- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-04-23
- Bylos Nr.
- 2-127-122/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Elena Pauliukienė
- Ieškovas
- D. P.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Advokatai
- Artūras Jaskelevičius, Ramūnas Girevičius
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Elena Pauliukienė, dalyvaujant sekretorei Salomėjai Paulauskienei, ieškovei D. P., ieškovės atstovui - advokatui Artūrui Jaskelevičiui, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovams - advokatui Ramūnui Girevičiui, teisininkui M. A., uždarame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinės kompensacijos, neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei atsakovės akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ priešinį ieškinį ieškovei D. P. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė 2013-11-18 kreipėsi į teismą ieškiniu ir 2014-02-13 – patikslintu ieškiniu, prašydama pripažinti neteisėtu AB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto atstovo M. A. 2013-10-16 įsakymą dėl D. P. atleidimo iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 p. , t. y. drausminės atsakomybės tvarka neteisėtu; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo atleidimo iš darbo dienos (2013-10-24) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu nuo teismo procesinio sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti išeitinę išmoką (Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 4 punktas), priteisti iš atsakovės 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė AB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-01-29 pateikė priešinį ieškinį, prašydama priteisti iš ieškovės D. P. 4175,55 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ir jos atstovas ieškinį palaikė, o priešinį ieškinį prašė atmesti. Ieškovė paaiškino, jog nuo 2008-08-05 pagal terminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą 2008-07-31, įsidarbino akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, bet nuo 2009-06-05 buvo priimta neterminuotam darbui vyresniaja keleivius aptarnaujančia darbuotoja – dublere, nuo 2009-12-22 pervesta jaunesniąja keleivius aptarnaujančia darbuotoja, o nuo 2010-01-25 – vyresniąja keleivius aptarnaujančia darbuotoja (Vyresnysis KAD). Per visą darbo laikotarpį darbdavys neturėjo ieškovei pretenzijų dėl atliekamų pareigų bei nebuvo gavusi jokių drausminių nuobaudų. Jokių konfliktų ar nesutarimų su darbuotojais ir vadovybe nebuvo. Tačiau pagal jos buvusio sugyventinio R. J., su kuriuo susipyko ir nebegyvena kartu, teiginius nuo 2013-10-24 buvo atleista iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Teigė, kad jokio pažeidimo nebuvo bei atsakovė nepateikė įrodymų dėl vagystės, o rėmėsi tik jos buvusio sugyventinio žodžiais. Buvo priversta išklausyti kaltinimus dėl netinkamos daiktų apskaitos ir galimai jų pasisavinimo, nors daiktus pateikė ir juos turėjo, t. y. buvo saugomi R.J. bute, o ne pas ją ar, kaip teigia J., pas jos artimuosius. Neatlikus jokios inventorizacijos, kad įrodytų daiktų trūkumą – pasisavinimą, ją apkaltino vagyste ir paskyrė drausminę nuobaudą – darbo sutarties nutraukimą dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Jai buvo paaiškinta, kad, atlikus tarnybinį patikrinimą, atleidžiama už tai, jog neteko pasitikėjimo dirbti pavestą darbą. Tokie darbdavio veiksmai sukėlė ieškovei didelę psichologinę traumą. Yra įsitikinusi, jog su ja buvo neteisėtai susidorota, nes ji neturėjo jokių kėslų pasisavinti bendrovės turto. Kadangi kaltė neįrodyta, ieškovės nuomone, atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai nutraukė su ja darbo sutartį Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, nes ji tinkamai ir laiku vykdė darbo pareigas bei nepadarė