Panevėžio apygardos teismo nutartis

asmeniui kuriam taikoma priverčiama medicininos priemonė D. J. ir jos gynėjui advokatui Edmundui Luotei,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – D. J. gynėjo Edmundo Luotės ir suinteresuoto asmens G. S. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 30 d. nutarties, kuria D. J. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.D. J. padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 2018 m. gegužės mėn. 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

3.2018 m. liepos 30 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas patenkintas ir D. J. pratęstas priverčiamos medicininės priemonės-stacionarinio stebėjimo bendrojo stebėjimo sąlygomis taikymas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

6.D. J. gynėjas advokatas E. Luotė ir suinteresuotas asmuo G. S. skundą prašo tenkinti išdėstytais motyvais bei panaikinus Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartį D. J. taikyti priverčiamą medicininę priemonę ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

7. Prokuroras teismo posėdžio metu prašo palikti galioti 2018 m. liepos 30 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartį nepakeistą.

Skundas netenkinamas.

8.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai skundžiama 2019 m. liepos 30 d. nutartimi pagrįstai pratęsė D. J. atžvilgiu taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, todėl tenkinti apeliantų skundo jame nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

9.Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra tik rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas. Baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 405 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį panaikinti ar pakeisti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu asmuo pasveiko ir išnyksta reikalas tokią priemonę taikyti.

10.Esminiai apeliantų skundo argumentai yra tie, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikime dėl D. J. priverčiamos medicininės priemonės taikymo pratęsimo nurodyti jos nestabilios psichinės būsenos simptomai nelaikytini nestabilia būsena, rizikos vertinime nurodyti konfliktai su kitais ligoniais yra nepagrįsti, o smurto rizikos vertinimas yra labai nekonkretus. Teikime nepagrįstai teigiama kad D. J. iki gydymo vartojo alkoholį, be to apeliantų nuomone ligoninė ir jos gydytojai yra suinteresuoti D. J. laikyti tokiomis sąlygomis, todėl yra neobjektyvūs ligonės sveikatos būklės atžvilgiu, nes gauna už jos gydymą išmokas iš valstybės. Apeliantai skunde nurodė, kad D. J. psichinė būklė stabili, o išėjusi iš gydymo įstaigos ji gyventų savarankiškai savo bute, ieškotųsi darbo, dirbtų pagal profesiją- (duomenys neskelbtini), ji logiškai mąsto ir nėra agresyvi bei linkusi smurtauti, todėl pati sugebėtų užtikrinti tolimesnį gydymąsi ambulatorinėmis sąlygomis.

11.Apeliacino teismo vertinimu priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos duomenimis yra nustatyta, kad D. J. sveikata nėra pagerėjusi tiek, jog galima būtų nutraukti dabartinį jos gydymo būdą, t. y. keisti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį gydymą. Iš Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros 2019 m. gegužės 16 d. išvados Nr. 243 matyti, kad D. J. gyvena viena, motina mirusi, jokių artimų giminaičių neturi, yra tik krikšto tėvas, tačiau santykiai su juo prasti, neįgalumo nėra prasitęsusi, jai tai jau antras priverstinis gydymas, o nuo 2015 m. pas gydytojus ji nebesilankė. D. J. psichikos būsena išlieka nestabili: ji yra dirgli, reiškia nepagrįstas pretenzijas personalui, kitoms pacientėms su kuriomis konfliktuoja, pokalbio metu kalba pakeltu tonu, neklausinėjama kalba monologu, neigia ekspertizės išvadas, neigia ligą, yra nekritiška buvusios agresijos, medikamentų vartojimo atžvilgiu, išsako hipochondrinio turinio nusiskundimus. D. J. mąstymas nenuoseklus, paralogiškas, rezonuojantis, nėra kritikos savo ankstesniems veiksmams, ambulatorinio gydymo metu piktnaudžiavo alkoholiu. Komisija rekomenduoja tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis. Iš 2018-05-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties matyti, kad D. J. 2017 m. rugsėjo 28 d. – 2017 m. lapkričio 13 d. atliktos stacionarinės teismo ekspertizės metu diagnozuotas lėtinis progresuojantis psichikos susirgimas paranoidinė šizofrenija.

12.Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apylinkės teismas nustatė abu pagrindus patenkinti teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės stacionaraus stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis , o būtent, teismo nuomone, nors D. J. psichikos būklė šiuo metu yra pagerėjusi, tačiau išlieka nestabili, todėl negalima teigti, kad jos sveikata pagerėjo tiek, kad visiškai išnyko jos socialinis pavojingumas ir dėl to yra pagrindas nutraukti šios priemonės taikymą. Kita vertus teismas taip pat sprendė, kad pagal pateiktą D. J. smurto rizikos vertinimą, jos smurto rizika išlieka aukšta, todėl jai reikalinga multidisciplininės komandos priežiūra. Apygardos teismas su šia pirmos instancijos teismo išvada visiškai sutinka.

