- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-05-19
- Bylos Nr.
- 1A-292
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė (pirm.), Regina Gaudutienė, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- S. U., Vaikų
- Kategorijos
Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-292 2005 m.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2005 m. gegužės 19 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. U. (S. U. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 7 m., bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
S. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio 28 d., 13-15 val., būdamas neblaivus, (duomenys neskelbtini), savo namuose, konflikto su A. P. metu sudavė pastarajam kumščiu vieną smūgį į krūtinę, sumušdamas krūtinę-pilvą, buvo sulaužyti du šonkauliai (VII ir IX) dešinėje bei plyšo kepenų dešinioji skiltis, tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu ir to pasėkoje nukentėjusysis mirė, t. y. nužudė A. P. .
Šalies argumentai
Nuteistasis S. U. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, jog nuosprendis neteisėtas, nes jis pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo, kurio nepadarė. Teismas neatsižvelgė į teisiamojo posėdžio metu jo duotus parodymus, jog neturėjo tyčios nužudyti A. P. 2003-11-28 išgertuvių metu nebuvo jokio konflikto, ir nei jis, nei kiti kartu buvę asmenys su nukentėjusiuoju muštynių nesukėlė. Teismas pripažino pagrįstais tik tuos apelianto parodymus, kuriuos jis davė policijos pareigūnų įbaugintas bei jiems nurodžius, kokie parodymai privalo būti fiksuojami tam, kad nebūtų taikomas suėmimas. Taip pat teismas neatsižvelgė į liudytojų V. R. ir V. S. teisme duotus parodymus bei paaiškinimus, kodėl jie buvo priversti ikiteisminio tyrimo metu apeliantą apkalbėti. Teismas ignoravo Č. P. paaiškinimą teisme, kad įvykio dieną, anksti ryte, A. P. konfliktavo su V. K., tarp jų galėjo kilti susistumdymas, kurio pasėkoje galėjo būti padaryti sužalojimai nukentėjusiajam. Be to, atmesdamas apelianto prašymą apklausti jo nurodytus asmenis, kurių parodymai būtų leidę objektyviai nustatyti 2003-11-28 buvusias faktines aplinkybes, teismas pažeidė jo teisę į gynybą. Neapklausti nepilnametis M. C., teigęs, jog išgertuvių metu nebuvo jokio konflikto, ir E. L. , kuriam Č. P. ne kartą pasakojo, kad tos pačios dienos ryte buvo konfliktas tarp V. K. ir A. P. Teismas ignoravo teismo medicinos ekspertų išvadą bei posėdžio metu duotą paaiškinimą, jog sužalojimas A. P. galėjo būti padarytas per 24 val. iki mirties, su tokiu sužalojimu nukentėjusysis dar galėjo ilgai vaikščioti, kadangi kraujavimas iš kepenų yra lėtas procesas. Be to, teismas ignoravo policijoje ir teisme duotus L. U. paaiškinimus, kad atėjęs į jų namus A. P. skundėsi širdies skausmu, nors nesirgo širdies ligomis. Tai galėjo reikšti, jog tuo metu jau buvo lūžę šonkauliai. Neatsižvelgta ir į tai, kad nusiskundimai skausmais širdies plote užfiksuoti siuntime dėl teismo medicinos (lavono) mirties priežasties nustatymo. Teismas neanalizavo tariamų parodymų patikrinimo vietoje, kuriuos policijos nurodymu davė liudytojai V. S. ir V. R. , bei neatkreipė dėmesio į tai, jog sudavus smūgį A. P. tokiu būdu, kaip vaizduota, jis negalėjo nukristi prie savo kėdės (netirta smūgio trajektorija). Taip pat neatsižvelgta į K. C. parodymus, kad 2003-11-28 vakare V. K. veidas buvo sumuštas. Tai galėjo būti padaryta jo konflikto su nukentėjusiuoju metu. Apeliantas mano, jog teismo šališkumas akivaizdus, nes nuosprendis pagrįstas tik kaltinimui palankiais įrodymais, atmetant gynybos argumentus ir atsisakant tenkinti prašymus pateikti naujus įrodymus. Apeliantas prašo pakartotinai apklausti liudytojus M. C. ir E. L. .
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 14 d. nutartimi atmetė nuteistojo S. U. apeliacinį skundą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. kovo 15 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 14 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. U. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, S. U. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Pripažindama, kad teismas nepilnai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, dėl to nevisapusiškai įvertino įrodymus, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. nuostatos bei prasmė, teisėjų kolegija, ištaisiusi I instancijos teismo darbo trūkumus, konstatuoja, jog sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Apeliantas ginčija padaręs nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltę įrodo byloje surinkti įrodymai.
I instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų V. R. bei V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir nepatikėjo jų pakeistais parodymais teisme.
Nors pirmoje apklausoje (t. 1 b. l. 58-59) liudytojas V. R. neigė buvus bet kokį konfliktą girtavimo metu tarp S. U. ir jo tėvų, jau po vienos dienos (t. 1 b. l. 60-61) jis nuosekliai parodė, kaip S. U. mušė tėvą, o A. P. sudraudus S. U. , šis atsisukęs kumščiu jam vieną kartą sudavė į krūtinės dešinę pusę ar šoną.
Liudytojas V. S. , apklaustas vėliau negu V. R. (t. 1 b. l. 62-64), davė detalius parodymus apie įvykio aplinkybes, kuriuos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 65-68).
Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti I instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartojami. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad jie savo esme sutapo ne tik tarpusavyje, bet ir su nuteistojo S. U. parodymais, duotais netrukus po įvykio (t. 1 b. l. 105-106), kuriuos jis taip pat patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, dalyvaujant gynėjai (t. 1 b. l. 107-112).
Kaip ir liudytojas V. R. , nuteistasis S. U. pirmoje apklausoje (t. 1 b. l. 103-104) neigė buvus bet kokį konfliktą namuose, tačiau tai paaiškinama pasirinkta gynybine pozicija, išgirdus įtarimą nužudžius A. P. . Praėjus stresui, jis davė tikrąsias įvykio aplinkybes atitinkančius parodymus, sutapusius su jau aptartais kartu girtavusių liudytojų parodymais. Beje, apklausos protokolo pabaigoje (t. 1 b. l. 106) nuteistasis dalyvaujant gynėjui pats įrašė, kad parodymus davė savanoriškai, nebuvo psichinės ir fizinės prievartos.
Kai kurios detalės šių trijų asmenų parodymuose skiriasi, pvz., kuria ranka – kaire ar dešine – S. U. smogė A. P. , tačiau jos neturi esminės reikšmės, įrodinėjant nuteistojo kaltę. Liudytojai buvo neblaivūs ir galėjo tokias detales supainioti. Be to, tai buvo buitinis konfliktas tarp sūnaus bei tėvo, todėl jie neturėjo tikslo visko įsidėmėti. Tačiau tai, kad visų aptartų asmenų parodymuose esminės aplinkybės sutapo tarpusavyje ir su objektyviu įrodymų šaltiniu – teismo medicinos specialisto išvada, teisėjų kolegijai leidžia teigti parodymus esant teisingus.
Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog save kaltinančius parodymus sumušus tėvą bei sudavus smūgį A. P. apeliantas davė pareigūnų įbaugintas ir jiems nurodžius, ką turi sakyti, kad nebūtų taikomas suėmimas.
Jau pats skundo motyvas yra prieštaringas ir nelogiškas: jei pareigūnai turėtų tikslą įbauginti, jog įtariamasis prisipažintų, tai tuo pačiu metu ,,nesufleruotų“, ką sakyti, kad jis nebūtų suimtas.
Antra vertus, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareigūnai baugino, o ,,pasufleruoti“ jie nieko negalėjo, kadangi tuo metu patys nieko tiksliai nežinojo: S. U. prisipažino sudavęs smūgį A. P. 2003-11-30, liudytojai V. R. ir V. S. analogiškas aplinkybes parodė vėliau, t. y. 2003-12-01, o teismo medicinos specialisto išvada Nr. 2127, iš kurios matyti, kad žuvusiajam suduotas vienas smūgis (t. 1 b. l. 20-22), baigta ruošti dar vėliau, tik 2003-12-17, ir gauta policijos komisariate 2003-12-22.
Be to, apeliacinės instancijos teisme apklausta vyr. tyrėja Ž. T. parodė, jog tyrimo pradžioje buvo kelios versijos. Taigi, pareigūnai, nežinodami tikrųjų įvykio aplinkybių, negalėjo koreguoti apklausiamų asmenų parodymų.
Išdėstyti argumentai paneigia teisme išsakytą apelianto versiją, jog tyrimo metu pareigūnai jam patarė duoti save apkaltinančius parodymus, nes būtent taip įvykio aplinkybes nurodė liudytojai. Dėl to parodymų pakeitimas pačioje ikiteisminio tyrimo pabaigoje ir teisme vertinamas kaip apelianto pasirinktas gynybos būdas.
