Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. (A. S. ) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 1 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 2 p., A. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – kontrabanda gabentų 25 050 eurų konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad padarė kontrabandą – gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikdamas muitinės kontrolei, o būtent:

2006 m. gegužės 23 d., apie 10.40 val., kirsdamas Lietuvos Respublikos valstybės sieną su Rusijos Federacija – pėsčias eidamas iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per (duomenys neskelbtini), gabendamas rankinėje 2 500 eurų, striukės kišenėje 50 eurų ir paslėpęs skėtyje 22 500 eurų, nepateikė muitinės kontrolei ir nedeklaravo iš viso 25 050 eurų (86 422 Lt), tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1331 (2004 m. lapkričio 25 d. redakcija) ,,Dėl kliento tapatybės bei kelių tarpusavyje susijusių operacijų su pinigais nustatymo, taip pat informacijos apie operacijas su pinigais ar sandorius pateikimo ir į Lietuvos Respubliką įvežamų bei iš Lietuvos Respublikos išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės tvarkos“ 4 punkto reikalavimus.

Teismo posėdyje prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl A. S. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Apeliantas ginčija savo tyčinius veiksmus, Lietuvos Respublikos muitinėje nedeklaravus iš mūsų valstybės išnešamų pinigų.

A. S. savo apeliaciniame skunde teigia norėjęs pinigus deklaruoti, bet muitinės pareigūno nebuvo darbo vietoje, todėl priėjęs prie pasieniečio ir šiam pareikalavus padavęs pasą, į kurį pareigūnas įdėjo spaudą apie valstybės sienos kirtimą. Apeliantui norint deklaruoti pinigus, kitas ten buvęs pareigūnas pareiškė, kad jau per vėlu, ir pareikalavo grįžti į muitinės zoną. Ten kartu su motina, stovėjusia su skėčiu rankoje eilėje, nuvedė į patalpą, kurioje apeliantas iš karto parodė visus su motina turėtus pinigus – 27 550 eurų.

Skunde apeliantas akcentavo aplinkybę, jog, stovėdamas eilėje prie muitinės ir pasienio kontrolės postų, norėjo rūkyti, todėl skėtį, į kurį buvo įsukti 45 banknotai po 500 eurų, perdavė motinai. Taigi, pasak A. S., priėjęs prie pasieniečio jis turėjo tik 2 550 eurų, o likusi pinigų suma buvo pas mamą, kuri stovėjo eilėje dar Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Iš to nuteistasis daro išvadą, kad jis negalėjo deklaruoti pinigų ne dėl savo kaltės, be to, jo turėta užsienio valiutos suma nesudaro kontrabandos dalyko.

Su tokiais apeliacinio skundo motyvais negalima sutikti.

Liudytojai G. G. ir M. Ž., muitinės pareigūnai, ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 21, 22) bei pirmosios instancijos teisme kategoriškai parodė, jog abu buvo savo darbo vietoje muitinėje ir kas valandą keitėsi: vienas tikrino pėsčiuosius, kitas automobilius. Liudytojas M. Ž. įsiminė pėsčiųjų taku įeinančius į Lietuvos Respublikos teritoriją A. ir A. S., nes pastarieji norėjo deklaruoti dideles pinigų sumas, bet nebuvo deklaracijų blankų, todėl jiems teko palaukti. Abu liudytojai vienodai parodė, kad išeinantys iš Lietuvos Respublikos teritorijos asmenys tikrinami pasirinktinai, todėl kiekvienas norintis deklaruoti asmuo privalo pats apie tai pasakyti muitinės pareigūnui. Nei nuteistasis A. S., nei jo motina nė į vieną liudytoją dėl to nesikreipė. Muitinėje kabo skelbimai keliomis kalbomis apie deklaravimo tvarką.

Aplinkybė, jog įeidami į Lietuvos Respubliką nuteistasis su motina patys inicijavo norą deklaruoti pinigus ir net kurį laiką laukė, kol galės tai padaryti, rodo juos žinojus, kad jų turimą pinigų sumą būtina deklaruoti.

Tokį žinojimą neabejotinai rodo ir nuteistojo bei jo motinos patirtis: nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2006 m. gegužės 23 d., t. y. per nepilnus metus, įeidami į Lietuvos Respublikos teritoriją jie deklaravo dideles pinigų sumas net 125 kartus, iš jų A. S. – daugiau negu 70 kartų (t. 2, b. l. 60-64). Tai, kad jis nė karto nedeklaravo pinigų, išeidamas iš Lietuvos Respublikos teritorijos, rodo jo sąmoningą bei tikslingą elgesį.