jokio Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Nurodė, kad tokiais savo veiksmais atsakovė ypač pažeidė ieškovės teises bei jos nekaltumo prezumpciją, todėl dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš darbo patyrė ypač didelę moralinę skriaudą. Dėl tokių atsakovo veiksmų iki šiol negali susirasti kito darbo, prarado autoritetą ne tik draugų, bet ir artimųjų rate. Be to, toks darbdavio melagingas poelgis labai ją pažemino ir žeidžia iki šiol, nes darbdaviui yra žinoma, kad visada stengėsi darbą atlikti kruopščiai ir sąžiningai. Neteisėtas atleidimas ypač pakenkė jos sveikatai, nes nebeužmiega naktimis ir vartoja vaistus. Yra įsitikinusi, kad priešieškinys yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas, o ieškinys patenkintas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovai, nesutikdami su ieškinio reikalavimais, prašė jį atmesti bei patenkinti jų priešieškinį. Nesutikimą su ieškiniu atsakovė argumentuoja tuo, kad ieškovei pagrįstai yra taikyta griežčiausia drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo. Paaiškino, kad ieškovė nuo 2013-04-22 iki 2013-09-17 padarė šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, t. y. keleivius aptarnaujanti darbuotoja D. P. pasisavino bendrovei priklausančius daiktus, neteisėtai išduodavo savo sugyventiniui R. J. maisto talonus, skirtus vežėjams. Taip pat, kai minėtas keleivis keliaudavo AB (duomenys neskelbtini) keltu „(duomenys neskelbtini)“, neteisėtai suteikdavo jam pagerinimus – iš sėdimų vietų salono į visą A kategorijos su langu kajutę bei suteikdavo jam galimybę laisvai judėti patalpose, skirtose tiktai įgulos nariams. Tokiais savo veiksmais neatsakingai ir nesąžiningai atliko ne tik savo darbines pareigas, bet ir pažeidė Tarptautinio laivų ir uosto įrenginių (terminalų) apsaugos kodekso (ISAPS kodeksas) reikalavimus. Dėl įtariamo šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, turinčio vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba išvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors darbuotoja už paminėtas veikas ir nebuvo traukiama baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, ieškovei 2013-10-02 buvo įteiktas reikalavimas pasiaiškinti. Atsižvelgus į gautą signalą dėl D. P. piktnaudžiavimo savo darbinėmis pareigomis, buvo pradėtas administracijos tyrimas. Įvertinus bendradarbių paaiškinimus, darbuotojos rašytinį pasiaiškinimą ir jos žodžiu išsakytus pripažinimus bei aplinkybes, kuriomis minėti pažeidimai buvo per 2013-04-22 iki 2013-09-17 padaryti, buvo surašytas aktas, su kuriuo ieškovė supažindinta pasirašytinai bei tuo pagrindu priimtas įsakymas dėl jos atleidimo iš darbo. Pažymėjo, kad darbdavys, skirdamas ieškovei drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, nepažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir terminų. Kaip minėta, atliekant darbo drausmės pažeidimų tyrimą, buvo nustatyta, kad ieškovė, atlikdama savo pareigas, sistemingai išduodavo už 10 eurų (34,50 Lt) kelto keleiviui R. J. tolimųjų reisų vairuotojams skirtus maisto talonus, kurių vieno vertė 108 Lt. Ieškovė iš viso per minėtą laikotarpį neteisėtai R.J. pardavė ne mažiau, kaip 11 maitinimo talonų, iš kurių 9 panaudojo pagal tikslinę paskirtį, o 2 liko nepanaudoti. Visas gautas lėšas ieškovė pasisavino, todėl bendrovei padaryta 972 Lt žala. Be to, per minėtą laikotarpį ieškovei neteisėtai suteikus keleiviams pagerinimus iš sėdimos vietos į kajutes – padaryta 2415 Lt dydžio žala. Taip pat, vadovaudamiesi ieškovės buvusio artimo žmogaus – sugyventinio parodymais bei konkrečiais daiktiniais įrodymais, nustatė, jog ieškovė, kuri tiesiogiai atsakinga už daiktų išdavimą, jų nurašymą, panaudojimą, pasisavino turtą – rankšluosčius (keleiviams skirtos baltos ir įgulos nariams - geltonos spalvos) su bendrovės logotipu, patalynės