Negalima neatkreipti dėmesio, kad netrukus po suėmimo skųsdamas nutartį, kuria paskirta kardomoji priemonė (t. 1 b. l. 121), apeliantas sutiko su jam pareikštu įtarimu, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir skundė ne pačią kardomąją priemonę, t. y. suėmimą, bet jos trukmę, prašydamas sutrumpinti iki vieno mėnesio. Tai taip pat įrodo jau aptartų jo parodymų teisingumą.
Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas Vilniaus rajono PK KP ONTT tyrėjas M. S., kurį nuteistasis įvardijo kaip asmenį, ikiteisminio tyrimo metu papasakojusį apeliantui, kokius parodymus duoti.
Šis liudytojas kategoriškai paneigė nuteistojo versiją, jog pastarojo parodymams darė įtaką pareigūnai. Jis parodė, jog tą savaitę, kai buvo padarytas nusikaltimas, budėjo kartu su tyrėja Ž. T. ir su grupe pareigūnų vyko į įvykio vietą. Tiriant nusikaltimą jis bendravo su daugybe asmenų, galėjusių turėti kokios nors bylai reikšmingos informacijos, taip pat ir su įtariamuoju, kurį pristatė į areštinę. Pastarajam sutikus duoti parodymus, tyrėja Ž. T. įtariamąjį apklausė, dalyvaujant gynėjai. Pagal rajono policijos komisaro nustatytą tvarką operatyviniai darbuotojai ir tyrėjai dirba kartu poromis, jie sėdi viename kabinete. Todėl liudytojas dažnai būdavo, apklausiant įtariamąjį, tačiau negalėjo ir nenurodydavo jam, kokius parodymus duoti, byla buvo tyrėjos Ž. T. žinioje.
Analogiškas aplinkybes apeliacinės instancijos teisme parodė liudytoja Ž. T.
Neįtikinamas kitas apeliacinio skundo teiginys dėl liudytojų V. R. bei V. S. parodymų pakeitimo teisme priežasčių.
I instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo liudytojo V. R. nerealia versija, kad jis apkalbėjo savo draugą S. U. išsigandęs pareigūnų grasinimų su juo susidoroti ir atimti vaikus. Vadovaujantis liudytojo logika neaišku, kodėl jis nutarė, jog teisme pakeitus parodymus, pareigūnai nebegalėtų įgyvendinti savo grasinimų. Beje, šis liudytojas ikiteisminiame tyrime pats paaiškino, kodėl pirmoje apklausoje melavo, jog girtaujant nebuvo jokio konflikto tarp S. U. ir jo tėvo: jis išsigando ir bijojo sakyti tiesą (t. 1 b. l. 60-61).
Taigi, pats V. R. suprantamai paaiškino pirmųjų neteisingų parodymų davimo priežastį, kurią vėliau teisme interpretavo, apkaltinęs pareigūnus ir tuo siekdamas padėti draugui. Tokią išvadą sustiprina byloje esantis jo rašytas laiškas S. U. (t. 2 b. l. 7), kurio esmę galima įvardinti kaip tarpusavio parodymų derinimą būsimame teismo procese.
Dar neįtikinamesnė liudytojo V. S. versija, jog tyrimo metu jis pasirašė tuščius apklausos protokolus, nors jam niekas nei grasino, nei naudojo prieš jį smurtą, tokiu būdu byloje atsirado jo parodymai prieš S. U. Šiuo atveju net pats liudytojas nesugebėjo logiškai paaiškinti, kodėl kitą dieną po apklausos jis įvykio vietoje parodė visas įvykio aplinkybes, užfiksuotas byloje esančiose nuotraukose (t. 1 b. l. 70-72) ir sutapusias su jau aptartais nuteistojo S. U. bei liudytojo V. R. parodymais.
Apeliantas savo skunde kritikuoja liudytojo V. S. parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotą aplinkybę, kaip S. U. sudavė smūgį A. P., ir nepagrįstai nurodo, kad esant tokiai smūgio trajektorijai nukentėjusysis negalėjo nukristi prie kėdės.
Apeliantas iškraipė bylos duomenis, nes niekas niekada neparodė, jog A. P. nuo smūgio nukrito ant grindų. Iš jau aptartų įvykį mačiusių liudytojų V. R. ir V. S. parodymų matyti, kad ėmus mušti P. U. nukentėjusysis A. P. atsistojo, o pats gavęs smūgį griūdamas grįžo į savo vietą, atsisėdo ant taburetės. Taigi, nuotraukose užfiksuoti liudytojo V. S. parodymai neprieštarauja anksčiau žodžiu duotiems jo ir liudytojo V. R. parodymams.
