Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: nuo 22 valandos iki 6 valandos būti namuose, neatlygintinai išdirbti 20 (dvidešimt valandų) per 2 (du) mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

E. K. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., išteisintas nenustačius jo dalyvavimo darant nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. N., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrais tyčiniais veiksmais kartu su D. N., 2008-09-21, apie 00.05 valandą, viešoje vietoje, naktiniame klube „M.“, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), įžūlu elgesiu – D. N. suduodant nukentėjusiajam V. R. ne mažiau kaip tris smūgius, o E. K. suduodant nukentėjusiajam V. R. ne mažiau kaip vieną smūgį, ir taip D. N. padarant nukentėjusiajam V. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą, bendrais tyčiniais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

E. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Šiaulių apygardos teismo nutartį toje pačioje byloje, kuri buvo priimta išnagrinėjus apeliacine tvarka E. K. ir D. N. skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžio. Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas buvo pažymėjęs, kad iš naujo nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turi išsamiai išnagrinėti byloje surinktus įrodymus, juos įvertinti tinkamai bei nešališkai, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes ir tik po to priimti atitinkamą procesinį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. K. skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus.

Dėl E. K. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką

Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis Baudžiamojo kodekso straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008).

Byloje nustatyta, kad nuteistasis E. K. bendrais veiksmais su D. N. viešoje vietoje sudavė smūgius nukentėjusiajam V. R. ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nors apeliantas savo skundu teigia nusikalstamos veikos nepadaręs, jo kaltė pažeidus viešąją tvarką įrodyta byloje surinktais ir laikantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų teismo įvertintais įrodymais.

Nukentėjusysis V. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2008 m. rugsėjo 20 d. jam būnant klube „M.“ ir po vidurnakčio nutarus eiti į namus, nuėjus prie rūbinės, įvyko konfliktas su D. N., E. K. ir pastarųjų draugais. Kažkuriam iš nepažįstamų asmenų pradėjus jį (V. R.) užkabinėti, priėjęs D. N. sudavė jam smūgį į galvą, po ko jis nugriuvo ant laiptų. Nugriuvęs ant nugaros jis jautė stiprius smūgius į galvos sritį ir vis prarasdavo sąmonę. Kiek žmonių jį gulintį spardė, negali tiksliai pasakyti, tačiau jis buvo spardomas ne vieno žmogaus. Apie įvykio vietą tuo metu stovėjo apie 20-30 žmonių. Toks vaikinų elgesys viešoje vietoje šokiravo ne tik jį, bet ir jo draugus bei įvykį mačiusius klubo lankytojus. Po sumušimo jis nuvyko į ligoninę, tačiau ten reikėjo labai ilgai laukti, jam pasidarė silpna, todėl T. T. jį parsivežė į savo namus. Truputį vėliau sveikatai dar labiau pablogėjus, nebegalėdamas kęsti stiprių skausmų, jis taksi automobiliu vėl nuvyko į ligoninę (t. 3, b. l. 16-18). Aplinkybę, kad jį klube „M.“ sumušė ne vienas asmuo, V. R. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 35-36, 39-40, šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Taigi, iš visų nukentėjusiojo V. R. parodymų matyti, kad jis niekada neabejojo, jog viešoje vietoje buvo sumuštas kelių asmenų. Tai, kad 2008 m. rugsėjo 21 d. apie 1 val. klube „M.“, Šiauliuose, jį sumušė grupė nepažįstamų jaunuolių, nurodyta ir V. R. 2008 m. rugsėjo 21 d. protokole – pareiškime (t. 1, b. l. 6). Nors V. R. ikiteisminio tyrimo metu iš jam pateiktų foto nuotraukų E. K. neatpažino (t. 1, b. l. 44-46), tai pastarojo kaltės nepaneigia. Netikėti nukentėjusiojo parodymais kolegija neturi jokio pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Iš paties nuteistojo E. K. parodymų matyti, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė 2008 m. rugsėjo 20 d. apie vidurnaktį Šiauliuose esančiame klube „M.“ sudavęs jo draugą K. smaugusiam nepažįstamam vaikinui kumščiu vieną kartą į veidą ar į krūtinę, patvirtino, kad vaikinas nugriuvo ant laiptų (t. 1, b. l. 118-119, 125-126; t. 3, b. l. 16, 35).