komplektus, užvalkalus, antklodes, maisto, chemines valymo ir higienos prekes už 788,55 Lt, t. y. iš viso ieškovė savo neteisėtais veiksmais bendrovei padarė žalos už 4175,55 Lt, kuriuos prašo iš materialiai atsakingo asmens – ieškovės priteisti. Nurodė, kad ieškovė yra pasirašiusi su darbdaviu visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuria ji prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jai perduoto turto, priemonių, skirtų naudoti darbe, prekių, skirtų pardavimui keltuose, išsaugojimą. Ieškovė šios sutarties nevykdė, nes netausojo jai perduotų materialinių vertybių bei nesiėmė jokių priemonių žalos mažinimui; nepranešė darbdaviui jokių aplinkybių dėl grėsmės materialinėms vertybėms; sąžiningai netvarkė materialinių vertybių apskaitos, neteikė tikrų faktų apie jai patikėtų materialinių vertybių judėjimą ir likučius; išaiškėjus jų trūkumui arba esant sugadintoms vertybėms, nesistengė jų atstatyti ar padengti. Visos faktinės aplinkybės leido manyti, kad ieškovė nevykdė arba netinkamai vykdė jai patikėtas pareigas, t. y. dirbti dorai ir sąžiningai, nepažeisti įstatymų saugomų darbdavio teisių ir interesų, tausoti ir saugoti bendrovės jai patikėtas materialines vertybes, todėl ieškovė privalo atlyginti darbdavio patirtą žalą. Ieškovė pripažino, kad daiktai buvo rasti pas jos sugyventinį bei ji, naudodamasi tarnybine padėtimi, suteikdavo jam įvairių privilegijų. Dėl faktiškai nustatytų ir, apklausos metu, jos pripažintų poelgių, ja nebepasitikima. Akivaizdu, kad tokie jos veiksmai – suteikimas pašaliniams asmenims laisvai vaikščioti po tarnybines patalpas, kelia pavojų darbo vietai ir kelto keleiviams. Yra įsitikinę, kad ieškovės paaiškinimai akivaizdžiai parodo jos neatsakingumą ir nesąžiningumą. Ieškovė, turėdama galimybę nurašyti naudotus daiktus – rankšluosčius, patalynę, valymo, higienos priemones ir dalinti keleiviams mitybos talonus, pasinaudojo tarnybine padėtimi savo naudai. Mano, kad tik aktyvaus administracijos darbuotojų dėka, buvo išvengta bendrovės daiktų didesniam pasisavinimo faktui. Ieškovei nepaneigus nustatytų pažeidimų, jai taikyta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Pažymėjo, kad šiuo atveju laikydamiesi Darbo kodekse įtvirtintų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, paskyrė ieškovei tinkamą griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Prašo ieškinį atmesti bei visiškai tenkinti priešieškinį ir priteisti iš ieškovės jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pažymėtina, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Tuo tikslu teismas turi nustatyti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti atitinkamas išvadas. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių.
Nagrinėjamoje byloje pateiktieji duomenys pagrindžia atsakovės teiginius, jog ieškovei darbdavys - AB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto asmens M. A. 2013-10-16 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) taikė drausminę nuobaudą už tai, kad vyresnioji keleivius aptarnaujanti darbuotoja D. P. per laikotarpį nuo 2013-04-22 iki 2013-09-17 padarė šiurkščius darbo pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Tokiu būdu, ieškovė D. P. nuo 2013-10-16 buvo atleista iš užimamų pareigų už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto normas, t. y. už veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba išvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymius, nors už tai nebuvo traukta baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn bei padarė kitus darbo drausmės pažeidimus, neteisėtai leisdama būti asmeniui patalpose, skirtose tiktai įgulos nariams ir tuo pažeidė Tarptautinio laivų ir uosto įrenginių (terminalų) apsaugos kodekso (ISPS kodekso) reikalavimus, skirti (I tomas, b. l.5, 29-34).