Dėl to atmetamas apeliacinio skundo motyvas, jog nuteistasis, išeidamas iš mūsų valstybės teritorijos, ketino deklaruoti pinigus, tik nerado kam, todėl padavė pasą pasieniečiui, o šis iš karto į jį įdėjo spaudą apie išvykimą iš šalies.

Beje, jau minėti objektyvūs duomenys apie nuteistojo anksčiau deklaruotas į Lietuvos Respubliką įneštas pinigų sumas įrodo apelianto nenuoširdumą: duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, kol nebuvo gauti aptarti duomenys iš Klaipėdos teritorinės muitinės, jis teigė ėjęs keisti į Lietuvą pinigų gal tik aštuonis kartus.

Vertinant nuteistojo ir jo motinos, liudytojos A. S., parodymus, negalima neatkreipti dėmesio į vienais atvejais jų nesutapimą, o kitais atvejais – vienodą pakeitimą. Ši aplinkybė reikšminga, vertinant parodymų patikimumą, todėl jų parodymai analizuojami išsamiau.

Dar pirmoje apklausoje nuteistasis (t. 1, b. l. 29-30) ir liudytoja A. S. (t. 1, b. l. 43-44) parodė, kad išeidami iš Lietuvos Respublikos teritorijos jie abu jau buvo praėję muitinę, liudytoja stovėjo eilėje, o sūnus jau buvo padavęs pasą pasieniečiui, kai priėjęs vyras juos pakvietė į kitą patalpą. Abu proceso dalyviai vienodai parodė išeidami pinigų nedeklaravę galvodami, jog pakanka pirmosios deklaracijos, kai pinigai į Lietuvą buvo įnešti.

Tą patį nuteistasis parodė teisme, kai buvo svarstomas klausimas dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo (t. 1, b. l. 55-56). Apeliantas čia teigė nežinojęs įstatymo dėl deklaravimo. Šią aplinkybę paneigia jau išdėstyti motyvai. Tačiau nuteistojo sąmoningą nedeklaravimą, t. y. jo tiesioginę tyčią taip elgtis, parodo šio teismo posėdžio protokole užfiksuoti sulaikytojo žodžiai: ,,Ne pirmą kartą nešiau pinigus. Nežinojau, kad pagaus“.

Antros apklausos metu po savaitės (t. 1, b. l. 33) nuteistasis pakeitė savo versiją, kodėl išeidamas iš Lietuvos nedeklaravo pinigų: muitinės poste nieko nebuvo, todėl galvojo, jog pirma reikia pereiti pasų kontrolę, o tik po to deklaruoti. Apeliantas spėjo, kad anksčiau pareigūnai gal jį ne taip suprato.

Šios versijos pirmosios instancijos teisme laikėsi ir liudytoja A. S.

Pakeistų parodymų negalima paaiškinti tuo, jog tiek tyrėjas, tiek teisėja anksčiau nuteistąjį klaidingai suprato: jis davė parodymus rusų kalba, galėjo laisvai reikšti savo mintis, apklausose dalyvavo vertėja.

Tas pat pasakytina apie liudytojos A. S. parodymų pakeitimą.

Įvertinus jau minėtą nuteistojo bei liudytojos patirtį, per valstybės sieną labai dažnai nešant dideles pinigų sumas, pakeista versija atmetama kaip nepagrįsta ir rodo apelianto pasirinktą gynybos būdą bei liudytojos norą padėti sūnui. Be to, tai neabejotinai rodo ir buvus jų tarpusavio susitarimą keisti parodymus.

Tačiau būtina pastebėti, kad susitarta buvo ne dėl visko. Dėl to toliau analizuojami jų tarpusavyje besiskiriantys parodymai, susiję su skėtyje buvusiais pinigais, įrodo apelianto pasirinktos gynybos versijos neatitikimą tikrųjų įvykio aplinkybių ir liudytojos A. S. norą išsaugoti kuo didesnę pinigų sumą, kuri jai turėtų būti grąžinta.

Iš karto reikia akcentuoti, jog apelianto versija apie visiškai nemotyvuotą skėčio su pinigais perdavimą motinai muitinės ir pasienio zonoje atsirado tik jam sakant teisiamajame posėdyje paskutinį žodį 2006 m. lapkričio 7 d., prieš tai posėdyje padarius daugiau kaip savaitės pertrauką. Tokio elgesio motyvą – norą užsirūkyti – apeliantas išdėstė dar vėliau, t. y. apeliaciniame skunde.

