Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilkpėdės būstas“ ieškinį atsakovui S. Š. dėl skolos už suteiktas paslaugas ir palūkanų priteisimo.

Ieškovas 2014 m. gruodžio 2 d. pateiktu ieškiniu, kurį patikslino 2015 m. kovo 10 d., prašė priteisti iš atsakovo 1067,82 Eur skolos ir penkių procentų procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad jis yra gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratorius, o atsakovas – buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkas. Ieškovo teigimu, jis nurodytame name suteikė namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, tačiau atsakovas nevisiškai už jas atsiskaitė ir už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. liko skolingas iš viso 1067,82 Eur. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas yra gyvenamo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų bendraturtis, todėl privalo dengti namo išlaikymo, išsaugojimo ir atnaujinimo, taip pat jo administravimo išlaidas, be kita ko, už išvežamas šiukšles, lifto priežiūrą, namo remontą. Atsižvelgęs į atsakovo atsikirtimus, ieškovas paaiškino, kad mokestis už šiukšles apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės nustatytus tarifus atsižvelgiant į namo gyventojo nuosavybės teise turimą plotą, nes neįmanoma apskaičiuoti namo gyventojų išmetamų šiukšlių kiekio. Anot ieškovo, išlygos dėl lifto priežiūros mokesčio mokėjimo nustatytos tik pirmojo ir antrojo aukštų gyventojams, tuo tarpu atsakovo butas yra trečiajame aukšte, be to, namo gyventojai nedavė sutikimo atleisti atsakovą nuo tokių mokesčių mokėjimo. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas, apmokėdamas tik dalį jam pateikiamų sąskaitų, nenurodė už ką būtent jis mokėjo ar nemokėjo, todėl ieškovas padenginėjo anksčiausiai susidariusias atsakovo skolas.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pabrėžė, kad jis nesinaudoja liftu, todėl neturi pareigos padengti išlaidų, susijusių su lifto naudojimu – atsakovas moka už lifto priežiūrą, remonto darbus, tačiau atsisako mokėti už lifto eksploatavimą, kaip ir pirmojo bei antrojo aukštų gyventojai, kurie liftu nesinaudoja. Atsakovo teigimu, jis turi teisę rinktis kokiomis paslaugomis naudotis, atitinkamai ir mokėti už jas, o kokiomis ne. Be to, atsakovo nuomone, ieškovas pateikia sąskaitas už darbus, kurių neatliko arba atliko nekokybiškai, kainos už namo remonto darbus nepagrįstai užaukštintos; ieškovo pateikti dokumentai fiktyvūs, sudaryti atgaline data. Atsakovas neginčijo nustatytų tarifų už išvežamas šiukšles, tačiau nesutiko su realiai išvežamų šiukšlių kiekiu, kurį ieškovas nepagrįstai užaukština.

Ieškovas yra daugiabučio namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, o atsakovas – buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkas. Už suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. ieškovas priskaičiavo iš viso 1067,82 Eur atsakovo skolą. Atsakovas nesutiko su ieškovo reikalavimais dėl mokesčių už liftą, namo remonto darbus bei šiukšlių išvežimą.

Dėl mokesčių už liftą

Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis apibrėžia bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus – tai pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Civilinio kodekso 4.76 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio pareiga proporcingai savo daliai atsakyti tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat pareiga apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Bendrasavininkiui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, akivaizdu (ir dėl to byloje nekilo ginčo), kad atsakovas yra gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų bendraturtis, t. y. jis yra ir lifto, esančio name, bendraturtis.

Aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias patalpų savininkų pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, kasacinis teismas nurodė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, jog įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009).