Iš šalių, jų atstovų paaiškinimų, garso įrašo bei liudytojų parodymų nustatyta, kad ieškovės buvęs gyvenimo partneris R. J., informavo atsakovą, kad jų darbuotoja D. P., naudodamasi tarnybine padėtimi, siekia sau naudos pardavinėdama jam, kaip kelto keleiviui, po 10 eurų maisto talonus ir po 30 eurų kajutes. Taip pat, jo padedama, išneša iš kelto bendrovės turtą (visiškai naujus ir supakuotus baltus ir geltonus rankšluosčius, lovos skalbinius, patalynę, šiukšlių maišus, maistą, chemines valymo ir higienos prekes). Atsakovė, reaguodama į pranešimą, pradėjo tyrimą (pareikalavo iš ieškovės pasiaiškinimo, apklausė kelto darbuotojus, iškvietė ieškovę pasiaiškinti, darant garso įrašą, žodžiu). Atsakovo sudarytos komisijos darytas garso įrašas pokalbio su ieškove metu pagrindžia faktines aplinkybes, kad ieškovė savo mylimam asmeniui – sugyventiniui leisdavo būti jai priklausančioje - įgulai skirtoje kajutėje, pasinaudodama tarnybine padėtimi teikdavo jam maitinimo talonus (įraše nurodomas skaičius gal 10, o gal 11). Tačiau ieškovė tiek darbo pažeidimus tiriančioje komisijoje, tiek teismo posėdyje kategoriškai neigia pinigų gavimo faktus. Taip pat nepripažįsta daiktų nešimo faktų. Anaiptol, aiškina, kad niekad netikrindavo R. J. ir kitų kelto keleivių kelioninių krepšių. Pažymėjo, kad prieš laivui prisišvartuojant, tiek kajučių, tiek sandėlių durys paprastai paliekamos atviros, nors ji ne kartą prašiusi merginų jas rakinti bei apie tai pranešusi vadovybei. Tačiau praktiškai padėtis liko nepasikeitusi, ką ir patvirtino liudytojas – kelto keleivis E. P..
Antrajame įraše, darytame 2013-10-01 su R. J., girdisi konkretus aiškinimas, jog ieškovė D. P. jam parduodavusi už 10 eurų maisto talonų, kurių yra gavęs apie 11, suteikdavusi geresnes keltu kėlimosi sąlygas, t. y. parduodavusi už 30 eurų jam vietą kajutėje, o kartais gaudavo ir kajutę bei eidavo nakvoti pas ieškovę. R. J. nurodė, jog daiktus su atsakovės logotipais yra gavęs iš D. P., nors jam tie daiktai visiškai nereikalingi. Dažniausiai juos dovanoja giminėms, draugams ir pan. Tačiau D. P. kiekvieno keltu „(duomenys neskelbtini)“ kėlimosi metu suruošdavo tokių daiktų rinkinį – pilną kelioninį krepšį ir palydėdavo jį iki mašinos, nes turėjo raktus. Pusė garso įrašo atitenka ieškovės ir R.J. gyvenimo faktams, santykiams ir konfliktams nušviesti. Į komisijos klausimą, kodėl jis nusprendė pranešti darbdaviui apie ieškovės daromą veiką, atsakė, jog dėl to, kad ieškovė grasino jam teismais ir nebūtais dalykais bei tą jis netrukus pajuto muitinėje (I tomas b. l. 27, II tomas b. l. 179).
Akivaizdu, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės konkrečiai patirtus nuostolius, atsiradusius dėl ieškovės neteisėto veikimo – netinkamo pareigų atlikimo, tokiu būdu, teismas, vien iš liudytojų parodymų, negali nustatyti, ar materialinės vertybės buvo saugios, ar ieškovė nevykdė savo pareigos – užkirsti kelią galimam materialinių vertybių grobstymui, ir ar dėl to privalėjo bendrovės vadovybė organizuoti kelte esančių daiktų patikrinimą - inventorizaciją, todėl laikytina, kad drausminė nuobauda ieškovei galėjo būti tikslinė, t. y. dėl asmenų aplaidumo išvengti daiktų dingimo ar pan. (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai). Teismas, kaip minėta, byloje įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Teismas pripažįsta, kad esant signalui dėl netinkamų bendrovės darbuotojos pareigų atlikimo, duomenims apie pašalinius asmenis ne keleiviams skirtose patalpose, atsakingi asmenys nedelsiant privalėjo spręsti iškilusias problemas, o tai neatlikus, ištyrus įvykį, jo aplinkybes ir šalies pasiaiškinimą – galimos jo atžvilgiu atitinkamos sankcijos. Šiuo atveju iš dalies kai kuriuos klausimus galėjo išspręsti ir pati ieškovė, kuri pripažino, kad su visais įstatymais ir darbdavio pateiktais lokaliniais aktais yra susipažinusi. Darbo kodekso (DK) 238 straipsnyje nurodyta, kad „Darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą.“ DK 230 straipsnyje nurodyta, kad „Darbo tvarką darbovietėje apibrėžia darbo tvarkos taisyklės.“, o DK 232 straipsnyje nurodyta, kad „be darbo tvarkos taisyklių, drausmės statutų ir nuostatų, darbuotojų pareigas taip pat gali nustatyti pareigybės aprašymai ir nuostatai.“ Darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės yra darbo drausmės pažeidimas, už kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda (Darbo kodekso 234, 236 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2012).
