- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-24
- Bylos Nr.
- ATP-392-354/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-47-3-00361-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Nijolė Matuzevičienė
- Pažeidėjas
- A. V.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto A. V. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarimo, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 str. 6 d. 1250 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 mėnesiui, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nubaustas už tai, kad 2014 m. balandžio 17 d., apie 15.59 val., kelio Anulynai-Tirkšliai 17 kilometre Kantenių k., Telšių r., vairuodamas automobilį ,,Hyundai Lantra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo 104 km/h (įvertinus paklaidą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai – 102 km/h) greičiu, kai leistinas greitis buvo 50 km/h, t. y. leistiną greitį viršijo 54 km/h (įvertinus paklaidą – 52 km/h), tuo pažeisdamas KET 135 p.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. V. apeliaciniu skundu prašo įvertinti, ar teisėja Vaida Rimkienė, 2014 m. gegužės 6 d. priimdama teismo nutartį, nepažeidė LR ABTĮ 47 str. įtvirtintų nuostatų, ar pareigūnai J. S. bei A. K., neatvykdami į pirmą teismo posėdį, įvykusį 2014 m. gegužės 6 d., nepažeidė ABTĮ 59 str. nuostatų, panaikinti abu Telšių rajono apylinkės teismo priimtus skundžiamus teisės aktus, bylą nagrinėti žodine tvarka.
Skunde apeliantas teigia, kad greitį viršijo esant būtino reikalingumo sąlygoms, tačiau ne tiek, kiek nurodė policijos pareigūnai. Pažymi, kad 2014 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje, vadovaudamasis LR ABTĮ 47 str., jis pareiškė nušalinimą teisėjai Vaidai Rimkienei bei visam Telšių rajono apylinkės teismui, tačiau teisėja Vaida Rimkienė nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino ir taip tyčia pažeidė aukščiausią juridinę galią turintį įstatymą – LR Konstituciją (29, 31 str.), pažeidė jo teisę į nešališką bylos išnagrinėjimą.
Pasak apelianto, teisėjai reikšto nušalinimo pagrindą patvirtina ir įvykęs teismo procesas, kurio metu teisėja Vaida Rimkienė elgėsi ne taip, kaip pridera elgtis valstybės tarnautojai, vadovavosi ne norminiais teisės aktais, bet politinių partijų ar privačių bendrovių įstatais ar nuostatomis, į jo teisėtus prašymus ar pastabas nekreipė jokio dėmesio, nepaisė norminiuose teisės aktuose įtvirtintų teismo procesui keliamų reikalavimų, savo elgesiu bei veiksmais pažemino teisėjos vardą. Taip pat elgėsi ir kiti valstybės pareigūnai – J. S., A. K. neatvyko į pirmąjį teismo posėdį be pateisinamų priežasčių. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad Telšių AVPK atstovavęs pareigūnas R. S., liudytojai D. B., A. K., J. S. bei Telšių rajono apylinkės teismo teisėja Vaida Rimkienė, veikdami kaip bendrininkai (būdami nusikalstamam suokalbyje), tikėtina įvykdė veikas, už kurias atsakomybė numatyta LR BK 148 str., 154 str., 155 str., 169 str., 225 str. 1 d., 228 str. 2 d., 229 str., 233 str. 1 d., 235 str. 1 d., 294 str., 300 str. 1 d., 304 str. 1 d.
Taip pat apeliantas nurodo, kad byla išnagrinėta neobjektyviai, šališkai. Akcentuoja, kad KET pažeidimą jis padarė veikdamas būtino reikalingumo sąlygomis, tai yra vaduodamasis LR ATPK 17 str. nuostatomis. Apelianto teigimu, chuliganiška elgsena (netaisyklingai kelkraštyje pastatytas automobilis, pavojingas manevravimas juo, automobilis tamsintais langais, be skiriamųjų ženklų) sudarė prielaidas jam adekvačiai reaguoti ir atitinkamai elgtis, ir tik vėliau paaiškėjo, jog tai buvo Telšių AVPK pareigūnai.
