Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio, Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 309 straipsnio 1 dalį 54 MGL (2700 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta trečdaliu ir paskirta 36 MGL (1800 Eur) dydžio bauda.

Iš R. S. nukentėjusiajai G. U. priteista 2200 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. S. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. vasario 17 d., apie 04.02 val., būdamas Palangos mieste, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš savo mobiliojo ryšio telefono „Samsung Galaxy I8000“ per interneto prieigą UAB „Tele2“ prisijungęs prie „facebook“ socialinio tinklo paskyros „r.k.“ per nemokamą susirašinėjimų ir pokalbių programą „Messenger“ į profilį, „(duomenys neskelbtini)“, priklausantį L. M., išsiuntė vaizdo įrašą „received_919807801527998.mp4“ – įrašytą 1 min. 19 sek. trukmės filmuotą medžiagą, kurioje atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai, tikras lytinis aktas, kuris yra pornografinio pobūdžio, tokiu būdu jis platino pornografinio turinio dalykus. Tokiais savo veiksmais R. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 309 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. S. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su BK 40 straipsnio nuostatų taikymu.

9. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi aptartoje normoje yra įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šios normos nuostatų taikymo svarstymas.

10. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą atleisti R. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą motyvavo tuo, kad nuteistasis neatlygino nukentėjusiajai nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, žalos padarymo fakto nepripažino, sutiko atlyginti žalą, jeigu ji bus nustatyta teismo procesiniu sprendimu, be to, teismas suabejojo tuo, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, t. y., teismo įsitikinimu, nebuvo nustatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

11. Nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra nustatomas tuomet, kai asmuo kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių visumos, kurios leistų daryti išvadą, kad R. S. nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veiksmų. Pažymėtina, jog asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką (nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. S. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuteistojo prisipažinimas buvo viena iš sąlygų įrodymus byloje tirti sutrumpinta tvarka ir, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, mažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu), savaime nėra pagrindas konstatuoti ir tai, kad jis gailisi dėl tokios veikos padarymo.

12. Pirmosios instancijos teisme R. S., aiškindamas, kodėl išsiuntė vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas jo ir nukentėjusiosios lytinis aktas, nurodė, jog taip pasielgė netyčia, tai buvo lyg vidinis šauksmas parodyti, kaip jiems buvo gera, jis tikėjosi, kad nukentėjusioji gal dar sugrįš (b. l. 136). Iš susirašinėjimo „Messenger“ programa vykusio tarp nuteistojo ir L. M. matyti, kad būtent nuteistasis pasiūlė atsiųsti liudytojai vaizdo įrašą, jis nurodė, kad šis įrašas nėra skirtas vaikams, taip pat paaiškino, jog asmens veidas matomas vaizdo įrašo pabaigoje, nurodė, kas darė vaizdo įrašą (b. l. 47-54). Taigi susirašinėjimo turinys patvirtina, jog R. S. tiksliai žinojo, kokį įrašą siųs L. M. ir norėjo jį išsiųsti, tuo pačiu leidžia tvirtinti, kad nuteistojo paaiškinimas, duotas pirmosios instancijos teisme, dėl vaizdo įrašo siuntimo tikslo neatitinka tikrovės ir yra vertintinas tik kaip siekis pateisinti savo nusikalstamus veiksmus, palengvinti savo teisinę padėtį.

13. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. S. neneigė, kad galėjo išsiųsti kitam asmeniui vaizdo įrašą, kuriame yra užfiksuotas jo ir nukentėjusiosios lytinis aktas, tačiau tai daryti galėjo tik norėdamas, jog tas asmuo pasidžiaugtų už jį ir nukentėjusiąją (b. l. 71). R. S. ikiteisminio tyrimo metu aiškino ir tai, jog jis vaizdo įrašą L. M. išsiuntė, kadangi norėjo pasidalinti prisiminimais, iš liūdesio (b. l. 73, 81). Tokie nuteistojo paaiškinimai taip pat kelia abejonių R. S. nuoširdumu, kadangi paprastai tokio pobūdžio intymaus gyvenimo detalėmis (lytinio akto vaizdais su kitu asmeniu), siekiant „pasidžiaugti“ buvusiais santykiais ar pasidalinti išgyvenimais, nesidalinama net ir su artimiausiais žmonėmis.

14. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad nuteistasis nei karto neatsiprašė nukentėjusiosios dėl savo veiksmų, nors turėjo suvokti ir suvokė, jog dėl intymių G. U. gyvenimo detalių paskleidimo kitam asmeniui nukentėjusioji patyrė neigiamų išgyvenimų (faktą, jog nuteistojo elgesys netenkino nukentėjusiosios patvirtina tai, kad dėl šių veiksmų ji kreipėsi į teisėsaugos institucijas). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad intymaus, išskirtinai asmeninio pobūdžio gyvenimo detalių paskleidimas be asmens aiškaus sutikimo trečiajam asmeniui pagal visuomenėje nusistovėjusią tvarką yra nepriimtinas, prieštarauja moralės normoms. Toks faktas turi būti suvokiamas ir bet kuriam pakankamai brandaus amžiaus, aukštąjį išsilavinimą turinčiam, šeimą sukūrusiam asmeniui. Vis tik, kaip jau minėta, nuteistasis neišsakė net ir formalaus atsiprašymo dėl savo veiksmų žmogui, su kuriuo palaikė artimus santykius ir kurį savo neteisėtais veiksmais įskaudino. Priešingai, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis, kreipdamasis į teismą paskutiniu žodžiu, menkinančiai kalbėjo apie nukentėjusiąją.

15. Ikiteisminio tyrimo metu R. S. teigė, jog jis nemano, kad išsiuntus vaizdo įrašą, kuriame yra užfiksuotas jo ir nukentėjusiosios lytinis aktas, nukentėjusiajai buvo padaryta kokia nors žala, todėl jis nieko nežada atlyginti (b. l. 81). Nuteistasis prašyme dėl baudžiamosios bylos užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu nurodė, jog jis su nukentėjusiosios pareikštu civiliniu ieškiniu nesutinka, nes jis nėra pagrįstas jokiais įrodymais, nurodyta neturtinė žala neatitinka nei teisės aktų reikalavimų, nei teismų praktikos (b. l. 107). Iš R. S. prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą matyti, jog jame niekaip neužsimenama apie žalos atlyginimą nukentėjusiajai (b. l. 123). Pirmosios instancijos teisme R. S. žalą nukentėjusiajai sutiko atlyginti tik tuo atveju, jeigu ši ją įrodys. Vėliau sutiko sumokėti 500-1000 Eur, tuo pačiu nurodė, kad neatlygino net dalies žalos, kadangi nukentėjusioji atsisakė derėtis (b. l.136). Tokie nuteistojo paaiškinimai rodo, jog jis nekritiškai vertina savo nusikalstamus veiksmus, kuriais buvo ne tik išplatinta pornografinio pobūdžio medžiaga, bet ir buvo atskleistas kito asmens intymus gyvenimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. S. pozicija dėl nukentėjusiajai padarytos žalos atlyginimo taip pat rodo, jog jis kritiškai nevertina savo veiksmų, o pirmosios instancijos teisme žalą sutiko atlyginti tik siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį, t. y., sudaryti tokią situaciją, kuriai esant jam formaliai būtų galima taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. R. S. formalų požiūrį į žalos atlyginimą rodo ir tai, kad nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neatlygino net dalies (ta dalis galėjo būti tokia, kokia pats nuteistasis subjektyviai manė esant teisingą) nukentėjusiosios patirtos žalos.

16. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog nuteistasis neturėjo galimybės atlyginti nukentėjusiajai padarytos žalos, kadangi ši kategoriškai atsisakė paimti siūlomus pinigus. Iš paties R. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis žinojo nukentėjusiosios sąskaitos numerį, nes kartais jai pervesdavo pinigų (b. l. 136). Taigi nuteistasis, jeigu būtų iš tikrųjų norėjęs atlyginti bent dalį nukentėjusiajai padarytos žalos, galėjo tai laisvai padaryti ir be šios sutikimo. Faktą, jog R. S. iš tikrųjų nesiekė atlyginti bent dalies G. U. padarytos žalos patvirtina ir tai, kad pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog žalos neatlygino, kadangi nukentėjusioji atsisakė derėtis (b. l. 136). Taigi R. S. net ir pats galiausiai pripažinęs, jog padarė nukentėjusiajai žalą, neatlygino net tos žalos dalies, su kuria sutiko, tik dėl to, kad nukentėjusioji nesutiko su jo siūlomomis sąlygomis.

17. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, akistatos su nuteistuoju metu G. U. neatsisakė paimti pinigų, o nurodė, kad net ir atlyginus visą žalą, ji nesutiktų taikytis su R. S. (b. l. 81). Kita vertus akistatos protokole nėra užfiksuota duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog nukentėjusiajai buvo siūloma atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, pats R. S. teigė, jog, jo nuomone, jokia žala nukentėjusiajai nebuvo padaryta ir jis nieko nežada atlyginti.

18. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju iš tikrųjų nėra visų būtinų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, kurios leistų atleisti R. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nekyla abejonių, kad nuteistojo sutuoktinė K. S., kuri yra pateikusi prašymą perduoti R. S. jos atsakomybei pagal laidavimą (b. l. 124), yra vertintina iš esmės kaip asmuo vertas teismo pasitikėjimo, kadangi ji nėra teista, dirba, darbe charakterizuojama teigimai. Vis tik teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar ji iš tikrųjų gali teigiamai veikti R. S., kuris, būdamas santuokoje, pakankamai ilgą laiko tarpą apgaudinėjo savo sutuoktinę, palaikė artimus santykius su kita moterimi, kurią rėmė finansiškai, o nutraukus santykius buvo tuo nepatenkintas. Nagrinėjamu atveju net ir įvertinus faktą, jog K. S. R. S. atleido už jo moralės požiūriu netinkamą elgesį (santuokinę neištikimybę), jie toliau gyvena kartu, vis tiek kyla abejonių dėl to, ar nuteistasis iš tikrųjų gerbia savo sutuoktinę, kuri nuteistojo nusikalstamus veiksmus apibūdino kaip padarytus dėl neatsargumo (b. l. 124) (kas leidžia daryti išvadą, jog ji savo sutuoktinio veiksmus vertina nevisiškai kritiškai arba nežino visų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių), ir pasiduos jos įtakai. Faktą, jog R. S. ne visuomet sugeba tinkamai elgtis su kitais asmenimis ir netgi savo paties šeimos nariais, patvirtina ir duomenys, užfiksuoti Administracinių nusižengimų registro išraše apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus, iš kurių matyti, kad R. S. 2017 m. lapkričio 29 d. buvo baustas už tai, jog 2017 m. lapkričio 25 d., apie 04.51 val., lošimo namuose „Admiral“, būdamas neblaivus (tikrintis girtumą atsisakė), susipyko su sūnumi, pradėjo bartis necenzūriniais žodžiais, rodė agresiją vienas kitam, vėliau atliko kitus neteisėtus veiksmus (stumdėsi, laužė lošimo namų inventorių, įžeidinėjo apsaugos darbuotus, naudojo fizinį smurtą) (b. l. 95).

19. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog taikyti R. S. BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su nukentėjusiajai priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

20. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismo funkcija – remiantis įstatyme nustatytais kriterijais, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusio asmens patirtą dvasinį skausmą, kitus neigiamus išgyvenimus.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas, to paties straipsnio antroje dalyje yra nustatyta, jog įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Asmuo, kurio teisė į privatumą ar garbė ir orumas pažeisti, turi teisę į padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (CK 2.23, 2.24 straipsniai). Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 309 straipsnio 1 dalyje, tuo pačiu buvo pažeista ir G. U. teisė į privatų gyvenimą, trečiajam asmeniui be nukentėjusiosios sutikimo buvo atskleistos jos intymaus gyvenimo detalės. Dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusioji, be jokių abejonių, buvo pažeminta, patyrė gėdos, nesaugumo jausmą, baimę. Akivaizdu, jog R. S. veikė tyčia, sąmoningai pasirinko neteisėtą elgesio variantą, jis suvokė, kad vaizdo įrašo išsiuntimas kitam asmeniui sukels nukentėjusiajai gėdos jausmą, neigiamus išgyvenimus ir to siekė. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslas – socialinio teisingumo atkūrimas, o tai reiškia, jog jis apima, tiek kompensavimo, tiek moralinės satisfakcijos aspektus. Apeliacinį skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (vaizdo įrašo pobūdį, jo turinį, iš kurio aiškiai galima identifikuoti jame užfiksuotą asmenį, vaizdo įrašo adresatą (nukentėjusiosios draugė)), nuteistojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus ir po jų, nukentėjusiosios patirtus nepatogumus, išgyvenimus, priteistos neturtinės žalos dydis neprieštarauja teisingumo ir protingumo principas.

22. Aplinkybė, kad nukentėjusioji pati nufilmavo vaizdo įrašą ir nusiuntė jį nuteistajam tuo metu, kai jie vis dar palaikė artimus santykius, nėra pagrindas mažinti G. U. priteistos neturtinės žalos dydį, kadangi ji niekaip teigimai necharakterizuoja R. S., nemažina nukentėjusiosios patirtų neigiamų išgyvenimų masto. Paminėti nukentėjusiosios veiksmai rodo, jog ji pasitikėjo nuteistuoju, tačiau šis, nutraukus artimus santykius, tokio pasitikėjimo nepateisino ir išviešino medžiagą, kuri akivaizdžiai buvo skirta tik santykiuose dalyvavusiems asmenims. Pažymėtina, jog faktą, kad vaizdo įrašas buvo skirtas tik intymiuose santykiuose dalyvavusiems asmenims, iš dalies patvirtina tai, jog šis vaizdo įrašas G. U. draugei buvo išsiųstas tik po to, kai nukentėjusioji nutraukė santykius su nuteistuoju. Taip pat tokį faktą patvirtina ir paties nuteistojo teiginiai, išsakyti akistatos su nukentėjusiąja metu, iš kurių matyti, jog jis neneigė, kad galėjo G. U. pasakyti, jog ji išvažiuotų iš Vilniaus, priešingu atveju jis kam nors išsiųs vaizdo įrašą su jų lytiniais santykiais (b. l. 81). Tokie nuteistojo teiginiai akivaizdžiai rodo, jog jis suvokė, kad nukentėjusioji nenorėtų, jog būtų paviešintos jos intymaus gyvenimo detalės, dėl tokio paviešinimo jai gali būti sukelta nepatogumų ir, siekdama užkirsti kelią tokiems nepatogumams, ji net gali ryžtis paklusti išsakytiems reikalavimams.