Liudytojas T. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 20 d. apie 22.30 val. jis kartu su savo draugais V. R., T. T. ir L. V. nuėjo į naktinį klubą „M.“, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kur jie visi linksminosi, gėrė alkoholinius gėrimus. Apie 23.20 val. jam kartu su T. T. lipant laiptais, kažkoks vaikinas, kaip vėliau sužinojo, vardu D., T. T. pastūmė, todėl jie apsistumdė, atėję apsaugos darbuotojai D. išsivedė, o jie linksminosi toliau. 2008 m. rugsėjo 21 d. apie 1 val. D. pradėjus kabinėtis prie T. T., V. R. priėjo išsiaiškinti konflikto priežastie. Tuomet D. V. R. pastūmė ir pastarasis nugriuvo ant laiptų, vedančių į antrą aukštą. D. pargriuvusį V. R. pradėjo mušti rankomis į galvos sritį, po to pribėgo D. draugai, kuriuos jis prieš tai buvo matęs stovinčius viename būrelyje ir besikalbančius, ir jie taip pat sudavė smūgius V. R. į galvos sritį. Nurodė galintis atpažinti vaikiną vardu D. pagal pastarojo veido bruožus, šviesius plaukus, stambų sudėjimą ir maždaug 175 cm ūgį, taip pat galintis iš nuotraukos pagal bendrus veido bruožus atpažinti dar vieną vaikiną, kuris buvo apie 18-19 m. amžiaus, apie 184 cm ūgio, tamsių plaukų. Taip pat nurodė, kad D. ir pastarojo draugai ėmė pulti V. R. be jokio pagrindo – dėl to, kad V. R. norėjo nutraukti žodinį konfliktą. Kadangi toje vietoje, kur vyko muštynės, buvo daug žmonių, paaiškino manantis, kad V. R. mušusių jaunuolių elgesys buvo vandališkas, savo elgesiu jie pažeidė viešąją tvarką, elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, jį patį šokiravo (t. 1, b. l. 53, 54). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų akivaizdu, kad liudytojas T. K. iš pateiktų foto nuotraukų pagal atmintyje išlikusius bendrus veido bruožus atpažino E. K. ir D. N. kaip asmenis 2008 m. rugsėjo 21 d. klube „M.“ kartu mušusius V. R. (t. 1, b. l. 54-58, 59-61). Teisiamajame posėdyje liudytojas T. K. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes ir dar kartą patvirtino, kad klube „M.“, prie rūbinės, D. N. pradėjo kabinėtis prie T. T., kilo žodinis konfliktas, o kai atėjęs V. R. priėjo išsiaiškinti šio konflikto priežasties, D. N. smogė V. R. į veido sritį, po ko pastarasis nugriuvo ant laiptų, vedančių į antrąjį aukštą. Tuomet D. N. priėjęs dar keletą kartų smogė V. R. į galvos sritį. Tada prie jų pribėgo E. K. ir dar keli jų draugai ir puolė mušti V. R. į galvos sritį, keletą kartų jam spyrė. Atsakydamas į prokurorės klausimą T. K. nurodė, jog E. K. tikrai mušė V. R.: spyrė į pilvo sritį, sudavė į galvą. Viskas vyko viešoje vietoje, įvykį matė daug žmonių, visi buvo šokiruoti (t. 3, b. l. 13-14). Apelianto skundo argumentą, kad liudytojo T. K. parodymai yra nenuoseklūs, kolegija atmeta kaip nepagrįstą: iš visų minėto liudytojo parodymų matyti, kad jis visų apklausų metų nurodė tokias pat V. R. sumušimo aplinkybes – kad klube „M.“ pastarasis D. N. buvo pargriautas ir mušamas, kad jam smūgius į galvos sritį sudavė ir E. K..