Byloje nustatyta, kad atsakovo butas yra trečiajame namo aukšte. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.5 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 19 d.) nurodyta, kad mokesčiai už liftą skaičiuojami vadovaujantis lifto priežiūros sutartyje nustatyta paslaugų kaina ir sunaudotos elektros energijos kiekiu, kuris nustatomas pagal lifto elektros energijos apskaitos prietaiso rodmenis. Tame pačiame punkte nustatyta, kad jeigu namo pirmajame ir antrajame aukštuose esančių patalpų naudotojams lifto paslauga neteikiama, mokestis už liftą jiems neskaičiuojamas. Identiškos nuostatos nustatytos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.7 punkte. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad norminiai teisės aktai atsakovo, kaip trečiojo aukšto namo gyventojo, neatleidžia nuo pareigos mokėti mokesčius už liftą remiantis vien tik tuo pagrindu, jog jis liftu faktiškai nesinaudoja. Šiame sprendime jau nurodyta kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad nagrinėjamai bendraturčio pareigai (t. y. pareigai proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti) neturi teisinės reikšmės bendraturčio naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš esmės identiškos aplinkybės dėl atsakovo pareigos mokėti lifto mokesčius jau išnagrinėtos Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-118-603/2009, ir 2012 m. birželio 20 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1224-871/2012; nurodytose bylose dalyvavo tos pačios šalys, taigi nurodytų sprendimų turinys abiems ginčo šalims gali ir turi būti žinomas. Nurodyti teismų sprendimai yra įsiteisėję (CPK 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas) ir juose konstatuota, kad atsakovas privalo mokėti mokesčius už liftą kaip bendro naudojimo patalpų ir bendrųjų inžinerinių įrenginių bendrasavininkas. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartyje, kuria apeliacine tvarka peržiūrėtas pirmosios instancijos teismo 2009 m. sausio 30 d. sprendimas, papildomai išaiškinta, kad atsakovas turi teisę nesinaudoti ieškovo ar kitų subjektų paslaugomis, tačiau bet kuriuo atveju atsakovas privalo apmokėti nurodytas bendrų objektų (įskaitant ir lifto) išlaikymo bei kitas išlaidas, nes jis nėra tik paslaugos vartotojas, o yra ir atitinkamo turto bendraturtis, todėl privalo dengti tokias išlaidas pagal įstatymą (o ne pagal naudojimosi ar nesinaudojimo turtu faktą). Atsakovo ginčijamos išlaidos (skirtos bendrojo naudojimo objektų išlaikymui), teismo vertinimu, apima išlaidas už lifto veikimui naudojamą elektros energiją, jo atnaujinimo išlaidas, priežiūros, administravimo bei kitas išlaidas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovas atsakovui būtų priskaičiavęs išlaidas, pažeisdamas tokių išlaidų dydį ir apskaičiavimo tvarką reglamentuojančius teisės aktus. Atsakovo argumentus, kuriais apeliuojama į ieškovo surašytų sąskaitų (už liftą) fiktyvumą (nes nurodyti ir savaitgaliais, t. y. ne darbo dienomis, atlikinėti priežiūros darbai), pakankamai paneigia ieškovo nurodytos aplinkybės, jog lifto priežiūros darbus atlikinėjo ne ieškovas, o kita įmonė (ir atsakovas nepateikė įrodymų, leidžiančių manyti, kad nurodyta įmonė neatlikinėja darbų savaitgaliais). Apibendrindamas nurodytus motyvus, teismas konstatuoja, kad šioje byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo teisę nemokėti (būti atleistam nuo) ieškovo apskaičiuotų mokesčių už liftą.

Dėl mokesčių už namo remonto darbus

Atsakovas taip pat nesutiko su namo remonto darbų (tarpblokinių siūlių remontas, kitaip dar byloje nurodytas kaip fasadų padengimas termokeraminiais dažais, dirbant su alpinizmo įranga) kaina ir jų kokybe. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas neginčijo, jog nurodyti darbai iš viso atlikti. Teismas neturi pagrindo abejoti ieškovo pateiktomis sąskaitomis už atliktus darbus. Šia prasme teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nesutikdamas su darbų atlikimo kaina, atsakovas turėjo teisę teikti byloje priešieškinį, t. y. pasinaudoti kitu teisių gynimo būdu, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė tik deklaratyvaus pobūdžio nesutikimo argumentus, kurie nepagrįsti jokiais rašytiniais (ar kitokiais leistinais ir pakankamais) įrodymais. Būtent atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo pateiktus ne tik žodinius, bet ir rašytinius įrodymus (sudarytas sutartis, pažymas, aktus, sąskaitas, pranešimus) atsakovas ginčija vien tik žodiniais paaiškinimais, teismas tokius atsakovo įrodymus vertina kaip nepakankamus ir nepaneigiančius ieškovo pateiktų nuoseklių įrodymų visumos. Dėl atsakovo argumentų, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija konstatavo ieškovo veiksmų (atliktų darbų) neteisėtumą, teismas sutinka su ieškovo pozicija, kad Inspekcija, skirdama ieškovui baudą už savavališkas statybas, vertino ne ginčo darbų reikalingumą-būtinumą, o statybos darbams, jų dokumentams-procedūroms keliamų reikalavimų laikymąsi, todėl nurodytas atsakovo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl mokesčių už šiukšlių išvežimą