Būtina atkreipti dėmesį, kad teisme liudytojas V. S. pradžioje iš viso neigė buvus bet kokį konfliktą, tačiau perskaičius jo ankstesnius parodymus paaiškino, jog S. U. tėvų nemušė, tik netyčia atsirėmė į A. P.
Nuosprendyje ir šioje nutartyje jau įrodytas tokių parodymų neteisingumas, kadangi juos paneigia ne tik aptarti liudytojų bei paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bet ir nuteistojo tėvų konkretūs veiksmai – kreipimasis į teismo medicinos ekspertus, o vėliau į policiją, prašant nesiimti priemonių prieš sūnų.
Situacijoje, kokią teisme nupasakojo liudytojas V. S., t. y. nebuvus sūnaus smurto prieš tėvus, toks pastarųjų elgesys būtų nelogiškas ir nesuprantamas. Taip pat būtų nepaaiškinama, dėl kokių priežasčių nuteistasis galėjo ,,netyčia atsiremti“ į A. P., jeigu girtavimo metu šis sėdėjo ant taburetės prie stalo.
Taigi, liudytojo V. S. parodymų pakeitimas teisme, juos švelninant, vertinamas kaip noras padėti teisiamam draugui ir reabilituotis jo akyse už anksčiau duotus nepalankius parodymus.
I instancijos teisme nuteistojo gynėja argumentavo gynybai nepalankius liudytojo V. S. parodymus jo asmenybe.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai įvertinti liudytojo asmenybę, gavo medžiagą dėl V. S. nubaudimo administracine bauda. Iš jos paaiškėjo, kad 2004-02-25 K. C. namuose kilęs konfliktas, dėl kurio nubaustas V. S. , susijęs su nagrinėjama baudžiamąja byla, nes jo metu buvo aiškinamasi, kuris iš konflikto dalyvių yra tikrasis liudytojas. Atsižvelgus, jog S. U. artimųjų santykiai su liudytoju dėl ikiteisminio tyrimo metu jo duotų parodymų nebuvo geri, kilęs konfliktas vertinamas kaip šių santykių tęsinys. V. S. nubaudimas bauda yra įvykęs faktas, tačiau kilusio konflikto priežastis nesumenkina liudytojo parodymų, kuriais pagrįstas nuosprendis, reikšmės.
Aptartų liudytojų parodymai dėl S. U. konflikto su tėvu aplinkybių sutapo ir su ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo P. U. parodymais. Teisme pastarasis savo parodymus iš dalies pakeitė. Jis ėmė teigti, kad sūnaus konflikto su juo metu kambaryje buvo tik žmona ir anūkas M. C. . Tokie pakeisti parodymai prieštarauja jau aptartiems kitų asmenų, įskaitant S. U., ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams ir vertinami kaip noras padėti sūnui.
Liudytojos L. U. parodymai ikiteisminiame tyrime nenuoseklūs ir prieštaringi, teisme ji taip pat negalėjo paaiškinti tokio nenuoseklumo priežasčių. Jos parodymams dėl jos ir vyro sumušimo mažareikšmiškumo prieštaravo objektyvūs duomenys – teismo medicinos specialisto išvados Nr. 6470 ir Nr. 6495 (t. 1 b. l. 35, 54), jų prašymai tyrimo institucijai netirti įvykio, kadangi atleido sūnui (t. 1 b. l. 36, 37, 55, 56). Dėl išdėstytų motyvų jos, kaip nuteistojo motinos, parodymai vertinami kaip neatitinkantys tikrovės, jais siekiama palengvinti sūnaus teisinę padėtį.
I instancijos teisme nebuvo apklaustas nuteistojo sesers nepilnametis sūnus M. C. Šis trūkumas ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, bylą nagrinėjant pakartotinai. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojo parodymai tik iš dalies atitinka byloje surinktų įrodymų visumą.