Kad 2008 m. rugsėjo 20 d. apie 24 val. klube „M.“ stovint prie rūbinės tarp jo ir D. N. kilo žodinis konfliktas, o V. R. priėjus prie jų tikslu išskirti, D. N. ranka sudavė V. R. į galvos sritį, po ko V. R. nugriuvo ant žemės, apylinkės teisme parodė ir liudytojas T. T.. Pastarasis taipogi patvirtino, kad D. N. mušant gulintį V. R., prie jo, t. y. D. N., prisijungė ir E. K., kuris irgi mušė nukentėjusįjį. T. T. teismui paaiškino, kad nors policijos įstaigoje jis iš nuotraukos E. K. ir neatpažino, tačiau pamatęs jį teisme, atpažino, jei būtų jį gyvai matęs policijoje, tuomet tikrai būtų atpažinęs. Kad galėtų E. K. atpažinti ne iš nuotraukos, o iš jam parodytų asmenų tarpo, jis tyrėjai nenurodė, nes nežinojo, kad tokias aplinkybes nurodyti galima, anksčiau susidurti su tokiu atveju jam niekuomet neteko. Taip pat paaiškino 2008 m. lapkričio 15 d. apklausos metu visų įvykio detalių nenurodęs todėl, kad nenorėjo eiti į policiją ir teismus. Patvirtino, kad teisiamajame posėdyje jo duoti parodymai yra teisingi (t. 3, b. l. 19-20). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju T. T. nurodė V. R. sumušusių vaikinų veiksmus vertinantis kaip vandališkus, rodančius nepagarbą žmonėms, jį šokiravusius, nes šiais veiksmais buvo pažeista viešoji tvarka, V. R. buvo sumuštas faktiškai be priežasties – dėl to, kad norėjo „nuraminti“ tarp jo, t. y. T. T., ir D. N. kilusį konfliktą (t. 1, b. l. 77, šie parodymai ištirti apylinkės teisme).

Kadangi iš specialisto išvadoje išdėstytų duomenų akivaizdu, kad pirmą kartą į Šiaulių apskrities ligoninės priėmimo skyrių V. R. atvyko 2008 m. rugsėjo 21 d. 00.30 val. ir skundėsi, kad jam skauda galvą, nosį, pykina, sakė, kad vėmė, buvo be sąmonės, apie dešinę akį jam buvo kraujosruva, nosis patinusi, melsva, V. R. buvo nustatyta diagnozė: galvos ir veido sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas, girtumas ir įtariamas nosies kaulų lūžis (t. 1, b. l. 23-24), apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis nebaigus apžiūros išvyko iš ligoninės ir į ją vėliau atvyko antrą kartą, pastarojo kaltės naudojus prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir sutrikdžius visuomenės tvarką nepaneigia. Nuteistojo E. K. keliama versija, kad V. R. galėjo būti sužalotas prieš antrąjį apsilankymą ligoninėje, tėra tik prielaida, kurios nepatvirtina, o priešingai – paneigia – byloje surinkti ir teismo teisingai įvertinti įrodymai.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir nuosprendyje pateikė išsamius jų vertinimo motyvus. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais teismas vadovavosi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Teismas, vertindamas įrodymus visumoje su liudytojų T. K., L. V., D. L., T. T. parodymais, tinkamai vadovavosi baudžiamojo proceso įstatymo normomis. Kadangi liudytojas D. L. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 18), teismas pagrįstai įvertino ir minėto liudytojo parodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo L. V. parodymai nuteistojo E. K. kaltę nei patvirtina, nei paneigia. Esant aukščiau išdėstytiems įrodymams, teigti, kaip skunde nurodo apeliantas, kad liudytojo L. V. parodymai paneigia nukentėjusiojo V. R. bei liudytojų T. K. ir T. T. parodymus, kad jis, t. y. E. K., mušė V. R., nėra pagrindo.

