Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-20 · Administracinė byla Nr. A-575-914-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-20
Bylos Nr.
A-575-914-12
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00244-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
A. P., E. Š., R. M., R. K., D. K., S. P.
Atsakovas
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-914/2012Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00244-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P., E. Š., R. M. ir atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. K., D. K., S. P., A. P., E. Š., R. M. skundą atsakovams Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai R. K., D. K., S. P., A. P., E. Š., R. M. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami solidariai priteisti iš atsakovų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: R. K. – 99,82 Lt , D. K. – 1 817,11 Lt, S. P. – 213,17 Lt, A. P. – 1 115,27 Lt, E. Š. – 1 169,66 Lt, R. M. – 761,52 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2009 m. vasario mėnesio.

Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi jie turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Nurodė, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės taikymas valstybės atžvilgiu, todėl atsakovu gali būti trauktina ir Lietuvos valstybė.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, atsakovu patraukti Lietuvos valstybę. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjams priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsakomybė kyla valstybei. Be to, atsakovas pabrėžė, kad veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pinigai pareiškėjams nesumokėti ne dėl atsakovo kaltės, o vykdant reikalavimus pagal įstatymą. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjų atžvilgiu darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tokiu atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pabrėžė, kad, taikant CK 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Taip pat nurodė, kad tokio pobūdžio reikalavimas turi būti pareikštas tiesioginiam pareiškėjų darbdaviui, o ne Lietuvos valstybei.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato R. K. – 99,82 Lt , D. K. – 1 796,46 Lt, S. P. – 213,17 Lt, A. P. – 869,43 Lt, E. Š. – 811,17 Lt, R. M. – 689,70 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Skundą atsakovo Lietuvos valstybės atžvilgiu atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Tokia faktinė situacija prieštarauja Konstitucijai ir teisingumo principui.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas, kurį pareiškėjai yra praleidę, todėl skundas tenkintinas iš dalies. Teismas taip pat pažymėjo, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą organizuoti įstaigos darbą ir mokėti darbo užmokestį. Todėl atsakovas yra tiesioginis pareiškėjų darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

III.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60–62), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atžvilgiu atmesti, pabrėždamas, kad, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, atsakovas pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias priedų ir priemokų dydžių ribojimus. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai atleido Lietuvos valstybę nuo civilinės atsakomybės, nes tik dėl netobulo įstatymo pareiškėjams nebuvo tinkamai atlyginta už darbą.

Pareiškėjai A. P., E. Š., R. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 64–67), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio dalies nepriteisimo pareiškėjui A. P. už 2007 m. vasario, balandžio mėnesius, iš viso 245,84 Lt, E. Š. už 2007 m. sausio, vasario, kovo mėnesius, iš viso 358,49 Lt, R. M. už 2007 m. sausio, kovo, balandžio mėnesius, iš viso 71,82 Lt, ir tenkinti jų skundą pilna apimtimi. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl neteisingai apskaičiavo priteistinų sumų dydžius. Pabrėžia, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo to momento, kai pareiškėjai sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjai atsiliepimu į atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą (b. l. 72–74) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais, kuriais ir grindžia atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjų A. P., E. Š., R. M. apeliacinį skundą (b. l. 75-76) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 78–81) su pareiškėjų A. P., E. Š., R. M. apeliaciniu skundu nesutinka ir palaiko atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 1 d. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

Pareiškėjai A. P., E. Š., R. M. apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas. Pažymėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme prašė pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu taikyti senaties terminą, todėl teismas pagrįstai taikė DK 27 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų dėl darbo užmokesčio nepriemokos dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, pareiškėjui A. P. nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (b. l. 22-25), pareiškėjui E. Š. nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (b. l. 26-29), pareiškėjui R. M. nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (b. l. 30-33), kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, taigi jiems nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjai į teismą skundu kreipėsi 2010 m. gegužės 25 d., todėl pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jie atitinkamai turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. Tokią pačią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, ir kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjai dėl reikalavimų dalies yra praleidę senaties terminą, todėl jiems priteistina suma pagrįstai sumažinta reikalavimų dalimi už 2007 m. sausio – balandžio mėnesius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), taip pat konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti apeliacinius skundus nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų A. P., E. Š., R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė