- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-20
- Bylos Nr.
- I-3693-583/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02417-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- T. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2016 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas T. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), priteisti 1483 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo laikomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis, nes kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, neįrengta oro ventiliacija, neužtikrinta minimalaus ploto norma vienam asmeniui, kamerų patalpos apleistos ir purvinos. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad kamerose nėra sanitarinio mazgo, todėl norint į tualetą, tekdavo kviestis pareigūną ir prašyti, jog būtų palydėtas į tualetą. Pareiškėjo nuomone kalinimas tokiomis sąlygomis prilyginamas žmogaus kankinimui ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, todėl patyrė neturinę žalą, kurią vertina 1483 Eur.
Atsiliepimas
Tauragės AVPK atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutinka. Teigia, jog pareiškėjas į Tauragės AVPK areštinę buvo pristatytas laikotarpiu nuo 2015-10-21 iki 2015-10-28 ir laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68 kv. m. kartu su dar vienu asmeniu, pristatytas laikotarpiu nuo 2016-02-09 iki 2016-02-17 ir laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas 16.77 kv. m., kartu su dar vienu asmeniu, pristatytas laikotarpiu nuo 2016-02-18 iki 2016-02-22 ir laikomas kartu su dar dviem asmenimis kameroje Nr. 5, kurios plotas 11.86 kv. m. Nurodoma, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra stabilus, todėl daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Atkreipia dėmesį, kad buvimo areštinėje laikotarpiu pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu nesiskundė dėl kamerose laikomų asmenų skaičiaus ir jam tenkančio kameros ploto. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Tauragės AVPK pareigūnų veiksmai buvo neteisėti ir nurodo, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN:37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN:134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus yra nepagrįsti ir neįrodyti.
Tauragės AVPK pažymi, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamentas (toliau ir – Visuomenės sveikatos centras) areštinės patalpose reguliariai atlieka patikrinimus ir patikrinimų metu nustatyti tik neesminiai trūkumai, kurie nedelsiant šalinami. Nurodo, kad Visuomenės sveikatos centras patikrinimus atliko: 2015-12-23, 2016-02-22, 2016-03-31, o grįžtamoji kontrolė atlikta 2016-04-15. Teigia, jog šiuo metu visuose areštinės languose yra įrengtos orlaidės, jos yra skaidraus stiklo, atsidaro, nei vieno patikrinimo metu nenustatyta gyvenamųjų patalpų bendros apšvietos pažeidimų. Atkreipia dėmesį, jog visose Tauragės AVPK areštinės kamerose yra sanitariniai mazgai, jie įrengti vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-07-10 įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktą. Tauragės visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu pažeidimų šioje srityje nerasta. Pabrėžia, jog vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktu, asmenys patalpinti areštinėje, turi patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose pagal nustatytas vidaus tvarkos taisykles. Tauragės AVPK akcentuoja, jog areštinėje laikomiems asmenims prašant valymo reikmenis ir priemones jiems išduoda areštinės pareigūnai, todėl pareiškėjas turėjo visas galimybes išsivalyti gyvenamąsias patalpas. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – žalos ir valstybės institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veiklos, o nesant šių aplinkybių Lietuvos valstybei negali kilti civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas ir Tauragės AVPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau ir Institucijos) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.
Vadinasi, sprendžiant T. J. skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, ar Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ar jo areštinės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neteisėtai neveikė, taip pat tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2015-09-01 iki 2016-03-01) numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ne ilgiau kaip penkiolika parų, kol bus atliekami procesiniai veiksmai, kurių negalima atlikti šiems asmenims esant tardymo izoliatoriuje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms, kad būtų galima atlikti procesinius veiksmus, jeigu procesinių veiksmų atlikimo negalima užtikrinti suimtiesiems esant tardymo izoliatoriuje arba dėl suimtųjų dalyvavimo bylų nagrinėjime teisme. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A502-2207/2014; A525-1247/2012; A442-1840/2013; A-1484-442/2015; A-804-525/2015; A261-369/2014; A575-1881/2014; A-678-442/2015; A-227-520/2015).
Kaip matyti iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko 2016-11-25 tarnybinio pranešimo Nr. 85-PR2-11456, pareiškėjui T. J. ginčo laikotarpiu Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose teko nuo 3,48 kv.m. iki 7,67 kv.m. ploto (neįskaičiuojant 1,42 kv.m. sanitarinio mazgo ploto), o pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tenka ne mažiau nei 5 kv. m. ploto, buvo pažeista 5 paras, t. y. nuo 2016-02-18 iki 2016-02-22 (kamera Nr. 5, vienam asmeniui 3,48 kv.m.). Spręstina, jog T. J. 5 paras buvo laikomas kameroje, kurioje pareiškėjui tekdavo mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktuose.