Atsakovas nesutiko su mokesčio už šiukšlių išvežimą skaičiavimu, t. y. nesutiko su išvežamų šiukšlių realiais kiekiais. Šiame kontekste atsakovas taip pat tik žodiniais paaiškinimais įrodinėjo, kad išvežamų šiukšlių deklaruojami kiekiai viršija tikrąjį jų kiekį, kad išvežami nepilni konteineriai, o skaičiuojama kaip už pilnų konteinerių išvežimą. Tokių paaiškinimų, teismo vertinimu, nepakanka tam, kad būtų paneigti ieškovo atitinkami reikalavimai ir juos patvirtinantys rašytiniai įrodymai (CPK 178, 185 straipsniai). Įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo prasme pažymėtina, kad byloje nepateikta jokių objektyvaus pobūdžio duomenų (išskyrus atsakovo subjektyvius teiginius), kurie leistų suabejoti ieškovo, jo darbuotojų sąžiningumu, t. y. kad ieškovo darbuotojai reguliariai ar bent kartais nesąžiningai deklaruoja didesnius išvežamų šiukšlių kiekius, negu išvežama iš tikrųjų.

Be to, ieškovas nurodė, kad mokesčius už šiukšles paskaičiavo remdamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 1-1131 pakeistomis Komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių taisyklėmis bei 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintomis Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklėmis. Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185, 86 punkte nustatyta, kad kai atliekų turėtojai naudojasi kolektyviniais konteineriais, kiekvienam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris naudojasi kolektyviniu konteineriu, už atliekų tvarkymą mokėtina suma nustatoma proporcingai fizinio arba juridinio asmens naudojamų patalpų plotui bendrame visų atliekų turėtojų butų ir patalpų plote, priskiriant įmokos dalį, tenkančią atskiram namų valdos savininkui pagal jam nuosavybės ar kita teise priklausančio bendrojo (naudingojo) ploto dalį, jei atliekų turėtojai teisės aktais nustatyta tvarka nesusitaria kitaip. Bendrija arba administratorius neturi teisės iš atliekų turėtojų už atliekų tvarkymą rinkti daugiau lėšų negu visi kolektyviniu konteineriu besinaudojantys atliekų turėtojai privalo mokėti Savivaldybės atliekų tvarkymo operatoriui pagal šio faktiškai surinktą atliekų kiekį. Iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 1-1131 pakeistų Komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių taisyklių matyti, kad mokestis už išvežamas šiukšles skaičiuojamas atsižvelgiant į namui priskirtų (naudojamų) konteinerių skaičių ir jų talpą; nustatyti naudojimosi konteineriais vieno mėnesio maksimalūs įkainiai.