Apeliacinės instancijos teisme nepilnametis liudytojas parodė, jog suaugusieji virtuvėje girtavo, jam su V. R. 3 m. amžiaus dukra Agnieška būnant kambaryje ir žiūrint filmą ,,Miesto sargybiniai“. Į virtuvę visi susirinko apie 12 val., tuo metu filmą tik pradėjo rodyti. Po pusvalandžio atėjo A. P. . Virtuvėje visi vyrai bei A. P. gėrė apie vieną valandą. Po to V. R. ir V. S. norėjo važiuoti namo, dėdė pakinkė arklį ir juos išvežė. Jiems ruošiantis važiuoti, Alikas (Petrovskij) stovėjo lauke prie verandos. Po 10 min. išėjęs iš kambario, liudytojas pamatė verandoje gulintį Aliką, kuris nesikėlė, sakė, pagulės ir eis. Nuvežęs draugus, grįžo dėdė S. U. , bandė pakelti Aliką, tačiau šis vis tiek nesikėlė. Tuo metu miegojęs senelis atsikėlė ir pradėjo ant dėdės rėkti, kad šis jo nepasiklausęs paėmė arklį. Tai buvo apie 16 valandą. Jie pykosi ilgokai, močiutė irgi ant jų rėkė. Dėdė ir senelis pykosi žodžiais, dėdė nemušė senelio. Tuo metu liudytojas buvo kambaryje ir viską girdėjo. Apie 17³⁰ val. grįžus iš darbo mamai, ji apžiūrėjo Aliką, paskui Aliką apžiūrėjo dėdė ir pasakė, jog jis miręs. Vėliau liudytoją apklausė policijos pareigūnai. Tyrėja apklausė rusų kalba, o protokolą rašė lietuvių kalba. Ji pasakė, ką rašė į protokolą. Tuo metu vertėjo nebuvo. Po pokalbio su tyrėja liudytojas kalbėjo su seneliais apie įvykį, ėmė viską geriau prisiminti. Pirmieji jo parodymai, kad dėdė S. U. mušė senelius, yra neteisingi.
Atsakydamas į klausimus nepilnametis liudytojas M. C. teigė, jog jis pats prisiminė įvykį, jam prieš apeliacinės instancijos teismo posėdį niekas nepadėjo jo prisiminti.
Teisėjų kolegijai atrodo neįtikinama, kad praėjus pusantrų metų po įvykio vaikas gali prisiminti net savaitės dieną, kada mirė žmogus, o įvairių aplinkybių vyksmą nurodyti minutėmis. Dėl to teisėjų kolegija liudytojo parodymais tiki tiek, kiek jie atitinka kitus įrodymus.
Beje, tai, jog nepilnametis liudytojas klaidingai nurodo filmo žiūrėjimo, o tuo pačiu ir suaugusiųjų girtavimo, laiką, neginčijamai įrodo prie bylos pridėta televizijos programa.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo M. C. parodymais, kad buvo girtaujama dieną, nes žiūrėtas filmas ,,Miesto sargybiniai“, kurio pavadinimą liudytojas nurodė, yra pakankamai svarus motyvas šią aplinkybę įsiminti, juo labiau, jog, pasak liudytojo, tuo metu filmą tik pradėjo rodyti. Tačiau filmo rodymo laiką įrodo ne liudytojo parodymai, bet objektyvūs duomenys – apeliacinės instancijos teismo gauta 2003-11-28 LNK televizijos programa, iš kurios matyti, kad filmas pradėtas rodyti 13³⁵ val. ir baigtas 14²⁵ val.
Tačiau teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus šio liudytojo parodymus, jog konfliktas tarp liudytojo dėdės ir senelio kilo, pašaliniams (išskyrus verandoje gulintį A. P. ) jau išsiskirsčius, t. y. apie 16 val., o konflikto metu senelis nebuvo sumuštas.
Tokie parodymai prieštarauja V. R. ir V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kurių patikimumas jau aptartas. Be to, liudytojai P. U. ir L. U. skirtingu metu juos apžiūrėjusiems skirtingiems teismo medicinos ekspertams (t. 1 b. l. 35, 54) vienodai teigė, jog sūnus juos namuose sumušė apie 14 val. Šių liudytojų nurodytu laiku bei objektyviais duomenimis nustatytu pačiu sumušimo faktu nėra pagrindo netikėti.
Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad A. P. gavo vieną smūgį, užstodamas P. U. Taigi, būtent tada, P. U. sumušimo metu, kurį teismas nurodė buvus 13-15 val., vyko konfliktas.
Šią aplinkybę patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvados Nr. 2127 duomenys (t. 1 b. l. 20-22), iš kurių matyti, jog nuo A. P. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo lavono apžiūros įvykio vietoje metu 2003-11-28, 20¹⁰ val., praėjo 4-8 valandos laiko. Tai reiškia, kad A. P. mirė tarp 12 val. ir 16 val., o konfliktas tarp S. ir P. U. , kurio metu sužalotas A. P. , negalėjo vykti po 16 val., kaip nurodo nepilnametis liudytojas.
Tai, jog liudytojas M. C. neigė buvus smurtą girtavimo metu, vertinama nevienareikšmiškai.