Iš jau minėtos nuteistojo pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu akivaizdu, kad skėtį su pinigais turėjo pats nuteistasis. Būtent jis muitinės patalpose pareigūnų reikalavimu išėmė visus savo turėtus pinigus iš kišenės ir skėčio, o motina – savo neštus pinigus.

Liudytoja A. S. taip pat jau minėtoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu tą pačią aplinkybę parodė analogiškai: muitinės patalpose paprašius parodyti pinigus, ji iš karto išėmė visus neštus eurus iš rankinės ir striukės kišenės, į kurią dėl saugumo buvo šiek tiek įsidėjusi, o sūnus – iš savo rankinės ir skėčio. Liudytoja tik tada pamatė, jog sūnus dalį pinigų buvo įkišęs į skėtį.

Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme apeliantas labai aiškiai išdėstė, kur turėjo pinigus, priėjęs prie pasieniečio langelio: ,,vieni pinigai buvo rankinėje, o kiti – rankoje ir ant viršaus uždėtas skėtis“. Tuoj pat A. S. patikslino, kad pinigų neslėpė, bet jie neturėjo matytis, todėl buvo įdėti į skėtį, o skėtis užsuktas. Tolesnės apklausos metu atsakydamas į savo gynėjo klausimą, apeliantas vienareikšmiškai parodė: ,,skėtis buvo su manimi“.

Liudytoja A. S. pirmosios instancijos teisme taip pat neparodė, jog ji buvo perėmusi iš sūnaus skėtį. Priešingai, ji sakė, kad skėtį turėjo sūnus.

Nei apeliantas, nei liudytoja A. S. apklausiami net neužsiminė, jog, prieš išimdamas pinigus iš skėčio, sūnus jį paėmė iš motinos.

Taigi aplinkybė, kad skėtį su jame įvyniotais eurais visą laiką turėjo nuteistasis, įrodyta. Dėl to atmetami kaip nepagrįsti priešingai teigiantys apeliacinio skundo motyvai.

Tačiau pirmosios instancijos teisme duoti liudytojos A. S. parodymai neatitinka tikrovės kitu aspektu: ji ėmė teigti turėjusi ne 2 500 eurų, bet 8 000 eurų.

Pastarieji liudytojos A. S. parodymai atmetami kaip nepagrįsti ir vertinami kaip noras susigrąžinti kuo didesnę pinigų sumą, nes jų nepatvirtina nei ankstesni pačios liudytojos, nei nuteistojo parodymai, nei objektyvių įrodymų šaltinių duomenys.

Jau ne kartą minėtoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu liudytoja teigė turėjusi 2 500 eurų rankinėje ir dar kažkiek striukės kišenėje. Teisme ji jau teigė turėjusi 2 500 eurų banknotais po 50 eurų ir 5 500 eurų banknotais po 500 eurų.

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodė mamai davęs 2 500 eurų, pats į kišenę įsidėjęs irgi 2 500 eurų, o likusius dėl saugumo įdėjęs į skėtį.

Teisme jis parodė smulkius pinigus, iš viso 5 000-7 000 eurų, pasidalijęs su mama, o 500 eurų banknotai buvo suklijuoti banko juostelėmis, juos jis pasiliko sau. Pirmosios instancijos teisme tardamas paskutinį žodį, kurio tekstą savarankiškai išdėstė raštu ir prašė pridėti prie bylos, jis visiškai tiksliai nurodė, kad po 500 eurų buvo 45 banknotai ir juos visus jis įdėjo į skėtį, siekdamas apsisaugoti nuo galimų plėšikų.

Liudytojas M. N. , FNTT pareigūnas, ikiteisminio tyrimo metu prisiminė, jog be 50 ir 500 eurų nominalo banknotų A. S. iš striukės kišenės dar ištraukė 10 eurų nominalo 5 banknotus (t. 1, b. l. 15-16).

Šią aplinkybę apeliantas patvirtino savo apeliaciniame skunde.

Įvykio vietoje apžiūrint iš A. ir A. S. išimtus pinigus nustatyta, kad rasta 500 eurų nominalo 45 banknotai, 50 eurų nominalo 100 banknotų ir 10 eurų nominalo 5 banknotai, iš viso 155 banknotai, 27 550 eurų (t. 1, b. l. 7-8). Šis procesinis veiksmas užfiksuotas filmuotoje vaizdo medžiagoje.