Nurodytų norminių teisės aktų nuostatos iš viso paneigia atsakovo argumentus, kad mokestis už šiukšles turėtų būti skaičiuojamas dauginant nustatytą tarifą iš realiai išvežamų šiukšlių kiekio – nurodytuose teisės aktuose mokesčių apskaičiavimas iš viso nesiejamas su realiai išvežamų šiukšlių kiekiu konteineriuose, t. y. nesvarbu, ar išvežamas visiškai užpildytas ar tik iš dalies užpildytas konteineris. Pažymėtina, kad šiukšlės išvežamos iš anksto nustatytais grafikais, todėl neatsižvelgiama į jų kiekį, o tik į namo naudojamų konteinerių skaičių. Tuo atveju, jei šiukšlių kiekiai sumažėtų, namo gyventojai turi teisę kreiptis į namo administratorių dėl namo naudojamų šiukšlių konteinerių sumažinimo. Byloje nenustatyta, kad ieškovas mokestį už šiukšles skaičiavo viršydamas Komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių taisyklėse nustatytus maksimalius tarifus ir įkainius. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad atsakovas nepagrįstai nemokėjo jam visos priskaičiuotos (atsižvelgiant į namui priskirtų konteinerių skaičių ir atsakovui priklausančio buto plotą) mokesčio dalies. Atsakovo argumentai, kuriais apeliuojama į netikslų išvežamų konteinerių dažnumą-periodiškumą, taip pat grindžiami vien tik atsakovo deklaratyviais teiginiais, todėl teismas juos vertina kaip neįrodančius, kad ieškovas ginčijamus mokesčius apskaičiavo neva už faktiškai nesuteiktas paslaugas. Byloje nepateikta įrodymų (išskyrus atsakovo abstraktaus pobūdžio teiginius), kurie paneigtų ieškovo apskaičiuotų mokesčių pagrįstumą ir (arba) tikslumą. Priešingai, šių atsakovui apskaičiuotų mokesčių tikslumą ir (arba) pagrįstumą, taip pat ieškovo atliktų darbų bei suteiktų paslaugų realumą, teismo vertinimu, patvirtina ieškovo pateikti įrodymai – ieškovo sutartis su UAB „Ecoservice“, taip pat atliktų darbų, apmokėjimo už atliktus darbus, suteiktas paslaugas sąskaitos ir pan. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesine pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, teismas daro išvadą, kad ieškovo pateikti įrodymai yra nuoseklūs ir pakankami tam, kad susiformuotų teismo vidinis įsitikinimas (CPK 185 straipsnis), jog ieškovo nurodomi darbai ir paslaugos buvo realiai atlikti, o atsakovas neįrodė, kad ieškovo nurodomi darbai nebuvo atlikti, paslaugos nesuteiktos ir (arba) kad ieškovo reikalaujami priteisti mokesčiai apskaičiuoti netiksliai.

Įvertindamas nustatytas aplinkybes ir apibendrindamas nurodytus motyvus, teismas daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nevykdė savo prievolės, t. y. nevisiškai atsiskaitė už ieškovo suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, todėl ieškovo reikalavimas priteisti skolą yra pagrįstas ir tenkintinas – iš atsakovo ieškovui priteistina likusi nesumokėta 1067,82 Eur skola (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3, 7 dalys). Be to, tenkinant ieškovo reikalavimą ir vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš atsakovo priteistinos penkių procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (1067,82 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (šiuo atveju nuo teismo įsakymo priėmimo 2014 m. rugsėjo 24 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 24,04 Eur (86 Lt) žyminio mokesčio, 2,55 Eur išlaidų už Nekilnojamojo turto registro ir Gyventojų registro tarnybos duomenis bei 52,57 Eur išlaidų už teisinę pagalbą. Aiškindamas ir taikydamas proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kasacinis teismas nurodė, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. CPK 56 straipsnyje nenumatyta galimybė, kad bylos šaliai juridiniam asmeniui atstovautų teisinių paslaugų įmonė. Atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Atsižvelgdamas į nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas sprendžia, kad ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo 52,57 Eur už procesinių dokumentų paruošimą, kuriuos ieškovas sumokėjo UAB „Skolos LT“, yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Ieškovui iš atsakovo priteistina 24,04 Eur žyminio mokesčio ir 2,55 Eur išlaidų už Nekilnojamojo turto registro ir Gyventojų registro tarnybos duomenis (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Valstybei iš atsakovo priteistina 4,62 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai, j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660.

Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilkpėdės būstas“, j. a. k. 121480265, iš atsakovo S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 1067,82 Eur (tūkstantį šešiasdešimt septynis eurus 82 ct) skolos už suteiktas paslaugas ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos 1067,82 Eur (tūkstančio šešiasdešimt septynių eurų 82 ct) sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilkpėdės būstas“, j. a. k. 121480265, iš atsakovo S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 26,59 Eur (dvidešimt šešis eurus 59 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 4,62 Eur (keturis eurus 62 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.