Nors liudytoju teisiamajame posėdyje apklaustas policijos pareigūnas V. R. nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 20 d. apie 24.00 val. iš Šiaulių apskrities VPK budėtojo gavus pranešimą, kad klube ar prie klubo „M.“ vyksta muštynės, nuvykus į įvykio vietą niekas į policijos pareigūnus nesikreipė ir apsaugos darbuotojai nesakė, kad būtų įvykęs koks nors incidentas (t. 3, b. l. 25), šie parodymai, kaip mano nuteistasis E. K., jo kaltės padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką taip pat nepaneigia. Tiek iš minėto liudytojo, tiek ir iš liudytojo policijos pareigūno S. B. parodymų akivaizdu, kad 2008 m. rugsėjo 21 d. po 24.00 val. buvo gautas telefoninis pranešimas, kad yra mušamas žmogus. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esanti policijos registruojamų įvykio registro duomenų kopija, kurioje užfiksuota, jog 2008 m. rugsėjo 21 d. 00.03 val. telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) buvo gauta informacija, kad viešoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, (minėtu adresu yra ir naktinis klubas „M.“) vyksta konfliktas tarp piliečių (t. 2, b. l. 191). Taigi, tiek minėtų policijos pareigūnų parodymai, tiek ir iš policijos komisariato gauti rašytiniai duomenys taip pat patvirtina, o ne paneigia byloje nustatytą aplinkybę, kad 2008 m. rugsėjo 21 d. apie 00.05 val. viešoje vietoje – klube „M.“, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliai, vyko muštynės ir dėl to buvo sutrikdyta visuomenės tvarka. Šiaulių apskrities VPK pateikti duomenys patvirtina ir tą faktą, kad 2008 m. rugsėjo 31 d. apie 00.30 val. V. R. kreipėsi į medikus, jam buvo diagnozuotas galvos ir veido sumušimas, smegenų sukrėtimas, girtumas (t. 2, b. l. 193). Esant paminėtoms aplinkybėms, kolegija laiko, jog teigti, kad prokurorės nurodytas patikslintas nusikalstamos veikos padarymo laikas - 2008 m. rugsėjo 21 d. apie 00.05 val., yra neteisingas, nesutampantis su Šiaulių apskrities VPK pateikta budėtojų dalies medžiaga ir liudytojo V. R. parodymais, nėra pagrindo. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta raštiško skundo dėl sutrikdytos klubo „M.“ veiklos, nėra pagrindas teiginiui, jog visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta. Kaip jau minėta aukščiau, ši aplinkybė įrodyta nukentėjusiojo V. R., liudytojų T. K., T. T. parodymais, policijos komisariate gautu telefoniniu pranešimu bei kitais byloje surinktais duomenimis.

Apeliantas skunde nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas ir šį teiginį grindžia jo nuomone netinkamu – šališku įrodymų vertinimu. Atsakydama į minėtą skundo argumentą kolegija pažymi, jog aplinkybės, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą, nurodytos Lietuvos Respublikos BPK 58 ir 59 straipsniuose. Taip pat pažymima, kad nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą – nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas, be to, teismas turi būti nešališkas ir objektyviai, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010).

Kolegijos nuomone, šiuo atveju teigti, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra pagrindo. Tos aplinkybės, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, nepatvirtina teismo šališkumo, nes teismo nuosprendis atitinka įstatymo reikalavimus, jame išdėstyti ir tinkamai įvertinti įrodymai, kuriais vadovaujantis buvo nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės.

Kadangi bylos medžiaga liudija, jog E. K. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino tik iš dalies, teigė gindamas draugą sudavęs nukentėjusiajam vieną smūgį, tačiau savo veiksmais pastarojo nesužalojęs ir viešosios tvarkos nepažeidęs, dėl savo veiksmų nesigailėjo (t. 1, b. l. 118-119, 125-126, t. 3, b. l. 13, 16, 35), teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad E. K., duodamas parodymus, nebuvo visiškai nuoširdus.

Atsižvelgiant į tai, jog byloje surinkti įrodymai, tarp jų – paties nuteistojo D. N. parodymai, liudytojų T. K., D. L., K. P. parodymai patvirtina, kad iki įvykio D. N. dėl netinkamo elgesio klube šio klubo apsaugos darbuotojų buvo parvežtas į namus, tačiau po kurio laiko vėl grįžo į klubą ir netrukus po to įvyko konfliktas bei buvo sukeltos muštynės, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje šias aplinkybes nurodė pagrįstai. Teismo išvadą, jog į klubą D. N. grįžo siekdamas išsiaiškinti su jam sudavusiu asmeniu laikyti „interpretacija“, kaip skunde nurodo apeliantas, nėra jokio pagrindo.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, patvirtinančioms, kad apeliantas prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje, stebint kitiems asmenims, dėl menkavertės dingsties, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su nuteistuoju D. N., vartojo smurtą, taip demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydamas viešąją tvarką, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. K. kaltu ir nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. K. apeliacinį skundą.