Darbo kodekso 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra drausminės nuobaudos skyrimo terminas, bet jis nėra skirtas tam tikram įvykiui, turinčiam darbo drausmės pažeidimo požymių, tirti ir darbo drausmės pažeidimui bei jį padariusiam darbuotojui nustatyti. Šis terminas yra skirtas darbdaviui, kuriam darbo drausmės pažeidimas jau yra paaiškėjęs (pasidaręs aiškus), apsispręsti ir priimti sprendimą dėl drausminės atsakomybės taikymo ir konkrečios drausminės nuobaudos skyrimo. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai bei surinktieji iš liudytojo R. J. tariamai ieškovę kompromituojantys įrodymai, labiau leidžia manyti buvus asmeninius šalių tarpusavio nesutarimus, dėl ko įvyko tarp sugyventinių, o vėliau - ir šis darbo ginčas. Atsakovė nepateikė svarių įrodymų, apart maitinimo talonų, jog išskirtinai dėl ieškovės neatsakingo ir nesąžiningo darbo bendrovei padaryta jų nurodyta žala.
Pagal Darbo kodekso 235 straipsnio 3 dalies 2 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma: a) faktas, kad darbuotojas yra šiurkščiai pažeidęs darbo pareigas; b) darbdavio iniciatyva nutraukti darbo sutartį. Šiurkštų darbo pareigų pažeidimą reglamentuoja Darbo kodekso 235 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka, o 2 dalyje nurodytas galimų šiurkščių pažeidimų sąrašas, kuris nėra baigtinis. Kai konkretus darbuotojo padarytas pažeidimas atitinka įstatymuose, kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėtį, toks konkretus pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Šiuo atveju yra pagrindas teigti, kad tiesiogiai nenustačius inkriminuojamų daiktų darbo vietoje pasisavinimo faktų, ieškovei dėl to griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo negalėjo būti taikomas.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad tarp šalių buvo pasirašyta neterminuota darbo sutartis. Darbdavys – AB „(duomenys neskelbtini)“ (buv. „(duomenys neskelbtini)“), darbuotoją (ieškovę) D. P. priėmė dirbti nuo 2008-08-05 pagal terminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą 2008-07-31, o nuo 2009-06-05 buvo priimta neterminuotam darbui vyresniaja keleivius aptarnaujančia darbuotoja – dublere. Ieškovė nuo 2009-12-22 pervesta jaunesniąja keleivius aptarnaujančia darbuotoja, o nuo 2010-01-25 – vyresniąja keleivius aptarnaujančia darbuotoja (Vyresnysis KAD). Darbo sutartyje esantys įrašai pagrindžia ieškovės teiginius, jog darbuotojais bendrovėje yra rūpinamasi bei darbo užmokestis laikas nuo laiko kito, todėl darbuotojams papildomai uždarbiauti nebuvo tikslo. Tačiau 2013-10-16 darbo sutartis darbdavio iniciatyva su ieškove buvo nutraukta pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (kai darbuotojas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas), t. y. atsakovės nuomone, ieškovė tinkamai neatliko jai patikėtų pareigų, pasisavino savanaudiškais tikslais bendrovei priklausantį turtą, uždarbiavo pardavinėdama maisto talonus ir gerindama keleivių keliavimo sąlygas, leisdama būti svetimam asmeniui patalpose, skirtose tik įgulos nariams, todėl neteko pasitikėjimo dirbti jai pavestą darbą. Teismui atsakovė pateikė analogiškų (liudytojo R. J. išvardintų ir faktiškai turėtų) prekių sąskaitas - faktūras, prekių priėmimo – perdavimo, skalbinių priėmimo – perdavimo, mažaverčio inventoriaus nurašymo aktus, bet nepateikti jokie duomenys, pagrindžiantys daiktų trūkumą (II tomas, b. l.56-113). Teismo posėdyje atsakovo atstovai pripažino, jog neturi tiesioginių vagystės įrodymų, bet tiki R. J. paliudijimu ir ieškovės prisipažinimu. Tokiu