Jis pats pripažino kambaryje žiūrėjęs filmą, tuo tarpu suaugusieji buvo virtuvėje. Taigi, jis objektyviai negalėjo matyti, kas konkrečiai ten vyko, arba matė ne viską, jeigu atėjo į virtuvę, reaguodamas į triukšmą. Parodymai, kad jis žiūrėdamas filmą nuolat ateidavo į virtuvę, todėl viską matė ir girdėjo, atmetami kaip neįtikinami.
Antra vertus, konfliktas, apie kurį nepilnametis liudytojas parodė žinąs, kilo tarp liudytojo dėdės ir senelio, o A. P. suduotas tik vienas smūgis, nuo kurio jis net nenukrito ant grindų, bet atsisėdo ant taburetės. Taigi, šios aplinkybės M. C. galėjo ir nematyti, juo labiau, jog ikiteisminiame tyrime nei girtavę liudytojai, nei pats nuteistasis neparodė konflikto metu vaiką buvus virtuvėje. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis, atsakydamas į klausimus, aiškiai parodė, kad vaikas konflikto nematė, ir spėjo, jog apie jį vėliau sužinojo iš senelių.
Be to, būtina įvertinti, jog nuteistasis yra kartu gyvenantis nepilnamečio dėdė, todėl, atsižvelgusi į kitų giminaičių parodymų nenuoseklumą bei suinteresuotumą bylos baigtimi ir į jau aptartą nepilnamečio liudytojo parodymų vertinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tų liudytojo M. C. parodymų, kurių nepatvirtina įrodymų visuma, būtent, dėl S. ir P. U. konflikto laiko bei aplinkybių, atsiradimui turėjo įtakos liudytojo artimieji.
Tiesa, apeliacinės instancijos teisme apklausus kaip liudytojas Vilniaus rajono PK KP ONTG vyr. tyrėją Ž. T. ir nusikaltimo tyrimo metu vertėja dirbusią L. K. , nepavyko nei patvirtinti, nei paneigti nepilnamečio liudytojo M. C. bei jo motinos tvirtinimo, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nepilnametį liudytoją (t. 1 b. l. 73-74) buvo nesilaikyta įstatymo reikalavimų: dalyvaujant motinai vaikas apklaustas rusų kalba, apklausos metu nedalyvavo vertėja, o protokolas surašytas lietuvių kalba, t. y. liudytojui ir jo motinai protokolo turinį atpasakojo pati tyrėja.
Minėtos policijos komisariato darbuotojos kategoriškai teigė, kad namuose apklausiant liudytoją M. C. vertėja dalyvavo, tuo tarpu pats liudytojas ir jo motina taip pat kategoriškai teigė priešingai.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nesivadovauja ikiteisminio tyrimo metu duotais nepilnamečio liudytojo M. C. parodymais ir vertina tik jo parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme.
Apeliantas savo skunde tvirtina, jog A. P. galėjo būti sužalotas dar ryte konflikto su V. K. metu, ir tai grindžia liudytojų Č. P. bei K. C. parodymais. Apelianto nuomone, šią aplinkybę taip pat galėtų patvirtinti nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme neapklaustas E. L. , iš liudytojo Č. P. girdėjęs apie konfliktą V. K. namuose.
Teisėjų kolegija atmeta tokį apeliacinio skundo motyvą kaip nepagrįstą.
Liudytojas Č. P. ne kartą buvo apklaustas (t. 1 b. l. 75-76, 78-79; t. 2 b. l. 41-42). Jis teigė nematęs jokių muštynių V. K. name, kur ryte girtavo su V. K. ir A. P. , bei niekam apie tai nepasakojęs. Tiesa, begeriant tarp V. K. ir A. P. kilo barnis, tačiau niekas net rankomis nemojavo, o V. K. sūnus V. K. juos iš karto išvijo, išstūmė į lauką.
Visi išvardinti asmenys, išskyrus W. K. , buvo girti, todėl konflikto detalių galėjo neprisiminti, tačiau nėra pagrindo netikėti liudytojo Č. P. parodymais, kad nebuvo muštynių, kurių metu galėjo būti sužalotas A. P. , taigi, jis ir negalėjo apie tai niekam pasakoti. Juo labiau, kad tokias įvykio aplinkybes patvirtino buvęs blaivus V. K. .
Ir ikiteisminio tyrimo metu, ir I instancijos teisme nukentėjusysis V. K. nuosekliai parodė, jog 2003-11-28 ankstų rytą į jų namus atėjo Č. P. , atsinešdamas degtinės. Ją gėrė V. K. , A. P. ir atėjusysis. Apie 9 val. tarp jų kilus žodiniam konfliktui, nukentėjusysis W. K. atsikėlė ir liepė išeiti. Č. P. bei A. P. išėjo, o tėvas V. K. atsigulė miegoti.