Būtina atkreipti dėmesį, jog įvykio vietoje rašęs apžiūros protokolą pareigūnas buvo neatidus, kadangi atlikus paprastą aritmetinį veiksmą akivaizdu, kad rasta tik 150 banknotų, kurie atitinka nurodytą pinigų sumą.

Pareigūno klaidą patvirtina tą pačią dieną surašytas detalus pinigų apžiūros protokolas, nurodant visų rastų eurų banknotų numerius (t. 1, b. l. 10), iš kurio matyti, jog iš tiesų rasta 150 banknotų.

Filmuotą vaizdo medžiagą peržiūrėjus pirmosios instancijos teisme, suskaičiuoti 500 eurų nominalo 43 banknotai.

Įvertinus paklaidą skaičiuojant banknotus teisiamajame posėdyje pagal filmuotą medžiagą ir jau aptartų įrodymų šaltinių, įskaitant paties nuteistojo parodymus, duomenis, akivaizdu, kad liudytoja A. S. teisme sakė netiesą teigdama, jog turėjo ne tik 2 500 eurų banknotais po 50 eurų, bet ir 5 500 eurų banknotais po 500 eurų.

Būtent tokią išvadą padarė pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį.

Taigi ir pirmosios instancijos, ir apeliacinės instancijos teismai nuteistojo bei liudytojos A. S. parodymais tiki tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą.

Apeliantas savo skunde daug dėmesio skiria versijai, kad motina dar nebuvo priėjusi prie pasieniečio ir jam padavusi paso, kai pareigūnas juos pakvietė eiti į kitą patalpą, taigi ji su skėtyje buvusiais pinigais nekirto Lietuvos Respublikos valstybės sienos.

Šią aplinkybę galintys patvirtinti arba paneigti duomenys yra prieštaringi: nuteistasis bei liudytoja A. S. nuosekliai laikosi pozicijos, jog prie pasieniečio priėjo ir jam pasą padavė tik A. S. , o motina liko laukti eilėje; liudytojas T. S., tikrinęs išeinančių iš šalies asmenų pasus, teigė, kad pirmiausia pasą pateikė vyras, už poros žingsnių stovėjo moteris, ji priėjo ir irgi pateikė pasą, tačiau pasienietis spėjo įvesti į kompiuterį tik vyro duomenis, nes operatyvininkai juos išsivedė į muitinę (tuo paaiškinama, kodėl liudytojos A. S. pase nėra žymos apie valstybės sienos kirtimą); analogiškus parodymus davė liudytojai M. N. ir M. J.

Byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių arba paneigiančių techninių priemonių panaudojimu pagrįstų įrodymų šaltinių duomenų, kadangi liudytojas K. M., pamainos vyresnysis, parodė, jog pėsčiųjų taką stebinti filmavimo kamera neveikė jau apie metus laiko, apie tai net nebuvo žymima Vaizdo stebėjimo operatoriaus darbo knygoje, kurioje įrašai daromi kas valandą (ši knyga pridėta prie bylos).

Teisėjų kolegija neteikia didelės reikšmės byloje esančiai informacijai, kad įvykio metu turėję būti objektyviai fiksuoti duomenys apie asmenų valstybės sienos kirtimą pirmosios instancijos teismui nepateikti, nurodant nepateikimo priežastį ne vaizdo stebėjimo kameros gedimą, bet įrašų saugojimą tik septynias dienas (t. 2, b. l. 65). Toks rašto turinys gali rodyti pareigūnų aplaidumą, taikstymąsi su netvarka Panemunės kelio poste, tačiau nepaneigia kitais įrodymais įrodyto apelianto padaryto nusikaltimo.

Antra vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtų pareigūnų, apklaustų kaip liudytojų, parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, jog dėl dažno valstybės sienos kirtimo su didelėmis pinigų sumomis A. ir A. S. kėlė įtarimą, todėl buvo rengiama operacija. Įvykio dieną FNTT pareigūnai stebėjo į Lietuvos Respubliką pėstute atėjusius A. ir A. S. , jiems keičiant pinigus Pagėgiuose, ,,Snoro“ banke, o į Pagėgių rinktinės Panemunės kelio postą atvyko Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus pareigūnai ir stebėjo, ar jie deklaruos pinigus. Šių liudytojų parodymai yra vienodi, vieni kitus papildantys, liudytojai dirba skirtingose tarnybose ir nėra jokių duomenų, kad jie būtų suinteresuoti A. S. apkalbėti.