būdu galima teigti, kad atsakovė, vadovaudamasi paminėtomis aplinkybėmis, šios ginčo problemos nebandė spręsti kitaip, o nusprendė ieškovę liudytojo, kuris yra konflikte su ieškove, parodymais - iškart atleisti iš darbo. Ieškovė įrodinėjo, kad jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas dėl kelių priežasčių: pirma, ieškovė nepažeidė darbo pareigų, jas atliko tinkamai ir laiku, darbdavys neturėjo jai pretenzijų dėl atliekamo darbo kokybės ar rezultatų; antra, atsakovė, nutraukdama darbo sutartį minėtu pagrindu, neįrodė esant ją kaltą dėl inkriminuojamos veikos, turinčios vagystės požymių (Darbo kodekso XVI skyrius). Tačiau atsakovė, nesutikdama su ieškinio reikalavimais, ginčija ieškovės motyvus. Atsakovės atstovų paaiškinimu, ieškovė pažeidė saugios laivybos vidaus tvarkos taisykles, pareigas atliko nesąžiningai, savavaliavo ir siekė sau naudos, t. y. norėjo sukliudyti tinkamam bendrovės funkcionavimui. Todėl, išanalizavus objektyviai, išsamiai ir visapusiškai visas bylos aplinkybes, šalių, jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, Teismas sutinka su ieškovės teiginiais, kad atsakovės pateiktieji rašytiniai įrodymai labiau leidžia manyti, jog atsakovė iš dalies neįrodė aplinkybių, grindžiančių ieškovės nesąžiningą darbo pareigų atlikimą, o ieškovės atlikti veiksmai (daiktų užsakymo ir įsigijimo, jų nurašymo ir laikymo tvarka) nagrinėjamoje byloje negali būti kvalifikuojami kaip kalti, juos naudojant drausminės atsakomybės pagrindui.
Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme savavaliavimas aiškintinas kaip akivaizdus teisės aktų nustatytos pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas. Tai darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. Darbuotojo drausminė atsakomybė yra tik individuali. Ji konkrečiam darbuotojui gali būti taikoma tik už šio darbuotojo kaltus neteisėtus veiksmus arba neveikimą. Darbuotojo kaltė, kuri galima tyčios arba neatsargumo formomis, nėra preziumuojama (Darbo kodekso 236 straipsnis). Darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas darbo drausmės pažeidimo atveju reiškiasi darbo pareigų nevykdymu arba netinkamu jų vykdymu dėl darbuotojo kaltės (Darbo kodekso 234 straipsnis). Darbuotojai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise (Darbo kodekso 35 straipsnio 1 dalis). Darbuotojai, įgyvendindami darbo teises ir vykdydami pareigas, neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (Darbo kodekso 35 straipsnio 2 dalis). Darbo kodekso 228 straipsnyje nustatytos pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai.
Tačiau faktinės bylos aplinkybės pagrindžia, kad ieškovė nepaisė jai darbdavio nustatytų reikalavimų, su kuriais (Tarptautinio laivų ir uosto įrenginių (terminalų) apsaugos kodeksas) buvo supažindinta pasirašytinai ir tą ji pati ne tik komisijai (garso įrašas), bet ir teismo procese patvirtino, todėl teismas daro išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo neteiėta (Darbo kodekso 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad darbdavys iš dalies teisėtai ir pagrįstai įvertino ieškovės veiksmus, už kuriuos skyrė griežčiausią įstatyme numatytą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą leidžiama nutraukti darbo sutartį, kai konkretus darbuotojo padarytas pažeidimas atitinka įstatymuose, kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėtį, toks konkretus pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (Darbo kodekso 227, 229, 238 straipsniai, 235 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 3 punktas).