Taigi, nėra jokių objektyvių duomenų, kad V. K. namuose ryte kilo muštynės, kurių metu A. P. galėjo būti padaryti mirtį sukėlę sužalojimai, nurodyti teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 2127.
Šią aplinkybę nurodė tik nuteistasis ir jo sesuo, liudytoja K. C. . Pastaroji I instancijos teisme teigė mačiusi ant V. K. veido šviežią randą, kurį šis stengėsi paslėpti, o apie muštynes sužinojusi iš M. S. , kuri liudytojos motinai L. U. ryte atbėgusi apie tai papasakojo liudytojai girdint.
Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai V. K. ir M. S..
Liudytojas V. K. paneigė jo namuose buvus muštynes su A. P. ir parodė, kad su juo tik žodžiais susiginčijo. Dėl rando dešiniame paakyje paaiškino, jog jis atsirado dar prieš penkerius metus.
Analogiškus parodymus šis liudytojas davė ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 82-83).
Liudytoja M. S. neigė pati žinojusi arba iš sūnaus V. S. ką nors girdėjusi, kad pas V. K. ryte buvo kokios nors muštynės. Ji tvirtino apie jokias muštynes nieko nepasakojusi L. U. ar K. C. .
Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja irgi parodė nežinanti, nuo ko mirė A. P. , o taip pat, ar jis buvo sumuštas, nes nieko apie tai nežinojo (t. 1 b. l. 80-81).
Liudytojas V. S. , kurio parodymai jau aptarti, niekada nėra sakęs, kad matė muštynes V. K. namuose ir apie jas pasakojo motinai M. S. .
Taigi, liudytoja M. S. , priešingai, negu teigė liudytoja K. C. , nepatvirtino aplinkybės, jog A. P. galėjo būti sumuštas V. K. namuose. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad liudytoja duoda neteisingus parodymus, norėdama apkalbėti nuteistąjį ar siekdama padėti V. K. .
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ir liudytojas E. L. . Jis kategoriškai paneigė ką nors girdėjęs iš Č. P. apie kokias nors muštynes pas V. K. .
Teisėjų kolegija tiki jo parodymais, nes byloje nėra jokių duomenų, jog jis turi interesą apkalbėti S. U. ir duoti jam nenaudingus parodymus.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog A. P. buvo sumuštas ne S. U. namuose, o ryte pas V. K. . Beje, apeliaciniame skunde tai kategoriškai netvirtinama, tik daroma prielaida, kad taip galėjo būti. Byloje esantys įrodymai tokią prielaidą paneigia, o liudytojos K. C., pačios nieko nemačiusios, parodymai vertinami kaip noras padėti broliui.
Negalima neatkreipti dėmesio į nuteistojo šeimos narių ir artimųjų pastangas dėl A. P. mirties apkaltinti liudytoją V. K. .
Ikiteisminiame tyrime liudytojas Č. P. parodė (t. 1 b. l. 78-79), kad nuteistojo sesuo K. C. kalbėjo su juo, kokius parodymus šis turi duoti, grasino jam.
Byloje yra nuteistojo tėvo P. U. pareiškimas policijai (t. 1 b. l. 45-46, 47), jog dėl A. P. mirties kaltas ne S. U., bet V. K., prašant papildomai apklausti liudytoją Č. P. , nurodant naują liudytoją M. S. .
Nežiūrint į tai, po tokio P. U. pareiškimo apklausus nurodytus liudytojus, Č. P. savo ankstesnių parodymų nepakeitė, o M. S. nepatvirtino P. U. versijos.
Nuteistojo motina L. U. maždaug tuo pačiu metu kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrą teigdama, kad V. K. grasino su ja fiziškai susidoroti. Apeliacinės instancijos teismas gavo prokurorės nutarimą, jog 2004-03-15 nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nesant nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 dalyje.
Teisėjų kolegija išdėstytas aplinkybes vertina kaip artimųjų bandymą padėti broliui ir sūnui S. U. , nes jų iškeltų teiginių nepatvirtino jokie objektyvūs įrodymai.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusysis A. P. nesirgo širdies ligomis, todėl pastarojo nusiskundimą dėl širdies skausmo taip pat siejo su jo rytiniu sumušimu pas V. K. .
Šios apelianto versijos dėl A. P. sveikatos būklės taip pat nepatvirtino bylos duomenys.