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vaizdo įrašas buvo išsiųstas tik dviem tretiesiems asmenims, iš kurių vienas, t. y. G. K. šio įrašo turinio apskritai nematė, kadangi tik jį gavus ištrynė. Vis tik su teiginiu, jog G. K. nematė vaizdo įrašo turinio, negalima sutikti, kadangi ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad ji, pamačiusi vaizdo įrašo turinį, jo nežiūrėjo (b. l. 62). Taigi bent dalį vaizdo įrašo G. K. tikrai matė, be to, iš šios liudytojos parodymų matyti, jog ji suprato, koks asmuo įraše yra užfiksuotas, kadangi šį vaizdo įrašą pakomentavo būtent nukentėjusiajai.

24. Sutiktina su teiginiu, jog baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, kad vaizdo įrašas būtų patalpintas į svetainę, kurioje jis būtų prieinamas viešai, jog vaizdo įrašą gavę asmenys būtų juo dalinęsi su kitais asmenimis. Vis tik šios aplinkybės nėra pagrindas mažinti nukentėjusiajai priteistos pinigų sumos, skirtos jos patirtai neturtinei žalai atlyginti. Šiuo atveju yra svarbu tai, kad G. U., sužinojusi, jog buvo išplatintas vaizdo įrašas, susijęs su jos intymiu gyvenimu, turėjo pagrindo daryti prielaidą, kad jis gali būti ar yra platinamas ir kitiems asmenims ar yra patalpintas virtualioje erdvėje, kur gali būti prieinamas dideliam asmenų ratui. Tokių įtarimų negalėjo pašalinti ir ikiteisminio tyrimo metu R. S. duoti parodymai, iš kurių matyti, jog jis neprisiminė, ar nėra siuntęs panašaus pobūdžio įrašų kitiems asmenims, tik nurodė, kad tokia medžiaga nesidalino socialiniuose tinklapiuose (b. l. 73). Taigi nukentėjusiosios nuogąstavimai, kad vaizdo įrašą galėjo pamatyti neapibrėžtas ratas asmenų, taip pat ir nukentėjusiosios pažįstami bei artimieji, buvo visiškai pagrįsti.

25. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vaizdo įrašas buvo išsiųstas per asmeninėms žinutėms skirtą programą, todėl vieno vartotojo kitam vartotojui siunčiamos žinutės, nuotraukos ar vaizdo įrašai negali būti prieinami į susirašinėjimą neįtrauktiems tretiesiems asmenims. Vis tik tokia nuteistojo gynėjo išvada yra nepagrįsta, kadangi siunčiamos informacijos saugumui reikšmės turi ne tik jos siuntimo būdas, bet ir saugojimo būdas, galimybės naudotis tais pačiais įrenginiais (su valdytojo žinia ar be jos) keliems asmenims ir pan., be to, informacijos saugumas priklauso ir nuo šią informaciją gavusių asmenų geros valios bei padorumo. Taigi nukentėjusioji iš tikrųjų turėjo pagrindo pergyventi dėl to, kad vaizdo įrašas vienaip ar kitaip gali būti paviešintas piktavalių asmenų.

26. Aplinkybė, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu yra nurodžiusi, jog R. S. grasina su ja susidoroti, o vėliau paaiškino, jog grasinimų nėra, o pretenzijų, susijusių su grasinimais, nuteistajam ji neturi, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, rodo, kad nukentėjusioji nori gauti kompensaciją tik už tuos nuteistojo veiksmus, kurie iš tikrųjų sukėlė jai neigiamus išgyvenimus, ir nesiekia nepagrįstai praturtėti.

27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aplinkybė, kad dėl savo išgyvenimų G. U. nesikreipė į specialistus (medikus), nepaneigia fakto, jog ji dėl R. S. neteisėtų veiksmų patyrė neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius kaip baimė, gėda, netikrumo jausmas. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme nurodė, jog vartojo žolinius vaistus, valerijoną (b. l. 137). Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti tokiais G. U. parodymais, kadangi yra visiškai akivaizdu, jog nukentėjusioji dėl nuteistojo veiksmų patyrė stresą, kurį galėjo malšinti ir malšino vaistais.

28. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nuosprendis, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. S. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.