro, ventiliacijos atitikties kamerose pažymėtina, jog, kaip nustatyta ginčui aktualios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) patvirtintos Higienos normos, nustatančios laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, 17 punkte, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, kaip nustatyta Higienos normos 3 punkte, ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms, tuo tarpu jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K pastatas yra senos statybos, todėl, kaip teisingai nurodė atsakovės atstovas, kamerose ventiliacija galima tik per kamerų langus. Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6.10 punktas taip pat reglamentuoja tinkamą kamerų vėdinimą per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, kaip minėta, Lukiškių TI-K kamerų vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus.
Iš į bylą pateikto Lukiškių TI-K pranešimo matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų visi langų rėmai yra lengvai atidaromi ir pritaikyti vėdinimui. Tai patvirtina ir į bylą pateikta kameros fotonuotrauka (b. l. 73) bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. gegužės 28 d. patikrinimo aktas Nr. (10-12 15.4.8) PA-3169 (b. l. 90–91), Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo aktas Nr. (10-12 15.4.8) PA-5525 (b. l. 99–101), todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, turinčia licenciją profilaktiniams dezinsekcijos bei deratizacijos darbams atlikti, ir šios įmonės paslaugomis institucija naudojosi nuolat, pagal poreikį (b. l. 124–127). Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K kamerose yra organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija). Be to, pareiškėjas su prašymais ar skundais į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamai vykdomo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo nesikreipė. Į bylą pateiktais patikrinimo aktais nenustatyta faktų dėl buitinių parazitų buvimo Lukiškių TI-K patalpose, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas.
Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Minėta higienos norma nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. birželio 13 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-3684 (b. l. 94–95) matyti, kad patikrinimo metu 124 kameroje (šioje kameroje buvo kalinamas ir pareiškėjas) išmatuota dirbtinė apšvieta buvo 291 lx ir iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-5525 (b. l. 99–101) matyti, kad patikrinimo metu 297 kameroje, kurioje buvo kalinamas ir pareiškėjas, išmatuota dirbtinė apšvieta buvo 215 lx, ir tai atitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl kamerose buvusios netinkamos apšvietos atmestini kaip neįrodyti.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Taigi, karštas vanduo numatomas tik dušinėse, kuriose nuteistieji turi teisę nusiprausti 1 kartą per savaitę, pagal atskirai patvirtintą grafiką, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad kameroje nebuvo karšto vandens, atmestinos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas skunde teigė, jog dušo patalpose maudytis galėjo tik vieną kartą per savaitę.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nagrinėjamu atveju nesant duomenų, kad atsakovės atstovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją, pareiškėjo argumentai dėl galimybės pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad vienos valandos pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas, pasivaikščiojimo kiemelis neatitinka pasivaikščiojimui vienam asmeniui skirtos ploto normos. Pažymėtina, jog suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje, pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis suimtųjų teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Pareiškėjo teiginys, kad pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas pažymi, kad teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių dydžio nereglamentuoja. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad vienu metu kiemelyje buvo neadekvatus skaičius nuteistųjų ar kiemeliai įrengti nesilaikant Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nustatytų reikalavimų, todėl darytina išvada, kad kiemeliuose sudarytos galimybės judėti. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu skundų dėl kiemelio dydžio ir laiko stokos į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009). Šioje administracinėje byloje išvardytų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 5 550 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.