- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-05
- Bylos Nr.
- I-1759-596/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06692-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- R. S., D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos policijos mokyklai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų R. S. ir D. M. skundus atsakovėms Lietuvos policijos mokyklai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos policijos mokyklos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. S. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos policijos mokyklos (toliau – ir LPM) jam neišmokėtą statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2012-11-30; 2) panaikinti LPM viršininko 2013-10-10 sprendimą Nr. 144-S-1328 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą (b. l. 78–82).
Pareiškėja D. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš LPM ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos LPM, jai neišmokėtą statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 (b. l. 24–27).
Pareiškėjai skundus grindžia iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad nuo 2009-05-01 sumažinti 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, o nuo 2009-08-01 – pakartotinai sumažinti 11–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjams nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis. Nurodo, kad kreipėsi į LPM, prašydami išmokėti susidariusį pareiginės algos išmokos skirtumą bei pateikti paskaičiavimus, kokio dydžio pareiginės algos dalis buvo neišmokėta, tačiau LPM viršininkas juos informavo, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti jų prašymo, kadangi įstatymų leidėjas nepatvirtino patirtų praradimų kompensavimo tvarkos reglamentuojančio teisės akto, bei kad darbo užmokesčio nepriemokos kompensuoti LPM biudžete nėra numatytas tikslinis finansavimas. Nurodo, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra nustatęs asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo (b. l. 24–27, 78–82).
Pareiškėjas R. S. patikslintame skunde pažymėjo, kad LPM laikotarpiu nuo 2009-10-01 iki 2012-11-30 ėjo LPM Bendrųjų profesinių įgūdžių ir sporto skyriaus viršininko pareigas. Iki 2009-09-30 pareiškėjo pareigybės lygis buvo A, o pareigybės kategorija – 17. Nuo 2009-10-01 jam buvo nustatytas A pareigybės lygis, 13 pareigybės kategorija. 2004-12-10 pareiškėjui buvo nustatyta pirmoji kvalifikacinė kategorija, kuri 2010-12-28 buvo patvirtinta iš naujo (b. l. 78–82).
Pareiškėja D. M. skunde pažymėjo, kad 2005-11-15 buvo paskirta į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos policijos mokyklos Personalo grupės vyresniojo specialisto (A pareigybės lygis, 9 pareigybės kategorija) pareigas. Nuo 2008-09-01 ėjo Klaipėdos policijos mokyklos Personalo skyriaus viršininko (A pareigybės lygis, 13 pareigybės kategorija) pareigas. 2009-01-01 buvo paskirta į Policijos mokyklos Personalo skyriaus viršininko (A pareigybės lygis, 13 pareigybės kategorija) pareigas, o 2009-10-01, reorganizavus Policijos mokyklą į naują policijos profesinio ugdymo įstaigą – LPM, buvo paskirta į LPM Mokymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A pareigybės lygio, 11 pareigybės kategorijos) pareigas (b. l. 24–27).
Atsiliepimas
Pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjų skundus LPM remiasi iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad su pareiškėjų skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Taip pat prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad LPM neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjams susidariusių sumų išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją priima įstatymų leidėjas, įgyvendindamas teisėkūros funkciją. Oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą ir atitinkamam teisėkūros subjektui vykdant savo konstitucinę pareigą ir šiuo metu rengiant atitinkamiems valstybės tarnautojams susidariusį praradimų kompensavimo mechanizmą, LPM neturi teisinių galimybių skirti ir mokėti tokį darbo užmokestį, kuris atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus (b. l. 13–16, 33–36).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjų skundus nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas R. S. laikotarpiu nuo 2005-07-01 iki 2009-09-30 ėjo Lietuvos policijos mokymo centro viršininko pareigas. Laikotarpiu nuo 2005-04-01 iki 2008-04-30 jo einamų pareigų pareigybės lygis buvo A, o pareigybės kategorija – 15. Laikotarpiu nuo 2008-05-01 iki 2009-09-30 jo einamų pareigų pareigybės lygis buvo A, o pareigybės kategorija – 17. Laikotarpiu nuo 2009-10-01 iki 2012-11-30 pareiškėjas ėjo LPM Bendrųjų profesinių įgūdžių ir sporto skyriaus viršininko (A pareigybės lygis, 13 pareigybės kategorija) pareigas. Laikotarpiu nuo 2004-12-10 iki 2012-11-30 jam buvo suteikta pirma kvalifikacinė kategorija (b. l. 22).
LPM viršininkas 2009-10-01 įsakymu Nr. 144-TE-1 „Dėl skyrimo į pareigas“ nuo 2009-10-01 skyrė pareiškėją R. S. į LPM Bendrųjų profesinių įgūdžių ir sporto skyriaus viršininko (A pareigybės lygio, 13 pareigybės kategorijos) pareigas (b. l. 21).
Pareiškėja D. M. laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-09-30 ėjo LPM Personalo skyriaus viršininko (A pareigybės lygio, 13 pareigybės kategorijos) pareigas. Nuo 2009-10-01 buvo paskirta į LPM Mokymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A pareigybės lygio, 11 pareigybės kategorijos) pareigas. Nuo 2011-03-03 jai buvo suteikta pirma kvalifikacinė kategorija (b. l. 39).
Pareiškėja D. M. 2013-09-30 kreipėsi į LPM su prašymu „Dėl neteisėtai sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo“, prašydama išmokėti susidariusį darbo užmokesčio išmokos skirtumą arba pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 29).
LPM 2013-10-10 raštu Nr. 144-S-1328 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ ir 2013-11-05 raštu Nr. 144-S-1418 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ informavo pareiškėjus, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu, bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra patvirtinęs patirtų praradimų kompensavimo tvarką reglamentuojančio teisės akto, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymų dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo (b. l. 6, 28).
LPM 2013-12-03 pažymoje Nr. 144-PAZ1-280 „Apie R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento“ nurodyta, kad pareiškėjui R. S. laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. nepriskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 4 638,56 Lt (b. l. 19–20). LPM 2016-05-03 pažymoje Nr. 144-IL-1711 „Apie R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies apskaičiuotą grąžintiną sumą“ nurodyta, kad pareiškėjui R. S. laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. nepriskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 418,27 Eur (b. l. 88–90).
LPM 2014-01-31 pažymoje Nr. 144-PAZ1-40 „Apie D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento“ nurodyta, kad pareiškėjai D. M. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. nepriskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 1 133,1 Lt (b. l. 42–43). LPM 2016-05-03 pažymoje Nr. 144-IL-1710 „Pažyma apie D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies apskaičiuotą grąžintiną sumą“ nurodyta, kad pareiškėjai D. M. laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. nepriskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 0 Eur (b. l. 91–93).
LPM 2016-05-03 rašte Nr. 144-S-687 (1.27) nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Pažymėjo, kad LPM atlygins pareiškėjams R. S. ir D. M. neišmokėto darbo užmokesčio dalis Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis (b. l. 86–87).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dėl LPM 2013-10-10 sprendimo Nr. 144-S-1328 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas. Pažymėtina, kad iš VTĮ 4 str. 2 d. įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ar Diplomatinės tarnybos įstatymas.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas (VTĮ 25 str. 6 d.).
VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.
VTĮ 25 str. 3 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2009-08-01, buvo nustatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009-07-17 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009-08-01 buvo pakeista VTĮ 25 str. 3 d., nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.
Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015-12-31) 35 str. nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 str. – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 str. – vidaus tarnybos stažas, 38 str. – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Statuto 36 str. 5 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2015-12-31, buvo nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines kategorijas: 1) už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos. Statuto 35–36 str. nustatyti priedų dydžiai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII–114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.
Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases. Vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas R. S. laikotarpiu nuo 2009-05-01 ėjo Lietuvos policijos mokymo centro viršininko (A pareigybės lygio, 15 pareigybės kategorijos) pareigas. Laikotarpiu nuo 2009-10-01 iki 2012-11-30 pareiškėjas ėjo LPM Bendrųjų profesinių įgūdžių ir sporto skyriaus viršininko (A pareigybės lygis, 13 pareigybės kategorija) pareigas. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas turėjo pirmą kvalifikacinę kategoriją (b. l. 21, 22).
Pareiškėja D. M. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2009-09-30 ėjo LPM Personalo skyriaus viršininko (A pareigybės lygio, 13 pareigybės kategorijos) pareigas. Nuo 2009-10-01 buvo paskirta į LPM Mokymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A pareigybės lygio, 11 pareigybės kategorijos) pareigas. Nuo 2011-03-03 jai buvo suteikta pirma kvalifikacinė kategorija (b. l. 39).
Taigi, pareiškėjams dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficiento dydį.
LPM pareiškėjų reikalavimams priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas R. S., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2012-11-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-11-11 (žyma ant voko). Pareiškėja D. M., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-12-02.
Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į LPM prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio: pareiškėja D. M. – iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-12-01, pareiškėjas R. S. – iš laikotarpio nuo 2009-05-01 iki 2010-11-10. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimai šiose dalyse (pareiškėjos D. M. atveju – nuo 2009-08-01 iki 2010-12-01, pareiškėjo R. S. atveju – nuo 2009-05-01 iki 2010-11-10) atmetami.
Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. pareiškėjos D. M. atveju – nuo 2010-12-02 iki 2013-09-30, pareiškėjo R. S. atveju – nuo 2010-11-11 iki 2012-11-30) pareiškėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) VTĮ 25 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str.1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 36 str. 5 d. nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami.
Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo R. S. atžvilgiu LPM 2013-12-03 pažymoje Nr. 144-PAZ1-280 „Apie R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento“ (b. l. 19–20) ir LPM 2016-05-03 pažymoje Nr. 144-IL-1711 „Apie R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies apskaičiuotą grąžintiną sumą“ (b. l. 88–90) bei pareiškėjos D. M. atžvilgiu LPM 2014-01-31 pažymoje Nr. 144-PAZ1-40 „Apie D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento“ (b. l. 42–43) ir LPM 2016-05-03 pažymoje Nr. 144-IL-1710 „Pažyma apie D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies apskaičiuotą grąžintiną sumą“ (b. l. 91–93) pareiškėjams nepriskaičiuotos ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumos nesutampa.
Grąžinimo įstatymo nustatytas kompensavimo mechanizmas numato sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientą, kuris skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 m. mėnesius yra 0,98, o už 2010–2013 m. mėnesius – 0,955. Taigi, pareiškėjams perskaičiavus neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pagal Grąžinimo įstatyme nustatytus sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientus, nustatyta, jog pareiškėjui R. S. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 418,27 Eur, o pareiškėjai D. M. – 0 Eur. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikia argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, tai, kad LPM 2013 m. ir 2016 m. pateiktose pažymose nurodyti skaičiavimai nesutampa, minėtos aplinkybės teisingam administracinės bylos išsprendimui neturi reikšmės.
Pažymėtina, kad pareiškėja D. M. skundo reikalavimą kėlė Lietuvos valstybės atžvilgiu.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).
Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjos D. M. reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra LPM, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.
Pareiškėjas R. S. taip pat prašo panaikinti LPM 2013-10-10 sprendimą Nr. 144-S-1328 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“.
Pažymėtina, kad ginčijamame LPM sprendime išreikšta LPM valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimu. Jame taip pat nurodyta, jog įstatymas nenustato valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl LPM nekyla pareiga mokėti pareiškėjui susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (b. l. 6).
Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Teismo vertinimu, LPM iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog LPM priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo R. S. reikalavimas panaikinti LPM 2013-10-10 sprendimą Nr. 144-S-1328 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjų D. M. ir R. S. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.