Kita vertus, nuteistojo bei jo motinos parodymuose ir apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kur pasų kontrolės metu buvo liudytoja A. S. ir ar ji jau buvo pateikusi pasą pasieniečiui, neturi esminės reikšmės, kadangi tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek šioje nutartyje įrodyta, jog būtent nuteistasis, kirsdamas Lietuvos Respublikos valstybės sieną bei išvykdamas iš mūsų šalies į Rusijos Federaciją, turėjo skėtį su jame įsukta užsienio valiuta ir iš viso nedeklaravo 25 050 eurų.

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, kad nė vienas pareigūnas neparodė skėtį turėjus apeliantą, yra teisingas, tačiau tai nereiškia, jog taip nebuvo. Nerealu, kad pareigūnai įsimintų tokią nereikšmingą detalę kaip skėtį valstybės sieną kertančio asmens rankose, todėl jie šios aplinkybės savo parodymuose neminėjo.

Tas pat pasakytina dėl apeliaciniame skunde minimų pinigų paėmimo (t. 1, b. l. 4) ir pinigų apžiūros (t. 1, b. l. 7-8) protokolų. Pirmame iš jų iš tiesų pas nuteistąjį ir jo motiną rastos pinigų sumos išskaidytos į dvi dalis: 15 000 eurų ir 12 550 eurų. Antrame protokole įrašyta bendra rastų pinigų suma – 27 550 eurų nurodant, jog pinigai rasti pas A. S. ir A. S. .

Pirmosios instancijos teisme apklausti kaip liudytojai šiuos protokolus surašę FNTT pareigūnai V. R. ir V. S. . Pirmasis liudytojas parodė, kad jiems atvykus į Panemunės kelio postą pinigai jau buvo sudėti ant stalo, o paklausus, ar tai visi turimi pinigai, A. S. dar ištraukė pinigus iš skėčio klosčių. A. S. pasakė, jog jam ir motinai pinigai priklauso po lygiai. Antrasis liudytojas į patalpą įėjo vėliau, todėl matė tik tai, kaip A. S. iš kišenės ištraukė apie 50 eurų. Tai, kad pinigus rado skėtyje, liudytojas žinojo tik iš kitų pareigūnų.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog surašyti bendri protokolai dviem asmenims rodo pareigūnų nepakankamą profesionalumą arba aplaidumą. Tačiau, antra vertus, jie neįrodo apelianto nekaltumo.

Beje, pinigų paėmimo protokole visų rastų eurų padalinimas į dvi nevienodo dydžio dalis neatitinka nei nuteistojo A. S. pasakymo, kad pinigai jam su motina priklauso po lygiai, nei kiekvieno iš jų turėtose deklaracijose nurodytų litų ekvivalento, nei juo labiau A. S. versijos, jog skėtyje buvusius 22 500 eurų turėjo motina.

Taigi šie protokolai reikšmingi vien tuo, kad iš jų galima nustatyti bendrą rastos valiutos kiekį ir asmenis, pas kuriuos ji buvo rasta. Tačiau jie nėra tinkamas įrodymų šaltinis nustatyti, kiek konkrečiai valiutos rasta pas kiekvieną asmenį.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog asmens kaltę arba nekaltumą įrodo ne viena ar kita atskirai paimta aplinkybė, bet įrodymų visetas.

Apeliantas savo skunde teigia, kad išvykstant iš Lietuvos deklaruoti pinigų neleido prie pasus tikrinusio pasieniečio buvęs kitas pareigūnas, o turėjus tokią valią bei tikslą legaliai gabenti per valstybės sieną eurus įrodo vos prieš valandą užpildytos deklaracijos, jam su motina įeinant į Lietuvos teritoriją ir deklaruojant iš viso 94 000 Lt, kurie netrukus buvo iškeisti į eurus.

Toks apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apelianto elgesys rodo iš anksto apgalvotus veiksmus ir vieningą sumanymą nuslėpti nuo pareigūnų turimą valiutą. Išeidamas iš Rusijos Federacijos teritorijos jis su motina nedeklaravo bendros 94 000 Lt sumos (t. 2, b. l. 70, 75), nors pagal Rusijos Federacijos ekonominio vystymo ir prekybos ministerijos Federalinės muitinės tarnybos 2006 m. gegužės 3 d. raštą Nr. 01-06/15085 privalėjo tokią pinigų sumą deklaruoti (t. 2, b. l. 71-74, 76-77). Tačiau tą pačią sumą, ją pasidalinę į dvi dalis po 46 000 Lt ir 48 000 Lt, jie deklaravo, tuoj pat įeidami į Lietuvos Respublikos teritoriją. Iškeitę šiuos pinigus į eurus ir po valandos grįždami į Rusijos Federaciją, jie jos vėl nedeklaravo, nors A. S. savo turėtą užsienio valiutą (25 050 eurų) privalėjo deklaruoti ir galėjo netrukdomas tai padaryti. Teisėjų kolegijos nuomone, vengimo deklaruoti priežastį nusako jau minėta apelianto ištarta frazė ,,nežinojau, kad pagaus“.