Be to, skunde apeliantas teigia, kad liudytojai pareigūnai davė melagingus parodymus. Nurodo, kad pareigūnas D. B. (byloje liudytojas yra B.) tyčia nurodė ne tą pažeidimą fiksavusio automobilio stovėjimo vietą, pareigūnas J. S. tyčia jo (apelianto) elgseną apibūdino kaip agresyvią pareigūnų atžvilgiu, Telšių AVPK atstovavęs pareigūnas R. S. teismui pateikė juridinės galios neturintį teisės aktą – patikros sertifikatą Nr. 1237361, kurio išdavimo data buvo 2014 m. balandžio 25 d., o tinkamumas naudoti – iki 2014 m. balandžio 24 d.. Dėl to apeliantas daro išvadą, jog pareigūnų naudotame automobilyje buvusi greičio matavimo įranga tariamą pažeidimą fiksavimo momentu buvo techniškai netvarkinga (neturėjo tam būtino patikros sertifikato), taip pat pareigūnų naudotame automobilyje nebuvo vaizdą ir garsą fiksuojančių priemonių, kas yra privaloma.
A. V. nurodo, kad teismo proceso metu nepagrįstai ir nemotyvuotai buvo atsisakyta išnagrinėti keturis jo asmeniui Telšių ATPK pareigūnų surašytus protokolus, kurie betarpiškai sietini su nagrinėjama byla ir buvo naudojami priimant jam nepalankų teismo sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyrius prašo A. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Iš apeliacinio skundo akivaizdu, kad A. V. ne tik nesutinka su jo atžvilgiu priimtu nutarimu, bet ir mano, kad jo administracinę bylą išnagrinėjo šališka teisėja, kuri privalėjo nusišalinti, tačiau to nepadarė. Iš pateikto apeliacinio skundo ir administracinės bylos medžiagos matyti, kad A. V. reiškiamas nušalinimas skundžiamą nutarimą priėmusiai teisėjai ir visam Telšių rajono apylinkės teismui iš esmės grindžiamas tuo, kad minėto teismo teisėjai dabar ir anksčiau yra priėmę jam nepalankius procesinius sprendimus administracinių teisės pažeidimų bylose, ir taip pat akivaizdu, kad apeliantas teisėjų, policijos pareigūnų šališkumą kildina iš paties administracinės teisenos pradėjimo fakto, su kuo jis aiškiai nesutinka. Šiuo atveju pažymėtina, kad teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl nušalinimo, laikomasi nuostatos, jog aplinkybė, kai proceso dalyvis nesutinka su teisėjo procesiniais sprendimais, savaime nėra pagrindas abejoti jo ir tuo labiau visų atitinkamo teismo teisėjų nešališkumu. Nesutikdamas su žemesniojo teismo sprendimais, asmuo turi teisę juos skųsti įstatymų nustatyta. Proceso dalyvio reiškiamas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Vadinasi, proceso dalyvis, reiškiantis nušalinimą, turi pateikti labai aiškius ir konkrečius duomenis, o ne savo subjektyvius išmąstymus bei prielaidas. Nagrinėjamu atveju nei teismui pateiktoje administracinio teisės pažeidimo byloje, nei pateiktame apeliaciniame skunde duomenų, kurie bylotų apie galimą Telšių rajono apylinkės teismo teisėjos V. Rimkienės suinteresuotumą bylos baigtimi ar nekompetenciją, nėra. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47 str. nuostatos pažeistos nebuvo.
Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip (ATPK 302¹⁰ str. 2 d.). Šiuo konkrečiu atveju administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs apylinkės teismas rašė teismo posėdžio protokolą, jame užfiksavo esminius bylos nagrinėjimo momentus, apklaustų asmenų parodymus teismo posėdyje, įrodymų tyrimą ir kt. Administracinio teisės pažeidimo byla, tesimo posėdžio protokolas ir skundžiamas teismo nutarimas visete patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė tais įrodymais, kurie byloje buvo surinkti ir ištirti teismo posėdyje. Taigi aukštesnės instancijos teismui nebuvo būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, apygardos teismas patikrino skundžiamo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą pagal jau esančią byloje medžiagą, vertindamas pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą.
Kaip minėta, skundžiamu nutarimu A. V. nubaustas pagal ATPK 124 str. 6 d. už tai, kad vairuodamas transporto priemonę viršijo nustatytą leistiną greitį daugiau kaip 50 km/h – gyvenvietėje, kur leidžiamas važiavimo greitis 50 km/h, apeliantas važiavo 104 km/h (+/- 2 km/h). Apeliantas neigia viršijęs važiavimo greitį tiek, kiek inkriminuota skundžiamu nutarimu, tokį savo elgesį teisina veikimu būtinojo reikalingumo sąlygomis (ATPK 17 str.), pačių policijos pareigūnų liudytojų veiksmus traktuoja kaip nusikalstamus, neteisėtus, o bylos procesą pirmosios instancijos teisme vertina kaip neatitinkantį įstatymų reikalavimų, laiko neetišku ir pan.
Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje surinktus duomenis, įvertinęs pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad ATPK 257 str., 284 str. nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, nors apeliantas teigia priešingai. Nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje teismas priėmė įvertinęs surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, aiškiai išdėstė įrodymus, kurias grindė savo sprendimą, aptarė jų turinį, skundžiamame nutarime motyvuotai pasisakė, kaip vertina vienus ir kitus bylos duomenis, kodėl pažeidėjo versiją ir liudytojo V. V. parodymus apie A. V. viršyto važiavimo greičio mąstą atmeta ir kodėl liudytojų policijos pareigūnų D. B., A. K., J. S. parodymais, kuriuos patvirtina objektyvios kilmės įrodymai (fotonuotraukomis užfiksuotas pažeidimas), remiasi. Akivaizdu, kad skundžiamo nutarimo turinys yra žinomas apeliantui, todėl nėra prasmės šioje nutartyje dar sykį detaliai analizuoti byloje surinktus įrodymus, atkartoti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kurioms skundą nagrinėjantis apygardos teismas visiškai pritaria. Pažeidėjo apeliaciniame skunde reiškiama kritika dėl Telšių rajono apylinkės teismo nutarimo yra teisiškai nepagrįsta, deklaratyvi, grįsta tik jo paties subjektyviais išmąstymais, tomis pačiomis išgalvotomis versijomis, kurias A. V. deklaravo ir pirmosios instancijos teisme ir kurios byloje surinktais ir ištirtais įrodymais yra vienareikšmiškai paneigtos.
Kaip jau minėta, pažeidėjas savo skundu apeliuoja ir į ATPK 17 str. numatytą administracinę atsakomybę šalinantį institutą. ATPK 17 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Pirmoji, antroji ir trečioji būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos yra realus, akivaizdus gresiantis pavojus. A. V. tvirtino, kad jis išsigando šalia kelio užtamsintais langais stovinčio ir specialiais skiriamaisiais ženklais nepažymėto automobilio, kuris pradėjo jį persekioti. Vadovaujantis tokia A. V. deklaruojama logika, kiekvienu atveju, kai iš paskos gyvenvietėje pradeda važiuoti automobilis, atsiranda būtinasis reikalingumas pažeisti teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie būtų galėję nulemti A. V. suvokimą apie akivaizdų, realiai gresiantį pavojų.
Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, kad įvykis buvo šviesiu paros metu (2014 m. balandžio 17 d., apie 16 val.), apeliantas automobiliu važiavo ne vienas, kaip jis pats nurodė, su dviem kitais asmenimis. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai D. B., A. K., J. S. aiškiai ir vienodai nurodė, kodėl ėmė vytis A. V. vairuojamą automobilį – dėl to, kad pastarasis, įvažiuodamas į gyvenvietę, nesulėtino važiavimo greičio. Policijos patrulių veiklos instrukcijoje, patvirtintoje Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, kaip vienas iš patruliavimo būdų reglamentuotas neviešasis patruliavimas (jį policijos patrulis atlieka specialiomis spalvomis nenudažytu ir policijos skiriamaisiais ženklais nepažymėtu automobiliu <...>). Taigi, policijos pareigūnai D. B., A. K., J. S. tinkamai vykdė patruliavimą ir pagrįstai, siekdami užkardinti teisės pažeidimą, išaiškinti jį padariusį asmenį, įjungę švyturėlius ėmė persekioti A. V. vairuojamą automobilį tarnybine transporto priemone, stengėsi neatsilikti, patys viršijo gyvenvietėse leistiną greitį, kad užfiksuotų teisės pažeidimą ir sulaikytų įtariamą padarius teisės pažeidimą asmenį. Policijos pareigūnai A. V. vairuojamą transporto priemonę sustabdė panaudodami įjungtus mėlynus ir raudonus žybčiojančius švyturėlius, to neneigė ir apeliantas. Tokiais atvejais Kelių eismo taisyklių 190 p. leidžia specialiųjų transporto priemonių vairuotojams nepaisyti ir Kelių eismo taisyklių XXI skyriaus (Eismas gyvenamojoje zonoje) reikalavimų. Iš to, kas nustatyta šioje byloje, aišku, kad važiuodamas automobiliu gyvenvietėje A. V. viršijo leistiną greitį, jo vairuojamą automobilį ėmė persekioti policijos patrulių automobilis, nenudažytas specialiomis spalvomis ir nepažymėtas policijos skiriamaisiais ženklais su įjungtais švyturėliais, greičio matuokliu policijos pareigūnai užfiksavo A. V. automobilio šioje situacijoje neleistiną greitį (104 km/h) ir, panaudodami įjungtus švyturėlius, sustabdė pažeidėjo vairuojamą automobilį, surašė A. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad daugelyje pasaulio šalių policija taiko analogiškas priemones tikslu užkirsti kelią daromam grubiam pažeidimui bei nustatyti kitas svarbias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad apeliantas važiavo didesniu nei leistina greičiu dar prieš tai, kai jį ėmė vytis policijos patrulių automobilis, todėl A. V. aiškinimas, jog greitį jis viršijo dėl to, kad buvo persekiojamas, prieštarauja surinktiems įrodymams. Greičio matavimo prietaiso, kuriuo buvo užfiksuotas A. V. vairuojamo automobilio greitis, patikros sertifikatas, išduotas 2013 m. balandžio 25 d., galiojantis iki 2014 m. balandžio 24 d. (32 b. l.), aukštesnės instancijos teismui abejonių nekelia, todėl apelianto deklaratyvios prielaidos dėl greičio matavimo prietaiso patikros sertifikato atmetamos.
Be kita ko, savo skunde apeliantas deklaruoja ir kitus, iš esmės jokios teisinės reikšmės šiai bylai neturinčius, argumentus, prašo aiškintis aplinkybes, kurios jokios esminės reikšmės A. V. kaltei, jam inkriminuoto teisės pažeidimo faktui ir sudėčiai, atitinkamai ir skundžiamo nutarimo teisėtumui bei pagrįstumui neturėtų. Apygardos teismas pažymi, kad nėra teisinio pagrindo atlikinėti kažkokius procesinius veiksmus, rinkti papildomus įrodymus, kai jų ir taip pakanka, kad būtų galima priimti teisingą sprendimą.
Analogiška praktiką formuoja tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėdami, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad administracine tvarka nubausto asmens A. V. apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, bei vertindamas tai, kad apelianto apeliaciniame skunde keliamos analogiškos versijos kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, dėl kurių, kaip minėta, išsamiai ir argumentuotai pasisakyta skundžiamame nutarime, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Dėl to, kas paminėta, sprendžiama, kad apylinkės teismas pagrįstai A. V. patraukė administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124 str. 6 d., todėl naikinti skundžiamą nutarimą apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Taip pat pažymima, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidėjui skyrė ATPK 124 str. 6 d. sankcijose numatytą vidutinio dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu minimaliam terminui, tai nelaikytina aiškiai per griežta nuobauda, todėl keisti skundžiamą nutarimą šioje dalyje taip pat nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
A. V. apeliacinį skundą atmesti ir Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.