13.Teismo posėdžio apylinkės teisme metu VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė - D. J. gydanti gydytoja psichiatrė Rūta Bandžiulienė paaiškino, kad pacientė gydoma pakartotinai, ji buvo gydyta 2009-2010 m., tačiau nuo 2015 m. pas gydytojus nebesilankė, piktnaudžiavo alkoholiu, dėl neįgalumo tvarkymosi dokumentų nepasirašo ir nuolat dėl to keičia nuomonę, yra praėjęs kol kas per mažas gydymosi laikotarpis, o be to ji yra vieniša, todėl reikia gydymo pratęsimo, kad ieškoti žmogaus su kuo ji gyvens ir kad būtų užtikrintas tolesnis ambulatorinis gydymas. Gydytoja nurodė, kad gydymo metu D. J. konfliktavo su kitais pacientais, todėl buvo iškelta į kitą palatą, pagal personalo pastebėjimus ji pakeltu balsu negražiai ir bardamasi kalbasi telefonu su asmeniu, kuris pasiruošęs ją globoti, o tas žmogus nepajėgs jai padėti tiek kiek padeda personalas. D. J. smurto rizika įvertinta kaip aukšta, nes gydyma pakartotinai, piktnaudžiavo alkoholiu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nėra jokių ojektyvių įrodymų apie D. J. vartotą alkoholį, tačiau kaip matyti iš 2018-05-21 Vilniaus apylinkės teismo nutarties ji pati, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad su draugu bei jo mama vartojo alkoholį. Kita vertus iš 2018-05-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties matyti, kad įvykio 2019-05-05 metu D. J. ne tik trenkė motinai, neįsileido policijos pareigūnų ir jiems reikėjo panaudoti jėgą, o automobilyje iš pykčio spyrė į langą, bet ji sulaikymo metu rankoje turėjo peilį. Šios aplinkybės bei išvadoje nurodyti jos konfliktai su kitais pacientais stacionarinio gydymo metu, kritikos nebuvimas buvusio smurto atžvilgiu visiškai paneigia skundo argumentus dėl D. J. mažos smurto rizikos ir pilnai pagrindžia komisijos bei apylinkės teismo išvadas, kad yra per trumpas D. J. gydymo laikas stacionare bendro stebėjimo sąlygomis, o jos smurto rizika išlieka aukšta.

14.Pažymėtina, kad specialistas baudžiamajame procese yra asmuo, turintis reikiamų specialių žinių ir įgūdžių, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais (BPK 89 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti specialistės dalyvavusios pirmos instancijos teismo posėdyje ir D. J. gydančios gydytojos psichiatrės R. Bandžiulienės specialiomis žiniomis ir išvadą bei smurto rizikos vertinimą pateikusių gydytojų kompetencija. Kaip galėjo įsitikinti apygardos teismas, D. J. teismo posėdžio metu taip pat teigė, kad motina jos atžvilgiu buvo labai valdinga, neigė buvusią agresiją, kalbėjo apie konfliktus su kitomis pacientėmis neigdama savo pačios būseną, labai abstrakčiai kalbėjo apie būsimą gyvenimą savarankiškai ir lėšas iš kurių ji pragyventų, galimas darbo paieškas, nenurodė su kuo ji gyventų, kas jai padėtų užtikrinti ambulatorinį gydymą. Nors suinteresuotas asmuo G. S. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad padeda D. J., siunčia pinigus ir prižiūri jos butą (duomenys neskelbtini) ir jai padės ateityje, tačiau įvertinus suinteresuoto asmens amžių ((duomenys neskelbtini) gim.), apeliacinės instancijos teismas taip pat abejoja tokia H. S. galimybe. Apeliacinio skundo argumentai dėl ligoninės suinteresuotumo dėl D. J. atžvilgiu taikomos priverčiamos medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis tęsimo taip pat yra paneigtas aukščiau aptartais įrodymais bei motyvais.

15.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs komisijos išvadą, kitus byloje esančius duomenis, sprendžia, kad galimybė užtikrinti D. J. reikalingos priverčiamosios medicinos priemonės taikymą šiuo metu galima tik stacionare, nes jai dėl ligos pobūdžio turi būti taikoma aktyvi multidisciplininės komandos priežiūra, kas negalėtų būti užtikrinama ambulatorinio stebėjimo sąlygomis pagal jos gyvenamąją vietą nesant to pajėgaus užtikrinti asmens. Pasikeitus aplinkybėms ar pagerėjus D. J. sveikatai jai taikant intensyvų gydymą, įstatymas suteikia galimybę bet kada, tačiau ne rečiau kaip kas šešis mėnesius, spręsti klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės keitimo ar naikinimo (BPK 405 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

D. J., kuriai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Edmundo Luotės bei suinteresuoto asmens G. S. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 30 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.