Taigi apeliacinio skundo motyvai dėl pasieniečių išprovokuoto dirbtinio valstybės sienos kirtimo, pase padarant atžymą ir neleidžiant vežamų pinigų deklaruoti, tėra gynybinė versija, kadangi apeliantas niekieno neverčiamas pats priėjo prie pasieniečio ir pateikė savo pasą, prieš tai muitinės pareigūnui nepareiškęs noro deklaruoti užsienio valiutos. Vien muitinės posto sąmoningo perėjimo nerodant iniciatyvos deklaruoti faktas paneigia apelianto aiškinimą, jog jis norėjo, bet negalėjo deklaruoti pinigų, juo labiau kad jis, tariamai nematydamas muitinės pareigūno, priėjęs prie pasieniečio net nepaklausė, ką jam tokioje situacijoje daryti.

Byloje nėra duomenų, jog kas nors būtų skatinęs (provokavęs) apeliantą nepateikti eurų muitinės kontrolei, juos gabenant per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Beje, apelianto nurodytas pareigūnų elgesys kertant valstybės sieną, nepriklausomai nuo to, ar jis iš tiesų toks buvo, negalėtų būti laikomas provokuojančiu, nes neatitinka galiojančiose teisės normose ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198-1 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ minimos provokacijos padaryti nusikaltimą sąvokos, pagal kurią provokavimu pripažįstamas tik aktyvus spaudimas padaryti nusikaltimą. Apeliantas gi, išvykdamas iš mūsų šalies, nedeklaravęs gabentų eurų praėjo muitinės postą, pats priėjo prie pasieniečio ir padavė pasą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1331 (2004 m. lapkričio 25 d. redakcija) „Dėl kliento tapatybės bei kelių tarpusavyje susijusių operacijų su pinigais nustatymo, taip pat informacijos apie operacijas su pinigais ar sandorius pateikimo ir į Lietuvos Respubliką įvežamų bei iš Lietuvos Respublikos išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės tvarkos“ 4 p. numato, kad į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme, įvežami ir iš Lietuvos Respublikos į trečiąsias šalis išvežami grynieji pinigai, kurių vienkartinė suma viršija Pinigų plovimo prevencijos įstatymo 14 str. 2 d. nurodytą sumą, turi būti deklaruojami raštu Lietuvos Respublikos muitinėje teisės aktų nustatyta tvarka.

Pinigų plovimo prevencijos įstatymo 14 str. 2 d. nuostatos numato, jog muitinės įstaigos privalo registruoti kiekvieną grynųjų pinigų įvežimo į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių ir išvežimo iš jos į trečiąsias šalis atvejį, jeigu įvežamų arba išvežamų grynųjų pinigų vienkartinė suma viršija 10 000 Lt ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.

Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 3 str. 8 d. apibrėžia trečiosios šalies teritoriją – tai teritorija, nepriklausanti Bendrijos muitų teritorijai, apibrėžtai Bendrijos muitinės kodekso 3 straipsnyje.

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 3 str. išdėstyta, kas apima Bendrijos muitų teritoriją: šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardintos teritorijos su jose nurodytomis išimtimis bei valstybių narių teritorijos.

Taigi Rusijos Federacija yra trečioji šalis, iš kurios atvykstantiems arba į kurią vykstantiems asmenims taikomi aptarti teisės aktai dėl pinigų deklaravimo.

Pareigos deklaruoti realizavimo tvarką reglamentuoja Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 423 ,,Dėl į Lietuvos Respubliką įvežamų ir iš jos išvežamų pinigų kontrolės“, kurio 1.2 p. numato, kad keleiviai, įveždami į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išveždami iš jos į trečiąsias šalis ar veždami per ją tranzitu, kai vyksta iš trečiųjų šalių arba į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumas, viršijančias 10 000 Lt arba jas atitinkančias sumas užsienio valiuta, privalo visus šiuos grynuosius pinigus deklaruoti užpildydami du keleivio deklaracijos egzempliorius.

Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 1B-815 patvirtintos ,,Muitinės deklaracijos, kartu su ja pateiktų dokumentų ir deklaruojamų prekių muitinio tikrinimo muitinio įforminimo metu taisyklių“ 9 p. numato, jog muitinio tikrinimo būdai, tikrintinos prekės bei jų tikrinimo detalumas pasirenkami, įvertinus prekių gabenimo keliamą teisės aktų pažeidimų riziką arba taikant pasirinktinį tikrinimą.

Tai reiškia, kad muitinės pareigūnas neprivalo tikrinti kiekvieno asmens, taip pat savo iniciatyva klausinėti apie gabenamus daiktus. Jis atlieka tik jau pateiktų muitiniam tikrinimui daiktų ar dokumentų, iš jų ir deklaracijų, patikrinimą. Muitinės pareigūnas privalo išduoti deklaracijos blankus, atlikti kitus muitinės formalumus, tačiau privalomus deklaruoti daiktus pateikti muitinei yra keleivio pareiga.

Būtent toks reikalavimų nesilaikymas nustatytas šioje byloje, kai vykdamas per muitinės įstaigą, esančią valstybės sienos perėjimo punkte, A. S. nei raštu, nei net žodžiu nepareiškė pageidavimo deklaruoti gabenamus pinigus.

Per muitinę vykstančio asmens pareigą pateikti gabenamus daiktus, įskaitant pinigus, muitinės kontrolei numato ir BK 199 straipsnis.

Be to, tai išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ ir šiuo nutarimu patvirtintoje teismų praktikos apžvalgoje.

Aptariamo senato nutarimo 2 p. nurodyta, jog kontrabanda yra privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiant arba neturint leidimo gabenti jų tiek iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tiek į jos teritoriją. Gabenimu laikomas bet koks daiktų transportavimas per valstybės sieną, įskaitant nešimą pėsčiomis. Daiktų nepateikimu muitinės kontrolei laikomas kontrabandos dalyko gabenimas ne per muitinę arba per muitinę, tačiau jo nedeklaruojant, nerodant muitinio tikrinimo metu.

Šios kategorijos baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teismų praktikos apžvalgoje aptarta, kad daiktų nuslėpimo nuo muitinės kontrolės viena iš formų gali būti nutylėjimas apie tų daiktų buvimą.

Teisėtas gabenimas per valstybės sieną suponuoja būtinumą deklaruoti tai, ką privalu deklaruoti. Bandymas išvengti tokio deklaravimo kvalifikuojamas kaip kontrabanda.

Šioje nutartyje paminėti norminiai aktai ne tik paneigia nuteistojo argumentus, jog jis dėl pareigūnų kaltės negalėjo deklaruoti iš Lietuvos gabenamų eurų, bet ir patvirtina, kad pats apeliantas neatliko savo pareigos pateikti muitinei gabenamų pinigų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti įrodymai įrodo nuteistojo A. S. tiesioginę tyčią, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenant privalomus pateikti muitinei 25 050 eurų ir jų nepateikiant muitinės kontrolei. Tuo nuteistasis pažeidė jau minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1331 4 p. reikalavimus.

Apeliantas neginčija, jog muitinės posto stende yra rusų kalba surašytos daiktų (prekių) deklaravimo taisyklės. Tai reiškia, kad teisėtai ketinantis gabenti daiktus, taip pat ir pinigus, asmuo laiku gauna visą daiktų deklaravimui būtiną informaciją. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme teigė, jog jis niekada nežiūrėjo į muitinės taisykles, tačiau toks elgesys nepaneigia jo kaltės ir nepašalina atsakomybės.

Šioje nutartyje jau aptarta, kad pareigūnai turėjo pagrindą įtarti ir patikrinti, ar A. S. su motina nedaro kontrabandos, per valstybės sieną nešdami dideles nedeklaruotų pinigų sumas. Neabejotina ir tai, jog labai dažnai vykdamas per tą patį muitinės postą nuteistasis jau vien iš turimos patirties gerai žinojo apie būtinumą deklaruoti daiktus bei pinigus, taip pat žinojo deklaravimo tvarką.

Visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad 2006 m. gegužės 23 d. A. S. suvokė per valstybės sieną neteisėtai gabenąs pinigus, sąmoningai jų nepateikė muitinės kontrolei, to norėjo ir būtent todėl taip veikė. Tai reiškia, jog nuteistasis padarė nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 1 p.).

A. S. per valstybės sieną gabeno ir nepateikė muitinės kontrolei pinigų, viršijančių 250 MGL dydžio sumą, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 199 str. 1 d. kaip kontrabanda.

Nors A. S. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau kontrabandos nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimo muitinės kontrolei.

Dėl teismo šališkumo

Apeliantas teigia pirmosios instancijos teismą buvus šališką, nes tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų ir atmetė apelianto nurodytas aplinkybes.

Toks apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas, kadangi apelianto nesutikimas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu negali reikšti ir nereiškia, kad teismas yra šališkas. Teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo liudytojų parodymus ir kitus įrodymų šaltinius, padarė motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės, surašytas nuosprendis atitinka jam keliamus reikalavimus.

Teismo šališkumo kitas argumentas, jog teismas nuteistojo motinai negrąžino įvykio dieną kertant valstybės sieną iš jos paimtų 2 500 eurų, taip pat nepagrįstas.

Iš 2006 m. gegužės 26 d. prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl A. S. (t. 1, b. l. 50) matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl jos nutrauktas, nesant jos veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. S. 2006 m. birželio 2 d. parašė prašymą prokurorui (t. 2, b. l. 12), prašydama grąžinti iš jos paimtus 8 000 eurų.

2006 m. birželio 7 d. prokuroras priėmė nutarimą iš dalies tenkinti A. S. prašymą (t. 2, b. l. 15), tačiau atsisakė grąžinti 8 000 litų motyvuodamas, kad iš jos paimta ne 8 000, bet tik 2 500 eurų, be to, jie yra ne jos, o kito asmens, kuriam sūnus pažadėjo turėtus litus Lietuvoje konvertuoti į eurus ir parnešti į Rusiją. Prokuroras padarė išvadą, jog pas A. ir A. S. rasti visi pinigai laikytini kontrabandos dalyku.

Kaltinimas A. S. pareikštas tik dėl 25 050 eurų kontrabandos. Būtent šią sumą pirmosios instancijos teismas konfiskavo iš nuteistojo A. S. , pagrįstai nepasisakęs dėl iš liudytojos A. S. paimtos pinigų sumos, kadangi dėl jos ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir teismas jos klausimo nesprendė. Liudytojos turėti 2 500 eurų, saugomi FNTT prie LR VRM Finansų skyriuje, jai turi būti grąžinti, nes, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui dėl sūnaus, motinos turėti 2 500 eurų saugykloje laikomi be teisėto pagrindo. Tačiau tai turi spręsti ne teismas.

Dėl turto konfiskavimo

Užsienio valiutos išgabenimas iš Lietuvos Respublikos jos nedeklaruojant pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1331 (2004 m. lapkričio 25 d. redakcija) „Dėl kliento tapatybės bei kelių tarpusavyje susijusių operacijų su pinigais nustatymo, taip pat informacijos apie operacijas su pinigais ar sandorius pateikimo ir į Lietuvos Respubliką įvežamų bei iš Lietuvos Respublikos išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės tvarkos“ 4 p. reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje įrodyta, kad apelianto padaryta veika yra nusikalstama ir kvalifikuojama kaip kontrabanda.

Jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ 3 p. išaiškinta, jog daiktai, nurodyti BK 199 str. 1 d. dispozicijoje, yra visi materialūs objektai, pagal galiojančius teisės aktus privalomi pateikti muitiniam tikrinimui. Tai gali būti bet kokios Lietuvos ir kitų šalių prekės, juvelyriniai dirbiniai, mokslo, meno, istorinės ir kultūros vertybės, archeologiniai radiniai, Lietuvos Respublikos gryni pinigai ir užsienio valiuta, vertybiniai popieriai ir kiti materialūs objektai, turintys piniginę išraišką.

Taigi kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenami pinigai yra šio nusikaltimo dalykas.

To paties senato nutarimo 8.1 p. numato, kad kontrabandos dalykas ir už ją gauti pinigai bei kiti materialią vertę turintys daiktai konfiskuojami.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą (BK 72 str.) ir konfiskavo A. S. kontrabanda gabentus iš Lietuvos Respublikos 25 050 eurų.

Dėl bausmės

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog A. S. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.).

Antra vertus, teismas įvertino, kad byloje nėra jokių duomenų kaltininką buvus anksčiau teistą ar baustą administracinėmis nuobaudomis.

Teismas nenustatė nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia.

Nuteistasis yra bedarbis, todėl jam netikslinga skirti baudą.

Išdėstyti motyvai nulėmė, jog apeliantui paskirta artima minimaliai laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. S. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.