Svarbu paminėti, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalies normose reglamentuota, kad darbuotojo atleidimas iš darbo yra neteisėtas, jeigu buvo pažeista įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, atsakovei nepažeidus atleidimo iš darbo, kaip drausminės nuobaudos taikymo procedūrų, daroma išvada, kad ieškovė pagrįstai ir teisėtai taikė drausminę nuobaudą - atleido ieškovę Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Šiuo atveju, atsakovas, teigdamas, kad ieškovė visiškai aplaidžiai atlikdama pareigas padarė žymią žalą bendrovei, bet tiesioginių (ne išvestinių) įrodymų, kaip minėta apart maitinimo talonų, nepateikė (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai). Pažymėtina, kad be bendrovės darbuotojų T. Š. nuomonės (I tomas b. l.114) ir T. P. parodymų, ieškovės buvusio gyvenimo partnerio – dažno kelto keleivio R. J., jo bendrakeleivio A. P. liudijimų bei to paties liudytojo R. J. pateiktų daiktų ir antstolio padaryto aprašo, daugiau jokių kitų neginčijamų įrodymų savo teiginiams ir argumentams pagrįsti, atsakovė nepateikė (I tomas b. l. 53-54, II tomas b. l. 180-186). Ieškovės sugyventinio – liudytojo R. J. parodymai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vertintini kritiškai (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 2, 185, 197, 200 straipsniai). Darytina išvada, kad kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių argumentą. Todėl, šiuo atveju, teismas neaptarinėja kitų aplinkybių, kurios, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Tokios pozicijos dėl teismo įrodinėjimo pareigos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).
Teismas turi pagrindo teigti, kad ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų neturtinei žalai atlyginti. Kaip minėta, atsakovė pagrįstai ir teisėtai ieškovei paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, todėl laikytina, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Dalyvavimas darbdavio komisijos posėdyje, įrodymų rinkimas bei kreipimasis į teismą priešiniu ieškiniu, yra asmens naudojimasis įstatymo nustatytomis gynybos priemonėmis ir negali būti laikomas neturtinės žalos kriterijais. Be to, ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad atsakovė paviešino įsakymą ir taip jų turinys tapo viešai prieinamas/žinomas bei sukėlė ieškovei neigiamas pasekmes (pablogino ieškovės reputaciją). Anaiptol, faktinės bylos aplinkybės pagrindžia, kad atsakovė dėl atitinkamos bendrovės reputacijos siekė paaiškėjusias aplinkybes išsiaiškinti vietoje ir taikiai.
Šalies argumentai
Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms, šalių ir jų atstovų paaiškinimams, liudytojų parodymams bei ginčo šalių pateiktiems įrodymams, ieškinys atmestinas, o priešinis ieškinys tenkintinas iš dalies - dėl neteisėtai išduotų maitinimo talonų 972,00 Lt sumai. Kitoje dalyje priešinio ieškinio reikalavimai dėl materialinės atsakomybės (žalos atlyginimo), kaip neįrodyti, atmestini (Darbo kodekso 234, 235 straipsnio 1 dalis, 245, 246 straipsniai).
Atsakovės reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas (125 Lt žyminis mokestis paduodant priešinį ieškinį + 9840,00 Lt advokato teisinei pagalbai sumokėti + 305,23 Lt dokumentų vertimo paslaugos + 363 Lt antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidos) tenkintinas iš dalies: priteistina iš ieškovės 2475,42 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei, t. y. proporcingai patenkinto (972 Lt x 100 proc.: 4175,55 Lt = 23,28 proc.) priešinio ieškinio reikalavimų daliai (iš viso atsakovė turėjo 10633,23 Lt bylinėjimosi išlaidų – 46,72 procentai = 2475,42 Lt) (Civilinio proceso kodekso 93, 96, 197, 200 straipsniai). Taip pat priteisti iš ieškovės 120,72 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą už ieškinio reikalavimą pripažinti neteisėtu atleidimą iš darbo, o iš atsakovės valstybei – 23,28 Lt, nes ieškovė, paduodant ieškinį į teismą nuo tokio mokesčio yra atleista įstatymu, bet netenkinus ieškinio reikalavimų, šis mokestis priteistinas iš šalių proporcingai priešinio ieškinio patenkintų reikalavimų daliai. Tačiau kadangi ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės savo patirtų bylinėjimosi išlaidų nepagrindė leistinais rašytiniais įrodymais, jos tarp šalių (proporcingai) neskirstytinos (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 92, 93, 96, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42, 293, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti: priteisti iš ieškovės D. P. 120,72 Lt žyminio mokesčio valstybei.
priteisti iš ieškovės D. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios Panevėžio g. 38, Klaipėda, atsakovei akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinė – (duomenys neskelbtini), 972,00 Lt žalos atlyginimo ir 2475,42 Lt bylinėjimosi išlaidų;
kitą priešieškinio reikalavimų dalį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.