Dar ikiteisminio tyrimo metu liudytoja M. S. parodė, jog keletą dienų prieš mirtį pas ją buvo atėjęs A. P. ir prašė tabletės sakydamas, kad skauda širdį (t. 1 b. l. 80-81). Tai ji patvirtino apeliacinės instancijos teisme. Liudytojas V. K. teisme parodė, jog įvykio rytą A. P. skundėsi širdimi. Liudytoja K. C. teisme irgi teigė, kad A. P. sirgo, jo širdis nesveika.
Taigi, liudytojos L. U. parodymai teisme, jog ryte atėjęs A. P. prašė vaistų, nes skauda širdį, nesiejami su tariamu jo sumušimu V. K. namuose ir šonkaulių sulaužymu būtent ten. Tačiau tai paaiškina, kodėl po pareigūno pokalbio su L. U. ikiteisminio tyrimo metu siuntime dėl teismo medicinos (lavono) mirties priežasties nustatymo (t. 1 b. l. 16) atsirado įrašas, kad A. P. skundėsi skausmu širdies plote.
Jau aptartos teismo medicinos specialisto išvados Nr. 2127 duomenys įrodo, jog A. P. mirė nuo krūtinės-pilvo sumušimo, to pasėkoje buvo sulaužyti VII-VIII šonkauliai dešinėje bei plyšo kepenų dešinioji skiltis, tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu; sužalojimai padaryti per parą iki mirties, suduodant smūgį kietu buku daiktu į krūtinės dešinę pusę.
Teisme apklaustas ekspertas patvirtino išvadą ir paaiškino, kad iš kepenų kraujuoja lėtai, todėl žmogus po tokio sužalojimo galėjo vaikščioti, pirmas valandas po sužalojimo normaliai jaustis, juo labiau esant alkoholio intoksikacijai, nes alkoholis malšina skausmą.
Apeliantas savo skunde teigia, jog I instancijos teismas ignoravo šią išvadą, ir su tuo sieja versiją, kad A. P. sužalotas dar ryte pas V. K. .
Teismas teisingai nustatė A. P. mirties aplinkybes, kurioms neprieštarauja aptarta teismo medicinos specialisto išvada.
Ekspertas teisme paaiškino teorinę galimybę, jog su tokio pobūdžio sužalojimais žmogus gali išgyventi parą, kol išsivysto vidinis nukraujavimas, ir teigė, kad net medicinos literatūroje nenurodyta, kiek laiko konkrečiai vyksta kraujavimas. Taigi, teoriškai nukentėjusysis galėjo būti sužalotas ir ryte, ir po pietų. Tačiau nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstyti argumentai, pagrįsti byloje esančiais įrodymais, įrodo, jog A. P. sužalotas ne ryte, o po pietų girtaudamas kartu su nuteistuoju ir kitais asmenimis. Todėl I instancijos teismas padarė teisingą išvadą, su kuria sutinka apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kad A. P. mirė dėl S. U. kaltų veiksmų.
Dėl išdėstytų motyvų S. U. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 dalį.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neatsižvelgė į teisiamojo posėdžio metu jo duotus parodymus neturėjus tyčios nužudyti A. P. .
Priešingai, teismas atsižvelgė į šią aplinkybę ir nustatė, jog kaltininkas padarė nusikaltimą netiesioginės tyčios kaltės forma. Tai reiškia, kaip teismas teisingai nurodė nuosprendyje, kad suduodamas smūgį į krūtinės-pilvo sritį nukentėjusiajam, S. U. nenorėjo jo mirties, tačiau suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Teismas motyvavo bausmės skyrimą.
Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo 5 iki 15 metų. Teismas įvertino nusikaltimo sukeltas neatstatomas pasekmes, t. y. žmogaus mirtį, tačiau atsižvelgė į nusikaltimo aplinkybes (buvo suduotas tik vienas smūgis, nepanaudoti jokie žalojantys įrankiai), nuteistojo asmenybę (S. U. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka). Teismas nenustatė kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o apsvaigimą nuo alkoholio pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Visa tai teismui leido S. U. paskirti žymiai trumpesnę, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.
Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu yra teisinga.
Apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo keisti nuosprendžio.
Tiesa, teismas suklydo nurodęs, kad nusikaltimo metu nukentėjusiajam S. U. sulaužyti VII ir IX šonkauliai. Jau aptartoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 2127 įrašyta, jog nustatyti VII-VIII šonkaulių lūžiai. Taigi, teismas nuosprendyje padarė aiškų rašymo apsirikimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo S. U. apeliacinį skundą atmesti.