Pareiškėjas skunde savo pažeistą teisę kildina ne tik iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neužtikrinimo, bet ir Tauragės AVPK nesilaikymo kitų higienos reikalavimų – šviesos trūkumo areštinės kamerose, netinkamos oro ventiliacijos, pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros apleistos bei purvinos, teigia, jog kamerose neįrengti sanitariniai mazgai. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015-12-23 patikrinimo akte Nr. AK-182 nustatyta, jog kamerose Nr. 2 Nr. 4, Nr. 8 įrengti langai nepritaikyti patalpų vėdinimui ir neatitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimų, taip pat nustatyta, kad kamerose Nr. 2 ir Nr. 8 ant sienų matomi pelėsiai (pareiškėjas kameroje Nr. 8 buvo laikomas nuo 2016-02-09 iki 2016-02-17). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamentas 2016-03-31 Tauragės AVPK areštinės patalpose atliko grįžtamąją kontrolę, siekiant įvertinti ar pašalinti 2015-12-23 patikrinimo akte Nr. AK-182 nurodyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimai. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento 2016-04-15 patikrinimo akte Nr. PA.7-4 (24.14.3.7.12) nustatyta, kad Tauragės AVPK pašalino HN 134:2015 34, 35, 37 ir 39 punktų pažeidimus, o HN 134:2015 17 punkto neatitiktį planuoja pašalinti rekonstrukcijos metu. Pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktas teigia, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Konstatuotina, kad vadovaujantis aukščiau paminėtu teisiniu reguliavimu Tauragės AVPK areštinės patikrinimo metu kamerose Nr. 2, Nr. 4 ir Nr. 8 nustatytas HN 134:2015 17 punkto neatitikimas nėra laikomas teisės aktų reikalavimų pažeidimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad kitų T. J. skunde minimų pažeidimų neužfiksuota – Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx ir patikrinimo metu šio punkto pažeidimų nenustatyta, kamerose, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra įrengti sanitariniai mazgai. Vadovaujantis Tauragės AVPK areštinės viršininko patvirtinto Patalpų, įrenginių, inventoriaus valymo ir buitinių atliekų šalinimo tvarkos aprašo 1 punktu kamerose laikomi asmenys yra atsakingi už švaros ir tvarkos palaikymą kamerose. Tauragės AVPK atsiliepime teigia, jog sulaikytiems asmenims prašant tuo metu dirbantis pareigūnai visada išduoda valymo reikmenis ir medžiagas, konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo galimybę ir sąlygas pasirūpinti, kad jo gyvenamajame plote būtų švaru ir tvarkinga. Akcentuotina, jog teismas neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas T. J. būtų skundęsis Tauragės AVPK pareigūnams ar Tauragės visuomenės sveikatos centrui dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų kitus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, todėl vien subjektyvus pareiškėjo suvokimas ir pareigūnų elgesio įvertinimas nesudaro pagrindo konstatuoti pareigūnų elgesio neteisėtumo.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius T. J. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus Tauragės AVPK neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlyginai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pateikti duomenys, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams jam sukėlė sveikatos sutrikimus, kančias ar didelį diskomfortą. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų anksčiau nesikreipė nei į Tauragės AVPK areštinės pareigūnus, nei kitas institucijas (b. l. 15-18).
Teismas pripažįsta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-02-18 iki 2016-02-22 (kamera Nr. 5, vienam asmeniui 3,48 kv.m.) buvo laikomas 5 paras kameroje, kurioje jam teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktuose ir šios aplinkybės galėjo jam sukelti tam tikrą diskomfortą. Tačiau pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Teismas pažymi, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas, nesilaikydamas reikalavimų dėl minimalaus ploto užtikrinimo, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Taip pat pastebėtina, kad šie pažeidimai nebuvo intensyvūs, ilgalaikio pobūdžio (truko tik 5 dienas), pareiškėjas nenurodė patyręs žalą fizinei ar psichinei sveikatai, to nepatvirtino ir bylos duomenys. Todėl teismas konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, todėl neturtinė žala nepriteistina.
Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos reikėtų vertinti pareiškėjo prašoma 1483 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teismas sprendžia, kad, įvertinus Tauragės AVPK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Įvertinus tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pinigais yra nepagrįstas ir atmestinas (pvz. žr.: LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-2216-143/2016; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-756/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. J. a. k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo T. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, laikotarpiu nuo 2016-02-18 iki 2016-02-22.
Pareiškėjo T. J. skundą dalyje dėl 1483 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.